Tamaliūnas Augustas

Tamaliūnas Augustas, poetas, prozininkas.
Gimė 1943.05.28 Kaune. Mirė 2012 kovo 26 d.
1970 m. baigė VU žurnalistiką, dirba Kauno spaudoje.
Nuo 1991 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

A u t o b i o g r a f i j a :
Gyvenimo nuotrupos:
Kai tau už pečių stovi keturiasdešimt septyneri pragyventi metai, visada pravartu atsigręžti ir patapšnoti gyvenimui per petį. Atseit nebijok, broliuk, mudu dar nupėsčiuosim ilgą kelią!
Bet tai, žinoma, tarp kitko. O apskritai autobiografijų rašyti nemėgstu, nors gerai suprantu, kad be šio žanro neišsiversi. Kaip ir be žodžių: gimiau, augau, mokiausi, mi… hm, migravau iš buto į butą, mindžikavau mintyse ir mitrinau plunksną.
Ne, aš dar daug ko nespėjau padaryti. Tačiau neišbarsčiau pakelėse ir tikram kariui būdingo užsispyrimo, nors kariuomenėje niekada nebuvau ir smalsuoliams visada atkirsdavau: „Kiekvieno kauniečio pareiga – išsisukti iš tarnybos tarybinėje armijoje!“ Nepaisant to, lig šiol tariuosi esąs žygyje. Ir šit kodėl… Prof. Pranas Mažylis, priėmęs mane per patį rusų antlėkį ir Kauno bombardavimą 1943 metų gegužės 28-ąją, pasak mamos, tekštelėjo delnu man į dugniuką ir tarė: „Na štai, dar vienas lietuvių karys!..“
Profesoriaus žodžiai pasitvirtino. Nuo to laiko nuolat kariauju. Dažniausiai, suprantama, spaudos puslapiuose, bet ne tik…
Kariavau mokykloje, kad mums metų metais bruka į galvas TSRS istoriją, o Lietuvos praeičiai teskiria kelias pamokas, kad liepia atmintinai kalti naujųjų klasikų eilėraščius apie partiją, o Bernardą Brazdžionį, kurio knygą „Per pasaulį keliauja žmogus“ turėjau ir slėpiau ant aukšto, visiškai nutyli…
Beje, universitete man kariauti neteko. Neakivaizdžiai studijuojant tam nebuvo progų. Be to, žurnalistų aplinka skatino laisvesnę mintį. Bet užtat aš kariavau visur, kur dirbau, ir gal dėl to mano darbo knygelė išsipūtė, bet man tai išėjo į naudą. Neįsivaizduoju satyriko, kuris apkerpėja vienoje vietoje. Juk kelionė – normali žmogaus būsena, ir tik bekeliaudamas sutinki daugybę žmonių, kurių pasakojimus gali sulydyti į meninę visumą.
Be abejo, kelionė nelygi kelionei. Nesu panašus į tuos, katrie dainuoja: „Moj adres – Sovetskij Sojuz!“ Lig šiol visą gyvenimą praleidau viename mieste, nes iš prigimties esu namisėda ir šiek tiek paniurėlis. Kaip, tarp kitko, ir didžiuma satyrikų. Pažįstu jų nemažai, ir beveik visi – pakankamai rūškani žmonės. Bent jau ligi to laiko, kol nesėda prie vaišių stalo.
Panaši lemtis išburta ir man. Aišku kaip dieną: kartais aš irgi mėgstu smagią kompaniją, užstalės pokštus ir alaus bokalų skambesį, bet vis dėlto labiausiai gerbiu vienatvę. Tuomet arba skaitau, arba rašau, pasirinkdamas vienintelį man prieinamą kovos būdą – kūrybą, į kurią sudedu visą savo šmaikštumą. Mat literatūra man – tai ringas, kuriame partneriu pasirenku Nuobodulį. Ir jį stengiuosi nokautuoti. Arba nors laimėti kovą aiškia persvara. Jei ne – rankraštis lekia į krepšį, ir viskas prasideda iš naujo. Juoba kad nūdiena tam teikia daug galimybių. Oje, tik spėk rašyti į visų partijų, sąjungų ir draugijų spaudą!
Tarp kitko, niekada nesidomėjau nei ana, kažkada vienintele, nei kitomis partijomis, dabar dygstančiomis kaip milicininkai po muštynių. Į valdžią smelktis neturiu jokio ūpo, tad partijų rietenas, kaip satyrikui ir dera, stebiu iš šalies.
Šiaipjau pripažįstu tik vieną partiją – gerą žmoną. Tokią, vardu Birutė, prieš trejus metus ir radau. Man ši partija – pati geriausia, panaši į azartinį lošimą, kai kiekvieną kartą, kasdien einama va banque. Šioje partijoje niekada nepraloši. Aš, pavyzdžiui, kone prieš metus išlošiau dukrą Austėją. Betgi ir žmona nesijaučia pralaimėjusi. Va tokia partija man prie širdies!
Kai dėl kitų, apčiuopiamesnių faktų, tai jie atsispindi anketoje ir mano kūryboje, į kurią perkeliu ne vieną savo gyvenimo nuotrupą. Taip patogiau ir man, ir mano skaitytojui.

1990.10.28

B i b l i o g r a f i j a :
Pasimatymai su savimi: humoreskos. – Vilnius, 1981.
Smagūs rūpesčiai: jumoreskos. – Vilnius: Vyturys, 1985.
Laurų skonis: humoreskos. – Vilnius: Vaga, 1986.
Ryškūs pėdsakai: humoreskos: viduriniam mokykliniam amžiui. – Vilnius: Vyturys, 1989.
Ybiškės žiedas: lyrika. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.
Klouno ašara: homoristinė apysaka. – Kaunas: Lututė, 1992.
Hienos kailis: detektyvinės apysakos. – Kaunas: Europa, 1994.
Naktiniai skaitymai: ironiški eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1994.
Paišinas rojus: satyros. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1995.
Įskilęs veidrodis: feljetonai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1995.
Numindžiotos ausys: tamaliūndros. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1995.
Grimasų kokteilis: bulvareskos. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1995.
Mergina be kelnių: šaiporeskos. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1995.
Proto dantis: humoreskos. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1995.
Velniava: ūporeskos. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1996.
Sustabdytos akimirkos: apybraižos. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1996.
Ambicijų maištas: apybraižos. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1996.
Kriminalinės istorijos – 1: detektyviniai apsakymai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1996. Kriminalinės istorijos – 2: detektyviniai apsakymai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1996.
Kriminalinės istorijos – 3: detektyviniai apsakymai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1996.
Pralaimėjęs turi mirti: apsakymai. – Kėdainiai: Raidė. Kėdainių sk., 1997.
Balaganas: avantiūreskos. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1997.
Kriminalinės istorijos – 4: detektyviniai apsakymai. – Kaunas: AB „Raidė“, 1998.
Kriminalinės istorijos – 5: detektyviniai apsakymai. – Kaunas: AB „Raidė“, 1998.
Provincijos kuriozai: detektyveskos: satyros. – Kaunas: AB „Raidė“. Kėdainių sk., 1998.
Beveidžiai: detektyviniai apsakymai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1998.
Vakaro sentencijos: epigramos / Violetinės varnos: apysaka. – Kėdainiai: UAB „Rinkos aikštė“ spaustuvė, 1998.
Chaosas: homoras ir satyra. – Kėdainiai: Rinkos aikštė, 1999.
Dilgėlynas: aforeskos. – Jonava: Jonavos spaustuvė, 1999.
Sudeginti tiltai: feljetonai. – Jonava: UAB „Jonavos spaustuvė“, 2000.
Zigzagai: lyrika, ironraščiai. – Jonava: UAB „Jonavos spaustuvė“, 2001.

 

V e r t i m a i  i š  r u s ų  k a l b o s :
O. Henris. Sukčių novelės: novelės. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1996.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *