Andrius Jakučiūnas: „Mano, kaip dviratininko, patirtyje atsispindi visos transformacijos, kurias patyrė tėvynė ir kultūra“

Moderniame rašytojo Andrius Jakučiūno bute Antakalnyje kiekvienas daiktelis turi istoriją arba atspindi tam tikrą požiūrį. Ant stalo „auganti“ dirbtinė pelargonija per Kalėdas virsta eglute, erdves dalija didžiulė knygų siena, o kičinis, pigia prabanga alsuojantis laikrodis skirtas laikyti virtuvinei pirštinei.

Andrius demonstruoja mums prisukamus plastikinius žvėrelius, dainuojančius ir šokančius pegasus. Kol Laura fotografuoja rašytoją jo darbo vietoje – su nešiojamuoju kompiuteriu prigulusį ant sofos, apžiūriu kitus eksponatus: kitados nespėtą išgerti alkoholio butelį, priklausomybę kėlusių lašų į nosį purkštuką, parduotuvės „Iki“ saugyklos raktą.

Netoliese, prie apvalaus stalo, darbuojasi literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė, taip pat įsitraukusi į tolesnius buto interjero tobulinimus ir kitus su kultūra bei kelionėmis susijusius judviejų projektus.

 

                                                                                                                                Jurga Tumasonytė 

 

Rašytojas Andrius Jakučiūnas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip sekėsi per pirmąjį karantiną?

Viskas, ką pasakytum apie karantino patirtis, bus kraupiai banalu. Iš pradžių buvo keista, net šiek tiek makabriška – tos greitosios pagalbos automobilių sirenos ištuštėjusiame mieste. Paskui, kaip ir daugelis, panirome į kažin kokią tąsią beprasmybę. Matai, kaip atsiranda naujų ribojimų, gimsta fobijos ir sąmokslų teorijos, bet nieko negali padaryti. Pats esi bandomasis triušis. Žinoma, tada šiek tiek nusvyra rankos.

Kadangi didieji darbai buvo nudirbti, galėjau prabangiai nuo ryto iki vakaro skaityti. Kelis mėnesius vien tai ir dariau. Gali būt, kad man jau seniau, dar prieš karantiną, reikėjo atokvėpio nuo savo veiklų. Gausus skaitymas, kaip žinai, išlaisvina.

 

Turėjai iš anksto numatęs skaitomų knygų bokštelį?

Lentynose pilna knygų, kurias perskaityti dėl darbų pertekliaus visada atidėlioji. Šiame mūsų, dviejų filologų, knygų kalne visada ką nors rasi.

 

Rašytojas Andrius Jakučiūnas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Iš patirties žinau, kad knygos linksta kauptis ir paskui sukelti nemažai nepatogumų, kai reikia kraustytis. Ar sunkiai atsisveikini su perskaitytomis ar nevertingomis knygomis?

Mūsų lentynose vietos pakanka. Tiesą sakant, kol kas neišmetame netgi prastų knygų, kadangi mūsų dvipusė lentyna atstoja sieną ir atlieka pragmatinę funkciją – atskiria erdves. Negalime leisti, kad siena būtų skylėta. (Juokiasi.) Mylime visas knygas, taip pat ir blogas. Blogosios knygos maloniai kviečiamos įsijungti į būrį!

Per pavasario karantiną daug skaitei, o filmus, serialus žiūrėjai?

Esu toli nuo judančio vaizdo kultūros – net negalėčiau paaiškinti, kodėl taip yra. Kartais jaučiuosi paprasčiausiai neįgalus priimti filmuotą medžiagą. Juo labiau kad daugumos dalykų, kurie mane domina, apskritai neįmanoma nufilmuoti. Žinoma, tai šiek tiek riboja. Vis dėlto nesu tikras, ar čia labai didelė problema. Galbūt ir tam tikra galimybė?

 

Rašytojas Andrius Jakučiūnas, literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė ir rašytoja Jurga Tumasonytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kiek žinau, dar mokydamasis mokykloje svajojai tapti aktoriumi arba rašytoju. Koks tavo santykis su teatru dabar?

Taip, vaikystėje ir paauglystėje daug laiko praleidau Moksleivių rūmų dramos studijoje. Ten išmokau gerti, rūkyti ir būti menininkas. Iš pradžių nedrąsiai netgi save siejau su aktoryste. Tiesa, gan greit patyriau, kad aktorius būčiau labai vidutiniškas – sėkmingai karjerai šioje srityje trūko ir fizinių duomenų, be to, negabus muzikai. Būčiau pasmerktas antraeiliams arba geriausiu atveju charakteriniams vaidmenims. Su tuo mano ambicijos nenorėjo taikstytis.

Taigi su ašara akyje į aktorystę apskritai nestojau. Kita vertus, nuo teatro niekur nepabėgsi – teatras yra visur, arba, tiksliau kalbant, viskas yra teatras. Kartais kokioje nors mažiau pažįstamoje draugijoje vis apsimetu kitokiu žmogumi su kitokiomis pažiūromis ir elgsena. Be abejo, tai kvaila, ir pats suprantu. Bet nežinau, ar gali būti kas maloniau, nei čia ir dabar, gyvai improvizuojant, sužaisti kokį nors personažą.

Net jei buvau su teatru susijęs tik pradedančiojo lygiu, man jis davė tikrai nemažai. Na, gal mažiau negu knygos, bet neabejotinai daugiau nei mokykla, iš kurios nuolat bėgdavau. Būtent teatre įgijau suvokimą, kad esi didesniame kontekste ir kiekvienas tavo kryptelėjimas siejasi su daugybe kitų dalykų, kuriuos visada privalai turėti galvoj. Be teatro neįsivaizduoju savo, kaip prozininko, likimo – turbūt būčiau rašęs visai kitaip ar netgi visai nekūręs. Vienas iš tokių stebuklingų dalykų, giliai išgyventų teatre, – nežodinis ryšys su partneriu scenoje, kai jauti jį kaip save. Vėliau ilgėdavausi to jausmo. Iš perspektyvos žvelgdamas matau, kad kai kurie naivūs ar keistoki gyvenime pasitaikę mano išsišokimai tebuvo neverbalinis arba neartikuliuotas, bet nuoširdus kvietimas drauge vaidinti.

 

Rašytojas Andrius Jakučiūnas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Ar tavo šeimoje buvo menininkų ar kultūrininkų?

Ne, nebuvau auklėjamas kultūrine dvasia, netgi buvo manyta, kad kultūra – ne pats saugiausias pasirinkimas. Tačiau, nors paskatų ir nebuvo, niekas niekada mano kultūrinių interesų nevaržė.

Kokiame rajone augai?

Karoliniškėse. Paauglystėje tai buvo liūdnas marozų rajonas, tad ten neužsibūdavau. Grįžęs iš mokyklos papietaudavau ir dingdavau į centrą.

Dabar žvelgiu į tą rajoną kiek kitaip, sentimentaliau. Jis turi labai stiprų individualų charakterį, kurio kol kas neįstengia nužudyti nei naujos statybos, nei kosmetiniai pertvarkymai. Manau, norint išginti iš Karoliniškių niūrybės siaubą, kuris yra tarsi rajono stuburas, reikėtų jį visą sulyginti su žeme. To greitai nebus.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kada atradai „Suokalbį“?

Nejaučiu tai vietai jokių sentimentų, vienintelė priežastis, kodėl kartais ten apsilankydavau – galėjai nesunkiai gauti alkoholio.

Bohemiškas gyvenimas tūkstantmečio pradžioje buvo neįsivaizduojamas be svaiginimosi, o ir mes buvome jauni ir tikėjome svaigaus gyvenimo prasme. Tad „Suokalbis“ natūraliai tapo vienu iš traukos centrų. Nors smagiausi ir aistringiausi lėbavimai vyko, žinoma, tarpuvartėse arba lauke – kartais ties to paties „Suokalbio“ langais, ant M. Mažvydo bibliotekos senųjų leidinių saugyklos laiptų.

Dabar apie tai sunku kalbėti, nes viskas labai nutolę – seniai gyvenu visiškai kitokį gyvenimą. Daug kas iš anų laikų atrodo kaip fantastinis romanas, sunku patikėti, kad man yra taip įvykę, ir šia prasme malonu, kad laikai taip esmingai pasikeitė.

 

Rašytojas Andrius Jakučiūnas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kodėl nusprendei studijuoti klasikinę filologiją?

Galbūt kai kam atrodė savotiška avantiūra, nes klasikinė laikyta viena sunkiausių filologijų, bet iš tikrųjų viskas atsitiko labai natūraliai. Žavėjausi antikos kultūra, be to, man tuo metu norėjosi intelektualinio iššūkio ir nišos filologijoje, kuri būtų susijusi su bendresniais Europos ir pasaulio kultūros kontekstais. Klasikinė filologija idealiai atitiko tą lūkestį.

Nenutiko nieko neprognozuojamo – buvo galima nuspėti, kad netapsiu akademiku – juo ir netapau. Bet taip pat buvo galima numanyti, kad antikos žinios suteiks inspiracijų kūrybai – taip ir įvyko. Detalės sukrito į savo vietas, kuriose turėjo ar galėjo būti.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip keitėsi tavo, kaip rašytojo, gyvenimas bei lūkesčiai nuo pirmosios knygos „Sokrato gyvenimas arba mirtis“ iki dabar?

Kai kuriuos mąstymo niuansus, kurių anksčiau visiškai nemokėjau suvaldyti, šiandien galiu perteikti daug tiksliau. Nežinau, ar tai meistrystė, o gal veikiau patirtis. Kitas dalykas – jausmas, kad to, ką išmokai, gali nebeprireikti. Šiuolaikybė reikalauja mąstyti fragmentais ir „siųsti žinutes“. O aš – iš tų, kurie visko mokosi iš vieno taško sienoje. Kitaip pažinti pasaulio neišmokau ir, matyt, nebeišmoksiu. Šiandien atrodo, kad toks požiūris veda į užribį. Savaip apmaudu, nes įsikvėpti priešintis tendencijoms, kurios man atrodo pavojingos, jaunystėje yra daug lengviau. Kita vertus, tęsti, ką moki, nepaisant kintančių ideologijų, neiškeliant, bet ir nenuvertinant savęs, – didžiulis iššūkis.

Buvimas rašytoju man visąlaik siejosi su sunkiai įgyvendinamais tikslais. Nepajėgiu imtis lengvo literatūrinio ar kitokio darbo. Mano tinginystė kapituliuoja tik prieš labai sunkų, beveik neįmanomą atlikti dalyką. Rašytojystė yra paieška to, ką būtų galima padaryti dar sunkiau, negu įsivaizdavai. Ši jos pusė pati gražiausia ir turi daugiausia prasmės, nes taip pat susijusi su savęs pažinimu. Kuo užduotis sudėtingesnė – tuo daugiau reikia nuoširdaus santykio su savimi.

Žinoma, anksčiau ar vėliau iškyla klausimas, ar tai nėra egoistiška. Ar už noro kurti nestovi puikybė, arogancija? Ar aš, kaip individas, ką nors skolingas visuomenei? Tai priverčia (arba, jei norite, – išmoko) žvelgti plačiau. Pamatyti dalykus, dėl kurių visi esame tam tikroje situacijoje, tam tikrame laike. Taip mano gyvenime atsirado publicistika.

 

Rašytojas Andrius Jakučiūnas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Koks tavo santykis su buitimi?

Lygiai taip pat mėgstu ir netvarką, ir tvarką. Vienu metu ypač nuostabiai jausiuosi betvarkėje, bet kitą akimirką galiu tobulai susitvarkyti. Negaliu pakęsti dalinio susitvarkymo – arba tvarkau viską, arba netvarkau nieko.

Tau patinka ir visi tie remonto dalykėliai?

Remonto – tikrai ne, bet erdvės estetika ir funkcionalumas man svarbūs. Manau, šiek tik išmanome šiuos dalykus. Žinoma, ne tiek, kad patys vieni kurtume interjerą nuo A iki Z. Tuo užsiima profesionalai. Mes buvome tik – na, taip sakykim, ne visai netašyti – pagalbininkai, pasiūlėme vieną kitą idėją, kuri prilipo.

Dabartinė buto rekonstrukcija inspiruota patogumo, nes mes su Neringa freelanceriai, o dirbti vienoje patalpoje buvo tiesiog neįmanoma, reikėjo atskirų erdvių. Turbūt galima sakyti, kad rekonstrukcijos poreikis šįsyk labiau kilo iš pragmatinių, ne estetinių paskatų. Arba štai pažemintos lubos. Tai ne dėl grožio. Šioje vietoje eis rekuperatoriaus vamzdžiai, kuriais ateity mums bus tiekiamas gaivus oras.

 

Rašytojas Andrius Jakučiūnas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip gražu – literatūros kritikė ir rašytojas atsiskyrė knygų siena. Ar skaitot, kritikuojat vienas kito tekstus?

Dažniau šiaip diskutuojame tema, prie kurios dirbame, pasiginčijame dėl to ar ano. Arba nuraminame, arba kaip tik skatiname kritinį aspektą. Bet tai diskusinio lygmens dalykai – kartu nenusprendžiame, kaip turi būti. Esame skirtingi žmonės su skirtingu literatūriniu skoniu.

Mane stebina, kad, asmeniškai pažinodamas daugelį rašytojų, nebijodavai rašyti kandžios kritikos apie jų kūrybą.

Nematau problemos. Juk kritikuoju ne asmenį, o vieną iš jo darbų, nebūtinai patį geriausią. Jeigu žmogus to nesupranta ir rūstinasi – jo bėda. Nieko asmeniško.

 

Rašytojas Andrius Jakučiūnas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Ar yra pasitaikę kuriozų, kai dėl tavo kritikos įsižeidęs rašytojas pasakė ar padarė kažką įsidėmėtino?

Atvirai kalbant, visai apie tai negalvoju. Tos vidinės bendruomenės trintys ir santykių teatrėliai – žiauriai nuspėjami. Sulaukęs trisdešimties jau būni matęs praktiškai visas jų variacijas.

Rašytojystė (apskritai bet koks menininkavimas) jaunystėje man atrodė susijęs pirmiausia su prasmės kūrimu, su verte, kurios neįmanoma arba ją labai sunku apsakyti. Todėl būta nemažos traumos, kai suvokiau – beje, labai pavėluotai, – kad rašytojai, menininkai yra bendruomenė, ir jie drauge varžosi dėl premijų ir didesnio finansavimo. Viso to, matyt, irgi reikia, bet sunku nusikratyt įspūdžio, kad pati bendruomenės idėja skirta išvengti asmeninio iššūkio, nusimarinti beprasmiuose tauškaluose arba tarp valdiškų centų.

Grįžkime prie intrigų. Jos man vis dėlto mielesnės nei dabar paplitęs vienas kito garbstymas. Intrigos ir paskalos – šioks toks teatras, kuriame pasitaiko visai vykusių epizodų. Ten esama aistros ir kūrybiškumo, netgi tam tikro mitologinio grynumo. O parodomasis glostymas ir garbstymas gali sukelti tik nuobodį. (Juokiasi.)

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kodėl kolekcionuoji kiškius?

Senos naujienos – nebekolekcionuoju.

Bet ir dabar į megztinį įsisegęs kiškį!

Kiškutis per daug metų tapo neatsiejama mano stiliaus dalimi, o kiškiškumas įvairiomis formomis praktikuojamas kasdieniuose ritualuose. Kaip ir Dievo buvimo, jo kilmės tiksliai paaiškinti neįmanoma.

 

Rašytojas Andrius Jakučiūnas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Yra tekę dirbti nekultūringų darbų?

Ne, bet kartais apie tai mąstau. Tiesą sakant, žaviuosi rašytojais, kurie spjovė į galimybę pramisti iš kultūros ir išėjo dirbti proletarinių darbų. Man stinga drąsos.

Ką norėtum dirbti?

Norėčiau susigrąžinti realybės, neiškreiptos gana liberalių menininkų rezervato taisyklių, jausmą. Manau, man praverstų išbandyti save pozicijoje, kurioje tektų vykdyti kieno nors nurodymus. Stebėčiau save, kaip nuoširdžiai sugebu būti sraigteliu mašinerijoje, geriausia tokioje, kuri nesuteiktų peno net vaizduotei. Manau, kad būčiau neblogas darbuotojas.

 

Rašytojas Andrius Jakučiūnas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Tikėkimės, kad šis interviu suveiks kaip reklama ir greit sulauksi intriguojančio darbo pasiūlymo. Sutiktum dirbti visą darbo dieną?

Kurį laiką – taip.

Kaip atrodo tavo įprastas šiokiadienis?

Atsibundu, išsivalau dantis, paskui išgeriu kavos, suvalgau sumuštinį ir einu į savo darbo sofą. Taip leidžiu laiką iki 12 valandos, tada papietauju ir grįžtu į sofą. Vakare nebedirbu – einu kur nors tinginiauti, skaitau arba skrolinu. Nesimaivau sakydamas, kad mano darbo diena – neįtikėtinai nuobodi.

 

Rašytojas Andrius Jakučiūnas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Visi tave pažįstantys žino: dviratis – neatsiejama tavo dalis. Kodėl pasirinkai būtent jį, o ne, tarkime, automobilį ar paspirtuką?

Galbūt todėl, kad važiuoti dviračiu beveik taip pat žiauriai nuobodu kaip rašyti tekstus. Automobiliu nuvažiuoji iš taško A į B, o keliaujant dviračiu ribos daug lankstesnės. Tai ramina, įkvepia ir padeda susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti. Įmanoma ir visai šauniai pasikamuoti. Sakyčiau, važinėjimas dviračiu – tai Sizifo triūsas, pritaikytas XXI amžiaus europiečiui.

Aktyviau (tiesa, su pertraukom) važinėju dviračiu nuo 10 dešimtmečio vidurio, taigi turiu neblogą stažą. Nuo balnelio jau mačiau visko. Mano, kaip dviratininko, patirtyje atsispindi visos transformacijos, kurias patyrė tėvynė ir kultūra. (Juokiasi.) Gariūnmečiu į dviratininką buvo žiūrima kaip į nebrendylą, urlaganai, išvydę suaugusį žmogų ant dviračio, pypindavo ir mėtydavo pro langus įvairius daiktus, vėliau dviratis tapo užkietėjusių mėgėjų įrankiu arba savaitgalinių žygių gamtoje aksesuaru, dar vėliau jį atrado hipsteriai ir kontorų klerkai. Dabar štai galiu jaustis madingu miesčionimi, turinčiu sveiko gyvenimo būdo patirties ir žarstytis patarimais apie dviračių kultūrą ir turizmo pavojus. O viskas prasidėjo kokias 1995 m., kai išsitraukiau seną dviratį, kad galėčiau juo nemokamai grįžti namo iš tūso.

Dviratis man padeda pailsėti, patirti pasaulį iš kitos pusės nei kultūra. Užuot mąstęs apie siužetus ar kaip klostysis koks nors visuomeninis scenarijus, mąstau, kiek kalorijų gausiu iš maisto, kad neužsilenkčiau važiuodamas. Kartais keliasdešimt kilometrų pajėgiu galvoti tik apie kokias datules ar bananus. Nėra kultūros, politikos, Dievo, net kilometrų. Yra tik tos suknistos datulės ar grūdų batonėliai. Tai nuostabu.

 

Rašytojas Andrius Jakučiūnas ir literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Ar vis dar lankaisi greito maisto užkandinėse?

Greitmaistis – mėšlas, nes yra globalizmo simbolis. O globalizmas, kaip jau žinome, yra anaiptol ne (tik) gėris. Nepaisant to, greitmaistis turi ir vieną neginčijamą privalumą, kuris visiškai atitinka mano požiūrį į maisto kultūrą. Šioje kultūroje maistas tėra instrumentas, ne tikslas. Kuo greičiau ir paprasčiau užkimšti skrandį, kad galėtum užsiimti rimtesniais dalykais. Tai man tinka. Matau maistą kaip mano organizmui būtinas tam tikras baltymų, riebalų ir angliavandenių proporcijas. Beje, panašiai pragmatiškai anksčiau vertinau ir alkoholį. Trumpai tariant, pati greito maisto idėja, ypač atsiejus ją nuo korporacijų, man patinka. Manau, maistas neturėtų trukdyti mums užsiimti kitais dalykais. Pernelyg nesirūpinu nei maisto rūšimi, nei temperatūra ar jo konsistencija – tinka ir šaltas, ir karštas, ir sausas, ir skystas, ir milteliais, tiek mėsiškas, tiek veganiškas, tiek gurmaniškas, tiek itin kuklus.

 

Rašytojas Andrius Jakučiūnas ir literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip maitiniesi namie?

Nors moku gaminti ir, tiesą sakant, visai galėčiau suvaidinti gurmaną, realybėje, ypač jeigu šalia nėra Neringos, paprasčiausiai pasikepu mėsos ir suvalgau su duonos rieke. Jei mėsa būtų valgoma žalia – galbūt valgyčiau ją žalią.

Daugiau dėmesio skiriu kavai. Kadangi vartoju jos daug, renkuosi indiferentiškesnio, ne tokio sodraus skonio pupeles, kurias dalis gurmanų neabejotinai laikytų neišskirtinėmis. Žodžiu, žiūriu į maistą kaip žmonija žiūri į naftą ar kokias klintis.

Kokie tavo artimiausi planai? Ką veiksi per šį karantiną?

Tikiuosi, kad mums pavyks įveikti geležinę uždangą ir iš kovidinės Europos pabėgsim lengviau negu iš SSRS – lėktuvo nuvaryti nereikės. Kokteilį iš daugybės valstybių teks pamiršti, bet kur nors išsprūsti, manau, pavyks. Suksim gaublį ir žiūrėsim, kur galima pasidėti. Be to, lentynose yra neskaitytų knygų, o galvoje – neparašytų tekstų. Yra ir nemažai įsipareigojimų spaudai. Žodžiu, karantinas bus sunkus, kaip ir pridera.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Esi entuziastingas keliautojas. Ką tau reiškia kelionės?

Kelionės (kaip, beje, ir kelionės dviračiu) man yra pabėgimas nuo rutinos. Netgi savotiška evakuacija, nes dažnai dirbam iki pat paskutinės akimirkos, o grįžę tučtuojau ir vėl puolame prie darbų. Kelionė – tarsi laisvasis kritimas išsivadavus iš visų kaukių ir priedermių. Todėl pažintinė funkcija kelionėse, nors taip pat galima, nėra svarbi – noriu numarinti, panardinti smegenis į kitokio tipo naratyvą. Juo labiau kad kelionės po egzotiškas valstybes vyksta ne tik erdvėje, bet ir laike.

Mane traukia pati susikertančių kelių idėja, tai kažin kas didinga ir svaigaus. Suprantu, kad transporto infrastruktūra – tik geležis ar asfaltas, bet man jie turi ir metafizinę dimensiją. Keliaudamas tikrai sunkiai atplėšiu akis nuo „Google Maps“. Jungtys yra kažin kas amžina ir tam tikra prasme šventa. Iš pasiklydusių taškų žemėlapyje sudėliodamas prasmingą kryptį tampi to amžinumo dalininku.

Žvelgdamas plačiau, į visą gaublį pastebėsi, kad keliai neturi krypties, jie niekur neprasideda ir niekur nesibaigia. Žemėlapis be paliovos transliuoja begalybę ir ta prasme jis yra veidrodis, kuriame pamatysi save.

 

Rašytojas Andrius Jakučiūnas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Viršukalnės ir buitis“ remia Lietuvos kultūros taryba.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *