Stacevičius Stasys

Stasys Stacevičius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

Stacevičius Stasys – poetas.
Gimė 1959.11.19 vienkiemyje netoli Merkinės (Varėnos r.)
1978–1979 m. VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 1995 m. dirba „Valstiečių laikraščio“ korespondentu.
Gyvena tėviškėje.
Nuo 1998 m. – LRS narys.

A u t o b i o g r a f i j a :
Buvau sumanytas vienkiemyje netoli Merkinės, kur ir gimiau 1959 m. lapkričio 19 d. naktį, dėl ko visiškai nesigailiu. Tėvas Merkinės lentpjūvėj meistravo duris ir langus, o dažniausiai kalė ir dailino aukščiausios rūšies grabus, na o motina iš klochzo sandėlių dideliuose batuose parsinešdavo grūdų, todėl vaikystėje ypatingų nepriteklių nepatyriau. Mokydamasis Merkinės Rojaus Mizaros vidurinėje mokykloje, domėjausi astronomija, vėliau paviliojo aviacija, tačiau apgadinau Alytaus aeroklubo sklandytuvą ir mano „Karo lakūnas“ liko neparašytas. 1977 m. Onė Baliukonytė „Moksleivyje“ išspausdino lyg ir eilėraščius, lyg ir mano, o kitais metais įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir su ja susijusių mokslų. Tačiau tenai buvo labai daug labai gražių merginų ir atsitiko taip, kad 1979 m. pavasarį jau buvau kariuomenėje ir mokiausi šaudyti iš tanko smėlynuose prie Gaujos upės Latvijoje. Vėliau avižinę košę ir kt. šlamštą valgiau Karaliaučiuje, Gumbinėje, Tepliavoje, ypatingų traumų išvengiau, o karinių apdovanojimų negavau.
Grįžęs į laisvę, niekaip negalėjau rasti tinkamo darbo ir visur blaškiausi, kol 1983 m. netikėtai buvau priimtas (laikinai) į Varėnos raj. „Raudonosios vėliavos redakciją“, kur smagiai gyvenau tik du metus, o vėliau net tris mėnesius dirbau kroviku (gruzčiku) Varėnos plunksnų ir pūkų gaminių fabrikėlyje. 1986 m. savanoriškai išvažiavau į nedidelę tremtį, į Šalčininkus, kur „Lenino priesakų“ redakcija buvo savotiška perauklėjimo įstaiga nusidėjusiems žurnalistams. 1988 m. rudenį Šalčininkų lietuvaitės man prisegė Sąjūdžio ženklą ir liepė vadovauti grupei, o tuometinė Šalčininkų nomenklatūra, būsimieji autonomininkai ir pučistai, nedelsdami su manimi susidorojo, ir kažkaip laimingai apsistojau Trakuose „Galvės“ redakcijoje. Netrukus „Galvės“ laikraštis teisėsi su blaivykla ir laimėjo bylą, dėl ko vėliau buvau akylai stebimas kai kurių rusakalbių pareigūnų ir nedraugų, norėjusių sukurti man prastesnį gyvenimą. 1991 m., baisiosiomis sausio dienomis nuvažiavau į Vilnių ir nusipirkau pirmąją savo poezijos knygą „Vienkiemio valanda“, kurią išleido „Vaga“. Antroji, „Juodvarnių žemė“ pasirodė dėka Trakų šviesuomenės ir buvo negrįžtamai išleista „Galvės“. Deja, su Trakais 1986 m. atsisveikinau, grįžau į savo vienkiemį prie Merkinės ir tapau „Valstiečių laikraščio“ korespondentu Dzūkijai. „Valstiečių laikraštis“ nusprendė pinigų gerai leidyklai neskirti, o išleisti mano knygas pats, taip ir pasirodė ne itin laiminga knyga „Perkūnės pasiilgę“. Tebegyvenu tame savo vienkiemyje, trikampyje tarp Nedzingės, Perlojos ir Merkinės, neskubu atkasti dviejų šautuvų, a. a. tėvo užkastų ties derlingiausia obelimi, neturiu blogų kėslų, žmonos, laidinio telefono bei ratų, tačiau turiu beveik visus žalingus įpročius ir daug visokių sumanymų, daugiau negu būtina mano amžiuje.

1998.03.03

B i b l i o g r a f i j a :
Vienkiemio valanda: poezija. – Vilnius: Vaga, 1990.
Juodvarnių žemė: poezija. – Trakai: Galvė, 1994.
Perkūnės pasiilgę: poezija. – Vilnius: Valstiečių laikraštis, 1997.
Toli kriokliai: poezija. – Vilnius: Vaga, 1999.
Luktels ūkaujančių Bedugnis: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.
Juodoji: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
Ne ėriukai nakty: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Stiklinė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

A p d o v a n o j i m a i :
2001 m. „Poezijos pavasario“ laureatas.
2006 m. Kultūros ministerijos premija už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis.

t e k s t a i :
Stasio Stacevičiaus kūryba svetainėje tekstai.lt

V a i z d o   į r a š a i :

{videobox}SKHxHYaf17g{/videobox}

Stasys Stacevičius skaito eilėraščius “Kalnai būna jauni. Kalnai būna seni…” ir “Paskutinių Merkinės pagonių – kol kas – neprakeiktas…”
2012 gegužės 26 d., Poezijos pavasaris 2012, skaitymai Pašušvio kultūros namuose (Radviliškio raj.).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *