Rašytojai – gydytojams. Vytautas Kaziela

Viršukalnių sniego baltumo…

 

Ar galima parašyti dienoraštį atbuline data? Tikriausiai – ne. Tebus tai prisiminimai. Prisiminimai, nukeliantys beveik 15 metų į praeitį.

Prisimenu, tada ruošiausi pirmajam jubiliejiniam gimtadieniui. Išleidau eilėraščių rinktinę, pasirengiau fotografijos parodai. Iš anksto. Taip mano gyvenime niekada nebuvo – viską darydavau paskutinėmis dienomis. Daug dirbau – po 16 valandų per parą. Prasidėjo juodas ruožas, ir ne tik darbe. Rodos, rugsėjo pabaigoje kaip ir visada 6 valandą pakilau iš lovos ir pradėjau ruoštis į darbą. Jokio skausmo, tik keistas jausmas, kad kojos ne neša mano kūną, o eina šalia. Einu į vonios kambarį, bandau praustis ir jaučiu, kad rankų iki veido nepakeliu. Atvažiuoju į darbą ir bandau pakelti nuo stalo katalogą, kuris sveria beveik du kilogramus. Viena ranka nepakeliu… Buvo penktadienis – sakau, pailsėsiu ir viskas praeis. Vakare nuvažiuoju žmonos parsivežti iš darbo. Užgesinu variklį, sulaukiu jos. Bandau užvesti automobilį ir jaučiu, kad rankose nėra jėgos. Sakau žmonai: jeigu tu pasuksi raktelį, parvažiuosim namo. Pasuko. Parvažiavom. Per savaitgalį nė kiek nepasidarė geriau. Greičiau atvirkščiai – kelis kartus lipdamas iš lovos suklupau ir be sūnaus pagalbos neįstengiau pasikelti.

Sekmadienio vakarą skambinu savo gydytojai Audronei Vėlavičienei. Sakau: nežinau, kas atsitiko, kad silpsta rankos ir kojos. Daktarės balsas staiga pasikeičia: „Ar turi kam atvežti į priėmimą? Ir kuo greičiau. Aš pati rengiuosi ir važiuoju. Susitiksime ten.“ Sūnus aprengia, pastato ant kojų ir nuveda iki automobilio. Į Priėmimo skyrių įveža jau neįgaliojo vežimėlyje. Staigus gydytojų sujudimas. Aš dar nesuprantu, kas vyksta. Pagaliau esu perduodamas gydytojos Genovaitės Auglytės globon. Gydytoja akivaizdžiai sunerimusi. Išklausinėja viską, padaro tyrimus. Kas 15 minučių vis atbėga į palatą ir vis klausinėja, ar nesunku kalbėti, ar galiu nuryti. Paprašau sūnaus nuvesti į tualetą. Pastato, bet susmunku. Pagaliau paguldo į lovą. Liepiu sūnui ir žmonai važiuoti namo. Lieku vienas palatoje. Pasidaro šalta. Bandau užsitraukti antklodę – rankose neužtenka jėgų. Tada dantimis įsikimbu į antklodės kampą ir šiaip taip apsikloju. Pirmą kartą apima baimė: stingsiu va taip ir visai sustingsiu. Anksti ryte atėjusi gydytoja sako: „Važiuosim į Santariškių ligoninę. Diagnozė man aiški, bet jie turi didesnes galimybes gydyti.“ Pirmą kartą išgirstu ligos pavadinimą. Jis nieko man nesako. Paskui Vilniuje profesoriaus klausiu, kas tai per liga. „A, čia tokia truputį mistinė liga. Ja Lietuvoje kasmet suserga iki 10 žmonių. Dar kitaip ji vadinama alpinistų liga – ją gali išprovokuoti pervargimas ir šaltis. Blogiausia, kad susirgus šia liga gali būti paralyžiuotos ne tik kojos ir rankos, bet ir klajoklis nervas. Tada jau amen.“

Santariškės. Mirtininkų palata. Aš ir dabar su siaubu prisimenu ten praleistas dienas ir naktis. Lovų gal 12 ar daugiau. Vienas iš skausmo rėkia, antras – kliedi, trečias gamtinius reikalus atlikinėja. Kai seselės atneša pastatomą širmą – žinok, kažkas už jos susiruošė mirti. Nesuprantu, kam ji reikalinga, nes vis tiek viskas girdisi. Gal kad iš kūno išeinančios dvasios nepamatytume? Žmona bando tartis dėl mano perkėlimo į kitą palatą. Ne, ir baigta: „Jis dabar labai silpnas.“ O aš galvoju, kad geriau būčiau likęs Utenoje. Jaučiuosi gerai – nieko neskauda, tik kojos ir rankos kaip pagaliai. Nei pavalgyti, nei pasiversti. Žmona visą laiką šalia. Nakčiai prigula netoliese ant trumpo suoliuko. Prašau, kad parvažiuotų namo ir bent gerai išsimiegotų. Ne. Niekas manęs neklauso. Naktimis nemiegu. Perkratau po mažytę savo gyvenimo atkarpėlę. Kodėl man? Už ką? Klaidų visada dariau, bet, atrodo, ne tokių, kad taip mane baustų. Suprantu, kad visą gyvenimą lėkiau, kol kažkieno nematoma ranka sustabdė ir suteikė galimybę viską apmąstyti. Aš ir mąstau… Vaistų jokių. Tik tyrimai. Nuo gulėjimo skauda visus gulimus paviršius. Blogiausia, kad pasiversti be kitų pagalbos negaliu. Naktys be galo ilgos. Galvoju, būtų gerai sukalbėti poterius, bet su siaubu suprantu, kad nė vieno nebeprisimenu. O juk mokėjau… Įtempiu smegenis ir bandau rankioti po nuotrupą. Ir žodžiai pamažu sugrįžta. Iš pradžių: Tėve mūsų, paskui – Sveika, Marija, dar vėliau ir kiti. To, kas sugrįžta, stengiuosi nebepaleisti. Per naktį kartoju ir kartoju žodžius. Dabar jau galiu melstis, kaip kažkada mama išmokė.

Gydytojų konsiliumas nusprendžia, kad man reikia perpilti kraują. Veža kažkur ilgais ligoninės koridoriais, leidžia kažkur žemyn. Pagaliau suprantu, kad esu rūsyje. Patalpa panaši į operacinę. Paaiškėjo, kad perpils ne visą kraują, o tik plazmą. Praduria abi rankas. Iš viso trys vamzdeliai. Per vieną bėga mano kraujas, per kitą lašinama donoro plazma. Per trečią man grąžina tai, kas mano kraujyje buvo gera. Atskiria ir grąžina. Atrodo – tik gulėk ir žiūrėk. Bet pasirodo, kad ne taip viskas paprasta. Trūksta oro, kažkaip labai silpna. Grimztu į tamsą kaip į vandenį. Po kiek laiko išneriu visas šlapias nuo glitaus prakaito – girdžiu balsus. Dar kiek laiko ir vėl grimztu. Pasirodo, procedūra trunka beveik 4 valandas. Daktarė sako, kad jei viskas bus gerai, galėsiu pajudinti kojų pirštus. Po pirmos procedūros jaučiu, kad pradeda judėti du kairės kojos pirštai… Naktį meldžiuosi. Jam, o gal sau duodu pažadą: jei pasveiksiu, prie namų pastatysiu angelo skulptūrą. Kodėl angelo? Nežinau. Dabar pradedu suprasti, kodėl Lietuvoje, o ypač kaimuose, tiek daug kryžių. Juk buvo sunkūs laikai – karas, pokaris, šaudymai, trėmimai, suėmimai. Pagalbos nebuvo iš kur laukti. Iš už Atlanto? Jie tik gražiai kalbėjo, bet neatėjo… Į Rusijos glūdumas dundėjo vagonai su mūsų tautiečiais, o aplinkui sproginėjo granatos, aidėjo šūviai. Kiekvieno miestelio aikštėje – negyvi partizanų kūnai. Kas žmogui liko? Tik tikėjimas. Tik malda į Viešpatį: jei liksiu gyvas, Viešpatie, Tavo garbei pastatysiu kryžių. Kas liko gyvi, tie ir statė. Prie namų, prie kryžkelių. Kiti girti juos pjovė. Šiandien jų vaikai gal vaikšto tarp mūsų ir dedasi dideliais patriotais. Man buvo lengviau. Į pagalbą man atėjo ne tik Dievas, bet ir medikai.

Mane perkėlė į šviesią keturvietę palatą. Jaučiausi lyg sanatorijoje. Kraujo perpylimo procedūrą kartojo dar keletą kartų. Niekaip negalėjau išvaryti žmonos namo. Nei geruoju, nei piktuoju. Pavyko sutarti tik tiek, kad kai suraitysiu špygą, ji važiuos namo. Bet pirmiausia prašiau: Dieve, grąžink man dešinės rankos du pirštus, leisk man rašyti. Gal po savaitės jis juos man ir grąžino… Po septyniolikos dienų buvo nuspręsta mane perkelti į reabilitaciją. Neišvežė nei į Palangą, nei į Druskininkus ar Birštoną. Tik liftu nuleido iš septinto aukšto į pirmą. Čia ir buvo reabilitacija labai sunkiems ligoniams. Gydžiusi gydytoja dar kartą apžiūrėjo, patikrino kažkokiu aparatu ir netikėtai paklausė: kuo dirbi? Atsakiau, kad redaktoriumi. „Tai – gerai. Kojos tau nereikalingos – pastumsi po stalu ir sėdėsi.“ Taip jau sutapo, kad būtent tą dieną mane pasodino lovoje, parėmė pagalvėmis, o aš vis judinu ir judinu pirštus. Tik šmakšt – nykštys ir įlindo į tarpą tarp smiliaus ir didžiojo. Visai nedaug. Tik galiukas. „Roma, – šaukiu žmonai. – Va! Važiuok namo!“ Žmona žiūri ir nesupranta, kas su manim darosi. Pamačiusi špygą pradeda juoktis. Padėjusi įsikurti Reabilitacijos skyriuje išvažiuoja.

Nedidelis tas Reabilitacijos skyrius. Iš viso gal 30 lovų. Kažkodėl ligoninėse vietos skaičiuojamos ne ligoniais, ne žmonėmis, o lovomis. Ligoniai visi sunkūs. Dauguma po sunkaus smegenų insulto, keletas jaunų darbingo amžiaus vyrų su stuburo traumomis. Vienas trenkėsi su motociklu, kitas nukrito statybose, trečias nesėkmingai nėrė į vandenį. Motociklininkas kalba, kad jį išgelbės kamieninių ląstelių persodinimo operacija, kuri atliekama kažkur Rusijoje. Tiesa, kainuoja nepigiai – 25 tūkstančius litų. „Surinksim“, – sako vyras. Beje, motociklininkas – mano žemietis. Vėliau sužinojau, kad pinigus vis dėlto surinko. Ir ne vieną, o du kartus. Bet viskas kaip buvo, taip ir liko. Po 7 metų jaunas vyras mirė. Kažkaip imti tokius pinigus iš neįgalaus žinant, kad negali jam padėti, atrodo labai nežmoniška. Mūsų gydytojai taip ir neišdrįsdavo tokiems žmonėms pasakyti, kad jiems jau niekas nebepadės, nebent puse lūpų, nebent užuominomis. Sunkiausia iš žmogaus atimti viltį. Stebuklo laukimą. Kito dvidešimt penkerių metų vaikinuko istorija dar skaudesnė. Užaugo vaikų namuose, įgijo statybininko profesiją. Negėrė. Nagais ir dantimis kabinosi į gyvenimą. Turėjo merginą, kurią labai mylėjo. Nugriuvo statybose su pastoliais ir susilaužė stuburą. Medikai niekuo nebegalėjo padėti. Mergina iš pradžių dar lankė ligoninėje, paskui sužinojusi tiesą paliko. Mačiau, kaip verkdavo naktimis – sunkiai, vyriškai. Bet nepasidavė. Stiprino rankas. Vėliau su vežimėliu tokius triukus išdarinėjo! Po kelių metų sutikau jį Palangoje, sanatorijoje neįgaliesiems. Šalia jo mačiau juodbruvo gymio mergaitę, taip pat vežimėlyje. Mačiau jų spindinčias akis, jutau – laimingi.

Jauna, gal kiek per trisdešimt metų gydytoja išstudijavo mano ligos istoriją, iščiupinėjo per tris savaites išdžiūvusius raumenis, išstukseno plaktuku kojų ir rankų nervus. Nusišypsojo ir pasakė: „Turėsime padirbėti. Jokių vaistų nėra – kiek pats atsikovosi, tiek ir turėsi!“ Paskyrė mankštas. Devintą valandą suveždavo gal dešimt tokių į sporto salę. Su kiekvienu dirbo individualiai – parodydavo pratimus ir liepdavo dirbti. Buvo tokių močiučių, kurios visą tą pusvalandį taip ir pragulėdavo. Kai kineziterapeutė paklausdavo, kodėl nesimankština, atsakydavo: kad man, vaikeli, labiausiai miegas ir poterėliai padeda.

Tada man dar nebuvo ir penkiasdešimties. Turėjau apsispręsti, ar kruvinas darbas ir tikėjimas, ar visas likęs gyvenimas vežimėlyje. Užsispyriau – kad ir kiek reikės dirbti, dirbsiu, kad paskui galėčiau vaikščioti. Man pasisekė – patekau pas jauną žemaitę kineziterapeutę. Jauna, bet užsispyrusi: aš tave pastatysiu ant kojų! Dirbome ne po trisdešimt minučių, o po tris valandas. Kartais ir ilgiau. Stiprinome rankų, o paskui ir kojų raumenis. Pirmoji pergalė atėjo gal po 10 dienų: nuvažiavęs į tualetą pats rankomis perkėliau savo užpakalį ant klozeto! Užplūdo labai geras jausmas: aš dabar galėsiu, kada norėsiu! Nereiks prašyti sanitaro, kad padėtų. Žinote, kaip sunku prašyti? Dabar aš jau pats galiu nuo lovos nušliaužti ant vežimėlio, nuo vežimėlio ant klozeto, o pavirtęs šiek tiek ant šono ir uodegą nusišluostyti!

Pradėjo statyti ant kojų. Iš pradžių prie „sakyklos“ – toks, nežinau net, kaip nupasakoti, prietaisas, panašus kaip mažiems vaikams, kada moko stovėti. Pastatydavo, užsikniaubdavau ant jo ir stovėdavau, kol kojos pradėdavo drebėti. Be galo pavydėdavau „žoliapjovininkams“, kurie gaudavo vaikštynę su rateliais, įsitverdavo ir stumdavosi į priekį. Ir aš tos akimirkos sulaukiau! Nuo to laiko prasidėjo tikra katorga. Darbo dienomis po 3–4 valandas sporto salėje, savaitgaliais su vaikštyne po tiek pat laiko skyriaus koridoriais, kurie ėjo ratu. Suki ir suki ratus. Iš pradžių skaičiuodavau, kiek ratų nueinu, o paskui tiesiog atidirbdavau valandas. Naktimis kaukdavau nuo kojų skausmo… Ir taip kiekvieną naktį.

Ar nekildavo minčių sustoti ir baigti save kankinti? Buvo. Vieną kartą, kai mokydamasis lipti laiptais (sporto salėje buvo toks įrenginys – 3 laipteliai aukštyn, pakyla su turėklais ir 3 laipteliai žemyn) nukritau. Seselė puolė prie manęs norėdama padėti atsikelti. Aš tik paprašiau: eikit nuo manęs tolyn – leiskit man pagulėti. Suprato – pasitraukė. Nugurkiau kelias sprangias ašaras ir vėl ją pasišaukiau. Gaila, neprisimenu jos vardo, žinau tik, kad gimusi Mosėdyje. Kai atsistojau, paklausiau: kodėl tiek dirbate su manimi, juk jums tiek nepriklauso? „Žinai, kai matai, kaip žmogus stengiasi, dantimis kabinasi į gyvenimą – tu paprasčiausiai nori jam padėti. Tavo pergalės yra ir mano pergalės“, – atsakė man į dukras tinkanti mergina. Tai padėkit man nueiti prie laiptų, – prašau jos. „Gal šiandien užteks, gal pailsėkim?“ – klausia. Ne. Dirbam toliau, – atsakau jai lipdamas ant laiptų.

Taip prabėgo mėnuo. Pažanga buvo akivaizdi, bet negalutinė. Į palatą susirūpinusiu veidu ateina gydytoja: „Labai norėjau, kad į namus išeitumėt savo kojomis, bet po trijų dienų jūsų reabilitacija baigiasi. Reikėtų dar dviejų savaičių, bet toks blogas laikas – metų pabaiga, ligonių kasos nebeturi pinigų. Aš skambinau visiems, kam galėjau, prašiau, maldavau, bet nieko neišėjo.“ Tada aš įjungiau savo smegenis: kas galėtų padėti? Prisiminiau. Paskambinau, pirmą kartą prašiau dėl savęs. Nelengva buvo, bet supratau, kad nuo tų dviejų savaičių priklauso mano ateitis. Ne tik mano, bet ir mano šeimos. Suprato. Padėjo. Reabilitacija buvo pratęsta. Su dar didesniu entuziazmu dirbome toliau. Pagaliau vieną rytą mano gerasis baltasis angelas paėmė mane už parankės, išvedė į koridorių ir pasakė: ištiesk rankas ir eik. Pasakė ir paleido. Kojos suakmenėjo: ką, pats? Eik, – išgirdau įsakmų balsą. Atkėliau vieną koją ir žengiau. Viskas buvo gerai – gal dešimt žingsnių į priekį! Atsirėmiau į koridoriaus sieną ir sustojau. Seselė padėjo apsigręžti: dabar eik į palatą! Einu. Matau prie palatos durų stovinčią manęs aplankyti atvažiavusią žmoną. Net maišelį iš rankų paleidusi. Verkia ir šnabžda: „Viešpatie…“

Paskui žmona prisipažins, kad, pamačiusi mane savarankiškai einantį koridoriumi, pagalvojo, jog įvyko stebuklas. Ji jau buvo susitaikiusi su mintimi, kad jos žmogus visą gyvenimą praleis neįgaliojo vežimėlyje. „Pamačiau einantį, tegalėjau tik verkti ir dėkoti Dievui.“ Nežinau, sako, atsitiktinumų nebūna: man žengiant pirmuosius žingsnius iš savo kabineto išėjo ir mano gydytoja. Ir sustojo ant slenksčio, atrodo, bijodama net kvėpuoti.

Iš ligoninės išėjau savo kojomis, pasiremdamas trikoje lazda. Buvo gruodžio 6 diena. Po savaitės – jubiliejinis penkiasdešimtasis gimtadienis. Namuose laukė sūnaus supirkti treniruokliai ir didelis baltas jaunas šuo. Palydėjo į mano kambarį ir puolė. Be perspėjimo, iš pasalų. Sako, gyvūnai jaučia silpnesnį… Nežinau, kas sukosi jo galvoje, bet manau: „Aš jaunas ir stiprus. Parodysiu, klipata, kas čia gaujos vadas!“ Apsigyniau, nes rankose turėjau ramentus. Po trečiojo išpuolio sūnus jį išvežė į gyvūnų prieglaudą. Atrodo, sustiprėjau. Skambina iš darbo pavaduotoja ir sako: „Drausmė visai pašlijo. Atvažiuok, bent pasėdėsi.“ Sakau sūnui Evaldui, kad važiuojam ant Švenčionių kelio – bandysiu mokytis vairuoti. Išvažiuojam. Žiema, lengvai sninga. Užkeliu rankomis kojas ant pedalų ir… nuvažiuoju. Viskas atrodo ne taip ir sunku. Dabar jau galėsiu važinėti į darbą. Sunkiausia be niekieno pagalbos nusigauti iki automobilio. Laimei, žmona visada šalia. Po mėnesio namuose sutikęs Naujuosius metus gaunu siuntimą į reabilitaciją. Išvažiuoju į Palangos reabilitacijos ligoninę. Ten sutinku ir nemažai šaunių medikų – gydytojų, seselių. Jaučiu, kaip grįžta gyvybinės organizmo funkcijos. Paskui dar buvo visko. Jau lyg ir gerai pradėjau vaikščioti. Trikoję lazdą pakeičiau paprasta lazda. Paskui ir ją pradėjau pamiršti. Bet atsitinka ir taip, kad bato galiukas užsikabina už šaligatvio plytelės, ir aš krentu. Pirmas kartas buvo parduotuvės tarpduryje – klūpau ant kelių, žmonės iš abiejų pusių siuva, o aš negaliu atsikelti. Tik smulkutė moteriškutė sustojo: duokit ranką, aš jums padėsiu. Antras kartas – priešais Dievo Apvaizdos bažnyčią. Rytas, žmonių mažai, pasižiūriu, apšvietimo stulpas toli – pasiekčiau, laikydamasis rankomis atsistočiau. Bet iki jo toli, todėl ir klūpau aikštėje priešais bažnyčią. Žiūriu, eina į „Maximą“ trys jauni vaikinai. Šaukiu, kad prieitų: vyrai, tikrai negirtas – padėkit atsistot! Priėjo, padavė ranką ir atsistojau… Ir taip į priekį – po mažą žingsniuką, atsikovodamas po gabaliuką gyvenimo. Keletą metų po sanatorijas, po du kartus per metus. Vienas kartas už ligonių kasų pinigus, kitas kartas už savus. Sutikau daugybę puikių medikų. Jei sakyčiau, kad visi jie buvo aukščiausios klasės profesionalai, nepasakyčiau nieko. Tai buvo gydytojai ir seselės, Dievo pašaukti gydyti ir padėti žmonėms.

Po ketverių metų išvažiavau į kalnus kartu su grupe. Pirmasis dviejų kilometrų kalnas Kroatijoje, kurį įveikiau. Kartu ėjo gal apie 30 žmonių. Buvo labai sunku. Kopdamas galvojau: jeigu lemta mirti, norėčiau numirti kalno viršūnėje. Nebuvau pirmas, bet nebuvau ir paskutinis. Po dešimties minučių žiūrėdamas į horizonte besileidžiančią saulę galvojau, kad gyvenimas yra puikus. Ir gyventi yra gera. Nuo to laiko į kalnus važiuoju kasmet. Lenkijos ir Slovakijos Tatrai, Austrijos, Italijos Alpės, Gruzijos ir Rumunijos kalnai. Man kalnuose labai gera. Ypač pasivaikščioti viršukalnėmis arba atsisėdus ant vienos žiūrėti į padūmavusius tolius… Vienodų kalnų nebūna, kaip ir vienodų gyvenimų… Sako, kalnuose atsiveria siela.

Pernai, stovėdamas daugiau negu trijų kilometrų aukščio Alpių viršukalnėje, žiūrėjau į kitas, viliojančias, gundančias, ir didžiavausi savimi. Ne todėl, kad esu taip aukštai, nes pačius aukščiausius, stačiausius, sunkiausius kalnus įveikiame ne čia, o gyvenime. Prisiminiau visus tuos žmones, padėjusius man į jį sugrįžti. Gydytojus, seseles, reabilitologes. Man jūs visada liksite šventais žmonėmis, man jūsų chalatai visada bus viršukalnių sniego baltumo. Nesu tokio žodžio meistras, kad galėčiau išsakyti tai, ką jaučiu jums. Pasakysiu paprastai – jaučiu didžiulį dėkingumą ir didžiulę pagarbą. Jus pašaukė Dievas padėti žmonėms skausmuose ir gelbėti jų gyvybes. Ir jūs tai darote. Ir niekuo dėta Hipokrato priesaika. Kiek šiandien duodama įvairiausių priesaikų neįsigilinant į žodžius ir kaip lengvai jos laužomos! Kad galėtum padėti žmogui, kartais rizikuodamas savo sveikata ir net gyvybe, reikia jį labai mylėti.

P. S. Svajoju kada nors parašyti atsiminimų knygą. Vis tikiu, kad turėsiu laiko. Žinau, kad joje daug vietos bus skirta medikams. Čia prisimintas tik vienas epizodas. Vėliau aš pats porą kartų vaikščiojau mirties pakraštėliais, gal daugiau negu dešimt žmonos operacijų, iš mirties patalo prikelta mama… Visko tiek daug, o nuoširdžiausiems žodžiams vis dar neužtenka laiko.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *