TEMSTA

Temsta. Lyg nieko.Visai tuoj sutems.
Juodus šešėlius per ežerą vėjai nutemps.
Vakaras žvalgos primerkęs akis –
Kam dar „iki“, o kam ir „sudie“ pasakys.

 

KOKIA PALAIMA

Daug visa ko mačiau pasauly šiam –
Nepriprantu tik smulkmenom stebėtis. –
Kokia palaima būti vienišam
Ir su žvaigžde nežinoma kalbėtis.

 

TAS VAKARAS

Tas vakaras man pašnibždom
Pasakė bauginančią tiesą:
Daugiau po žvaigždėm niekados
Jau taip neliūdėsime dviese…

 

BAIMĖ

Bijau ilgėjančios nakties.
Tamsoj – aritmiškai pulsuojančios širdies,
Nubudęs krentančios rasos gailios
Gailiuos…

 

RŪKAS IR MĖNULIS

Daubas, kur būta ežero kadais,
Užtvindė rūkas, o virš jo didžiulis,
Toks pirmapradis vienišas mėnulis,
Visatos kūdikis nuspalvintais žandais…