Atgal į sąrašą

Savaitės tekstas: Vaida Knabikaitė, ištraukos iš istorinio romano "Taurė, gyvatė ir svastika"

2016 rugpjūčio 23 d.

Vaida Knabikaitė, nuotrauka iš asm. archyvo

Vaida Marija Knabikaitė

Taurė, gyvatė ir svastika (istorinis romanas, ištraukos)

Prologas

Daktaras Morelis sapnavo. Jis gavo skubų iškvietimą pas fiurerį. Juodas folksvagenas, kuriame jau laukė vienas Hitlerio adjutantų, nuvežė prie didžiulio marmurinio monumento. Netrukus pasirodė fiureris paradine uniforma.

– Kur vainikai? – griežtai paklausė adjutanto, nekreipdamas nė menkiausio dėmesio į Morelį, tarsi jo čia visai nebūtų.

– Kaip jums žinoma, jis dabar visur deda vainikus, – sušnibždėjo adjutantas daktarui į ausį, o Hitleriui garsiai atsakė:

– Jie čia, mano fiureri!

Tada Morelis pamatė iš tolo atlinguojančią sunkvežimių gurguolę, tokią ilgą, kad negalėjai įžiūrėti pabaigos. Sunkvežimiai buvo pilni prikrauti masyvių iš spygliuočių šakų nupintų vainikų, skirtų pagerbti žuvusiems.

Visi trys: Hitleris, adjutantas ir Morelis įėjo į monumento vidų. Čia daktaras pamatė daugybę kapų eilių su šviesaus beveik balto smulkiomis gyslelėmis išvagoto marmuro antkapiais aukso raidėmis. Kareiviai ėmė nešti į vidų sunkius vainikus, perduodavo juos Hitleriui, o šis iškilmingai priklaupdavo prie kiekvieno kapo ir į antkapį atremdavo vainiką. Taip monotoniškai lyg automatas vadas žengė nuo vieno kapo prie kito. Prasidėjus šiai ceremonijai, suskambo iškilminga katalikiška giesmė, primenanti Grigališkąjį choralą. Atrodė, aplink gieda visa: ir aukštai plytintis dangus, ir marmurinės kolonos, ir žemė… Morelis dar kartą nužvelgė antkapių eilę. Jos pabaigos jam taip pat nepasisekė pamatyti.

– Kada ši eilė baigsis? – paklausė adjutanto.

– Ji nesibaigianti, daktare, – trumpai atsakė šis.

Rytą, patekėjus saulei, jos spinduliai pradėjo savo šokį ant amžiams sustingusio Teodoro Morelio veido. Jau mirusį daktarą rado slaugė Tegernzė Alpenhofo apskrities pagalbinėje ligoninėje 1948–ųjų metų gegužės 26–ąją dieną.

**************************

II skyrius. Liudvigas Štumpfegeris (Ludwig Stumpfegger, 1910–1945)

Puikiai ištreniruotas apnuogintas įsibėgėjusio jauno atleto kūnas spindėjo saulėje. Metęs ietį, vyras net riktelėjo iš įtampos. Iki tol įtempti raumenys atsileido. Saulei apšvietus buvo matyti dailus jų žaismas ant krūtinės, liemens, šonų. Šis dviejų metrų ūgio milžinas būtų puikiai tikęs pozuoti net geriausio dailininko aktui. Garsiai nuaidėjo vyro riktelėjimas. Toli nulėkė ir žemėn įsmigo ietis. Jis buvo pratęs sportuoti beveik nuogas, kaip tai darydavo antikos atletai ir kariai. Dabar vėl pasijuto nelyginant koks senovės Romos patricijus, kai, prireikus nuplauti prakaitą, nėrė į didžiulį dangaus mėlynumo baseiną ir dideliais grybšniais ėmė plaukti tolyn. Ant tobulo tikram arijui gėdos nepadarysiančio kūno vandenyje sušoko nedideli burbuliukai ir šis suspindo lyg padengtas sidabru. Gera taip susilieti su vandeniu, smagiai tarsi ilsintis skrieti juo, vėl ir vėl justi savo raumenų jėgą…

Vyras išlipo iš baseino ir kruopščiai nusišluostė. Tada nuėjo į kambarį, kurį pavertė savo garderobu. Pabrėžtinai tvarkingas, negalėjo sau leisti pasirodyti su nušiurusia, nublukusia ar susiglamžiusia uniforma. Todėl kiekvienai progai turėjo jų užtektinai. Apsivilko sniego baltumo marškinius, ant jų – juodą uniformą su SS antpečiais. Juodai spalvai, kaip įprasta, kontrastą sudarė sidabrinės detalės – kaukolė su sukryžiuotais kaulais apačioje ir užrašas Gott mit uns ant diržo bei kepurės, taip pat raudonas raištis su svastika ant rankovės. Norėdamas tvarkingai susišukuoti savo vešlius kaštoninius plaukus ir sutepti juos briliantinu bei pomada, Liudvigas Štumpfegeris priėjo prie veidrodžio ir atidžiai įsižiūrėjo į atvaizdą. Iš veidrodžio skvarbiomis plieno pilkumo akimis į jį žvelgė jau nebe daug apdovanojimų pelnęs doriforas*, rankų lenkimo sporto meistras, buvęs slidinėjimo instruktorius, o jaunas, lieknas, dailiai nuaugęs SS oberšturmfiureris, kurio šefas ne kas kitas, o pats Hainrichas Himleris. Šis dažnai patikėdavo savo pavaldiniui užduotį kaip chirurgui lydėti sportininkus į olimpiadas. Štumpfegeris savo išvaizda liko patenkintas. Ir ne be pagrindo. Dailus ištreniruotas kūnas, grynakraujo arijo bruožų veidas, aukštas ūgis, kur bepasirodytų, niekada nelikdavo nepastebėtas tiek vyrų, tiek moterų. Vyrai norėjo būti juo. Moterys norėjo būti su juo. Ir jis tai kuo puikiausiai žinojo.

Keletui minučių Liudvigas Štumpfegeris prisėdo ant sofos ir į rankas paėmė didelį albumą. Turėjo jį nuvežti daktarui Jozefui Mengelei, dar kitaip pramintam Daktaru Mirtimi dėl jo atliekamų šiurpių eksperimentų koncentracijos stovyklose. Kaip tik tos kelios minutės daktarui Štumpfegeriui ir buvo likusios. Tuoj lauke išgirs jį kviečiantį automobilio signalą. Taigi trumpai pavartys albumą. Pas Mengelę nenorėjo atvažiuoti per anksti, lygiai taip pat kaip ir nenorėjo vėluoti. Celofanuoti albumo lapai maloniai šnarėjo tarp daktaro pirštų, panašiai kaip rudenį lėtai krintantys lapai, atsižvelgiant į tai, kas albume suklijuota. Šis veiksmas nuteikė raminamai, ypač prieš tokią įtemptą dieną, kuri laukė Štumpfegerio: vizitas pas Mengelę, vėliau su raportais iš stovyklų pas šefą Hainrichą Himlerį, tada keletas valandų koncentracijos stovykloje, bent jau prižiūrėti, kaip jie ten vykdo tyrimus. Ir bene labiausiai slegianti pareiga – grįžti pas fiurerį. Juk Liudvigas Štumpfegeris – vienas asmeninių diktatoriaus gydytojų. Galima tik įsivaizduoti, koks skandalas kiltų, jei reikiamu momentu daktaro nebūtų savo vietoje. Šiek tiek guodė vien tai, kad Hitleris jau turėjo savo numylėtinį – vyriausiąjį leibmediką profesorių Teo Morelį. Jis dabar kaip tik ir praleisdavo daugiausia laiko su fiureriu. „Teisingai. Tegu vietoj manęs darbuojasi tas šundaktaris“, – paniekinamai pagalvojo Štumpfegeris, – „Kaip sakoma, kol kareivis miega, tarnyba tęsiasi“.

Liudvigas vertė vieną lapą po kito ir susidomėjęs tyrinėjo albumo turinį. Čia buvo suklijuoti įvairaus dydžio ir pločio žmogaus odos, puoštos įmantriausiomis tatuiruotėmis pavyzdžiai. Šiuos odos lopus, žinoma, be jokių nuskausminamųjų, dar gyviems koncentracijos stovyklų kaliniams, su savo pagalbininkais buvo išsispecializavęs nuimti pats Liudvigas Štumpfegeris. Paskutinį kartą, kai vienam vyrui nuo krūtinės lupo odą su išties įspūdinga tatuiruote, šis taip rėkė, kad kitas pareigūnas, tatuiravęs vaikui ant rankos numerį, padarė klaidą ir reikėjo keisti skaičių. Liudvigas Štumpfegeris liko patenkintas savo darbu. Jam pavyko sukaupti išties nemažą kolekciją. Užsakytojas Jozefas Mengelė apsidžiaugs. Juo labiau, kad tai dar ne pabaiga. Kiekvienas kalinys, ant kūno turįs įdomesnę tatuiruotę, nuo šiol pasmerktas kančioms. Ir Liudvigas čia, žinoma, padarys visa, kas įmanoma.

Po kiekvienu odos pavyzdžiu buvo kruopščiai surašyta, iš kurios koncentracijos stovyklos jis atkeliavo, taip pat jo turėtojo vardas ir pavardė. Daugiausia vyrų. Tačiau kai kada labai retai pasitaikydavo ir moterų. Tada Mengelė ypač džiaugdavosi. Taip pat džiaugdavosi radęs ir spalvotų tatuiruočių. Jam rūpėjo, kad spalvų būtų kuo daugiau. Liudvigas nuoširdžiai sutiko su Jozefu Mengele. Mat Štumpfegeriui jau spėjo atsibosti tas vienodas išblukusio mėlyno rašalo atspalvis.

Pagaliau lauke pasigirdo mašinos signalas. Važiuodamas pas Mengelę ir dairydamasis pro langą, SS oberš
turmfiureris daktaras Liudvigas Štumpfegeris mintimis grįžo į praeitį. Puikiai prisiminė, kaip tapo vienu iš Adolfo Hitlerio asmeninių gydytojų.

Tuo metu kaip tik atėjo antroji karo su Rusija žiema. Geriausia Trečiojo reicho kariuomenė, paklusdama beprotiškiems, isteriškiems Hitlerio įsakymams, atnaujino beviltiškus puolimus, bet Stalingrado paimti nesugebėjo. Užsnigtose, vokiečių krauju apšlakstytose stepėse, sukaustyta negailestingo šalčio, generolo Pauliaus armija laukė pražūties.

****************************************

Vienas ryškiausių grafo Klauso Filipo Marijos Šenko fon Štaufenbergo išvaizdos bruožų, atkreipiančių kitų dėmesį, buvo jo tamsiai mėlynos metalo atspalvio akys. Iš jų tryško tvirtybė, dvasios kilnumas, gyvybingumas ir geraširdiškumas. Veidas ovalus. Ryškūs žandikauliai ir kaulėtas smakras rodė asmenybės tvirtumą, o plati kakta – romumą ir polinkį į apmąstymus, pastabumą, tvirtą valią ir ryžtą. Nosis tiesi, dailios formos. Burna nedidelė. Galbūt tik skruostai galėjo išduoti jautrumą. Tačiau dabar juose jau atsispindėjo sunki kareivio dalia. Plaukai tamsūs, blizgantys ir šiek tiek banguoti, šukuojami į vieną pusę.

Visi įtarimai, kad jaunasis karininkas galbūt turi piktų kėslų ar nedorų ketinimų, išgaruodavo, vos į jį pažvelgus. Nenuostabu, kad eiliniams kareiviams šis vyras atrodė pavyzdys, tvirtybės ir kilnumo įsikūnijimas. Štaufenbergas buvo toks skaidrus, tarsi perregimas, ir net neįtartum, kokia tai daugialypė ir tamsių sielos užkaborių turinti asmenybė.

– Sveikas, drauguži, kaip matau, taisaisi, – be įprasto oficialaus Heil Hitler! pasisveikino Liudvigas Štumpfegeris, – tai pasikvietei mane. Man, kaip gydytojui, garbė padėti tokiam didvyriui. Kad žinotum, kokios legendos čia buvo pasakojamos apie tave, kol sirgai. Nelyginant apie kokį Zygfridą! Sako, kai buvai sužeistas, taip ir nepraradai sąmonės, atsisakinėjai nuskausminamųjų injekcijų ir net spėjai paklausti tau pirmąją pagalbą teikusios seselės vardo!

– Ilgai nesimatėm. Kaip tavo disertacija? Ar jau galiu sveikinti kaip mokslų daktarą? – be ilgų įžangų paklausė Liudvigo grafas fon Štaufenbergas.

– Apsigyniau, kol buvai Afrikoj. Iš savo tyrimų. Jų pakaktų net keletui habilitacinių darbų. Ir tu būtum neblogas mokslininkas. Neplanuoji dar ko nors parašyt? Atsimenu, studijuodamas karo akademijoje domėjaisi geopolitika ir ekonomika. O kai perskaičiau tavo „Gynybą prieš parašiutininkų būrius“, apskritai likau sužavėtas.

– Tada tikriausiai prisimeni ir mano paskaitas ta pačia tema, ir dar vieną mano veikalą apie kavaleriją. Tik kažin, ar dabar turėčiau juo girtis. Jis galutinai ir sukompromitavo mane kaip mokslininką. Mat traktavau kavaleriją kaip pasenusį ginklą, kuris turėjo atsitraukti, pasirodžius tankams. Suprastas nebuvau.

– Tai buvo tada, Štaufi, – paprieštaravo daktaras Štumpfegeris, – o tu publikuok jį dabar!

– Iš tiesų pasikviečiau tave kaip gydytoją, tik ne ta intencija, kuria manai, – pakeitė temą Klausas fon Štaufenbergas.

– Nenešioji akies protezo? – Štumpfegeris apsimetė lyg neišgirdęs (nuo pat pradžių nujautė kažin ką negera) ir parodė į juodą raištį, dengiantį tuščią Klauso akiduobę.

– Na, man jis šiek tiek trukdo. Įsidedu dirbtinę akį tik per svarbius pasitarimus. To pakanka. Išaugau iš to amžiaus, kai norėjau atrodyt kaip Zygfridas. Nina myli mane tokį, koks esu. Vaikams aš apskritai didvyris. Ką čia ir kalbėti, džiaugiasi, kad apskritai grįžau gyvas. Tiesą sakant, Nina minėjo, kad jai mano randai net atrodo erotiškai.

„Taigi. O kas jai beliko?“ – ironiškai pagalvojo daktaras Štumpfegeris, o Klausui pasakė:

– Žinai ką, parodyk tą protezą man. Tikiuosi, jį galima geriau pritaikyti tavo akiduobei. Pamatysi, mano žmonės padės. Juk aš vis dėlto karo chirurgas ortopedas. Kaipgi nepadėsiu draugui. O plaštakos protezo taip pat nenešioji?

– Tai kad neturiu. O, be to, kam jis man reikalingas? Dirbtinė plaštaka tik trukdytų.

– Nesąmonė. Nė neįsivaizduoji, ką gali šiuolaikinis mokslas. Leisk, aš tau ją sukursiu. Kaip čia atrodys, kai sveikinantis Heil Hitler! reikės išmesti dešinę ranką į orą?!

– Ir atrodo, Liudvigai, ir atrodo. Visi mato bigę. Na, ir kas. Tegu mato savo karo veteraną!

– Mudu gal ir nesulauksim, bet kada nors Vokietijos mokslininkai sukurs tokius protezus, kuriuos žmonės gebės valdyti mintimis. O ir tokiu atveju, kaip tavo, mokėsime išauginti net naują akį. Jau dabar ta linkme dirbame koncentracijos stovyklose. Bandymai viršija mūsų lūkesčius. Vokietijos laukia naujas amžius, Klausai. Medicina žengia septynmyliais žingsniais. O dirbtinę plaštaką aš tau sukursiu, pažadu.

– Tavo labai laki fantazija, Liudvigai, bet ačiū – manęs nedomina nei savaime ataugančios galūnės, nei futuristiniai protezai. Pasikviečiau tave ne dėl to.

– Ir vis tik. Matau tave pirmą kartą po tokio sunkaus sužeidimo. Dovanok, esu sugadintas savo profesijos. Juk aš – daktaras, o tu vienas geriausių mano draugų. Turiu paklausti, kaip dabar jautiesi.

– Šiaip sau, Liudvigai, šiaip sau. Gydytojai sako, kad prireiks dar trijų operacijų. Bet ar pagaliau galim pakalbėt apie ką nors kita. Svarbiausia, apie tai, kas man rūpi?!

– Tai vis dėlto yra taip blogai, – atsakė Liudvigas Štumpfegeris, – bet į tave pažiūrėjęs, nepasakytum. Ką gi, tu visada garsėjai stipria valia. Klausyk, susitarkim šitaip – galėsi nors ir visą dieną pasakoti man tuos, anot tavęs, svarbius dalykus, tik leisk pirma tave apžiūrėti. Gal ir aš galėsiu kuo padėti.

– Beprasmiška, – atsakė Klausas fon Štaufenbergas, – medikai jau padėjo, kuo galėjo. Atsirado mat pagalbininkas! Koks tu dėmesingas!

– Juokis. Juokis, – tarė Liudvigas Štumpfegeris, suprasdamas, kad draugas vis dėlto nerimtai, – kas paskutinį kartą padarė tau inciziją, kai sirgai tonzilitu, turėjai daugiau kaip keturiasdešimt laipsnių temperatūros ir vadavaisi mirtimi?! Oi, kaip nenorėjai tada važiuot į ligoninę! Be to, kiek man žinoma, vaikinas siaubingai nepakenčia injekcijų!

– Baik jau, Liudvigai, prie tokių dalykų aš pripratęs. Tonzilitas kamuoja nuo vaikystės. Ir tau, aišku, esu dėkingas, kad aną kartą išgelbėjai mane namuose. Na, jei jau tavo pareiga reikalauja mane apžiūrėti, tai gali pažaisti. Įtariu, kad ir mane mielai įtrauktum į savo mokslinius tyrimus. Bet, patikėk – nepavyks. Tu – geras eksperimentatorius, o aš tokios būklės itin prastas eksperimentas.

– Tuomet nusivilk, Štaufi.

Liudvigas stebėjosi, matydamas, kaip lengvai įgudusiais judesiais pulkininkas Klausas fon Štaufenbergas nusivelka uniformą, pagelbėdamas sau likusiais keliais pirštais ir burna.

– Leisk, padėsiu, – neištvėręs pasisiūlė.

– Ką tu, mane išdresavo geriau negu fiureris savo šunis. O tu nori viską sugadinti. Ne, nuo šiol turiu stengtis viską daryti pats.

Daktaras Štumpfegeris paklausė bičiulio širdį ir plaučius, patikrino refleksus. Širdis dirbo puikiai, tačiau plaučiai gydytojui kėlė šiokių tokių įtarimų (Klausas nuo vaikystės sirgo kvėpavimo takų ligomis, tad po sužeidimo, organizmui patyrus stresą, jos vėl galėjo atsinaujinti). Refleksai daktarui pasirodė kiek pasilpę. Bet blogiausia buvo tai, kad pulkininko fon Štaufenbergo kūnas vėl degė karščiu. Liudvigas galėjo susiprotėti ir anksčiau – tai išdavė nesveikai blizgančios Klauso akys.

– Štaufi, tu gi ir vėl turi karščio. Kodėl nesakai? – paklausė.

– Et, nekreipiu dėmesio. Dabar jau nuolat laikosi.

– Cufebrili temperatūra. Ką gi, bičiuli, sakyčiau nieko gera. Ir patarčiau nejuokauti, – konstatavo daktaras, – dabar leisk apžiūrėti tavo kelio girnelę.
Gal tų trijų operacijų vis dėlto neprireiks.

Liudvigas iš pradžių atsargiai apčiupinėjo Klauso kelio sąnarį, kurį kirto gilus plėštinės žaizdos randas. Tada paprašė, kad pulkininkas koją sulenktų. To padaryti šis beveik neįstengė. Sąnarys atrodė kaip nesavas.

– Matai, nebeklauso manęs, – pasiskundė.

**********************************************

Epilogas

1945–ųjų balandžio 30–ąją Liudvigas Štumpfegeris atliko Hitleriui paskutinę savo pareigą. Padedamas Bormano, išnešė nusišovusio Hitlerio ir nusinuodijusios Evos Braun kūnus į sodą. Štumpfegeris vargais negalais atkimšo kanistrus su benzinu (trukdė visai šalia sproginėjantys rusų sviediniai). Rusai vėl ėmė šaudyti, tačiau Štumpfegeris, Gebelsas ir Bormanas pylė kanistrą po kanistro duobėn, kol ši prisipildė. Bormanas parodė į didelį skudurą, besimėtantį netoli gaisrininkų žarnos. Štumpfegeris stvėrė jį, suvilgė benzinu, uždegė ir numetė ant kūnų, kuriuos akimirksniu apėmė ugnis. Tada nutiko kai kas netikėta. Liepsnoms įsišėlus, Evos Braun kūnas duobėje atsisėdo, prispaustomis prie šonų ir per alkūnes sulenktomis rankomis, tarsi jauna moteris būtų deginama gyva. Giunšė, Kempkė, Lingė, Gebelsas ir Bormanas visi kartu beveik sutartinai nevalingai ir baimingai riktelėjo, tarsi matydami vaiduoklį, ir puolė slėptis už durų, iš kur žvilgčiojo su siaubu. Vienintelis Liudvigas Štumpfegeris bebaimis stovėjo priešais liepsnojantį fiurerio ir jo žmonos įkapių rūbą. Aukštas grakštus tamsus trisdešimt penkerių metų vyro, SS oberšturmfiurerio siluetas ryškiai išsiskyrė raudonai gelsvai oranžinių liepsnų fone. Daktaras gerai žinojo – jokios mistikos čia nėra, deginant kūnus, šitaip kartais nutinka. Puikiai prisiminė ir specialų terminą – „raitelio poza“. O Eva dar neseniai sakė pasirinkusi nuodus, nes nenori būti subjaurota šūvio. „Aš noriu būti gražus lavonas“, – mintyse daktarui tebeskambėjo paskutiniai moters, paaukojusios gyvybę idėjai, žodžiai.

Net visiems, seniai pripratusiems prie Hitlerio keistenybių, iš nustebimo išvirto akys, kai diktatorius pareiškė prieš pat mirtį ketinąs vesti savo ilgametę meilužę, kuri, rizikuodama gyvybe, pervažiavo visą Berlyną, kad nusileistų į fiurerio bunkerį ir galėtų mirti drauge su juo. Liudvigas Štumpfegeris prisiminė, kaip Karlas Brantas jam tada pasakė apie Evą:

– Mirties angelas jau atvyko.

Išsyk atrastas ir pareigūnas, turintis teisę sutuokti. Per improvizuotą vestuvių šventę Eva Braun ant seno patefono uždėjo mėgstamą sentimentalią plokštelę apie meilę ir raudonas rožes. Daugelis ėmė šokti. Štumpfegeriui prieš akis atsivėrė makabriškas vaizdas: grasinančios žūties akivaizdoje besilinksminantys žmonės priminė gyvuosius numirėlius. Visi manė, kad sentimentalioji Evos plokštelė vienintelė išlikusi visame bunkeryje. Pasirodo, jie klydo. Kažkuris nemačiomis sukeitė plokšteles ir iš gramofono pasigirdo Richardo Vagnerio operos „Lohengrinas“ vestuvių choro muzikos garsai:

Sveikinkim jaunavedžius!

Būkit laimingi!

Fiureris jautėsi pamalonintas. Vagneris – jo mėgstamiausias kompozitorius, savo muzika, įkūnijęs visą vokiečių tautos kovinę dvasią, didybę ir garbę. Hitleris dar ir dar kartą apkabino Evą ir dabar jau nė kiek nesivaržydamas prie visų ją bučiavo…

Kiek vėliau daktaras Liudvigas Štumpfegeris išdalijo Gebelsų vaikams saldainius, kuriuos pats spėjo „pagardinti“ kalio cianidu, o Gebelsų porai įdavė kalio ciano ampules.

Ką gi. O dabar jo čia daugiau nebereikėjo. Tad abu su Bormanu nutarė traukti savais keliais. Gal dar pavyks išsigelbėti, prasiveržti? Nors vilties maža. Bet kokiu atveju kiekvienas turėjo revolverį ir užtektinai šovinių – tiek gintis, tiek paskutinę minutę nusišauti. Nė neatsisveikinę su buvusiais bendražygiais, tolyn jie nuskriejo bėgte.

Laiko pojūtis kažin kur dingo, bet, matyt, bėgo jie neilgai. Tarsi iš gilaus letargo Liudvigą Štumpfegerį pažadino kurtinantis griausmas ir kraupus vaizdas – netoliese sprogęs sviedinys ištaškė Bormanui smegenis ir tas susmuko visai šalia. Apsidairęs suvokė – visur aplink rusų pėstininkai, apibarzdę, netvarkingi, apiplyšusiomis dulkinomis uniformomis, kojas apsivynioję pajuodavusiais vyturais. Ne vienas pasirišęs seną automatą ant permestos per petį virvės. Kurie turėjo automatus su durtuvais, jais įnirtingai baksnojo ir vartė žuvusius, tarytum kažko ieškodami. Tai šen, tai ten pasigirsdavo riksmai: „Hitleris! Radom Hitlerį!“ Tačiau tuojau pat atitardavo kiti: „ Čia ne Hitleris! Čia erzacas!“. Traukdamiesi vokiečiai buvo pasirūpinę visur primėtyti žuvusių diktatoriaus antrininkų, vadinamųjų erzachitlerių. Nors suvokė, kad tuojau mirs, Liudvigas Štumpfegeris beveik nesąmoningai nusišypsojo – tokios groteskiškai juokingos atrodė rusų pastangos. Tačiau Štumpfegeris nebūtų Štumpfegeris, jei paskutinę savo gyvenimo minutę nebūtų panorėjęs dar kartą įrodyti savo taiklumą. O šaulys jis buvo geras. Tad nieko nelaukdamas (juk nebeturėjo ko prarasti) ėmė iš revolverio pyškinti į rusus. Arčiau stovėję kareiviai, ėmė kristi nelyginant rudens lapai, visi su kruvina kulkos žyme kaktoje. „Tai ne Jozefą Mengelę, o mane reikėjo vadinti Daktaru Mirtimi“, – šmėstelėjo Liudvigo Štumpfegerio galvoje.

Iš pradžių rusai nesusivokė, kas vyksta – juodą daktaro Štumpfegerio siluetą nuo jų akių slėpė liepsnos ir dūmai. Tačiau neilgai trukus apsupo jį ir ėmė reikalaut pasiduoti. Štumpfegeris nesuprato rusiškai, bet jie šaukė: „Rankas aukštyn!“, – ar kažkaip panašiai.

Trauktis nebebuvo kur ir daktaras prispaudė prie smilkinio revolverį, kuriame liko paskutinis šovinys (tą aiškiai žinojo – tiek metų šaudydamas įprato skaičiuoti). Nuaidėjo šūvis…

Ne ką geresnis likimas ištiko ir kitus Hitlerio gydytojus.

Daktaras Brantas 1946 – aisais Niurnbergo gydytojų procese buvo apkaltintas dalyvavimu eksperimentuose su žmonėmis bei psichikos ligonių žudymu ir nuteistas mirties bausme. Karlą Brantą pakorė drauge su kitais karo nusikaltėliais.

Daktaras Morelis suimtas JAV karinės policijos 1945 – ųjų metų gegužę Pietų Bavarijoje. Patyręs keletą infarktų, dvasiškai palūžęs, 1947 – ųjų metų birželio 30 – ąją paleistas iš amerikiečių kalėjimo ir nuvežtas į Tegernzė Alpenhofo apskrities pagalbinę ligoninę, kurioje mirė 1948 – ųjų gegužės 26 – ąją dieną. Dėl silpnos sveikatos po Trečiojo reicho žlugimo Morelis tapo netinkamas apklausai. Tad iš jo buvo neįmanoma nieko sužinoti apie Hitlerį, nors tai greičiausiai būtų buvusi išsamiausia informacija. Apklausiama jo žmona Johana Morel taip pat negalėjo nieko konkretaus pasakyti. Mat jos vyras nuo 1941 – ųjų beveik visą laiką gyveno šalia Hitlerio Rytų Prūsijos miškuose, o ji – Švanenverdere, Morelių rezidencijoje Berlyne.


* Ieties metikas (sen. graikų)