Rašytojai – gydytojams. Liudvikas Jakimavičius

Virusas

Kas rytą, žiūrinėdamas į viruso plitimo statistines lenteles, prognozių kreives ir grafikus, sokratiškai supranti, kad nieko nesupranti.

Stebint  žinių srautus, nebe tiek įdomu tie skaičiai, grafikų kreivės, fragmentiškos prognozės, iš kurių negali susidaryti aiškesnio vientiso vaizdo, kas vyksta ir ko žmonija galėtų tikėtis. Viena aišku, kad  virusas tikrina ne tik  sveikatos sistemų atsparumą, bet ir visą socialinių, ekonominių bei humanitarinių santykių sanklodą, tarp kurių atsiranda aibė neišsprendžiamų konfliktų. Pvz., kas šiandien, trūkinėjant ryšiams ir globalioms grandinėms, svarbiau, kam skirti pirmenybę, ką svarbiau išsaugoti – žmonių gyvybes ar ekonomikas, jei abiejų išsaugoti taps nebeįmanoma? Kas turėtų į šį tiesų klausimą atsakyti ir prisiimti atsakomybę, kai neaiškios nei fronto linijos, nei priešas, su kuo kariaujame? Į ką atsiremti, kai prieš akis nežinomybė tirštėja?

Nesu toks naivus, kad tikėčiau iliuzijomis, jog pasaulis iki rudens atras tą stebuklingą piliulę, kurią  išgėrę,  visi įgysim imunitetą, nugalėsim virusą, ir pasaulio ekonomika vėl stosis ant bėgių, įjungs pavarą, o užstrigęs ešelonas, tarytum nieko nebūtų įvykę, pajudės į šviesią ateitį.

Bėda ta, kad  sena išmintis sako : „Nelaimės po vieną nevaikšto.“  Grėsminga triada – karas, badas ir maras yra tvirtai sunerta.

Nuo Ankstyvųjų viduramžių plito maldavimų procesijos, kuriose būdavo šaukiamasi Dangaus ir Dievo pagalbos prieš katastrofas. Šiose procesijose  buvo meldžiamasi : „Nuo bado, maro ir karo gelbėk mus, Viešpatie.“ Procesijų šiandien nesurengsime, bet pasimelsti visi galime.

Stumiu tolyn iš savo galvos epokalipsės vaizdinius, kai visi trys triados dėmenys smogia civilizacijai vienu neatremiamu vėzdu.  Fantastiniai katastrofų filmai savo siužetais mus nukeldavo į žlugusius padūmavusius didmiesčius, kuriuose siautėja netramdomos organizuotos nusikaltėlių gaujos, praradusios bet kokius žmogiškumo bruožus, plėšia ir žudo. Įsivyrauja chaosas ir grėsmė civilizacijai.  Niekas nežino, kaip bus, ir ar tie fantastiniai scenaristų siužetai vieną dieną netaps tikrove.

Nesunku įsivaizduoti, kad dėl suirusių tiekimo grandinių valstybes ir ištisus žemynus gali ištikti maisto produktų ir higienos priemonių stygius, badas ir kitų virusų epidemijos grėsmė. Nevaldomos didelės masės žmonių gali pajudėti iš savo šalių jo ieškoti, ten, kur jo buvo, o maisto perteklius buvo naikinamas. Ar Pasaulis yra pasiruošęs tokiam naujam tautų kraustymuisi – lygtis su daugybe nežinomųjų. Dieve padėk, kad taip neįvyktų.

Pasaulio istorijoje tokių maro sukeltų katastrofų buvo ne viena, kurios radikaliai pakeitė mūsų žemyno veidą ir įpročius.

Ko pasigendu šiandien viešuosiuose kalbėjimuose? Platesnio ir gilesnio požiūrio, o ne ekvilibristikos statistiniais skaičiais. Filosofų, teosofų, rašytojų ir sociologų  autoritetingo žodžio. XXI amžiaus modernios ideologijos šią kategoriją žmonių ir jų diskursus, regis buvo išstūmusios į užklasinių laisvalaikio skaitinių paraštę. Šiandien jų labiausiai pasigendame, kai politikų ir funkcionierių gražbylystės ima erzinti, o reklamavimosi tuštybė alergizuoja.

Pandemija apnuogino visuomenėse tvyrojusius giluminius pasaulėžiūrų, vertybių ir kartų konfliktus. Išsigrynino artimo žmogaus reikšmė, solidarumo, dalijimosi, atjautos, gailestingumo ilgesys, egoizmo ir besaikio vartojimo pragaištingumas. Ekonomizmo panacėja žlunga prieš mūsų akis. Pamokas teks ruošti iš naujo.

Pasaulyje šiandien, regis, ne valstybių ar globalių organizacijų vadovai ir jų kalbų bei sprendimų kakofonija pajėgi įtikinti ir nuraminti karščiuojančią visuomenės sąmonę.  Į pirmą planą tiesiog savaime stojasi pagrindinis ne tik krikščioniškojo pasaulio, bet ir viso Pasaulio  autoritetas Popiežius Pranciškus ir jo tariamas žodis. Ir kaip čia neprisimisi jo vizito į Lietuvą ir kalbos jaunimui Arkikatedros aikštėje. Jis kalbėjo: „Viešpats mus gelbsti padarydamas mus tautos dalimi. Viešpats mus gelbsti leisdamas tapti tautos dalimi. (…) Niekas negali sakyti: „Aš išsigelbėsiu pats vienas“, visi esame susiję tarpusavyje, esame „tinkle“. (…) Neleiskite, kad pasaulis jus įtikintų, jog geriau yra eiti po vieną. Nepasiduokite pagundai susikoncentruoti į save, žiūrėti į savo pilvą, tapti egoistais ar lengvabūdžiais skausmo, sunkumų ir praeinančios sėkmės akivaizdoje. Dar kartą patvirtinkime, kad „tai, kas atsitinka kitam, atsitinka man“. Eikime prieš srovę nepasiduodami tam individualizmui, kuris izoliuoja mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove. Susirūpinusius savo įvaizdžiu, tuo, kaip aš atrodau. Apgailėtina gyventi priešais veidrodį, apgailėtina. Gyvenimas gražus su kitais, mūsų šeimose, su draugais, dalyvaujant savo tautos kovose… Toks gyvenimas yra gražus!“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *