Elektroninės leidybos perspektyvos Lietuvoje

Kolegos rašytojai su nerimu žvelgia į elektroninės leidybos ir knygų skaitmeninimo procesus, kurie vis intensyviau vyksta ir Lietuvoje. Kai kam atrodo, kad knygų migracija į virtualybę dar sumažins jų ir taip nedidelius honorarus, kyla pagrįstų būgštavimų dėl autorinių teisių apsaugos (pasitaikė šantažo atvejų, kuomet autorių buvo reikalaujama pasirašyti sutikimą, kad už kūrinio leidybą skaitmeniniu formatu jie negaus honoraro), yra manančių, kad knyga ir knygos kultūra šitaip dar labiau atitols nuo žmonių ir taps nereikalinga.

Ar šios ir kitos su elektroninės leidybos įsigalėjimu susijusios baimės yra pagrįstos, ir, galų gale, ar tas įsigalėjimas yra toks neišvengiamas (ir toks greitas), kaip bando mums pateikti kai kurie progreso šaukliai?

Bent jau į antrąją pastarojo klausimo dalį galima atsakyti vienareikšmiškai – ne. Prieš kelerius metus JAV kalbėta, kad apie 2015 m. popierinės knygos apskritai išnyks. Deja (laimei?), likus maždaug metams iki tos datos, akivaizdu, kad jos skaitmeninės knygos apologetų entuziazmas yra gerokai išblėsęs: augimas nėra toks didelis, koks turėtų būti pagal ankstesnes prognozes, o tradicinė knyga vis dar užima labai tvirtas pozicijas; be to, nedidėja skaityklių pardavimai. Spėjama, kad taip atsitiko dėl daugiafunkcinių įrenginių, planšetinių kompiuterių, galinčių pakeisti skaitykles, paplitimo. Tačiau šie įrenginiai sykiu kuria konkurenciją knygoms – juk juose yra žaidimų, galima žiūrėti filmus, naršyti internete – visai nebūtinai skaityti. (Tai populiarus elektorinės knygos priešininkų argumentas.)

Specialistai linkę pritarti nuomonei, kad pirmiausia skaitykles ir apskritai elektronines knygas išbandė naujųjų technologijų entuziastai, – jie ir dabar renkasi skaitmeninį formatą. Tačiau didžioji dalis žmonių nėra linkusi taip greitai mesti popierines knygas ir peršokti prie skaitmeninių. Konservatyviuose sluoksniuose perėjimas nuo tradicinio prie skaitmeninio formato netgi gali būti suvokiamas kaip vertybinė ir netgi moralinė degradacija.

Nors su kiekvienais metais elektroninės leidybos apimtys Lietuvoje didėjo (skaitmeninė knyga Lietuvoje apskritai atsirado apie 2011 metus, ir tuomet ją platino vos kelios entuziastų kontoros – skaitykle.lt, knygute.lt; leidyklos į šį procesą pamažu įsijungė vėliau), ir žmonės vis dažniau pamąsto, ar į savo pirkinių sąrašą neįtraukti „Kindle”, „PocketBook” ir kt. įrenginių, mokslininkas ir leidybos ekspertas A.Gudinavičius spėja, kad dar bent dešimt metų elektroninių knygų pardavimai Lietuvoje neviršys tradicinės spausdintos knygos pardavimų. Vis dėlto tikimasi, kad elektroninė knyga bus bent tiek paklausi, kad leidėjams būtų įdomu toje rinkoje dalyvauti.

Tuo Lietuva skiriasi nuo anglakalbių šalių, ypač JAV, kur elektroninė leidyba įgauna pagreitį – apie 50 procentų pardavimų sudaro elektroninės knygos ir tradicinės knygos, parduodamos interneto knygynuose. Europoje elektroninė leidyba skinasi kelią daug lėčiau – visų pirma dėl to, kad JAV gyventojai visada buvo linkę apsipirkti internete. Kitas dalykas, kad Europoje (taigi – ir Lietuvoje) elektroninių knygų kainos nedaug skiriasi nuo spausdintinių knygų kainų, ir tas atotrūkis nebus didelis dėl Europos sąjungos apmokestinimo politikos. Mokesčiai už elektronines knygas yra didesni nei už tradicines knygas – taip yra saugoma tradicinė leidyba.

Kalbant konkrečiai apie Lietuvą, elektroninei leidybai mūsuose koją kiša skaitytojų konservatizmas – esą elektroninė knyga nėra tokia „tikra” kaip atspausta popieriuje, technologijų baimė, įpročio jėga. Leidėjai savo ruožtu baiminasi leisti knygų elektronines versijas, nes jiems atrodo, kad skaitytojai pirks būtent jas, o jau išspausdintos popierinės liks dūlėti lentynose. Jei leidykla išleido knygą 5000 egzempliorių tiražu, jai reikia jį išparduoti.

Be to, dauguma leidyklų knygų yra verstinės, norint jas leisti, reikia įsigyti leidybos teises. Perkant kai kurių populiarių knygų teises, reikia sumokėti papildomai, jei knygą norėsi platinti ir e. formatu. Taigi – neapsimoka.

Neatidžiai peržvelgus interneto knygynus, kur prekiaujama e. knygomis lietuvių kalba, matyti, jog kol kas čia karaliauja populiarioji ir antrarūšė literatūra (pvz., meilės romanai) – t.y. tie tekstai, kurių, kaip turbūt įsivaizduojama, potencialus skaitytojas nenorėtų saugoti namų bibliotekoje. Tuo tarpu, sakykim, mokslinės literatūros išleista labai nedaug, – kaip galima nutuokti, didžiąją dalį mokslinės literatūros poreikio patenkina literatūra anglų kalba.

Originalios lietuvių autorių grožinės literatūros reikia paieškoti, tačiau ledai jau pralaužti – bent populiariausių prozininkų ir eseistų knygas elektroniniu formatu pavyks rasti.

Mūsų leidėjai, regėdami Vakarų šalių statistiką, į ateitį žvelgia nuosaikiai optimistiškai. „Nors elektroninės knygos nesukėlė tokio greito perversmo, kokį muzikos rinkoje sukėlė skaitmeniniai įrašai, akivaizdu, kad su jomis reikia skaitytis, ir jų užimama dalis rinkoje tik didės, kad ir kaip senoji karta laikytųsi įsitvėrusi tradicinio formato. Nes taip paprasčiausiai daug patogiau”, – sakė leidyklos „Kitos knygos” vadovas Gediminas Baranauskas. Anot jo, anksčiau ar vėliau elektroninė knyga bus pagrindinis knygos formatas, ir leidykloms teks kažkaip prie to prisitaikyti – arba žlugti.

„Man didesnį nerimą kelia kita tendencija – kad žmonėms nebereikia nei elektroninių, nei tradicinių knygų, jas išstumia kitos medijos. Čia yra tikroji problema ir didžiausia grėsmė. Leidykla gali prisitaikyti prie daug ko, bet jei žmonės neskaitys, ji vis tiek neturės perspektyvų”, – kalbėjo leidėjas.

Tuo tarpu anų metų pabaigoje Vilniuje vykusioje tarptautinėje knygotyros konferencijoje mokslininkas, leidėjas prof. Miha Kovačas teigė, kad leidykloms kol kas nėra reikalo stačia galva pulti į elektroninės leidybos verslą. „Joms reikėtų orientuotis į spausdintines knygas, nes tai atneša pajamas. Bet kartu jos turi akylai stebėti, kaip vystosi elektroninės platformos, ir kai tik jos taps pelningos, leidėjai turi pradėti jomis naudotis”, – interneto televizijai „Penki Tv” sakė profesorius.

Kalbėdamas apie knygų sėkmę rinkoje, M. Kovačas pabrėžė, kad tam įtaką turi daug veiksnių: pardavimo vieta, knygos viršelis, formatas, knygos turinio aktualumas šių dienų skaitytojams. Tad akivaizdu, kad leidėjo įžvalgumas yra viena svarbiausių jo savybių.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *