Rašytojai – gydytojams. Rūta Mataitytė

Ištrauka iš romano „Svajonė apie sniegą“, 2013

Palatos langai nepailsdami kovoja tarpusavy – vos tik vienas stipriau sušvyti, kitas tuoj pat nublanksta ir tylėdamas laukia, kada vėl galės išsiristi iš savo slėptuvės ir garsiai pranešti: prašvito nauja diena, vakarėja, artėja naktis. Dabar vakaras, todėl didysis langas užsimerkęs, o mažasis spindi duryse kaip ryškiai geltonas paveikslas. Aklai tylu. Garsai miega, šviesa tyli, oras ilsisi.

Durys yra Linai už nugaros, todėl akimis ji niekada nemato mažojo langelio. Ir vis dėlto, gali nujausti, kai prie durų kažkas stabteli ir ją stebi – tada šviesa kambaryje susitraukia, aplink išsirikiuoja šešėliai. Kartais netgi pavyksta nuspėti, kas ten stovi. Kiekvienas pasigrobia skirtingą kiekį šviesos. Selma beveik nieko neužstoja. Kenis Ravnas užtemdo daug, bet jis už durų niekada nestovi, jis žingsniuoja tiesiai į vidų. Kartais prie langelio stabteli Helena Bjerg, kaip peiliu išrėždama šviesoje aštrų ruožą. Dar kitas, kuris čia dažnai apsilanko, užtemdo beveik viską. Jei diena gera, Lina gali tai matyti. Bet šiuo metu tikrai nepajėgtų. Dabar ji net neįstengia suprasti, kuris langas budi, o kuris miega.

Pusiau pravertomis akimis ji žvelgia priešais save, į baltą sieną, spalvotas linijas, mirguliuojančius taškelius, tik sunku suvokti, kas tai – ar ji visa tai mato, ar tik įsivaizduoja. Akis maudžia, tarytum daug naktų būtų nemiegota, nors ji nieko kita neveikia, tik guli. Atrodo, kad visai nebejaučia savo kūno, tarsi jo nebebūtų. Dingo skausmai – ar gali būti, kad ji nebemoka jausti? Guminių žarnų burnoje irgi nėra, tik nuo šalimais styrančio stovo leidžiasi laidas, neaišku, kur jis baigiasi. Norėdama tai pamatyti, ji pamažėle suka galvą, vargsta, tarsi iš paskutiniųjų stumtų sunkias duris, bet laido galo nemato.

Ant grindų kažkas triukšmingai tarkšteli, aštrus garsas persmelkia galvą. Į vidų atskuba vienas iš baltųjų. Lina neatpažįsta, kas tai. Pakreipęs galvą žmogus apžiūri ją iš visų pusių, tarsi ji būtų nebegyva. O gal ji iš tikrųjų jau mirusi?

Baltasis išeina.

Sukaupusi jėgas, ji vėl bando stumti į šoną duris, būtinai nori pamatyti laido galą, bet ausis į kažką kietai įsiremia, durys užstringa, toliau stumti nebėra jėgų. Ji guli ir sunkiai alsuoja.

Vienas iš aparatų pradeda pypti. Prie lovos vėl kažkas atskuba. Tai ji, kuri visada be galo švelni – Selma. Žvilgsnis ramus, akys minkštai glosto veidą.

– Vargšas vaikas… – šnabžda lūpos.

Vėl pasigirsta cypimas.

Švelnioji žvilgteli į stovą, paliečia laidus, palinkusi grabalioja kažką palei lovą. Lina nieko nejaučia, tik mato ore iškeltą savo ranką – ant jos iššokęs mėlynas gumbas. Tiesiai prie jo baigiasi plonytis vamzdelis. Selma suima už varžtelio ant vaistų laikiklio ir pradeda sukti. Lina jaučia, kad vamzdelis virpa, purtosi, traška, vis stipryn ir stipryn, lyg atidundantis traukinys. Ji tikina save, kad ta ranka ne jos, ji per baisi, kad būtų jos. Po oda šokinėja įbesto vamzdelio galas. Virpėjimas auga, artėja, keliauja kraujagyslėmis. Traukinys švilpia. Ausyse dunksi, trankosi, kala.

Ji vėl iškeliauja, pasaulio nebelieka.

Pravėrusi akis guli ir stebeilija į lubas – prabėgo kelios valandos, o gal visa diena, gal dvi. Ji nebesugeba skaičiuoti. Kartais galvoje sau kartoja gydytojo ištartus žodžius: penkiolika, trylika, dvylika, ne mažiau kaip dvylika. Maldauja, kad būtų tik dvylika. Bet tai mažai tepaguodžia, kai nežino, kiek jau iškentėjo. Iš pradžių gydytojas sakydavo: du, trys, penki! Bet vėliau liovėsi. Ir dabar ji nieko nežino. Kodėl jis nebesako? Gal nebėra prasmės? Gal tai niekada nesibaigs – gal čia jos gyvenimas, kitaip ir nebebus? Gal ji taip ir liks visiems laikams gulėti čia, apkabinėta laideliais ir visų stebima: švelniojo žvilgsnio, to didelio gydytojo, juodaplaukės, jos pačios gydytojo ir visų kitų, kurių vardų ji nežino.

Kiekvieną rytą ateina jo skvarbus žvilgsnis, susikaupęs veidas, krutančios lūpos. Žodžiai, kurie tarsi dideli paukščiai sklando aplinkui, kartais skaudžiai daužydamiesi sparnais, o kartais tik švelniai prisiliesdami plunksnų krašteliais. Bet kai už žalios kaukės gydytojas paslepia lūpas, nebelieka ir žodžių. Galvoje pradeda spengti. Ji pamato baisius instrumentus. Tik akys nebaisios. Kai jos šalia, Lina nebijo, įsikimba į jas ir laikosi iš visų jėgų. Kol galų gale viskas pradingsta.

Vėliau atsiranda švelnusis žvilgsnis, jis irgi aplanko kiekvieną dieną. Selmos akys glamonėja. Jas pamačiusi Lina tiki, kad viskas gerai – labai nori tuo tikėti. Bet kaskart klausia. Nors nieko kito nebeįstengia daryti, paklausti būtina, kasdien ji taupo tam paskutines jėgas.

Selma jau įprato laukti, sustingsta priešais ir bando padėti ištarti žodžius.

– Gydytojas? – sušlama Linos lūpos.

– Jo čia nėra, vaike.

– Ar jis…?

– Taip, vaike, jis viską padarė gerai. Abu vėl buvote stiprūs.

– Kiek dar? – bando Lina iš visų jėgų, bet turbūt nepavyksta, nes Selma niekada į šį klausimą neatsiliepia, turbūt nesupranta, o gal tik nenori, gal atsakymas būtų per daug skaudus.

Selmos pirštai paliečia veidą. Tai sušildo ir Lina vos žymiai šypsosi. Dabar jau gali miegoti. Ji nepažįsta rankos su tuo mėlynu gumbu, ji tikrai ne jos – ji per baisi, kad galėtų būti jos.

Niekas nebeklausinėja, ką ji jaučia. Ji net nemokėtų to pasakyti. Kaip liūdna – visai nebejusti savo kūno. O galbūt tokia ir yra mirtis – švelnus žvilgsnis, šiltai glostantis veidą?

Gydytojas stovi prie didžiojo lango ir stebeilija į aukštus pušų kamienus. Už medžių slepiasi sniego kupra, nuokalnėn nuo jos tįsta švytintis vandens siūlas. Žvilgsnis susminga į sniegą, paskęsta baltume. Žmonės kalba, kad jis nemoka verkti, bet galbūt toks ir yra jo verksmas – paraudusios akys, vaikštinėjančios tarp pušų kamienų? Juk jam irgi retkarčiais reikia išprausti sielvartą – savaip.

Bet galiausiai net pušys nebepaguodžia. Akys, kaip dvi perpildytos taurės nebeatlaiko savo svorio. Jis susmenga į kertę, susiriečia į kamuolį, įspraudžia galvą tarp kelių ir linguoja, bandydamas užliūliuoti savo neviltį. Nuo prakaituotų delnų sudrėksta plaukai – kaip šienas, kurį vartom prieš lietų, nematydami prasmės, bet vis nesiliaudami, nes iki paskutinio lašo neapleidžia viltis.

– Keni… – Selma neskubėdama palinksta žemyn. – Kas tau dabar? Ką čia sugalvojai?

Jis atverčia galvą ir įbeda į slaugytoją savo pavargusias akis.

– Selma, tą raukšlę – ar matei?

– Raukšlę?.. Ach, tu tik pavargai, vaike.

– Ne, Selma, – lyg peiliu nupjauna jis, vėl nuleisdamas akis į batus. – Žinai ką, Selma? Atrodo… atrodo, kad nebežinau nei kur aš, nei kas vyksta aplinkui. Sėdžiu ir klausinėju savęs, kas esu. Ir… Žinai ką, Selma? Jaučiuosi kaip budelis, kuris kankina kitą žmogų, – jis iškelia rankas, tarsi norėtų joms suversti visą kaltę. Akys dar labiau įrausta.

– Vaike mano…

– Diena po dienos, diena po dienos! Kodėl? Kodėl viskas taip baisu? Norėčiau, kad būtų kitas kelias.

– Bet ar yra? Tas kitas kelias?

– Nėra, Selma, – jis sunkiai pakyla. – Jokio kito kelio nėra.

– Matau, vaike, kaip tau skauda. Pats žinai, kad sunkių dienų buvo ir bus. Bet patikėk, kai stovėsi čia po dešimties metų, ne tai prisiminsi, vaike mano. Tada džiaugsiesi tuo, ko pasiekei, kokius kelius atradai – būtent tuo tada didžiuosiesi.

Ji norėtų apkabinti pavargusią Kenio galvą ir liūliuoti lyg verkiantį vaiką. Bet šis vėl įsistebeilija į langą, tarytum jo pašnekovas būtų ne šalia stovintis žmogus, o pušys.

– Praėjo visas mėnuo, bet aš dar nė karto nemačiau, kaip ji šypsosi, – jis pradeda keistai juoktis lyg proto netekęs nelaimėlis. – Vis tikėjausi, kad vieną dieną… kad pagaliau ji nusišypsos. Bet dabar nebetikiu, net nepajėgiu įsivaizduoti. Ar įmanoma žmogų šitaip nukankinti?

– Ateik.

– Ką? – Kenis nužvelgia Selmą, tarsi šis kvietimas būtų be galo jį išgąsdinęs.

– Ateik.

Krypuodama Selma veda jį į Linos palatą.

– Ar tu kalbėjai su ja?

– Ką?

– Ar nors kartą su ja kalbėjai?

Kenis dar kartą nužvelgia slaugytoją, tarytum ši kalbėtų nesuprantama kalba. Bet Selma tokia gera, ji be galo gera! Ji glosto žmones žvilgsniu, myli savo žodžiais. Jei tik įstengtų, turbūt pakeltų Kenį ir imtų sūpuoti ant savo minkštų rankų.

– Ką tu sakytum, jei norėtum, kad ji nusišypsotų?

– Aš? Ką? Ak, Selma, juk supranti, kad nežinau…

– Matau, kad tu neturi tiek žodžių. Bet eik! Bent nueik prie jos!

Kenis stovi sustingęs, tik akys lyg baikščios stirnos šokinėja į visas puses.

– Eik, nebijok.

Jis prisiartina prie lovos.

Lina guli kaip suvytęs gėlės stiebas. Tik stipriai besikilnojanti krūtinė išduoda viduje vis dar esančią gyvybę. Veide nebėra spalvų, net apgamas ant skruosto išnyko. Tik lūpos patamsėjo – anksčiau jos buvo balzganos, vos įžiūrimos, o dabar apšašo, suskeldėjo iki kraujo. Atrodo, kad kaktoje kasdien vis gilėjanti raukšlė baigia perskelti visą veidą pusiau. Po oda mėlynuoja išpaišytas tinklas – keista, kad tomis kraujagyslėmis vis dar teka kraujas. Kūnas dar labiau sudžiūvo – Lina juk nieko nevalgė nuo tada, kai jis prieš vienuolika dienų pradėjo gydymą. Ji visiškai neteko savo moteriškų linijų ir dabar labiau panaši į trylikametę mergaitę, nei subrendusią moterį.

Kenis nuleidžia akis ir palinksta virš lovos. Pirštų galiukai prisiliečia prie lūpų. Atsargiai, baikščiai, vos juntamai. Tarsi bučiuotų mažą vaiką. Atitraukdamas ranką pamato, kad lūpos sujuda, Lina šypsosi. Jis sustingsta virš veido, nori dar ir dar liesti lūpas. Jei tai buvo šypsena, maldauja, kad ši pasikartotų, trokšta ją pajusti, mėgautis, sugerti pirštais.

Plaštaka virpa, trūkčioja.

– Keni, negalima šitaip kankinti savo pacientų, – prašneka Selma.

Tai nuskamba absurdiškai, bet ji savo žodžių neišsigąsta.

– Kasdien juk sakydavau, kad po darbų važiuotum namo. Galvojau, kad tau labiausiai reikia poilsio. Tu ilgai laukdavai, bet galiausiai išvažiuodavai. O dabar supratau, kad tau reikėjo pasilikti. Kad pamatytum, su kokia palaima ji prabunda. Vos prasimerkusi visada klausia, kur gydytojas, nori sužinoti, ar tau pavyko. Labiausiai norėtų tai girdėti iš tavęs, bet pamačiusi, kad tavęs čia nėra, klausia manęs: „Ar viskas gerai?“ O išgirdusi, kad tu darbą sėkmingai atlikai, šypsosi.

Selma nutyla. Ji kaip motina galėtų šnekėti, niekada nepritrūkdama žodžių, bet dabar supranta, kad jau pakanka.

– Tau nėra ko verkti, kai darai gerus darbus, vaike.

Nusisukęs į aparatus, Kenis ima glostyti mygtukus, baksnoja monitorių. Kyla noras pasislėpti, susiriesti po laidais ir laukti, kada vėl pamatys šypseną. Šiandien pats trokšta ištarti, kad viskas praėjo gerai, kad teliko visai nedaug.

– Atnešiu kavos, – sumurma Selma ir išskuba savais keliais, palikdama jį vieną.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *