Savaitės tekstas: Daiva Čepauskaitė. Dukrai

 Džojos Barysaitės nuotrauka

Tiek daug tau norėjau parodyti,
supažindinti su elementariosiomis dalelėmis,
paaiškinti pasaulio tvarką,
atskleisti slaptuosius kodus,
perduoti relikvijas, tradicijas ir stereotipus.
Nuolat kartojau – žiūrėk,
žiūrėk, žiūrėk.

Žiūrėk, ten pieva,
jos gylis – ligi smakro,
kai per ją brendi, vėjas
ridena galvą smilgų viršūnėmis,
o ten, ant kranto –
džiūstančios karvašūdžių lėkštės,
užantspauduota mūsų vasara.

Žiūrėk,
ten žmonės, kurie man įdomiausi,
ne, ne tie savimi pasitikintys,
bet tie, nedrąsūs ir abejojantys,
mikčiojantys, netobuli,
ryškūs it krapų žaluma,
akimirką kažką suvokę ir sutrikę.

Žiūrėk,
čia nakties beformė tešla,
iš jos galima ką nors nusilipdyti,
kai nieko neturi,
kai vieniša ir tuščia –
atsignybi juodą tamsos gabalą,
pasidedi po liežuviu,
laikai, kol permirksta seilėmis,
tada tari,
ką ištarsi, tas ir bus.

Žiūrėk,
ten pelargonija,
raudonais krumpliais
pasirėmusi palangės,
ji kvepia mano močiute,
tavo prosenele.

Žiūrėk, čia smėlis,
jis tavo plaukų spalvos.
Nuo tada, kai gimei,
visas pasaulio smėlis
yra tavo plaukų spalvos.

Sukiojaus aplink ir kartojau –
žiūrėk, žiūrėk,
kol supratau, kad tai ne aš,
o tu man rodai visa tai.
Aš tik klausau ir žiūriu –
bėgioja po pievą
ilgakojai žmogeliukai,
kliba pagaliukų kojelės,
traška grafitiniai sąnariai,
o tas vienas centre, pats gražiausias –
tai aš –
styro pagaliukų plaukai,
pelargonijos kotas,
įstrigęs tripirštėje plaštakoje
lyg vėliava,
burnoje – seilėmis sumirkę
sapnų gumulėliai,
žalia ir pasimetusi, bet pati pati
gražiausia.
Ir niekada tokia nebūčiau,
jei ne tu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *