Atgal

Sauka Donatas

Donatas Sauka – literatūrologas.
Gimė 1929 10 13 Mažeikiuose. Mirė 2015 05 16.
1953 m. baigė VU lituanistiką. 1951-1953 m. Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktorius. 1956-1993 m. VU dėstytojas, profesorius.
Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1988 m.

Autobiografija:
Esu gimęs Mažeikiuse 1929 metų spalio 13 dieną. Tėvas buvo pasaulio matęs, gerokai už mamą vyresnis, sausoko racionalistinio galvojimo, iki galo dar nepamiršęs savo linkuvietiškos tarmės. Mama buvo emocingesnė, neįsivaizdavo gyvenimo be žmonių sambūrio ir atkakliai lenkė šeimos vairą į savąją žemaičių giminę. Tėvas nelabai nusitverdavo pastovios veiklos – šen bei ten tarnavo, bandė prekiauti, ėmė dirbti valsčiaus kooperatyve. Iš paskutiniūjų kaupė pinigą, kad išsimokėtų skolą už pirktus 10 ha raistų, kuriuose tikėjosi senatvę nugyventi. Doro nieko iš to sumanymo neišėjo: stokojo ir sveikatos, ir žemdirbio atkaklumo, su šeima iš žemės neprasimaitino, vėl griebėsi sąskaitininko, buhalterio darbo.
Tad nesu kaimo vaikas, nors ir netikras miestietis. Taip sau per vidurį. Gal dėl to neapibrėžto vidurio, ko gero, neturio nė savo aiškios vaikystės vizijos – nei rausvos, nei paišinos.
Pradžios mokslą ėjau Aukštaitijoje – Kėdainiuose, Šėtoje, o gimnaziją – Telšiuose. Gimnazijoje kurį laiką direktoriavo ir literatūrą dėstė S. Skeivys – jam ačiū už pirmuosius emocinius impulsus, už sveikos ironijos dozes drumstoje, nejaukioje pokario atmosferoje.
1948 m. įstojau į Vilniaus universitetą ir baigiau jį 1953 m., įgydamas filologo-lituanisto specialybę. Pokarinis politinių šūkių laikas mano laidos kursą į savo sūkurį buvo įtraukęs daug mažiau nei vyresnius draugus, bet ir mums abejonių nebuvo, kad idėjinis aktyvumas daug svarbesnis už mokslą. Buvau ir aš pats kurso masto smarkus aktyvistas.
Studentaudamas beveik trejus metus dirbau anuometinėje Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, redagavau vaikų knygas, vadovaujamas A. Liobytės. Redagavimo praktika džiaugiausi ne mažiau nei J. Lebedžio, M. Lukšienės seminarais, E. Meškausko filosofavimu, V. Mykolaičio speckursais. Išverčiau anuo laiku ir keletą knygų (Ž. Morico, B. Polevojaus). Kurso draugo J. Lankučio drąsinamas, bandžiau ir kai ką kritikos rašinėti, bet pakankamai blankiai.
Studijos, paskui aspirantūra – tai kaip tiktai VI dešimtmetis – buvo laikais, kada estetika vadovavosi iš sociologijos nelaisvės. Mes, jaunieji, centrinės literatūrinės spaudos prisiskaitę, tarėmės pasiviję pažangiausią mintį: šito entuziazmo atgarsį įžvelgiau pirmojoje savo paskelbtoje studijoje „Salomėjos Nėries kūryba” (1957). Susikaupti kapitalo iš šito entuziazmo man vis dėlto nepavyko, nes, paliktas katedroje, dėstyti gavau jau tautosakos kursą; na o šitas mokslas dar nekrutėjo iš empirinio taško. Penkiolika pirmų pedagoginių metų – skandalingas biografinis tarpas: dėdčiau dalyką, kurio neišmaniau, nė esmės neužčiupiau ir kurio neaprėpiami kiekybiniai mastai varė į neviltį. „Tautosakos savitumas ir vertė” (1970) davė lyg ir kokį orientyrą man pačiam. Vėliau parašiau ir tautosakos vadovėlį (1982, vertimas į rusų k. 1986), skirtą dabartiniams, o iš dalies ir anksčiau baigusiems studentams, – tegu, nors pavėluotai, užpildys studijų metų spragas. Tautosaką suvokiu kaip žodžio meną visų pirma: siekiau, kad ir mano žodis šitose knygose turėtų bent kiek meninės įtaigos.
Dėstytojo darbas pasiglemžia žmogų visą: arba šioks toks pedagogas, arba apskritai niekas esi. Įdomiausia dėstyme, žinoma, seminarai – proto bendravimo dirva. Bet įdomūs jie buvo kada anksčiau. Dabar, koks dešimt metų, seminaruose vienas vargas: studentas tartum privengia viešumos, O ir nesijaučia savarankiškai nuomonei subrendęs. Siaurėja studento estetinių įspūdžių ratas, psichologiškai jam svetma atrodo net netolimų laikų literatūra. Mano „Žemaitės stebūklą” (1988) beveik reikėtų suprasti švietėjiškai – kaip kvietimą į diskusiją dėl praeities.
Taigi nors dešimtmečiai bėga tarp knygų, postūmį veiksmui gaunu tik iš paties gyvenimo. Ką padarau, padarau objektyvios būtynybės verčiamas. Jei parašiau ką, tai tik todėl, kad ir negalėjau neparašyti.

1988.04.27

Bibliografija:
Salomėjos Nėries kūryba 1921-1940. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957.
Tautosakos savitumas ir vertė. – Vilnius: Vaga, 1970.
Своеобразие и художественная ценность литовского фольклора: (Литовская. лит.): Автореф. дисс. на соискания учен. степени д-ра филол. наук (10.01.02). – Вильнюс: Вага, 1971.
Lietuvių tautosaka: vadovėlis respublikos aukštųjų mokyklų filologijos specialybių studentams. – Vilnius: Mokslas, 1982.
Литовский фольклор: поэзия народного творчества. – Вильнюс: Вага, 1986.
Žemaitės stebuklas. – Vilnius: Vaga, 1988.
Noriu suprasti: esė. – Vilnius: Vaga, 1990.
Jurgis Savickis: XX amž. lit. šifras. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.
Fausto amžiaus epilogas: monografija. – Vilnius: Tyto alba, 1998.
Apie laiką ir save / sudarė ir parengė Saulė Matulevičienė. – Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.

Vertimai iš anglų kalbos:
Oskaras Vaildas. Pasakos vaikams: „Lakštingala ir rožė” ir kitos pasakos.  – Vilnius: Egmont Lietuva, 2001.
Stebuklingas ragas: anglų pasakos. – Vilnius: Alma Litera, 2006.

Apdovanojimai:
1979 m. LTSR Aukščiausios tarybos prezidiumo Garbės raštas.
1990 m. Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo Garbės vardas.
1998 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.