Vlado Braziūno knygos „Vilniaus heteroglosija“ sutiktuvės „…ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis“ (Apd 2, 4)

 

Kovo 4 d., 18 val., kviečiame Lietuvos rašytojų sąjungos facebook paskyroje tiesiogiai stebėti poeto Vlado Braziūno naujo eilėraščių rinkinio „Vilniaus heteroglosija“ pristatymą „…ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis“ (Apd 2, 4).

Rinkinį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, jį drauge su autoriumi renginio metu pristatys profesorius Skirmantas Valentas.

„Vilniaus heteroglosija“ – pasakojimas apie miesto daugiakalbiškumą, daugiakultūrius jo sluoksnius; į juos įžengiama trimis skyriais. Pirmajame, pavadintame „Benamis miestas“, neskubant iškeliaujama iš tėviškės ribų, apibrėžtų Svalios ir Lėvenio upių, antrajame – „Filotopijos trombas“ – iškyla nelyg viską pamenančio prisiminimai: nuo Radvilos Našlaitėlio ar Astiko iki traukinio apiplėšimo Bezdonyse, palaidojusio Vilniaus tramvajų. Senais, bet neapžėlusiais takais grįžtama prie Traidenio širdyje pastatytos tvirtovės ant Dauguvos kranto. Trečiojoje dalyje –„Atminties perpylimas“ – budinamos žodžio paldieninkiškos vidinės gãlios ir jų pažadinti mitologiniai Rėzos vaizdiniai.

Apie Vladą kūrėją

Pasvalietis, žvelgiantis į vaikystės namą prie Lėvenio nuo Vilniaus bokštų. Eilėraščius rašo dviem kalbomis: lietuviškai ir šiaurės panevėžiškių tarme. Kūryboje slypi poetinė baltų filologija: 1) poetas profesionaliai panaudoja svarbiausius baltistikos kurso teiginius bei idėjas, 2) poetas, vadovaudamasis poetine logika, pratęsia lingvistines tiesas nenukrypdamas nuo „pagrindinės paradigmos“ (Thomo S. Kuhno nubrėžta prasme). Vertėjas, eseistas, fotografas, dažnai – kuosininkas. Skardusis Universiteto ramuvos dainuotojas nuo 1969 m. („Oi lonkela lonkela…“ ir kitų giesmių). Nacionalinės ir daugybės kitų premijų laureatas.

Apie Skirmantą aiškintoją

Kupiškėnas iš dingusio Vilniaus kaimo. Baigė Vilniaus universitetą, studijavo Maskvos Kalbotyros institute, stažavosi Zalcburgo Kalbotyros institute ir kitur. Teigia, kad mokslinis aiškinimas gali ir turi būti papildytas meniniu mąstymu. Braziūno poezijoje įžvelgia kalbos reiškinių modeliavimą, neprieštaraujantį pagrindinėms lingvistinėms paradigmoms. Mano, kad poeto kalbėjimas yra aiškus tarsi Pitijos hegzametras.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros tarybą.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *