Augustas Tamaliūnas – poetas, prozininkas, satyrikas.

Gimė 1943 05 28 Kaune.
Mirė 2012 03 26 Kaune. Palaidotas Karmėlavos kapinėse.

1970 m. baigė žurnalistiką Vilniaus universitete, dirbo įvairiuose Kauno spaudos leidiniuose – laikraščiuose „Banga“, „Vakarinis Kaunas“, „Akistata“.

Nuo 1991 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Augustas Tamaliūnas

Bėglūs eskizai mano portretui

Užmetęs akį į veidrodį, nepastebiu jokių genialumo požymių: neturiu nei pečius dengiančių plaukų, nei suveltos it karakulinio ėriuko pauodegys barzdos. Gal atsiliepia ir tai, jog nė sykio negulėjau tenai, kur nepabuvęs, anot žalio jaunimėlio, nedrįsk apsišaukti menininku?! Kita vertus, įstatytas į branavykais kitados vadintus darbo batus, išmurzintas ir įbruktas į šimtasiūlę tikriausiai niekuo nesiskirčiau nuo panašių lemties brolių. Tuo tarpu dabar netgi šiokiadieniais atrodau gana respektabiliai ir, ko gero, jauniau negu pagal pasą, nes iki šešiasdešimtmečio nespėjau nei pražilti, nei nuplikti, nei susiraukšlėti kaip džinsai per pakinklius. Turbūt padeda sportas. Mat ir po infarkto tebeminu takus į „Vilijos“ baseiną Vilijampolėje, varžausi su kitais veteranais ir kartais netgi tampu prizininku tarp bendraamžių plaukikų. Argi ne smagu?

Na, o nugyvenau jau gana nemažai ir išties gražių dienelių. Gimiau penktadienį, ligi saulėlydžio belikus 45 minutėms, o atsiradau šiame pasaulyje 1943 05 28 Kaune per alytiškės Zofijos Zubriūtės ir iš Pažėrų kaimo kilusio suvalkiečio Antano Tamaliūno malonę. Jiedu susipažino Laisvės alėjoje anuomet veikusioje „Aldonos“ kavinėje, kur vėliau dygsniavo adatomis „Mados“ fabriko siuvėjai. Mano būsimoji mama kaip tik baigė namų ūkio mokslus Karmėlavos agrotechnikos mokykloje, o būsimasis tėvas, spėjęs atsikąsti dažų parduotuvės vedėjo duonos, vertėsi karo metu kur kas patikimesniu dažytojo amatu. Šio darbo plonybių jis išmoko tuoj po to, kai už meilės laiškelius buvo išguitas iš pranciškonų vienuolyno Kretingoje. Toks gyvenimas!

Tai, kad gimiau prie vokiečių ir kad augau prie rusų, tik dar labiau stiprino lietuviškumą mūsų šeimoje. Tautinę savigarbą žadino pas gimdytojus Smalininkų gatvėje, Senamiestyje, vakarais besirenkantys vienodų pažiūrų žmonės, dažniausiai bažnytininkai – zakristijonai, vargonininkai, vienas kitas klebonas. Čia juos suburdavo iš „Ural-57“ imtuvo atskriejantys „Amerikos balso“ ir „Vatikano radijo“ diktorių žodžiai, neretai taip užburzgiami specialios trukdymų aparatūros, kad reikėdavo glauste priglausti ausį prie pat skalės, jei norėdavai išgirsti bent vieną kitą frazę. Šitokiomis akimirkomis baisiausiai nekęsdavau ne tik maskolių ir germanų, bet ir amerikiečių, nes apie pirmųjų dviejų piktadarybes nuolat postringaudavo mūsų svečiai, o tretieji vis žadėdavo greit ateiti ir vaduoti iš bolševikų jungo, bet nė per žingsnį nuo šnekų nenutoldavo. Šimtąkart apgautas ir vis tiek patiklus tėvas po tokių gražių žodžių seansų smagiai trindavo delnus ir sakydavo: „Duodu kepurę pridėti, kad po dviejų savaičių ateis amerikonai!“ Mama jam atkirsdavo: „Jei tikėtum tais čiauškalais, tai visas kampas priterštų kepurių būtų prikrautas lig pat lubų.“ Va šitaip ir grūdinau lietuvybę, kažkaip instinktyviai netgi po universiteto vengdamas stoti į anuomet vienintelę partiją. Gundė. Atsisakiau. Tas nenoras įsikinkyti į kažkieno vežimą išliko po šiai dienai. Nebuvau, nesu ir nebūsiu jokios politinės organizacijos pastumdėlis, nors ir aukso kalnus man žadėtų! Išlikti nepartiniu, kai kiti suspėja apibėgti bent penkias šitokias struktūras, mano nuomone, garbingiau negu tapti ministru ar seimo nariu. Šitokia pozicija žmogui padeda mąstyti taip, kaip nori, palaikyti tuos, kurie šiandien patinka, ir traukti per dantį visus, katrie dar vakar atrodė tau kone šventi. Kaipgi nesijuokti?

Kurti man padeda dėl mažmožių nekimbanti žmona Birutė, buvusi šilutiškė Burzdžiūtė, irgi žurnalistė, nors aš šitos profesijos galutinai atsižegnojau 2004-ųjų rudenį. Daviau sau žodį daugiau niekados nekišti pirštų prie faktinių dalykų, nes mane siutina tatai, jog patys didžiausi nevidonai svaičioja apie garbę ir orumą, tarytum jie žinotų, kas tai yra iš tikrųjų. Man šitokie dalykai dievaži ne prie širdies, užtat po daugybės smagių knygų staiga panūdau nuspausti kitokį klavišą. Manau, kad pats metas įsivelti į rimtąją prozą. Šį bei tą rašinėjanti dukra Austėja sako, jog visą amželį būti juokdariu tikrai neapsimoka. Galimas daiktas, kad ji teisi. Jei pagyvensim, pamatysim!

2005 05 21

B i b l i o g r a f i j a :

Pasimatymai su savimi: humoreskos. – Vilnius, 1981.
Smagūs rūpesčiai: jumoreskos. – Vilnius: Vyturys, 1985.
Laurų skonis: humoreskos. – Vilnius: Vaga, 1986.
Ryškūs pėdsakai: humoreskos: viduriniam mokykliniam amžiui. – Vilnius: Vyturys, 1989.
Ybiškės žiedas: lyrika. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1992.
Klouno ašara: homoristinė apysaka. – Kaunas: Lututė, 1992.
Hienos kailis: detektyvinės apysakos. – Kaunas: Europa, 1994.
Naktiniai skaitymai: ironiški eilėraščiai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1994.
Paišinas rojus: satyros. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1995.
Įskilęs veidrodis: feljetonai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1995.
Numindžiotos ausys: tamaliūndros. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1995.
Grimasų kokteilis: bulvareskos. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1995.
Mergina be kelnių: šaiporeskos. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1995.
Proto dantis: humoreskos. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1995.
Velniava: ūporeskos. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1996.
Sustabdytos akimirkos: apybraižos. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1996.
Ambicijų maištas: apybraižos. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1996.
Kriminalinės istorijos – 1: detektyviniai apsakymai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1996.
Kriminalinės istorijos – 2: detektyviniai apsakymai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1996.
Kriminalinės istorijos – 3: detektyviniai apsakymai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1996.
Pralaimėjęs turi mirti: apsakymai. – Kėdainiai: Raidė. Kėdainių sk., 1997.
Balaganas: avantiūreskos. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1997.
Kriminalinės istorijos – 4: detektyviniai apsakymai. – Kaunas: AB „Raidė“, 1998.
Kriminalinės istorijos – 5: detektyviniai apsakymai. – Kaunas: AB „Raidė“, 1998.
Provincijos kuriozai: detektyveskos: satyros. – Kaunas: AB „Raidė“. Kėdainių sk., 1998.
Beveidžiai: detektyviniai apsakymai. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1998.
Vakaro sentencijos: epigramos / Violetinės varnos: apysaka. – Kėdainiai: UAB „Rinkos aikštė“ spaustuvė, 1998.
Chaosas: homoras ir satyra. – Kėdainiai: Rinkos aikštė, 1999.
Dilgėlynas: aforeskos. – Jonava: Jonavos spaustuvė, 1999.
Sudeginti tiltai: feljetonai. – Jonava: UAB „Jonavos spaustuvė“, 2000.
Zigzagai: lyrika, ironraščiai. – Jonava: UAB „Jonavos spaustuvė“, 2001.

V e r t i m a i  i š  r u s ų  k a l b o s :

J. Hašekas. Šaunusis kareivis Šveikas prieš karą ir kitos ne mažiau įdomios istorijos: apsakymai ir humoreskos. – Kaunas: „Helix“, 1993.
O. Henris. Sukčių novelės: novelės. – Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1996.

I n t e r v i u ,  s t r a i p s n i a i  a p i e :

Rašytojui Augustui Tamaliūnui – 75 / Kaunorasytojai.lt, 2018 05 28