Vytautas Stankus: „Tai, kad vaikštau prasegtu paltu, dar nereiškia, jog esu labai atviras“

Jeigu mudvi su Laura Vansevičiene įprastomis sąlygomis atvyktume į poeto Vytauto Stankaus namus Gerosios Vilties gatvėje, Vilniuje, pasak jo, pamatytume „nedidelį butą, knygų spintas, porą kompiuterių, katę ir šunę. Dar arbatos ar kavos puodelius bei virtuvę, balkoną. Jeigu ne darbo valandomis – šeimą“. Su Vytautu susirašinėjome keletą grėsmingų, viltingų, keistų, į virtualybę susitraukusių savaičių, o nuotolinė Lauros fotosesija įvyko, kai jis išėjo pavedžioti savo mažąją draugę – iš veislyno „Juodasis apelsinas“ atkeliavusią lygiaplaukių retriverių veislės šunytę.

 

                                                                                                                       Jurga Tumasonytė

 

 

Poetas Vytautas Stankus. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip leidi dienas per karantiną?

Vilniuje, namuose. Eina jos iš lėto į lėtą. Arba į Letą. Kartais sunku susigaudyt. Esu mėgėjas ilgai miegoti ir vėlai gultis. Pastarąsias dienas viskas sukasi apie dviejų mėnesių kalytę, tai jos ritmu diena ir prabėga. Vakare, jeigu pasiseka, užmiegu su audioknyga ausyse.

Koks tavo santykis su vienatve ir užsidarymu nuo kitų žmonių – ar tai išgyventi sunku, o gal kaip tik padeda susikaupti darbams?

Mano santykis su vienatve ir užsidarymu nuo kitų gana neprastas, susiklostęs ir įgyvendintas. Negaliu sakyti, kad padeda susikaupti kokiems nors darbams, tačiau tai gana įprasta.

Ar karantino laikotarpiu ką nors sukūrei?

Užrašyti neužrašiau nieko, tiesa, yra keli kirbantys gabaliukai, bet jiems dar, matyt, ne laikas.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Tau labiau patinka dirbti iš namų ar eiti į biurą? 

Ir taip, ir kitaip. Sunku pasakyti, kas patinka labiau. Turbūt visaip patinka ir tuo pačiu visaip nepatinka. Namie kartais pritrūksta ramybės ką nors nuveikti. Biure kartais pritrūksta motyvacijos. 

Kadangi esi ir vertėjas, smalsu, kaip mokeisi ir kodėl ėmeisi šio amato? 

Studijuodamas anglų filologiją išklausiau vertimo kursą. Tai, ką verčiu už pinigus – verčiu dažniausiai iš poreikio. Tai, ką kartais išverčiu iš meilės – iš neturėjimo kur pasidėti, kai tekstas tave persekioja ir persekioja, ir persekioja nepalikdamas ramybėj, – tenka išversti. Kito būdo kol kas neradau. 

Kaip vertini kūrybinio rašymo užsiėmimus? Ar norėtum vesti tokius kursus? 

Nevertinu niekaip. Jeigu jie yra ir esama į juos einančių žmonių – turbūt reikalingi. Nežinau ar galėčiau, kartais pasvajoju, kad norėčiau dėstyti literatūrą. O dėl kūrybinio rašymo… nelaikau savęs itin kūrybingu.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Koks tavo santykis su buitimi? Esi iš tų, kurie lengvai surenka lentynas ir pakeičia pradėjusį varvėti čiaupą, ar atvirkščiai? 

Labai mėgstu surinkinėti ką nors iš „Ikeos“. Bute ir čiaupą esu keitęs, ir šviestuvą, ir grindis dėjęs ir taip toliau. Jeigu tai reiškia, kad mano santykis su buitimi geras – vadinasi, geras.

Ką tau reiškia būti tėčiu?

Viską.

Na, o kaip keičiasi poeto gyvenimas, kai atsiranda vaikas?

Negaliu kalbėti už kitus. Man tiesiog persidėliojo prioritetai. Maždaug taip:

  1. Vaikas.
  2. Visa kita, kad ir kas ten būtų dar likę.

 

Poetas Vytautas Stankus. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Pakalbėkime apie kitus vaikus eilėraščius. Kada paskutinį kartą ir apie ką parašei eilėraštį? 

Sausio 25-ąją. Tą vakarą buvo renginys kartu su geru draugu Domantu Razausku. Stengiuosi kiekvienuose skaitymuose turėti bent po vieną naują tekstą.

Parašiau apie migreną. Beveik.

Daug redaguoji? 

Gana nemažai.

O kaip reaguoji į redaktorius įsikišimus į tavo tekstus? 

Iš tų, su kuriais man teko dirbti, – vertinu, gerbiu ir myliu visus tris. Sutinku ne su visais įsikišimais. Taip pat turiu du skaitytojus, jie viską pamato patys pirmieji. Ko gero, labiausiai nepatiktų, jeigu redaktorius sakytų, kad viskas čia gerai, tegul būna taip, kaip yra.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjai muzikinius skaitymus-performansus?

Nesu linkęs tų skaitymų vadinti performansais. O prasidėjo natūraliai buvojant kartu su tuo pačiu Domantu pas vieną bendrą bičiulį. Jis po ranka turėjo gitarą, aš – kelis lapus tekstų. Įvyko šioks toks virtuvinis koncertas. Turbūt kokiais 2007 ar 2008 metais.

Kuo muzikiniai pasirodymai tau skiriasi nuo įprastų skaitymų? Ir kurie labiau patinka?

Man pačiam labiau patinka su muzika. Jie visada kitokie. Nežinau, ką žmonės gros, o jie nežino, ką skaitysiu. Ką skaitysiu, nežinau ir pats beveik iki pat renginio pradžios. O jam prasidėjus irgi nežinau, koks tekstas bus po poros minučių. Viskas vyksta dabar. Ir čia.

Ar dažnai lankaisi kitų rašytojų skaitymuose? Ir ar eini ten dėl kompanijos, ar labiau mėgsti klausytis skaitomų tekstų gyvai?

Lankausi turbūt gana dažnai, kai tik randu tam galimybių. Labai mėgstu klausytis skaitomų tekstų tiek gyvai, tiek įrašų.

 

Poetas Vytautas Stankus. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Koks mėgstamiausias literatūrinis festivalis?

Turbūt nieko nuostabaus – „Poetinis Druskininkų ruduo“. Tai atskira visata, susikurianti trims paroms ir paskui tarsi išnykstanti. Su keliais bičiuliais metus skaičiuojame iki PDR ir po PDR. O prisiminimų iš ten įvairių įvairiausių. Gana ryškiai prisimenu, kaip tame pačiame PDR vienas poetas kitą poetą nuleido nuo laiptų ir kaip atsidūriau tarp abiejų, o tada dalį nakties abiem sekiojau iš paskos, kad nesusimuštų. Po metų vienas iš tų dviejų priėjo prie manęs ir pasakė, kad atsiprašęs to kito. Apsidžiaugiau. Man buvo gražu.

Gyvenamos erdvės tau svarbios? Tarkim, ar esi skaičiavęs keliuose Vilniaus rajonuose teko gyventi ir kuris iš jų buvo mieliausias?

Skaičiuoti kaip ir neteko. Nežinau, ar mieliausias rajonas, bet turbūt mieliausias buvo butelis Stoties rajone, Šopeno gatvėje. Tas butukas turėjo pečių. Baisiai patiko.

Patiko dėl pečiaus ar dėl Stoties rajono atmosferos?

Dėl pečiaus. Kiekvieną rytą reikėdavo atsinešti malkų (kai kurias pasmulkinti) iš rūsio ir jį užkurti.

 

Poetas Vytautas Stankus. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kiek metų gyveni Vilniuje? Ar pameni pirmuosius šio miesto sukeltus įspūdžius, kai atsikraustei? 

Gyvenu turbūt 25–26 metus. Vilnius atrodė didelis, šaltas, daug betono, aukštų pastatų. Toks truputį negyvas miestas. Tik gerokai vėliau tapo aišku, kad miestas yra gyvas organizmas su gatvių kraujagyslėm.

Iki tol gyvenote Skuodo rajone, kaime, tiesa? Kodėl išsikraustėte?

Taip, Mosėdyje. Tėvai gavo pasiūlymą persikraustyti ir dirbti Vilniuje. Ir mes išsikraustėm. 

Ar tada jau įsivaizdavai, kad užaugęs būsi poetas? Koks buvai vaikas?

Kad aš ir dabar nelabai čia ką įsivaizduoju. Turbūt buvau vaikas kaip visi vaikai, niekuo ne kitoks.

 

Poetas Vytautas Stankus. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Viename savo interviu sakei, kad poezija svarbi tapo, „kai važiuojant mašinoje į priekinį automobilio langą atsitrenkė laumžirgis ir įstrigo tarp stiklo ir valytuvo. Visą likusį kelią žiūrėjau į jo kojas, virpančias vėjy“. Nepanašu, kad tada buvai paprastas vaikis! Kokie pirmieji vaikystės prisiminimai?

Šviesa. Juokingai skamba, suprantu, bet atsimenu šviesą. Lempos šviesą. Nuo pirmųjų kelių gyvenimo savaičių turiu skrandžio problemų ir klykdavau iš skausmo, kai svetainėje tėvai įjungdavo lempą, nurimdavau kelioms minutėms žiūrėdamas į jos šviesą. Tai ir atsimenu.

Bet rašyti pradėjai gana anksti. Ar tavo aplinkoje buvo su literatūra susijusių žmonių? 

Šį tą rašyt pradėjau gal vienuolikos – fantastinius apsakymus, jeigu galima taip sakyti. Turėjau tokį žalią sąsiuvinį su užrašu „Siaubo istorijos: visos be išimties baisios“. Paskui rašiau maždaug devintoje klasėje. Iš esmės literatūros žmonių aplinkoje nebuvo, tiesa, vaikystėj tėvas priklausė mokyklos literatų būreliui, yra gavęs apdovanojimų.

 

Poetas Vytautas Stankus. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ką veikia tavo tėvai? 

Jie abu buhalteriai. 

Kaip tėvas reaguoja į tavo kūrybą? 

Tarsi teigiamai, nors reikėtų jo klausti.

O duoda tau paskaityti savo kūrybos? 

Tos iš savo vaikystės? Kaži ar beturi… 

Kodėl pasirinkai būtent poezijos žanrą? Kuo jis tau mielesnis už prozą?

Nei čia labai rinkausi, nei ką. Tiesiog taip natūraliai išėjo.

Kaip žiūri į poetus, persimetančius prie prozos ir kuriančius romanus arba pjeses? Kokius atvejus laikytum sėkmingais arba nesėkmingais?

Žiūriu lygiai taip pat, kaip ir į nepersimetančius. Sėkmingais turbūt laikyčiau visus, randančius skaitytoją ir paliekančius jame vienokį ar kitokį pėdsaką. Nesėkmingais tuos, kurie neranda.

Ar patinka dabar populiari išpažintinė poezija?

Patinka labai įvairi poezija, tad ir išpažintinė nėra kažin kokia išimtis ar naujiena.

 

Poetas Vytautas Stankus. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kokiame rajone augai? 

Augau Pašilaičiuose.

Kaip atrodė tavo paauglystės Pašilaičiai?

Buvo visokių gaujelių, urlaganų ir vietinių banditėlių, bet to turbūt buvo visur.

Kuo šis rajonas skiriasi žvelgiant iš dabartinės perspektyvos?

Dabar vietiniai urlaganai ir banditėliai atrodo juokingi.

O tu buvai metalistas?

Jeigu būtina kaip nors apibrėžt – ko gero, taip. 

Gal tuomet Pašilaičiai paauglystėje, pilni banditėlių, buvo tokia nesaugi, įtampos kupina erdvė?

Būdavo visko. Į mokyklą kuprinėse esam nešęsi armatūros strypus, nes mus perkėlė į kitą mokyklos pastatą, o ten besimokiusius iškėlė kažin kur kitur. Ir jie, suprantama, nebuvo labai palankiai nusiteikę mūsų atžvilgiu. Bet rimtesnių susidūrimų neįvyko. 

O Pašilaičiuose buvo gražių dalykų?

Taip, buvo tokia pieva paribyje.

Kuo ji ypatinga? 

Ten labai svirpdavo žiogai. 

Kaip suprantu, vabzdžiai tau, kaip poetui, svarbūs. O koks apskritai santykis su gamta įsivaizduoji save gyvenantį kokioje nors kaimo troboje, vienkiemyje? 

Įsivaizduoju, bet vis dėlto turbūt esu labiau miesto žmogus.

 

Poetas Vytautas Stankus. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Ar paprasta pasakyti nuomonę apie sau artimų žmonių kūrybą? 

Tikriausiai taip. Jeigu manęs paklausia – pasakau, ką galvoju. Atvejų, kai imu kažkam kažką sakyti neklaustas – itin nedaug.

Yra tekę susipykti? 

Regis, ne, bent jau man supykt nėra tekę.

Net jei kritikas visai nesuprato, ką tavo eilėraščiu norėta pasakyti, ir, tarkim, parašė neigiamą recenziją? 

O kodėl jis turėjo būtinai suprast? Neprivalo kam nors kas nors patikti. Net ir tada esu linkęs padėkot už recenzijas visiems, kurie skiria joms laiko.

 

Poetas Vytautas Stankus. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Koks tu taikus! Skaitai nepatinkančių žmonių kūrybą? Ar gali atskirti tekstą nuo asmenybės? 

Vargu ar yra man kaip nors specifiškai nepatinkančių žmonių, kurių kūrybos vengčiau sąmoningai. Tad turbūt atskiriu.

Žodžiu, galėtum mėgautis kūriniu, net jeigu jį būtų sukūręs visiškas šmikis ir niekšas? 

Šmikiškumas šmikiškumui nelygu, kaip ir niekšiškumas niekšiškumui. Sunkiai įsivaizduoju save, skaitantį, pavyzdžiui, Hitlerio raštus.

 

Poetas Vytautas Stankus. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Ar tau svarbu bendrauti su kitais rašytojais?

Svarbus bendravimas su žmonėmis, kuriuos laikau artimais draugais. Ir čia jau nebėra svarbu, ar jis rašytojas, ar dailininkas, ar fizikas, ar skulptorius, ar barmenas, ar inžinierius, ar dar kas nors.

Ką atsakai, kai koks nors kaimynas ar naujas pažįstamas kavinėje paklausia, ką veiki gyvenime? Ar tau paprasta prisistatyti rašytoju?

Jei kavinėje – atsakau, kad dabar sėdžiu kavinėje. Kaimynai paprastai manęs nieko neklausinėja. Tai, kad vaikštau prasegtu paltu dar nereiškia, jog esu labai atviras.

 

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Viršukalnės ir buitis“ remia Lietuvos kultūros taryba.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *