Spalio 28-osios rytą po sunkios ligos, eidamas septyniasdešimt šeštuosius metus mirė vienas didžiausių dabarties Lietuvos rašytojų, prozininkas, eseistas, dramaturgas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Romualdas Granauskas.
       Romualdas Granauskas gimė 1939 metais Mažeikiuose, 1958 m. baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą. 1968–1970 m. dirbo laikraščio „Mūsų žodis“ ir žurnalo „Nemunas“ redakcijose. Taip pat dirbo statybininku, šaltkalviu, radijo korespondentu, mokytojavo Mosėdžio vidurinėje mokykloje. Nuo 1972 metų atsidėjo literatūriniam darbui, 1973 metais tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.
       Debiutavo rašytojas 1969 metais apsakymų rinkiniu „Medžių viršūnės“. Tarp žymiausių jo kūrinių – apsakymų ir apysakų knygos „Duonos valgytojai“ (1975), „Baltas vainikas juodam garvežiui“ (1987), „Vakaras, paskui rytas“ (1995), „Raudoni miškai“ (1997), „Gyvulėlių dainavimas“ (1998), „Su peteliške ant lūpų“ (2000), „Raudonas ant balto“ (2000), „Šunys danguje“ (2005), apysakos „Jaučio aukojimas“ (1975), „Gyvenimas po klevu“ (1988, tais pačiais metais sukurtas ir LTV filmas), esė rinkinys „Žodžio agonija“ (1999), pjesė apie A. Vienažindį „Rožės pražydėjimas tamsoj“ (1978, pastatyti spektakliai 1978 ir 2008), romanai „Duburys“ (2003, pastatytas spektaklis 2005, sukurtas filmas 2009), „Kenotafas“ (2005), „Rūkas virš slėnių“ (2007), „Trys vienatvės“ (2011), kino scenarijai „Vasara baigiasi rudenį“ (1982), „Neapykantos pamokos“ (1983) ir kiti. Ypač produktyvūs buvo pastarieji rašytojo gyvenimo metai, kai išėjo apysakų knygos „Kai reikės nebebūti“, „Trečias gyvenimas“, apsakymų rinkinys „Išvarytieji“ bei novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“. Romualdo Granausko proza sulaukė ir daugybės skaitytojų dėmesio, ir literatūros tyrinėjimų tikrųjų profesionalų aukščiausiojo vertinimo.
       R. Granausko kūryba buvo įvertinta literatūrinėmis Žemaitės, J. Avyžiaus, J. Paukštelio, S. Daukanto, A. Vaičiulaičio, G. Petkevičaitės-Bitės, L. Dovydėno, Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premijomis. 2013 metais rašytojo knygą „Šventųjų gyvenimai“ Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas išrinko kūrybiškiausia metų knyga. Jam buvo skirta Vyriausybės premija (1999), o už prozos rinkinius „Gyvulėlių dainavimas“, „Raudonas ant balto“ ir novelių rinktinę „Raudoni miškai“ – Nacionalinė kultūros ir meno premija (2000). 1999 metais Romualdas Granauskas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
       R. Granauskas buvo išskirtinio talento prozininkas, sukūręs savitą rašymo stilių, puoselėjęs lietuviško žodžio tradicijas ir didelį dėmesį skyręs Lietuvai ir jos žmonėms. Viktorijos Daujotytės žodžiais, Romualdas Granauskas – „pamatinis lietuvių literatūros autorius, donelaitiškos tradicijos kūrėjas, universalios prigimties, gilaus suvokimo ir donelaitiškos tradicijos rašytojas. Jo indėlis į lietuvių literatūros istoriją neišmatuojamas. Jo literatūra buvo sukurta iš gyvenimo, o gyvenimo jutimas be galo stiprus. Jis rašė tarsi iš trečio gyvenimo, kur jau pasirodo žmogaus gyvenimo prasmės, reikšmės, atsiskleidžia net patys sunkiausi gyvenimo dalykai, bet ir patys svarbiausi”.

       Atsisveikiname su Romualdu Granausku Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje trečiadienį, spalio 29 d. nuo 15 iki 21 val., ketvirtadienį, spalio 30 d. nuo 10 val. Karstas išnešamas 14 val. Laidotuvės vyks Vilniuje, Antakalnio kapinėse.