Savaitės tekstas: Stasys Jurevičius "Tik horizontais užsimojai"

Sveikiname poetą Stasį Jurevičių garbingo jubiliejaus proga!

nuotrauka manipuliacija.lt

Tik horizontais užsimojai

(Iš paskutiniųjų eilėraščių)

Gyvenimo tarpsnį baigei – ir nieko nebaigei,

Tik horizontais užsimojai…

             (Iš ankstyvesnio eilėraščio)

x

x   x

Savyje augmeniją nešiojamės – išsišakojame išsiskeryčiojame ir priešvasariškai švelniai šniojamės: kasryt vienas kitą augmeniškai – lyg lapais – žadiname, savo ankstyvą aukštąją šneką su medijos šlamesių pradžia klevų skliautuose sutapatiname ir teliūskuojame.

Bet žmonių neištinka sielų vienatinumas: ir vakarop einame vieni į šiaurę, kiti į rytus nusigręžę, savo šešėlius matuodami, – nesutampantys lyg pavienės šaltėjančios nyktys.

O šiandien lauke ir sieloje taip atlapotai pratisai – ir drauge tiesiog permatomai kiaurai – šniokščia ir šviečia klevai lyg baustųsi Viską iš naujo peršviesti: Viskas lapijoje, o už jos – tik visut visutėliausia (neregimiausiai regimiausia) nežaliuojančiai žaliuojanti Jo lapija.

x

x   x

Lyg išdraskytos tėviškės alksnyno lapų didžiuliai krešuliai šviečiame pakilę ar nukarę rausvoje atminties padangėje.

Apgriuvusias trobas užpynę ir užnešę nuolatinių augalijos siekių į tolį ir aukštį virvės, suvytos su pakelės raudomis, – dabar vidurvasarį trūkinėjančios, pleišėjančios.

Lapuočiai, pasukti debesų ratu, nuleidžia dvasią iš skliautų: lazdyninė sielos padangė su riešutais šniokščia.

Horizontų akmenys gilina į žemę mūsų gyvenimus, vakarop į šonus palenkdami, į pakalnes nusklembdami.

Ir pakrypsta mėlynas vasaros kampas sąmonėje – ir leidžiasi.

x

x   x

Spalio dieną apsčiai ilgųjų erdvijos sumestinių virš gelsvai virpančios tolimosios plakties ežerų.

Gaubias aukštosios netvarumo vilnys ties erdvių užskleisties slenksčiu eilinės užverties – veriant neužveriamybę – rudenį. Gaudžia savaiminės esaties ištartys, bandant akmenimis kibirkščiuoti į paskutinius mažuosius gamtos gyvybės salynus.

Baigiasi lapų išpūsti ir suapvalinti medžių sąlyčiai, gaižiai niuansuotos nuotaikų perpylos. Miško tankmės dumia atgalios savo skambią tuštumą – pagilintoms ertmėms ilgai rymoti.

X

X   X

            It rasos šviesgėlai rytais šliaužiant per žemę, – erdvės vidury, didelių medžių ir vėjų tarpekliuose, prasideda slidžiosios slinktys : lyg išslystame išsineriame iš dienų ir mėnesių per horizontus, arba užsisupame augalais prieš vasarėjančiai mus įvietinantį horizontų sukimąsi.

            Susikaupiame pagal dienų, o drauge – pagal žolės, javų kryptis, kaip ir paprasti varnalėšų lapai tarsi suklūsta , atsipalaiduoja nuo stiebų : juose tiek savasties, kiek ir jų atšvaitų pasislinkties aukštybėse, sūdrumos duoties iš tenai ir iš žemės, kiek ir esmo nusklembties už pušynų, akiračių, jo tūrio suskliausties lapuose, nešties į kalvas ir aukščiau.

X

X   X

 

            Lapkritį į aukščius sliuogiantys dangaus skliautai kasdien žemėja, sunkėjančiai slegia, kaip mirusius samanojantys tėviškės kapinių akmenys, o nuo gimtinės nutolusius – tarsi į žemę slunganti grimztanti išardytos Šiapusės erdvės šaltoji dalis, gruodį žvaigždėmis ryškėjanti ir svyranti į vieningos visybės prisodrintą Anapusę, kartais blyksnyje prasiskleidžiančią mums.

            Balandžio pradžios rytmetį Anapusės blyksniai kryžiuojasi medingai salsvai papurusioj gimtinės pamiškėj, atsimuša į akmenyno įgaubas ir išgaubas, kurių atspindžiai plieskia per beržų, uosių, pušų ir eglių išlenktis pavasaryn – tirštojon lapuočių, smalingon spygliuočių šakų samynos išriestin – gaivėtis iš pietų pirmaisiais grynais/ar šventais) sakais trenkiančiais – švilpiančiai kaukiančiais – gal ir pusiau anapusiais sraviųjų miško erdvių vėjais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *