Europos sąjungos literatūrinę premiją renkanti komisija iš dvidešimties 2017 metų pabaigoje – 2019 metų pradžioje išleistų lietuvių prozos knygų baigiamajam konkurso etapui atrinko tris: Gabijos Grušaitės romaną “Stasys Šaltoka: vieneri metai” (Vilnius, “Lapas”, 2017), Dainos Opolskaitės novelių knygą “Dienų piramidės” (Vilnius, “Tyto alba”, 2019), Mindaugo Jono Urbono “Šimtmečių melancholija” (Vilnius, “Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla”, 2017). Visos trys knygos atitiko griežtus premijos reikalavimus, nurodančius labai konkretaus išleidimo laiko, pasiekiamumo knygynuose ir fikcinės prozos suaugusiems ribas. Nebūdami knygos kūrybos naujokai, išvardinti autoriai atrinktose knygose labai aiškiai reprezentuoja individualią pasaulėžiūrą, nesupainiojamą stilių, o pasiekta estetine kokybe nekelia abejonių.

Gabijos Grušaitės (g. 1987) romanas “Stasys Šaltoka: vieneri metai” yra pasakojimas apie trisdešimtmetį lietuvių kilmės jauną vyrą, kuris atstovauja jaunajai nepriklausomybės laiku užaugusiai kartai. Šios kartos gyvenimo būdas neturi politinių ar geografinių apribojimų, todėl pabusti Niujorke, keliauti po pačius įvairiausius Azijos didmiesčius, ieškant savo gyvenimo vietos ir egzistencinės prasmės, jau nėra siekiamybė, o tiesiog būdas gyventi. Pažįstami ir nepažįstami žmonės, sutikti realių klajonių metu, yra tiek pat reikšmingi arba nereikšmingi, kaip ir socialinių tinklų erdvėje rasti draugai ir pažįstami (feisbuke arba instangrame), todėl esminis klausimas, kuris neduoda ramybės pagrindiniam herojui Stasiui Šaltokai, yra gelminės egzistencinės tapatybės, prasmingos savasties, teikiančios prasmę totalaus anonimiškumo, vienišumo ir panašumo į kitus pasaulyje. Romano kalba yra santūri ir šalta, tarsi pogavelinio, savaime turiningos prasmės nebegeneruojančio pasakojimo tęsinys, padeda atskleisti tokių paieškų, tokios pasaulėžiūros (kritikos įvardintos kaip hipsteriškos), tokio gyvenimo būdo niuansus. Kosmopolitiška nei jauno, nei brandaus herojaus aplinka nėra nei savanoriškos emigracijos pasiektas tikslas, nei kokį nors pagilintą nusivylimo jausmą savo gyvenimu teikianti aplinka. Nusivylimas, apatija, kurią norisi įveikti, glūdi pačioje Stasio Šaltokos egzistencijos esmėje, jo paties savimonėje. Pagrindinis personažas ieško kažko daugiau nei namai ir tėvynė, nes iš tėvynės nei bėga, nei trokšta į ją sugrįžti, ir kartais sugrįžta, ir tai daro su meile, tačiau vien tėvynės, politine ir geografine prasme prasmės paieškose šiam trisdešimtmečiui neužtenka. Ieškodamas savo tapatumo, pagrindinis personažas nesusiduria su didesniais iššūkiais ir konfliktais, todėl prasmės paieškos, kaip ir klajonės po pasaulį, palieka jį nesibaigiančios, neaštrios, tačiau bespalvės, beprasmės kasdienybės ir virtualaus buvimo kažkur ir su kažkuo patyrime.

Dainos Opolskaitės (g. 1979) novelių knyga “Dienų piramidė” yra savotiškas 2019 metų prozos įvykis, nes itin ištobulinta XX a. antroje pusėje mažojo žanro proza, pastarųjų nepriklausomybės dešimtmečių fone buvo gerokai užgožta išlaisvėjusios literatūros romano. Ir pati knyga, autorės 16 metų rašyta tarsi į stalčių, tobulinta ir gludinta, iki pasiekė knygos formatą, net dvejus metus beldėsi į įvairių leidyklų duris. Leidėjai baiminosi, kad mažoji proza nesulauks tinkamo skaitytojų dėmesio, kad neatsipirks, neš finansinį nuostolį. Pati knygos autorė prisipažino, kad novelių knygos rašymas išsitęsia laike, tad išskyrus sau keliamų kokybės lūkesčių, komercinių net nekelia, į masinę auditoriją nesiorientuoja. Tačiau jau pasirodžiusi Vilniaus knygų mugėje naujoji Dainos Opolskaitės knyga prikaustė skaitytojų dėmesį ir itin turiningais novelių siužetais, gebančiais šių dienų žmogui trumpu pasakojimu paaiškinti jį supantį pasaulį, ir itin švaria, patrauklia novelių kalba, prieinama kiekvienam. Galėtume sakyti, kad pasakodama šių dienų žmonių istorijas, – apie provincijoje gyvenančios nedarnios, nepilnos šeimos moteris, skęstančias kasdienio skurdo ir tarpusavio konfliktų įtampose, ar apie jaunos šeimos vaikų ligų, buitinės monotonijos ir tarpusavio bendravimo sunkumų išvargintą moterį, kurios augančią vidinę įtampą staiga išsprendžia akimirksniu aplankęs dabarties pojūčio visaapimančio prasmingumo jausmas ir suteikia jėgų viską su džiaugsmu ištverti, ar apie savo nereikalingumo sau ir nesaugumo pasaulyje jausmą gimsiančio kūdikio akivaizdoje patiriantį vyrą, kuris vidinį konfliktą išsprendžia itin žiauriu ir neracionaliu būdu, – Dainos Opolskaitės novelių pasaulis neišsprūsta iš kasdien mūsų visų patiriamų veiksmų ir minčių rato, tačiau geba sukoncentruoti žvilgsnį į kasdienio poelgio motyvą, pojūčio niuansą, vidinę būseną atliepiančią aplinkos detalę. Rašytoja sugeba ypatingu būdu apibendrinti pasakojimą, išvesdama skaitytoją į gelmiškesnę kasdienybės patirtį, leisdama prisiliesti prie pačios egzistencijos šerdies. Struktūra, psichologinio realizmo paveikumu, nedidelėmis, tačiau taikliomis gyvenimo įžvalgomis Dainos Opolskaitės kūriniai sugrąžina mus į geriausios lietuvių novelės tradiciją, pernešdama pastarąją į naują laiką naujos kartos skaitytojams.

Mindaugo Jono Urbono (g. 1989) romanas “Šimtmečių melancholija” yra labai netikėtas jaunosios kartos romanų kontekste. Atrodytų, po Ričardo Gavelio, Antano Ramono, taip pat Kristinos Sabaliauskaitės Vilniaus, ne kažin ką galima nauja pasakyti. Jau išeikvota visa neigiamų ir teigiamų Vilniaus reikšmių semantika, pasiekta ir gilesnė istorinė perspektyva, ir mentaliteto analizė, suvestos sąskaitos su žinomais mitais. Visgi pasirinkęs vaizduoti šių dienų Vilnių, jaunas autorius sugeba nustebinti, ir ne tik, nes viso sumaniai supinto pasakojimo srautas iki pabaigos išlaiko įtampą, ir galiausiai nustebina savo vaizduotės žaismu ir logika. Šalia realistinio, ir lengvai iš senamiesčio ženklų atpažįstamo Vilniaus, kuriame gyvena šių dienų žmonės, Mindaugo Jono Urbono romane lengvai žengiama į mistinę, maginę, paralelinę Vilniaus erdvę. Ši mįslinga erdvė yra pasiekiama iš už senamiesčio kavinės koridorių labirinte atsivėrusių slaptų durų. Maginė Vilniaus erdvė yra ne mažiau svarbi nei realioji, ir nuneša skaitytojų vaizduotę į Vilniaus sukūrimo mitą, į pasakojimą apie kunigaikštį Gediminą, kurio susapnuotas Vilnius vystosi nuo to mitinio sapno momento iki šių dienų, ir vystosi iškart keliais lygmenimis. Autoriaus alter ego, jaunas vienos senamiesčio kavinės, esančios Pilies gatvėje, savininkas, netgi atpažįsta iš sapnuojamojo Vilniaus paralelės atklystančių realybės antrininkų biografijas, pavyzdžiui, rašytojų Sruogos ir Krėvės, senamiesčio Roželės, kaip ir visų iš kavinės į nuomojamus butus patenkančių savo kaimynų. Maginėje sapnų gyvenimo tikrovėje vyksta analogiški, tačiau išvirkštiniai tikrajam pasauliui gyvenimo įvykiai, susiklosto kitokios tų pačių žmonių biografijos. Patekę iš vieno lygmens į kitą, tokie herojai romano viduryje priverčia suabejoti skaitytoją, kuris gi Vilnius yra tikresnis: ar tas, kuris yra sapnuojantis, ar tas, kuris yra susapnuotas? Dviejų Vilnių, tarsi paralelinių pasaulių susitikimo riba išryškina daugybę pagrindinio personažo aplinkoje vykstančių žmogiškųjų klaidų, kurias iš aukštesnės sapno perspektyvos gali apmąstyti ir skaitytojas. Visgi klaidžiojimas savo pasirinkimo klystkeliais baigiasi aklinai užtrenktomis sapnų Vilniaus durimis ir tikrovėje išsipildančiomis realiomis svajonėmis. Kiek painokas romano siužetas žavi įdomiomis mįslėmis, žmogaus poelgių ir galimybių, meilės ir niekšybės alternatyvomis, o neįmanomas magiškas situcijas tikrovėje palydi taiklūs ironiški apibendrinimai, tinkamai parinkti aforizmai.

Tekstą parengė Audinga Peluritytė – Tikuišienė

2019 05 10