Savaitės tekstas: Nijolė Raižytė ,,Florentinos lobis“

(rašomo romano ,, Florentinos lobis “ fragmentas )

Norvegijos kalnai, Sognės fiordas Norvegijoje. Autorės nuotrauka

Pernai vasarą keletą dienų ten ilsėjosi ir Florentina. Labai įspūdinga, magiška vieta; jai atrodė, kad atsidūrė kitoje planetoje ir tuoj iš debesis siekiančių kalnų, milžiniškų krioklių, tankių miškų, žalių slėnių pradės lįsti troliai, keistos būtybės, mažai panašios į žmones: nykštukinės, apsamanojusiomis nosimis, susivėlusiais plaukais, išsprogusiomis akimis. B-r-r-r-r… Tik pasigedo gėlių, paukščių, jų čiulbesio. Paukščiams ir žiedams reikia šilumos, o ten jos stinga net vasarą. Gal todėl norvegas, viešėdamas Lietuvoje, pamatęs jos darželį, neslėpė susižavėjimo. ,, Oi, kiek gėlių! Gražu kaip rojuje! “. Norvego nuoširdumas paglostė Florentinos savimeilę. Važiuodama per kalnus, Florentina tik kur ne kur namų verandose pamatydavo ,, pakaruoklius “. Ji taip vadino vazonuose auginamas petunijas. Prie norvegų namų, lysvėse, labai retai kur žydėjo gėlės. Atvažiavusi iš lygumų krašto, negalėjo atsistebėti, kaip kaimiečiai gyvena vos ne snieguotose kalnų viršūnėse: augina ten karves, avis, ožkas. Slėniuose, prie sraunių upių, kažkaip suprantama, bet … kalnų viršūnėse! Namai ir ūkiniai pastatai kuklūs, nedidukai, tačiau tvarkingi, švarūs. Dar ją stebino tuneliai, išraizgę visus Norvegijos kalnus. Lėkdama tais tamsiais požemių labirintais, galvojo: ,, Kas juos išrausė, kas pažabojo laukinę atšiaurią gamtą? Juk čia toks titaniškas ir pavojingas darbas. Kietos uolienos, akmenys, aukštis, šaltis, tamsa… Tikriausiai emigrantai iš įvairiausių šalių šalelių,- kas gi daugiau? Kai vargšui alkanam žmogui pasiūlo nemažus pinigus, retas jų atsisako: rizikuoja savo sveikata, gyvybe, bet vis tiek pluša. Pinigai užburia, sunkia sveikatą, o užsuktas vidinis varikliukas kužda: ,, Dar nesustok, dar negana. “

Vieni taip sunkiai pluša, norėdami nusipirkti namą ar butą, kiti gal turi kitokių svajonių: sužavėti mylimą moterį, pakeliauti po pasaulį, susitaisyti dantis, pasidaryti plastinę operaciją, nusipirkti gražių drabužių, skanaus maisto, vaikščioti į brangius restoranus, klubus, garsių atlikėjų koncertus, atiduoti skolą bankui ar giminaičiui. “

Kai paklaikusiomis akimis pro vartelius išbėgo į gatvę, širdis iš karto atlėgo. Mato: keliu eina Ramunėlė ir už rankutės vedasi jos anūką, apsiverkusį, paraudusiais skruostais, išsigandusį, kelnės snieguotos, kepuraitė taip pat aplipusi baltais gniužulais. Paaiškėjo, kad Erikas nusivijo kažkieno pavėjui paleistą balioną ir kaip koks greitas kalnų trolis netrukus atsidūrė miestelio aikštėje, už bažnyčios, prie raudonais bumbulais tviskančios Kalėdų eglės. Čia jį ir pamatė Ramunėlė.

– Žiūriu,- šaipėsi, – koks nematytas vaikas aplink eglę kaip pamišęs laksto, balioną gaudo. Bandžiau prakalbinti, bet jis nieko nesuprato, kažką suburbuliavo ir pradėjo verkšlenti. Paskui prisiminiau miestelyje sklandančius gandus, kad tavo anūkas… lietuviškai nemoka! Mama – lietuvė, o sūnaus lietuviškai nemokina. Gal jau pasaulio pabaiga artėja ar kas čia darosi?

– Ačiū, kad atvedei,- padėkojo Florentina, čiupdama išsigandusį berniuką už rankos. Jai labai nepatiko pašto viršininkės piktos pastabos, tačiau tvardėsi. – Išmoks ir lietuviškai, nepergyvenk, paaugs ir išmoks. Už poros metų eis į norvegų mokyklą, tai kol kas ir nemokina, sako, kad lietuviški žodžiai su norvegiškais maišysis.

– Tai čia to norvego užgaidos, – nusijuokė Ramunėlė,- maišysis, cha, maišysis! Lietuvės, ištekėjusios už užsieniečių, visada pasiduoda, vyrų norus tenkina. Ačiū Dievui, mano sūnus vedė lietuvę ir jokio karo dėl kalbos ar religijos nėra. Nors miestelyje nuo pat mažens jį visi ,,benkartu “ vadino, pirštais badė, tačiau užaugo doras žmogus. Aukštųjų mokslų nebaigė, tačiau sukūrė savo verslą, prekiauja skalbimo mašinomis, augina dukrą. Mergytė labai gražiai kalba lietuviškai. Tokia daili, mėlynakė, šviesiaplaukė – tikra lietuvaitė. O tavo anūkas… Nežinau…. Net nežinau, į ką panašus… Akys rudos, antakiai juodi…

– Panašus į trolį,- piktokai atrėžė Florentina,- į norvegišką trolį! – Ji visa drebėjo iš piktumo, mušė karštis. – Gerai, klasioke, ačiū, – dar kartą padėkojo ir nusitempė vaiką į namus.

Berniukas ašarojo, kažką kalbėjo norvegiškai, kaip ji suprato, aiškino, kur buvo, ką matė, kodėl atsidūrė prie eglės. Florentina apglėbė vaiką, stipriai prisispaudė prie krūtinės ir kalbėjo :

– Ačiū Dievui, Erikuti, viskas gerai baigėsi, viskas gerai. Paliko anūką močiutei vienai parai – ir štai kokie nuotykiai atsitiko. Bet nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Tuoj aš surasiu vaikiškų knygučių ir mes mokysimės kalbėti lietuviškai. Mama taip pat gaus velnių, kad tavęs nemokina.

Dukra su vyru išvažiavo į Kauną aplankyti savo studijų draugės, žadėjo ilgai neužtrukti: kiek pabus, nueis į Karo muziejų, pavaikščios po ,,Akropolį “ , pasėdės restorane ir grįš. Dar keletą dienų pasisvečiuos pas ją ir vėl sparnus kels į Norvegiją.

Vakare, suradusi krūvą Lauros vaikystės knygučių, skaitė anūkėliui pasakas lietuviškai,- keista, bet berniukas atidžiai klausėsi,- paskui, suradusi pirmosios klasės vadovėlį, išmokino ir keletą žodžių. Netrukus vaikas Mėtą vadino kate, ją – močiute, dar išmoko pasakyti: miestelis, saulė, sniegas, gyvenu, Lietuva, einu, žaidžiu, miegu, valgau, duona, pienas, kelionė…

Nežinia, ką naktį sapnavo kietai miegantis Erikas, tačiau Florentina vidurnaktį atsibudo išpilta prakaito, neramiai plakančia širdimi. Kažkur aukštai, kalnų viršūnėse, prie šniokščiančio krioklio, ją apsupo norvegiški troliai, dideli, milžiniškomis rankomis ir nosimis kaip kibirai. Vienas čiupo ją į glėbį, mylavo, smaugė, dusino. Kai atsitokėjusi ir atgavusi kvapą pradėjo rėkti, be gailesčio sviedė ją į tarpeklį. Sidabrinė srauni upė išmetė Florentiną ant akmenuoto kranto, kur ją vėl apsupo troliai, šįkart mažiukai, visai nykštukiniai, šliaužiojo kaip dėlės po jos šlapią kūną , siurbė kraują, rovė plaukus, maigė krūtis, įžūlesni net lindo bučiuotis. ,, Gana!“ – supyko Florentina. – Gana! Užteks! Dinkit, bjaurybės! “ Nesitikėję tokio staigaus pasipriešinimo, troliukai išsigando ir akimirksniu išsislapstė kalnuose. Tik vienas, matyt, drąsesnis ir piktesnis, šūktelėjo: ,, Vis tiek tau vaiko neatiduosime. Niekada. Įsikalk tai į galvą, bobše! “

Tuomet visi laikraščiai ir televizija kaip tik be perstojo pranešinėjo apie Norvegijoje gyvenančias lietuvių šeimas, neprižiūrinčias savo vaikų. Iš kelių šeimų jie buvo išvežti per prievartą ir atiduoti valstybės globai. Vaikai buvo atimti ne tik iš lietuvių, bet ir iš lenkų, amerikiečių, prancūzų. ,,Ką jie daro tiems vaikams, – galvojo Florentina,
-gal muša ar kitaip skriaudžia? Bet ir Lietuvoje ne iš vienos, dažniausiai girtuoklių, šeimos atimami vaikai. Na, ten, matyt, socialinių tarnybų padidinamas stiklas aiškiau rodo, kaip šeimos gyvena, kaip auklėja vaikus. Kiekvienoje šalyje skirtingi įstatymai, papročiai, todėl ir atsiranda visokių nesusipratimų. “

Florentina prisiminė, kaip laive, plaukiančiame iš Rygos į Stokholmą, ji stebėjo vieną švedų šeimą. Gal ketverių metukų berniukas ožiavosi, verkė, mušė ir spardė koja mamą, keliskart kumščiais sudavė tėčiui, tačiau jauni tėveliai savitvardos neprarado – nė karto jam nesudavė, tik kantriai aiškinosi, kas berniukui nepatinka, ko jis iš tikrųjų nori. Tada ji su širdgėla prisiminė, – to niekaip jau daugybę metų nepamiršta,- kaip vaikystėje šlapiu skuduru skaudžiai išvanojo Laurą. ,,Už ką gi? “ – paklausite. Iš tikrųjų, tai už smulkmeną: akvareliniais dažais ištepliojo pagalves ir pribarstė aguonų. Būtų užtekę ją pastatyt į kampą ir paaiškint, kad taip elgtis nedera. Mergaitė labai įsižeidė ir nuo to karto mažumėlę pasikeitė. Pasidarė niūresnė, uždaresnė.

,,Bėda ta, – galvojo Florentina,- kad suaugę pamiršta, jog ir jie kažkada buvo vaikai: išdykę, triukšmingi, nepaklusnūs. Tautrimas tai Lauros niekada nemušė, gal tik kartais pasakydavo griežtesnį žodį,- ir to užtekdavo. Tėvą ji mylėjo, gal net dievino. “

Kai paskambino dukra ir paklausė, kaip jiems sekasi, Florentina atsakė:

– Viskas gerai, nepergyvenkit. Aš jau lietuviškai susikalbu su Eriku. Jis išmoko dar keletą žodžių lietuviškai.

– Grįš į Norvegiją ir pamirš,- atsakė dukra ir jos balse Florentina pajuto liūdesį. – Dar per mažas kalbėti keliomis kalbomis.

– O kaip jums ten sekasi? – kitur suko kalbą Florentina. – Kaip tavo draugė, kaip Kaunas?

– Oi, mama, smagu čia. Daug kas pasikeitę. Viskas tik į gera. Vyrui tai labiausiai patiko, kad alus skanus ir daug pigesnis negu Norvegijoje. Kai grįšime, daugiau papasakosiu.

Tą dieną, kai svečiai išvažiavo, atsitiko tai, kas labai sužeidė dukros širdį. ,, Tikriausiai labiau negu mano talžymas šlapiu skuduru vaikystėje, – pagalvojo Florentina, – daug labiau. Kažkokia likimo ironija, grimasa, pasityčiojimas, kerštas ar bala žino kas. “

Nuotrauka, kurios anąkart ilgai ieškojo ir nerado, staiga, kai dukra jau krovėsi daiktus į lagaminą, ėmė ir atsidūrė jai po ranka. Nukrito tarsi iš dangaus. Gražuolė Agnietė šypsojosi dar labiau negu anksčiau.

– Mama, kas čia? – sutrikusi paklausė. – Kokia čia nuotrauka, ką ji reiškia? ,,Visada tave.. mylėsiu… “ Kas šita mergina?

,, Velnias, to dar betrūko,- mintyse nusikeikė Florentina, – to dar betrūko, kad dukra sužinotų! “

Nežinau, – numykė, – nežinau… Parodyk.

Sutrikusi dukra ištiesė nuotrauką. Jos pirštai kiek virpėjo.

Florentinai vieną akimirką pasirodė, kad dukros širdis verkia, kad ji viską suvokė akimirksniu, žaibiškai, taip, kaip supranta tik moterys. Rožinis vaikystės laikų namelis sugriuvo per vieną akimirką. Kita vertus, lyg ir nieko ničnieko neįvyko. Ką reiškia kažkokia atsitiktinai rasta nuotrauka? Argi ji tokia visagalė, viską valdanti?

– Pirmąkart matau, – melavo nerausdama, – pirmąkart… Gal čia

koks nesusipratimas, gal kas tik taip papokštavo?

– Papokštavo? Mama, šita nuotrauka sako, kad tėvas … turėjo meilužę… Kaip skaudu… Aš visąlaik laikiau jį tokiu rimtu…

– Pamiršk, – tvirtai pasakė Florentina, – įsivaizduok, kad neradai jokios nuotraukos.

– Mama, kaip tu taip gali? Visai nenustebai, vadinasi, žinojai?

– Vaikeli, dabar tai nieko nekeičia. Tėvas juk miręs.

– Keičia, mama, daug ką keičia, – papūtė lūpas.

Atsisveikindama dukra bandė tvardytis, tačiau Florentina matė, kaip jai skaudu. Vyras nieko nesuprato, nors gal kažką ir įtarė.

Svečiams išvažiavus, Florentina įkišo nuotrauką į stalčiaus gilumą ir piktdžiugiškai pagalvojo: ,, Tai va, koks tas tavo dievinamas tėtušis, pasirodo, visai ne angelas baltais sparnais, visai ne, paprastas šmikis kaip ir dauguma, mergyte. Gerai dar, kad nieko nesužinojai apie pinigus, šventai patikėjai, kad dantis susitaisiau iš santaupų. Už pasiūlytas kronas, žinoma, ačiū, bet man jų nereikia. Ateis laikas, kai tau labiau jų prireiks. Atrodo, kad įsižeidei, kai pasakiau: ,, Pinigus taupyk, atsidaryk slaptą sąskaitą nuo vyro ir taupyk. Nežinai, kas kada gali atsitikti, o ir šiaip, kaip ta liaudies patarlė sako, tik kvailys ilgai pinigo neužlaiko. “

2016 m.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *