Rašytojai – gydytojams. Vytautas Martinkus

APIE ŠIRDIES PARALELĘ

 

Pradžioje – apie geografiją. Labai anksti, skaitydamas Žiulį Verną, supratau, kad  nepaklystant Žemę galima apkeliauti pagal jos geografinę paralelę. Kuo arčiau pusiaujo, tuo tavoji  kelionė aplink pasaulį ilgesnė. Kuo pasirinkta paralelė arčiau tavo  tėviškės, tuo toji kelionė, sakyčiau, gimtąja paralele, yra arčiau tavo širdies. Pati trumpiausia, nors gali trukti nuo pirmo įkvėpimo iki paskutinio atodūsio. Jeigu keliaučiau, ieškodamas savo dvynių, tokią geografinę kelionę pradėčiau Jerubiškiuose, mažame, beveik jau  išnykusiame kaime ant Vidaujos krantų, ir užbaigčiau ją ten pat, atsisėsčiau ar prigulčiau ant žolės,  menančios mano  tėvų sodybą.

Dabar  jau – apie tikėjimą.  Minėtą kelionę  norėčiau ir galėčiau pradėti ir baigti mažoje medinėje Eržvilko bažnytėlėje, kur pirmą sykį išgirdau kunigą Augustiną Adomavičių raginant melstis viena širdimi ir giedant jį Sursum  Corda. Aukštyn širdis! Tikėjime širdis, konkrečiau –  jos vieta ir vaidmuo mūsų meilėje,  yra neišpasakytai svarbi. Tikėjimo ir  žmogaus meilės be širdies  neįsivaizduoja ne tik mūsų, lietuvių, bet ir seniausios viso pasaulio tautos. Išimtys tik patvirtina šį dėsnį.

Kai panašios kelionės paralelę pasirenki per savo valstybę, gal net jos sostinę, tikėtina, kad irgi nepaklysi,  surasi, kas tavo valstybėje yra brangiausia ir  tavo širdžiai artimiausia. Lietuvos ir lietuvių poetai  tokią kelionę pradėjo dar prieš pasirodant Martyno Mažvydo  „Katekizmui“. Vytautas Vanagas mūsų  poetų ir  kitų literatų sąrašą pradeda Amatuso Sicilijiečio, rašiusio lotyniškai, ir Stanislovo Rapolionio,  eiliavusio ir  lietuviškai, vardais iš XVI a. Algimantas Bučys regi ir skaito (senąja bažnytine rusėnų kalba) daug senesnius  mūsų literatūros tekstus – iš Mindaugo  epochos laikų.

Tad jau greit ir mūsų  literatūrai sueis ir 700 metų,  gal  ateis ir jos tūkstantmetis,  o širdis joje  buvo ir tebėra dažniausias  simbolis, sudėtingiausia  metafora, giliausias motyvas.  Ne  vien retorinė puošmena,  o gyvenimo buveinė, egzistencinės patirties slėpinys. Priminsiu Maironio man mielo  eilėraščio „Širdis ir protas“ pirmąjį posmą:

 Tiek sykių proto prityrimas

Man širdžiai patarė tylėt,

O jai meilu – apsigavimas,

Ji nori amžinai mylėt.

Tinka pagalvoti ir apie mediciną. Ar mūsų  gydytojai žino ir jaučia, ką  apie širdį sako mūsų tikėjimas ir literatūra? Be abejonės. Dievo meilė, sveikata ir  poezija yra susisiekiantys indai. Gal net  šventa trejybė. Liaudies  medicinoje gražiausiais žodžiais  minimos rūta,  gudobelė,  melisa,  medetka ir kitos vaistažolės, stiprinančios, raminančios ir gydančios širdį. Tuos pačius žolelių ir gėlių vardus dažnai užtiksime ir  poezijos posmuose, ir religinėse giesmėse.

Kai  buvo  įsteigta Vilniaus Jėzuitų akademija, kuri  pradėjo rengti medikus LDK, kas galėjo numatyti, kad  lygiai po 400 metų, Vilniaus universiteto profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus  vadovaujami chirurgai,  vos pora dešimtmečių atsilikdami nuo  žymiausių  XX amžiaus  chirurgų,  muzikos mokytojui persodins  septyniolikmetės, avarijoje žuvusios merginos, širdį?  Skaitykime  lietuvių pasakas, eilėraščius ar šventas giesmes ir suprasime:  tas stebuklingas įvykis seniai buvo dangaus knygose įrašytas ir  poetų  pajaustas.   Panašiai poetai nujaučia  tautos  širdies negalavimą ir  geba surasti jai vaistų, kai būtina – ir persodinti.

Kai prieš tūkstantį metų dar tiktai kūrėsi Lietuvos valstybė, kas galėjo pasakyti, kiek kartų reikės ir bus gaivinama ar net persodinama tos valstybės širdis? Tačiau šiandien regime ir girdime: ji nesustojo, o paskutinį kartą  visai neseniai, beveik  tais  pačiais, Lietuvos širdies chirurgams išskirtiniais, metais  ir visi kartu ją gaivinome. Tik sutapimas,  kaip ir muzikos mokytojo ir  septyniolikmetės  širdžių apsiglėbimas, bet gražus: tarp Lietuvą gaivinusių jos piliečių buvo širdies chirurgo profesoriaus Algimanto bendrapavardis poetas Justinas Marcinkevičius. Esame ne tik kelių (deja, jau apmažusių) milijonų piliečių, bet ir tūkstančių medikų, kaip ir tūkstančių poetų šalis.

Baigiu šią labai trumpą žodžių kelionę. Proto prityrimas: širdies paralelė stipresnė už  geografinę, politinę, ekonominę. Jos metafizika skatina gyventi, mylėti ir tikėti. Patylėti, anot Maironio, bet nesustoti – amžinai mylėti.

Sursum  corda!

 „Santara“, 2017

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *