Rašytojai – gydytojams. Rūta Jonuškienė

Rūta Jonuškienė jau penkiolika metų dirba Škotijoje, slaugos namuose. Autorė rašo: „Kol gyva būsiu, neužmiršiu savo rezidentų akių ir būsenų, kai mirties akivaizdoje lieki vienas pats su savimi. Kai tavo artimųjų nėra šalia. Kai nėra žmogaus, kuris laikytų tave už rankos ir girdėtų paskutinį tavo atodūsį… Mirtis išsivedė keturiolika. Koridoriai tušti ir tylūs. Ir pati „perėjau“ koronos keliu. Trūko būtiniausių apsaugos priemonių, ir kiekviena diena buvo (o ir tebėra) tarsi žaidimas su ugnimi – visa esybe jauti, kad virusas užklups, tik nežinai – kada. Pati perėjau tuo trapiu tiltu – per mirties dvelksmą į gyvenimą. Ir tikrai žinau – didžiausia duotybė ir dovana yra būti. Po saule. Po debesimis. Po vėjais. Būti ir gyventi.“

***

Matau stiklines jų akis.
Vaško spalvą įgaunančias jųjų rankas.
Ir niekaip paguost negaliu –
mano sielvartas uždengtas kauke.
Žinau jų gyvenimus.
Ką jie mėgo, ko nekentė –
irgi žinau.
Žinau, kad bijojo numirti vieni.
Ir kad šąlantys pirštai
Kelionėj per Letą
žmogaus tebelaukia.
Kai kūnus mazgoju,
kai rūbais šviesiausiais velku,
kai krūpčioja žvakės viltis,
kai Bethoveną radijas groja –
koridorium artinas Dievas.
Žingsnius Jo girdžiu.
Artyn ir artyn. Ir artyn.
Bet Jisai ties mumis nesustoja.

(Nuotraukoje autorės darbas „Gyvenimo laivelis Koronos jūroje“.  40×60. Drobė. Akmenys.Stiklas. Kriauklės.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *