Kristijonas Donelaičio Metų vieta lietuvių literatūros istorijoje išskirtinė. Metai – žymiausias lietuvių literatūros kūrinys, nuo XIX a. pradžios ryškiausiai reprezentuojantis lietuvių tautą ir literatūrą. Nors lietuviškoji Rytų Prūsijos literatūros istorija prasidėjo XVI a. viduryje, tik Donelaitis lietuvių kalbą pavertė didžiosios kūrybos kalba. Visi iki Donelaičio sukurti didesni lietuviški kūriniai buvo padiktuoti praktinių mokomųjų bei bažnytinių konfesijos įtvirtinimo tikslų.

Vaizdžiai Donelaičio Metų savitumą ir paties Donelaičio išskirtinumą lietuvių literatūros istorijoje yra apibūdinęs XX a. lietuvių poetas Sigitas Geda: “Šis kūrinys nėra literatūra. Tai misionieriaus ataskaita Viešpačiui.” Donelaitis iš tiesų nesiekė ir nepatyrė jokios literatūros kūrėjo šlovės. Rytų Prūsijos provincijoje parašyta liuteronų kunigo poema po Donelaičio mirties liko rankraščiu, žinomu tik keliems jo bičiuliams ir pirmą kartą buvo paskelbta Karaliaučiuje (Königsberge) tik 1818 metais Liudviko Rėzos (Rhesa, 1776-1840) kuris buvo ir pirmasis, pradėjęs Donelaičio vertimo į kitas kalbas istoriją. Rėza Metus paskelbė su savo paties atliktu poemos vertimu į vokiečių kalbą. Jau tada buvo pastebėta, kad vaizduodamas lietuvių valstiečių gyvenimo vienoje iš lietuviškų Prūsijos provincijų kasdienybę Donelaitis sukūrė unikaliai savitą ir didžiosioms epinėms poemoms prilygstantį pasakojimą, kosminį mitą, metafizinę laiko ir amžinybės emblemą. Rėza įžvalgiai Metus paskelbė “išskirtiniu nacionaliniu kūriniu”, lietuvių “kalbos, papročių, dvasinės kultūros, tautinio savitumo paminklu”. Kaip J. Herderio estetikos teorijos šalininkas, Rėza Donelaičio Metų žanrą įvardino kaip “didaktinį epą”.Vienas iš didžiausių XIX a. lingvistų Augustas Schleicheris (1821-1868), perskaitęs Donelaičio Metus, teigė jog dėl lietuvių kalbos formos tobulumo jie galėtų rungtyniauti su graikų, romėnų ir senovės indų kūriniais, ir ėmėsi parengti antrąjį Metų leidimą, pasirodžiusį 1865 m. Rusijoje, Peterburge. Ši publikacija, kurioje buvo išspausdinti ne tik Metai, bet ir kiti Donelaičio kūriniai, palydimi kalbinių komentarų, buvo pirmasis kritinis Donelaičio raštų leidimas. XIX amžiuje dar vieną svarbų kritinį Donelaičio raštų leidimą su vertimu į vokiečių kalbą 1869 m. Karaliaučiuje išleido kitas vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmanas (1811-1881). XX a. Lietuvoje pilni Donelaičio raštų leidimai buvo parengti 1914 ir 1977 metais, o Metai susilaukė daugelio įvairių publikacijų. Metai yra ir vienas labiausiai verčiamų ir pasaulyje paplitusių lietuvių lietaratūros tekstų. Dabar K. Donelaičio Metai yra išversti į 14 kalbų: anglų, armėnų, baltarusių, čekų, gruzinų, latvių, lenkų, rusų, švedų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių. Minint poeto 300-ąsias gimimo metines buvo parengti du nauji vertimai. 2013 m. buvo publikuotas ispaniškasis – pirmasis viso kūrinio vertimas į vieną iš romanų kalbų, o 2014 ir vertimas į italų kalbą. Metų fragmentų yra versta į 19 kalbų (tarp jų prancūzų, japonų, italų, esperanto ir kitas). Į anglų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbas poema išversta skirtingų vertėjų ne po vieną kartą.

Kristijonas Donelaitis (Donalitius, 1714 01 01 – 1780 02 18) gimė Rytų Prūsijos Lazdynėlių kaime netoli Gumbinės (dab. Gusevo), gausioje (poeto tėvai susilaukė penkių sūnų ir dviejų dukterų) lietuviškoje laisvųjų valstiečių šeimoje. Pagal statistiką 1701 m. Rytų Prūsijoje buvo per 8.000 laisvųjų valstiečių ir apie 54.000 baudžiauninkų ūkių.

Apie 1731 m. jis pradėjo lankyti Karaliaučiaus Katedros vidurinę mokyklą – Kneiphofo (centrinės miesto dalies) lotyniškąją kolegiją, o 1736-1740 m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją. Karaliaučius tuo metu buvo stambus prekybinis miestas, turėjęs apie 50.000 gyventojų. Liuteroniškas miestas didžiavosi savo universitetu, pilimi, ir aštuoniolika bažnyčių (tarp jų buvo ir trys reformatų bei viena katalikiška bažnyčia). Miestas buvo Baltijos pajūrio zonoje, iš Aistmarių Priegliaus upe į miestą atplaukdavo laivai su prekėmis ir žuvimi.

XVIII a. pirmosios pusės Karaliaučiaus universitetas buvo paliestas Apšvietos idėjų, kurių simboliu yra tapusi iškiliausia Prūsijos ir Karaliaučiaus universiteto asmenybė, vienas didžiausių pasaulio filosofų Imanuelis Kantas (Immanuel Kant, 1724-1804), pradėjęs studijuoti Karaliaučiaus universitete 1740-aisias, kuomet jį baigė Donelaitis. Jau vėliau išgarsėjęs, bet niekada nepalikęs savo gimtosios šalies ir Karaliaučiaus filosofas, sukūręs žmogaus proto galių ir pažinimo teorijas, Naujųjų laikų etikos ir religijos filosofijos principus, įrodė žmogaus autonomijos reikšmę ir nusakė Apšvietos epochos iškelto švietimo reikšmę, pabrėždamas, kad tai drąsa “naudotis savo protu kitų nevadovaujam”. Kantas buvo atidus ir tautiniams Prūsijos klausimams bei kalbų likimui: 1800 m. parašė pratarmę vienam iš lietuvių-vokiečių kalbų žodynų, kurioje kvietė išsaugoti lietuvių kalbą kaip svarbiausią lietuvių “charakterio formavimo ir išlaikymo priemonę”. Donelaičio pažiūros ir idėjos formavosi tuo metu, kai Karaliaučiaus universitete ir Prūsijos kunigų bei intelektualų tarpe išplito pietizmo – liuteronizmo atgaivinimo – idėjos. Pietistinė etika, skelbusi santūrumo, nuosaikumo, darbšumo ir kasdienio asmeninio pamaldumo idealus atsispindi ir Donelaičio gyvenime bei kūryboje.

Baigęs mokslus, be savo gimtosios lietuvių ir oficialiosios vokiečių, Donelaitis mokėjo lotynų, graikų, hebrajų, prancūzų kalbas. Tolesnis Donelaičio gyvenimas buvo sėslus ir ramus. 1740-1743 m. jis ėmė dirbti kantoriumi ir mokytoju Stalupėnuose. Jis labai domėjosi muzika, pats kūrė kompozicijas, grojo bei meistravo fortepijonus. Nuo 1743 metų iki pat mirties dirbo liuteronų kunigu Tolminkiemyje (dab. Čistyje Prudy, Nesterovo raj.). Ten vedė našlę Anną Reginą (vaikų nesusilaukė). Parapijai atidavė visą savo gyvenimą – prižiūrėjo penkias jos mokyklas, laikė pamaldas lietuvių ir vokiečių kalbimis, pastatė naują akmeninę iki šio išlikusią bažnyčią bei našlių namus šalia jos. Donelaitis mirė eidamas 67-uosius metus, 1780 metų vasario 18 dieną ir buvo palaidotas Tolminkiemo bažnyčioje.

Donelaitis gimė ir augo po 1709 m. Rytų Prūsiją ištikusio didžiojo maro, kurio metu išmirė daugiau nei pusė teritorijos gyventojų. Pasibaigus marui, valdžia ėmėsi priemonių apgyvendinti ištuštėjusias teritorijas naujais gyventojais. Vien pirmuoju Rytų Prūsijos kolonizacijos etapu (1710-1713) metu Mažojoje Lietuvoje buvo apgyvendinta apie 25.000 naujų žmonių. Dauguma jų buvo iš įvairių Vokietijos vietovių. Naujai apsigyventi Rytų Prūsijoje buvo pakviesti ir katalikų persekiojami šveicarų reformatai. Sudarius geras įsikūrimo sąlygas, 1724 m. į Mažąją Lietuvą plūstelėjo ir didelis (apie 3000 asmenų) prancūzakalbių būrys (iš čia ir “prancūzo” įvaizdis Donelaičio Metuose), į kraštą plūstelėjo ir didžiulė 1731 m. iš Alpių šiaurės, Zalcburgo, ištremtų reformatų. Būtent tada iš esmės pasikeitė demografinė Rytų Prūsijos gyventojų sudėtis, sustiprėjo germanizacinė politika. Tolminkiemio valsčiuje, kuriame vėliau kunigavo Donelaitis, šalia 55 lietuvių šeimų apsigyveno apie 100 atvykėlių šeimų. Manoma, kad Donelaičio kun
igavimo laikais Tolminkiemio parapijoje lietuviai besudarė tik trečdalį gyventojų. Nacionalinių tapatumų ir tautinio sugyvenimo tema Donelaičio poemoje atsispindi itin vaizdžiai.

Po maro valstybė, siekdama sustipinti pajamų šaltinius, karališkąsias žemes ėmė naudoti dvarų steigimui, kuriuos išnuomodavo suinteresuotiems asmenims, vadinamiems amtmonais. Toks dvaras, aprašytas ir Metuose, 1732 m. buvo įsteigtas ir Donelaičio Tolminkiemyje.

Poetui mirus, jo rankraščius saugojo žmona Anna Regina, vėliau juos atidavusi buvusiam Donelaičio bičiuliui, Valtarkiemio kunigui Johannui Gottfriedui Jordanui (1753-1822). Tikslios Metų parašymo datos nustatyti neįmanoma, nes jų kūrimas buvo ilgas procesas, dalis paties Donelaičio gyvenimo. Poetas juos rašė fragmentais, kuriuos jungė į didesnius vienetus, tačiau apytikris Metų sukūrimo laikotarpis – antroji Donelaičio gyvenimo pusė, 1765-1775 metai. Manoma, kad kiti lietuviškieji Donelaičio poetiniai kūriniai (visų pirma, šešios pasakėčios) buvo parašyti anksčiau. Išlikę Metų dalių rankraščiai bei jų nuorašai neturėjo bendro pavadinimo, neaiški buvo ir jų eilės tvarka. Būtent Rėza šiai poemai suteikė Metų vardą ir išdėstė kalendorinės metų laikų tvarką, pradėdamas kūrinį “Pavasario linksmybėmis”.

Vaizduodamas valstiečių gyvenimą metų laikų kaitoje, Donelaitis sukūrė kosmogoninį pasakojimą, kurio šaknys glūdi bibliame pasaulėvaizdyje ir liuteroniškoje etikoje. Išorinė religinė emblematika Metuose neryški, poema sukurta XVII a. liuteronų poetikoje pradėtu plėtoti “paslėptosios teologijos” principu, tačiau sekdamas poemos metų laikų kaitą ir valstietiškų darbų eigą skaitytojas supranta sekąs ir vidinę metafizinę poemos giją apie išganymą. Nuo XVI a. protestantų, skirtingai nei katalikų, mentalitetą formavo skaistykos atmetimo idėja ir mintis, jog vieni bus išganyti, o kiti pasmerkti. Dorumas ir darbui atsidavusio žmogaus gyvensena buvo Dievo malonės ir išrinktumo ženklai žemėje. Donelaičio Metuose taip pat matome suskirstymą į “viežlybuosius” ir “nenaudėlius”. Tai neabejotini protestantiškojo mentaliteto vertinimai, nukreipiantys mus mąstyti apie išganytųjų ir pasmerktųjų dramą, velnio veikimą, kurio klasta ir vis stiprėjančiu veikimu žemėje liuteronai neabejojo (“Matom juk kasdien, kaip jau visur karaliaudams/ Velnias vis baisiaus piktųjų suvelia kudlą, RG 867-868). Nežinant dieviško sprendimo, svarbu atpažinti velnio veikimą, atsiriboti nuo blogio pamokant to ir kitus. Iš čia ir Donelaičio, kunigo, didaktizmas, ir iškalbinga ištikimybė liuteroniškajam mokymui. Nors “Rudenio gėrybėse” randame frazę, teigiančia, jog žemėje “vis pulkelis miels viernųjų buvo mažesnis, kaip ans durnas pulks nelabųjų irgi bedievių” (RG 857), bet “Žiemos rūpesčiuose” rasime ir perspėjimą apie skkirtingą lemtį – “Juk žinai, kiekviens žioplys tur savo davadą” (ŽR 543).

Daugelis tyrinėtojų yra analizavę Donelaičio ir antikinės literatūros ryšį. Pirmutinis tiesioginis šio ryšio įrodymas – Donelaičio Metai parašyti antikine hegzametro eilėdara. Tai pirmoji Europoje hegzamentru parašyta poema tautine kalba (Vokietijoje tuo metu buvo daug diskutuojama dėl hegzametro tikimo vokiečių kalbai). Žinia, jog daugeliui tautinių kalbų hegzametro pritaikyti net neįmanoma. Taip unikaliai ir netikėtai (aprašant ne mitinių heroju, bet žemdirbių gyvenimą) atgaivinti Homero laikų eilėdarą Donelaitį visų pirma inspiravo supratimas, jog tai leidžia lietuvių kalbos – itin senas archaines struktūras išlaikiusios indoeuropiečių kalbos – galimybės. Lietuvių kalba germanizuotoje Prūsijoje kovojo dėl savo išlikimo galimybių. XVIII a. Prūsijoje ėmė rastis poleminių traktatų, bandančių įspėti ir paaiškinti jos kilmę, pagrįsti jos gyvavimo teises ir galimybes kurti iškilius kūrinius. Tačiau Donelaitis buvo pirmasis, kuris parašydamas iki šiol žymiausią literatūrinį kūrinį lietuvių kalbąa šiam kūriniui suteikė ir antikinę hegzametro eilėdarą, taip lietuvių kalbą išaukštindamas ir suteikdamas jai garbingos senovės kalbos paradigmą. Įdomu tai, jog Donelaičio hegzametras yra peremtas ne tik kirčiuotų-nekirčiuotų skiemenų kontrastu, bet ir skiemenų kokybe. Todėl Metų eilėdara yra ne tik toninė (kokybinė), bet ir metrinė (kiekybinė), poemos hegzametras vadinamas organiška toninio ir metrinio hegzametro sinteze.

Metų žanras taip pat įvardijamas įvairiai, tačiau akivaizdu, kad jie turi tiek naujųjų laikų poemos, tiek klasikinio epo bruožų. Su pataruoju Metus sieja kolektyvinės išminties, universalumo perteikimas, filosofinės ir religinės kaimo gyvenimo prasmės apibendrinimas. Metai turi tiek herojiniam, tiek didaktiniam klasikiniam epui būdingų elementų. Gamtos ir valstiečių pasaulį įprasminantys katalogai, visuotinybės užmojis, hiperbolizavimas, homeriški pastoviųjų epitetų sistemos elementai, siekis sukurti ne individo, o bendruomenės paveikslą, veikėjų dialogai artimai sieja Donelaičio Metus su antikiniais epais. Žemdirbystės ir valstiečių darbo išaukštinimas sieja Donelaičio Metų ir Vergilijaus kūrybos idėjomis, daugelis poetikos elementų – su Homero epais. Kita vertus, nuo antikinių epų Donelaičio kūrinį atskiria itin aktyvus pasakotojas, kuris Metuose turi labai daug funkcijų – yra ir pasakotojas, ir didaktas, ir bendruomenės dalyvis. Nepaisant įvairių akivaizdžių Metų formos, eilėdaros ir poetikos sąsajų su antikine kultūra, Donelaičio poema savo turiniu yra naujųjų laikų kūrinys, kuriame buvo sulydyta protestantiškoji liuteronizmo ir žemdirbiška lietuvių etninės kultūros išmintis.