Rašytojai – gydytojams. Nijolė Raižytė

Širdies linija

 (ištrauka iš romano ,, Nesudegintos ant laužo“ . Vilnius, Alma littera, 2008)

Gertrūda dar miegojo, kai kažkas pabeldė į duris.

– Ką čia nelabasis taip anksti atnešė…- nepatenkinta sumurmėjo.- Užsimiegojusi ir svyruodama įsispyrė į šlepetes, užsimetė chalatą, pasirąžė, paskubom žvilgtelėjo į veidrodį,- ten pamatytas vaizdas buvo nekoks: susivėlę plaukai, paraudusios akys,- ir labai nepatenkinta, kad kažkas ją trukdo tokį ankstyvą rytą, nušlepsėjo prie lauko durų. Tai buvo Urša. Atsiprašiusi, kad prikėlė iš miego,- pasirodo, jau buvo dešimta valanda ryto, kaimiečiai, pamelžę karves ir pašėrę kiaules, tokiu laiku jau sėda už stalo pusryčiauti,- paprašė paskolinti degtukų, nors greitai prisipažino, kad iš tikrųjų tai ne jų atėjusi, o tik pasiguosti, pasišnekėti, nes jau nei širdis, nei nervai nelaiko.

–  Visos bėdos per tą mano Karolį,- susijaudinusi pasakojo,- kur jam ir telpa? Vakar prisisprogo kaip koks velnias ir pašėlo: iškūlė bufeto stiklą, nuvertė nuo spintelės televizorių ir iš visų jėgų trenkė į grindis gražią vazą, kurią  man iš Anglijos dovanų parvežė dukra. Dar kad užbliovė:  Tavo numylėtinė kaip kokia kekšė parsidavė ispanui, o tu ją vis tiek garbini! Visada labiau mylėjai ją, negu mane. Įsivaizduok, net priminė vieną atsitikimą iš vaikystės: Aušrai tąsyk nupirkau mieste seniai kaulytą lėlę, o Karoliui nieko, nors jis taip pat norėjo, gal motociklo ar ko, nepamenu. Juokinga, kad sūnus prisimena tokius dalykus…

– Nieko čia juokinga nematau,- paprieštaravo Gertrūda,- tai, kas nutinka vaikystėje, dažnai mus persekioja visą gyvenimą, ypač patirtos nuoskaudos. Iš jūsų pasakojimų galima pamanyti, kad savo jaunėlę lepinote labiau, o meilės sūnui kaip ir pristigo, be to, jis tikriausiai buvo labai judrus, išdykęs, kas jus, žinoma, nervindavo. Ko gero, jį dar ir mušėte…

– Aš rankų nekišau, tačiau tėvas dažnai jį paauklėdavo diržu.

– Tačiau jūs jo, žinoma, nesudrausdavote?

– Ko? Ar tėvo?

– Taip.

– Maldavau nemušti, tačiau jis manęs neklausydavo, sakė: Nesikišk, boba, į vyriškus reikalus.

–  Tai … Jūsų vyras mušdavo ir dukrą?

– O! Ne ne… Na, gal kokį kartą plaštaka ir yra sudavęs per užpakalį, bet tai ir viskas. Aušra buvo jo numylėtinė, mielas gražus angelėlis.

– Mielas gražus angelėlis, pakėlęs sparnus, išskrido į užsienį,- pajuokavo Gertrūda,- o sunkus akmuo liko gulėti tėviškės žemėje.

– Gerai čia tu pasakei,- liūdnai šyptelėjo Urša,- labai gerai. Pataikei kaip pirštu į dangų.

– Pamirškite visas bėdas ir išgerkite su manimi kavos,- svetingai pasiūlė Gertrūda.

– Tai kad aš kavos negeriu.

– Tai tada arbatos. Turiu čia kažkokios vaisinės, dargi vokiškos. Vienas kitas sausainis gal irgi atsiras…

– Vaisinės? Gal ir nieko. Gerai. Nors aš pati tai dažniausiai geriu savo prisirinktų vaistažolių arbatą. Vasarą prisirenku, palėpėje susidžiovinu…

Mano kaimynė, pamanė Gertrūda, šiek tiek panaši į  miške gyvenančią žiniuonę iš rašomo romano. Urša, nors yra praktikuojanti, dažnai į bažnyčią einanti katalikė, tikriausiai tiki visokiais prietarais ir burtais…

–  Tai gal jūs ir gydotės vaistažolėmis?- paklausė susidomėjusi Gertrūda.

– Kai gerai kokia nors liga sugriebia, vaistažolės nepadeda, tenka vieną po kitos ryti tabletes. Tačiau dabar, pati matai, geri vaistai labai brangūs.

– Tai gal žinote kokių nors senoviškų burtų? Vakar rašiau, kaip Morta netyčia miške susitiko žiniuonę, gydančią ir buriančią įvairiomis žolėmis. Rašiau rašiau ir pristigau ne tik žinių, bet ir fantazijos, kaip sakoma, ėmiau ir išsikvėpiau…

– Aš, mieloji Gertrūda, tikrai ne žiniuonė, tačiau kažkada šiek tiek domėjausi būrimu iš delno. Vaikystėje močiutė išmokė. Va, ji tai tikrai tau visokių istorijų- būtų ir nebūtų- papasakotų. Net turėjo storą ir labai seną burtų knygą su piešinukais. Labai mėgdavau ją vartyti, tačiau kartą supykusi teta įmetė ją į krosnį sakydama: Skaityk šventąjį raštą, o ne demonų ir velnių išmislus.

   – Tai gal ir man ką nors išbursite iš delno,- nusišypsojusi Gertrūda ištiesė ranką.

– Na, gerai, duokš tą savo delną, tą, kuriuo visas knygas parašei ir nežinia dar kiek per savo gyvenimą parašysi. Dešinįjį, mergyte, dešinįjį…

Gertrūda paklusniai ištiesė dailų inteligentišką delną.

– Matosi, kad nei karves melžiate, nei kiaules liuobiate, nei darže  kapstotės – rankos kaip princesės,- nusistebėjo Urša.- O linijos? Ką gi rodo, sakykim, širdies linija?

– Kuri linija širdies?

– Štai, šita, viršuje. Oho! Kiek atšakų. Tai rodo, kad turėjote ir dar turėsite ne vieną širdies draugą. Jūs mokate mylėti. Tiesa, vienas, tačiau labai ryškus, širdies linijos perbraukimas liudija, kad praeityje išgyvenote didelę meilę, pasibaigusią išsiskyrimu. Ar aš kalbu tiesą?

– Keista, tačiau jūs viską atspėjote. Įsimylėjau būdama dvidešimties. Tada ir tapau moterimi. Jam tebuvo aštuoniolika. Ką ten!  Neįsimylėjau, tiesiog pamečiau galvą. Tada naiviai šventai tikėjau, kad mudviejų meilė niekada neužges, kad mes neišsiskirsime ir visą gyvenimą būsime kartu.  Tačiau ne visos pasakos baigiasi laimingai, mūsiškė irgi turėjo liūdną pabaigą. Trečiame kurse,- tada universitete studijavau žurnalistiką,- manimi susidomėjo tik ką į grupę atėjęs naujas kursiokas. Jis man taip pat šiek tiek patiko. Kurį laiką aš jam nepasidaviau, sakydama, kad turiu draugą, kurį labai myliu, tačiau vieną vakarą, supykusi, jog mylimasis, nieko man nepranešęs, neatėjo į pasimatymą, pati tam naujokui paskambinau. Kodėl taip  padariau, net ir dabar nežinau… Paskui abiejų netekau… Viskas taip kvailai baigėsi… Beje, tada ir pradėjau rašyti… Gal čia yra koks nors lemtingas ryšys? Nežinau… Ilgą laiką gyvenau viena, paskui sutikau Liudviką… Jūs jį matėte…

– Visi mes turime savo likimus,- atsiduso Urša.- Visi mes Dievo vaikai, visi mes jo valioje.- Staiga nutilusi susimąstė, užsižiūrėdama  pro langą į begalinį tolį. Nesimatė jokių namų, bokštų, net elektros stulpų,- atrodė, kad čia nėra jokios civilizacijos, tik žalios pievos, ryškiaspalvės gėlės, medžiai, javai, o virš jų – skaistaus mėlynumo dangus.

–  Bet gi… Jėzau! – staiga, pabudusi iš gilaus susimąstymo, sušuko Urša.- Visai pamiršau, ko pas tave užsukau. Sėdžiu, geriu arbatą, kalbu niekus… Jau ta mano galva tikra puodyne pavirto…

– Na jau na jau,- nusišypsojo Gertrūda.- Jūsų galva dar gana šviesi ir blaivi.

– Ai,- mostelėjo ranka Urša,- nepataikaukite. Tai va… atrodo, prisiminiau…- pavargusios Uršos akys kiek nušvito, pagyvėjo.- Sakau, gal jūs kada nors, kai šnekėsite su mano sūnumi, įtikinsit jį, kad tas besaikis girtuokliavimas – pražūtis, tiesiausias kelias į kapines. Gal pagaliau susimąstys ir mes gėręs.

– Pakalbėti tai man nesunku, tik kažin, ar jis paklausys. Jeigu pats nenorės, niekas nepadės. Be to, jūsų Karolis taip toli pažengęs, kad  kažin, ar be rimtų gydytojų pagalbos išsikapstys.

– Čia ne didmiestis, jokių daktarų nėra. Dėl mažiausio menkniekio reikia važiuoti į rajono centrą.

– Taip, sutinku, situacija nepavydėtina, tačiau aš, ponia Uršule, su Karoliu tikrai pakalbėsiu, bent pabandysiu.

– Ačiū ačiū. Atsiprašau, kad sutrukdžiau tokį gražų rytą.  Jau bėgu. Sudie.

Besigardžiuodama antru puodeliu kavos, Gertrūda įjungė radiją. Skardžiabalsė diktorė pranešė rytdienos orų prognozę: be lietaus, dvidešimt du laipsniai šilumos,- paskui kažkoks mokslininkas ilgai kalbėjo apie Venecijoje kuriamą gyvybės technologijų  centrą, kuriame iš rūgščių bus auginami kažkokie dirbtiniai padarai: labai maži, sparčiai besidauginantys…

Kokias nesąmones jis čia pliauškia! Dirbtiniai padarai? O jeigu jie iš tų mėgintuvėlių išsprūs į laisvę? Juk atsiras koks nors beprotis, kuris  juos išleis. Jeigu jie staiga ims ir apsigyvens žemėje, vandenyje, žmonių organizmuose… Geriau, mieli mokslininkai, galvokite apie kur kas kuklesnius dalykus, pavyzdžiui, kaip paprasčiau ir lengviau žmones išgydyti nuo vėžio, narkomanijos, beprotystės ir kitų sunkių ligų, kaip sumažinti smurtaujančių ir trokštančių neribotos  valdžios…

  Kaimynės prašymą Gertrūda išpildė negreitai, gal tik po gero mėnesio, nes jau kitą dieną, nors ir skaudančia širdimi, turėjo nutraukti atostogas,- paskambino laikraščio redaktorius ir paprašė sugrįžti; viena žurnalistė staiga ištekėjo ir išvažiavo su vyru į povestuvinę kelionę, o kita atsigulė į ligoninę operuotis netikėtai sugriebusio apendicito.

Interviu tikrai buvo įdomus. Apie garsų šalies ekstrasensą, su kuriuo pasimatymą buvo sutarusi į povestuvinę kelionę išvykusi kolegė, Gertrūda jau šį tą girdėjo: turi paprasto žmogaus protu nesuvokiamų galių, kurias įgijo po klinikinės mirties, kažkokiu tai būdu  iššaukia nužudytųjų žmonių sielas ir su jomis kalbasi, vos pamatęs žmogų, gali pasakyti, ar jis doras, ar ne.

– Nužudytas žmogus nemiręs,- kalbėjo ekstrasensas, miršta tik tie, kurie pasikaria. Pakaruoklių sielos miršta ir nėra su kuo kalbėtis. Visi nužudytieji yra mano draugai, nes jie man perduoda informaciją: kur guli jų kūnai, kas ir kur juos nužudė… Tiesa, kai kurios aukos būna atviros ir nuoširdžios, o kitos paslaptingos, kalbančios puse lūpų; pastaruosius daug sunkiau surasti. Per savo gyvenimą aš suradau per tris šimtus negyvėlių, padėjau artimiesiems ir policijai išsiaiškinti daug keistų žmogžudysčių…

– Ar jums nebaisu iššaukti nužudytųjų žmonių sielas, ar nebijote, kad vieną gražią dieną kas nors ir jus nužudys?- paklausė Gertrūda.- Nuo šito interviu jai šiurpo oda, pylė karštis, darėsi neramu.

– Kai po klinikinės mirties pradėjau regėti vizijas, supratau, kad kažkas man padeda iš aukščiau. O jeigu jauti, kad kažkas tave saugo, tai ir nebaisu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *