Kavafio metai

Pernai ilgai ir iškilmingai minėjome lietuvių literatūros klasiko Jono Mačiulio-Maironio 150-ąsias gimimo metines. Šiemet graikai ir UNESCO kalendorius primena, kad prieš pusantro amžiaus – vos metais jaunesnis už Maironį – 1863 metais Aleksandrijoje (tada ir dabar – Egiptas) gimė pasaulinės literatūros klasikas Konstantinas Kavafis (Konstantinos Petrou Kavafis).

Rodos, sunku rasti mažiau bendrumų turinčius autorius, tačiau lietuvių skaitytojams abu artimi – sąmonėje semantiškai nesipjaunantys – dėl keleto priežasčių. Maironis deramai aptartas pernai – gausybėje renginių bei leidinių ir pranešimų. Šiemet – proga atsigręžti į graikiškosios – Antiką siekiančios – kultūros sūnų – ne tik dėl to, kad Oskaro Milašiaus vizijose Vilnius pakrikštytas Šiaurės Atėnais.

Kiekvienas atidžiau sekantis mūsų literatūros lauką, paliudys, kad rimčiau besidomintys poezija turi savo asmeninį autentišką santykį su K. Kavafio kūryba – nors ji, iš pirmo žvilgsnio – tyli, autorius nėra pats madingiausias.

Ilgą laiką šio poeto verstų eilių į lietuvių kalbą nebuvo daug. Negausūs Tomo Venclovos K. Kavafio eilių vertimai papuolė į rankas prieš bene keturis dešimtmečius – publikuoti XX amžiaus Vakarų Europos poetų antologijoje. Tuomet jų recepciją veikė okupacija, cenzūra ir vertimų stygius.

Prieš du dešimtmečius, T. Venclovos eilių ir vertimų rinktinėje „Pašnekesys žiemą” publikuota K. Kavafio poezija surado jaunesnių kartų skaitytojus. Apimtis nedidelė – keletas tekstų rinktinėje „Pašnekesys žiemą”, šalia iškiliųjų Vakarų pasaulio modernistų. Perskaitai ir matai – taip jie visi aukščiausios prabos – atidžiai išversti – nuo Baudelaire’o iki Elioto, nuo Achmatovos iki Brodskio, nuo Rilkes iki Szymborskos – knyga koncentruota, prasmės zvimbia nuo poetinių perkrovų, estetinės informacijos pertekliaus – kaip įprasta knygose, kurių autorius T. Venclova.

Ir tik vėliau, bėgant mėnesiams ir metams – trupant ir užsinešant įspūdžiams – apsižiūrima, kad K. Kavafio „Barbarų belaukiant” kažkokiu būdu ima viršų prieš kitus tuomet skaitytus poetinius tekstus.

Tas eilėraštis daugelyje situacijų būdavo – tarsi matavimo vienetas – kas tu tuo metu – vienoje ar kitoje situacijoje esi – barbaras prie vartų (dažniausiai neateinantis, ten, kur esi laukiamas), ar koks pasimetęs pilietis, dykaduoniaujantis, nes šiaip ar taip – tuoj barbarai įžengs į miestą.

Niekad nenuvalkiojamas barbarų archetipas, vėliau dar pakurstytas Gintaro Beresnevičiaus, su kuriuo gali save padrąsinti, arba pateisinti.

Kaip lengva apsigauti šalia didžiųjų paprastųjų metaforų – žiūrėk, vieną dieną manaisi esąs aukštesniosios kultūros puoselėtojas, švietėjas. Po to parvažiuoji namo, grįžti prie savo rašymų ir matai aiškiausiai, kad esi kaip tik barbarų pusėje – iš kurios pusės bežiūrėsi – ar iš Graikijos, ar iš Mažvydo bibliotekos, ar iš Lietuvos rašytojų sąjungos.

D

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *