Gyvenimas

Įstabūs savaiminiai dalykai – miestų trauka ir žmonių prieraišumas. Tačiau, be kraujo ryšio ir įprastos būties lengvumo, visada yra kas nors ypatinga, išskirtina, kas šiek tiek stipriau laiko mūsų širdis tam tikroje pasaulio vietoje. Panevėžietis neabejotinai pasakys, kad jo miestas – pats tinkamiausias miestiečio gyvenimui.

Iš tiesų, kas gali būti geriau už urbanistinį peizažą su katedra ir kitais maldos namais, įdomiai derančia medinių namelių ir mūrinių daugiaaukščių kaimynyste, ko gero, vienintele Lietuvoje trikampe pagrindine aikšte ir visada gaivia Senvage, moderniais biurų, prekybos ir pramogų kompleksais, jaukiomis kavinėmis, turgeliais. Viskas ranka pasiekiama. Nevargina minia. Automobilių kamščiai vilniečiui pasirodytų juokingi. Užtat čia gera jausti artumą, pabūti tyloje ir turėti galimybę susikaupti.

Patogu verslaujantiems ir keliaujantiems, nes pats vidurkelis tarp dviejų valstybių sostinių – Vilniaus ir Rygos. Yra unikali vietinio susisiekimo priemonė, žaismingai tiesiog siauruku vadinamas Europoje seniai išnykusios siauresnės vėžės traukinių eismas.

Savita etnine kultūra ir gamtos įvairove turtingo regiono centras,  Aukštaitijos sostine tituluojamas Panevėžys dabar, deja, turi vos 95 tūkstančius gyventojų. Sudėtingas amžiaus ketvirtis po atkurtos Nepriklausomybės  gerokai aptirpdė iki tol buvusią daugiau nei 140 tūkstančių narių bendruomenę.

Lietuviai pabiro po platųjį pasaulį. Liko ir gyvuoja mažesnis, tačiau kūrybingas, sportiškas, žalias ir svetingas penktas pagal dydį Lietuvos miestas, visgi turintis ambicijų klestėti.

 

Sparnai

Esu tikra, kad kiekvienas miestas turi sparnus, tik ne kiekvienas jų tai žino. Lygiai kaip ne kiekvienas žino, kad Panevėžys kažkada plačiai vadintas malūnų miestu. Dabar tie nuostabūs išradimai arba be sparnų, arba nieko nemala ir pritaikyti visai kitokiems poreikiams, arba apskritai yra dingę istorijos rūke. Tačiau dar XX a. pradžioje miestas didžiavosi ir malūnų gausa, ir jų įvairove. Vien Ukmergės gatvėje tuo metu veikęs garinis malūnas per parą sumaldavo tris vagonus grūdų. Vėliau atsirado dar našesnių ir techniškai geriau ginkluotų. Žaliavą pradėta importuoti iš užsienio – Ukrainos, Latvijos, o miltus – eksportuoti į Maskvą ir Varšuvą. Nevėžiu plaukiojo grūdų pakrautos baržos.

Domėjosi panevėžiečiai technika, mokėjo pasikinkyti vėją, o apylinkėse klestėjo ūkininkai ir valstiečiai, sėkmingai klostėsi javų auginimo tradicijos ir medienos verslas. Mat kai kurie malūnai pakaitomis su miltų gamyba įsigudrino pjauti lentas.

Be vėjinių, būta ir vandens malūnų. Pastarųjų ypač daug – aplink Panevėžį: Velžyje,  Piniavoje, Karsakiškyje, Bistrampolyje.  

Stipriau papūtus įprastiems Lietuvoje vakarų ar ne tokiems įprastiems kitų krypčių vėjams, žmonės dažnai prisimena malūnus buvus labai naudingus, tiesiog nepamainomus jų gyvenimo dalyvius. Tikėta, kad malūnininkai net su velniais sudarydavę sandėrius, tad sparnai ir be vėjo sukdavęsi. Kai kurie prisijaukindavo dievaitį Rungį. Šis įsikūnydavo juodam katine, o girnos iš to paties grūdų kiekio primaldavo daugiau miltų. 

Retas statinys pagimdė legendų, keistų istorijų ir pasakų. Retas tautietis ir šiandien, svetimoje šalyje pamatęs kokį apgriuvėlį su vos besilaikančiais ir niekam nebereikalingais sparnais, nepriglunda prie jo tarsi dvasios brolio.

 

 Vanduo

Miestai bunda kaip vaikai iš spalvotų ir švelnių sapnų. Kai apniukę ir lyja, jie tai daro  nenoromis ir visą dieną būna mieguisti. Tuomet atrodo, kad buvimas lietui lyjant, skendint jame ir savyje – natūraliausia miesto ir žmogaus būsena.

Keičiantis klimatui, Lietuvoje ilgėja sausi, net sausringi periodai, tačiau darganų tema išlieka kultinė, o kalbėjimas apie orus toli gražu nereiškia beprasmio pokalbio. Greičiau – gana dažną lietuvių motyvą emigruoti į labiau saulėtus kraštus.

Pavasario polaidžiai ir kartais pasitaikančios liūtys santūrų tamsiavandenį Nevėžį paverčia didžiule, šiek tiek grėsminga, drumzlina ir slėpininga arterija, sprogstančia ir pirmiausia užliekančią senąjį Skaistakalnį. Vėliau upė sugrįžta į save ir vėl atrodo kaip kukli urbanistinio peizažo dalis.

To nepasakysi apie vasaromis su dangumi fontanu žaidžiančią, žiemą po ledu ir sniegais snaudžiančią Senvagę. Jos prieigose negalioja komercijos dėsniai, reta minios šurmulio, nėra įkyrios reklamos. Miestui gera turėti savo širdyje neužstatytos sausumos ir ramaus vandens plotą, kuriame žiemoja gulbės bei antys, greta gyvena skulptūros, auga pušys, šeivamedžiai ir vietinės kilmės žolė.

Bendrinį lietuvišką žodį tikriniu padariusi Senvagė atsirado 1928 metais, kai miesto bedarbiams buvo pasiūlyti viešieji darbai: liepta ištiesinti Nevėžio vagą, o jos kairiajame krante supilti pylimą. Mat senajame upės vingyje pavasarinių ledų sangrūdos nuolat sukeldavo potvynius, šie nunešdavo tiltus, užliedavo aplinkinius sklypus. 1972 metais rekonstruota, miesto simboliu, vizitine jo kortele tapusi Senvagė – puikus gamtos ir civilizacijos dermės pavyzdys.

Kai lyja sapnuose, lyja ir iš tikrųjų. Dažną rytą mieste drėgna, gaivu, kvepia žolynais ir asfaltu. Pragiedrėjus visi dideli ir maži vandenys atspindi žydrą dangų, baltus plunksninius debesis. Gulbės lipa į krantą ir nesibaimina imti maisto iš žmogaus rankų.

 

Šviesa

Neįtikėtina, kiek daug galima pamatyti miesto šviesoje. Ir dangiškoje, ir toje, kuri sklinda iš jo paties, kai švyti žmonės, spinduliuoja jų darbai, sugalvoti daiktai, ištarti žodžiai.

Prieš 155 metus gimusi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – neabejotinai viena iš tokio švytėjimo šaltinių. Visu savo – lietuvybės puoselėtojos, visuomenininkės ir filantropės – gyvenimu ji jau ne vienai kartai yra kelrodė žvaigždė. Sunku įsivaizduoti miesto istoriją be praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje į Meno kuopą dabartinėje J. Balčikonio gimnazijoje susibūrusių meniškos prigimties jaunųjų kūrėjų, visos plejados kitų to meto kultūrininkų, kunigų, inteligentų, mecenatų. Dar sunkiau įsivaizduojama dabartis – be tų žmonių asmeninio pavyzdžio, skatinančio kilti ir kelti, kurti ir tobulinti šį pasaulį.&
nbsp; 

Prieš 70 metų po mokslų Paryžiuje į Panevėžį atklydo jaunas arogantiškas režisierius su nedidele aktorių trupe. Nuo to laiko charizmatiškosios Juozo Miltinio asmenybės šviesoje ir šešėliuose gyvena visas miestas. Efemeriškiausio iš menų šaknys tokios gilios, šakos tokios plačios, artistinės aistros tokios įtaigios, kad iki šiol pasiekia ne tik kiekvienus panevėžiečių namus, bet ir atokius kaimyninių šalių kampelius. O palyginti nedideliame mieste sėkmingai gyvuoja net keturi – senasis Juozo Miltinio, „Meno“, Lėlių vežimo bei Muzikinis – teatrai. 

Intriguojame pasaulį laimėjimais ir kitoje kūrybinėje – keramikos meno erdvėje. Dailės galerija sukaupė tikrą jau dvidešimties tarptautinių simpoziumų metu sukurtų originalių šamoto skulptūrų lobį, o kiekvienos naujos ekspozicijos atidarymas kaskart tampa viso keramikos Meka neretai pavadinamo miesto švente.

Kiek daug galima pamatyti šviesoje, kurią skleidžia žmonės ir jų apgyvendintos vietos. Jei atveri plačiau akis ir širdį, jei neužsisklendi pats ir neužtrenki durų kitam.     

…

Kartą pervažiavo užsieniečiai kone visą Panevėžį ir klausia: „O kada gi prasidės miestas?“ Juos lydėję šeimininkai padėkojo už komplimentą. Po savaitės viešnagės išvežami svečiai jau tolokai nuo oficialios miesto ribos klausia, kur gi jis baigiasi. Panevėžiečiai šypsodamiesi atsako: „Ir mums jis neturi nei pradžios, nei pabaigos“.