Kotryna Zylė: „Gyvename tokioje visuomenėje, kurioje žmonės – nemirtingi“

Su rašytoja ir iliustratore Kotryna Zyle susitinkame prie Vilniaus autobusų stoties. Ji pakviečia mus į senovinį namą, kuriame statybininkų išgriauta erdvė – būsimas šeimos butas. Išėjusi į balkoną apsidairau: apačioje zuja žmonės, priešais stovi gėlių ir čeburekų kioskeliai. Rodosi, tik sėdėk ištempęs ausis ir klausykis skirtingų pokalbių nuotrupų ir praeinančių personažų. „Jau svajoju šitaip pasielgt“, – antrina man Kotryna.

                                    Jurga Tumasonytė

 

 

Rašytoja, iliustratorė Kotryna Zylė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kokia šio buto atsiradimo istorija?

Dvejus metus ieškojome būsto, nes norėjome gyventi centre, stoties apylinkėse. Viena vertus, dėl realistinio suvokimo, kad šitame rajone paprasčiau įpirkti butą, kita vertus, stotis mane labai traukia.

 

Bet ir prieš tai ilgai gyvenote Stoties rajone?

Taip, Aguonų gatvėje pragyvenome 12 metų, nors įsikraustėme kaip studentai metams kitiems. Paskui gimė vaikai ir dabar tiesiog fiziškai ten nebesutelpame. Sūnus turi miegoti kūdikio lovelėje, nes didesnei lovai tiesiog nėra vietos. Mūsų buitis juokinga ir niekada mums per daug nerūpėjo, gal ir negerai, kai tau nerūpi buitis, o turi 2 vaikus. (Juokiasi.) Paradoksas, kad aš – dizainerė, vyras – architektas, o gyvename mūsų šeimininkės Danutos niekaip nepakeistame bute. Kadangi, kaip minėjau, iš pradžių apsistojome ten tik trumpam, tai ir šeimininkė mus įsileido palikusi savo rūbus spintose. Metų metus išvežinėjome iš ten po vieną spintą ar daiktelį, gyvenome su džiovintų lydekos galvų ir vėžių dekoracijomis – dabar liko tik nuo saulės išblukusios trofėjų žymės ant sienų… Ieškojome buto sename name, kad galėtume susikurti savo namus. Pagaliau radome.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Ar tavo suvokimas apie Stoties rajoną nuo paauglystės iki dabar keitėsi?

Mokykloje su šiuo rajonu neturėjau jokio santykio. Troleibusų žmonės, važiuojantys iš stoties, kėlė nerimą, nes vaikystėje buvo aišku, kad ten geriau nevažiuoti.

 

Rašytoja, iliustratorė Kotryna Zylė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Prieš keliolika metų trumpam apsigyvenau Pylimo gatvės gale. Prie mano kambario langų stovėdavo parsidavinėjančios merginos, o sutemus grįžti namo buvo baisu. Tada net nutariau, kad niekada daugiau nebegyvensiu tokioje nesaugioje vietoje. Visgi po šešerių metų grįžau į šį rajoną ir, mano nuostabai, jis atrodė visai kitoks negu gyvenant jame pirmąkart.

Kai mokiausi pirmame kurse, mano sesuo apsigyveno netoli stoties, tada atsikraustė draugai, ir niekam niekada nenutiko nieko baisaus. Jie man nepasakodavo baisių istorijų, tad supratau, kad vieta gera gyventi. Be to, stotis yra judri, vieša erdvė – čia visada sutiksi ne tik ir „ryškių“, bet ir tiesiog kažkur keliauti susiruošusių miestiečių. Taigi saugiau negu šiaip rajonėlyje, kuriame gyvena tik viena kompanija.

 

Rašytoja, iliustratorė Kotryna Zylė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Koks tavo santykis su vaikystės rajonu? Kokius jausmus kelia Žirmūnai dabar?

Jie yra po mano oda ir teka kraujyje, ypač ta dalis, kur gyvenau: žiedas, ant šlaito stovintys dvylikaaukščiai, pro langus pasimatanti Neris, Valakampių pliažas. Kai ten augi, įspūdingų vaizdų nelabai vertini. Mes gyvenome 8-ame aukšte; pamenu, tėvai pasikviesdavo svečių ir, jeigu šie lankydavosi pirmą kartą, vesdavo į miegamąjį pasižiūrėti vaizdų pro langą. Mąsčiau: kam jūs tai rodote? (Juokiasi.) Neįsivaizdavau, kad gali būti ir kitokios pro langus matomos panoramos. Mano gyvenime buvo daugiabučių, troleibusų, liftų, kiemų, mitologijos ir papročių, kuriais aistringai domėjosi tėtis. Naujausioje knygoje „Siela sumuštinių dėžutėje“ tėtis trumpai papasakoja istoriją, skaitytą vaikystėje, tarkime, apie laumes, o aš parašau vaikams istoriją, perkeltą į miesto erdvę. Supratau, kad tai, ką rašau, yra sumaišyta realybė, kurią man kūrė tėtis, nes mama diegė kitus įgūdžius, discipliną. Tėtis ne tik domėjosi mitologija, bet ir stengėsi tiksliai įgyvendinti papročius. Pavyzdžiui, perskaitė, jog per Kūčias yra paprotys, kai namiškiai apeina aplink savo trobesius tris kartus, kad būtų geras derlius. Taigi mes pasiimdavome kūčiukų, liftu nusileisdavome su tėčiu į pirmą aukštą ir apeidavome aplink daugiabutį tris kartus. Grįžę paskambindavome skambučiu, mama praverdavo duris, bet pagal sumanymą dar turėdavo iš pradžių mūsų neįleisti…

 

Rašytoja, iliustratorė Kotryna Zylė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip į tokias jūsų veiklas reaguodavo mama?

Padūsaudavo, na, ką padarysi. Mano tėtis visiškai nuplaukęs, mama žemiška ir realistiška.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Vaizdingai pasakoji apie tėčio žavėjimąsi senovinėmis tradicijomis ir papročiais. Pats jis kilęs iš kaimo?

Ne, jis gimęs Užupyje. Tiesa, kitokiame nei dabartiniame – sandėliuke laikydavo kiaulę, tualetas įrengtas lauke… Mano vyras Vytenis juokauja, kad mudu su tėčiu esame miestiečiai, beprotiškai norėję tapti kaimiečiais. Kartą per vasarą savaitei ar net trumpiau, tėtis mane veždavosi pas senelio brolį į kaimą, o man paskui atrodydavo, kad atostogavau ten visą vasarą. Vaikystėje beprotiškai norėjau gyventi kaime. Nors dabar net nepasakyčiau, kad esu didelė gamtos gerbėja. (Juokiasi.)

 

Rašytoja Jurga Tumasonytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Esi pasakojusi, kad nemėgsti ir daržo darbų.

Oi, nėra nieko baisiau! Turime kolektyvinį sodą, kuriame mama sodininkaudavo, pageidaudavo, kad ir mes padėtume, o mums nesinorėdavo, ypač todėl, kad netoliese ežeras, bet iki jo nueiti nespėdavome, nes visą laiką reikėdavo dirbti… Šių darbų nemėgo ir tėtis, dabar, atvažiavęs į sodą, jis mieliau nekeldamas lauk kojos prasėdi mašinoje. Kadaise su mažyte dukra Ūla vaikščiojau po sodus ir pamačiau vieną sodybą, kurioje visas žemės plotas buvo apsodintas nuostabiomis tulpėmis. Supratau, kad tai atliepia mano estetinius jausmus, kad sodas gali būti ne dėl darbo, o vien dėl grožio. Papasakojau mamai, jog yra žmonių, dėl grožio apsisodinančių viską tulpėmis. Mama tada ironiškai pakraipė galvą: „Jo, dėl grožio…“ (Juokiasi.)

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Taip, kai kurie žmonės įsigudrina mažame plote išauginti ištisas daržovių arba gėlių plantacijas. Pamenu kažkurią vasarą matytą vaizdelį: stovi sode mažutėlaitis namelis, aplink žydi bulvės – nes visas plotas apsodintas tik jomis. O prie klijuote apdengto staliuko kavutę gurkšnoja dvi maudymosi kostiumėliais vilkinčios sodininkės.

Dabartiniais kūno kulto laikais reikėtų mergaitėms ir jaunoms moterims parodyti, kokios atsipalaidavusios būdavo anuomet moterys soduose. Iš vaikystės pamenu, kad tie kūnai buvo įvairiausi ir tai atrodė (ir tebeatrodo!) visiškai normalu. Aišku, truputį juokinga, kai jos ravėdavo darže vilkėdamos maudymosi kostiumėliais.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Ar naujojoje knygoje bus epizodų iš sodininkavimo ir sodų ?

Taip, vienoje istorijoje pasaulio pabaiga vyks kolektyviuose soduose, nupiešiau ir jų iliustracijų. „Sukeistas“ buvo apie paauglystę, tad ir vietą pasirinkau centre, kur tuo metu trindavausi. Dabar parašiau knygą apie vaikystę 10–14 metų vaikams, tad bus sodo, daug Žirmūnų. Bet įdėjau ir autobusų, kad nebūtų viskas vien apie Žirmūnus. Visad atrodydavo, jog ten, kur nevažiuoja troleibusai, jau yra pilkoji zona.

Vytenis juokauja, kad turiu savo mylimukų rinkinį – troleibusus, degtukų dėžutes. Jeigu noriu pasakyti ką svarbaus ir paminima kas nors iš jų, vadinasi, čia jau visiškas meilės prisipažinimas.

Kuriu tekstus per savo asmenines patirtis, konstruoju istorijas iš realiai egzistuojančių žmonių, bet jie tikrai ne visada tą supranta. Man labai svarbu savo knygose sudėti mūsų kultūrą. Juk mūsų paveldas ne tik sutartinės, papročiai, bet ir visa sovietinė praeitis, mums mažiau patinkanti, bet labai svarbi. Tas miksas sukuria unikalų darinį. Dabar pasauly, kur visur vyrauja atpažįstami prekių ženklai ir suvienodėjimas, smagu turėti unikalų savo kodą.

 

Rašytoja, iliustratorė Kotryna Zylė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kokių siaubo istorijų prisimeni iš vaikystės?

Pamenu, tą vasaros savaitę, kai išvykdavome į kaimą, būdavo Joninės. Už durų užkišdavom šermukšnio lapelį, kad ragana susipainiotų skaičiuodama ir pas mus neateitų. Jusdavau jos atėjimo grėsmę. Bijojau tamsos, velnių ar piktųjų dvasių, tad, kai būdavo visai baisu, užgiedodavau gaidžio balsu – žinojau, kad gaidžiui sugiedojus piktosios dvasios turėtų pradingti.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip vaikų ir paauglių rašytojai sekasi derinti darbus ir vaikų auginimą?

Mano šeimoje vaikai visuomet buvo stebuklas. Tėvai ilgai negalėjo susilaukti vaikų, todėl, kai gimė sesė, o po 7 metų aš, meilė tiesiog liepsnojo. Maniau, gal man nėra tie vaikai taip svarbu, bet atsiradus pirmagimei, supratau, kad esu savo giminės atstovė.

Man labai patinka vaikai, jie neerzina. Svetimus irgi noriu visus susirinkti ir auginti; kuo labiau išdykę, tuo nerealesni. Mėgstu ir darželinukus, ir paauglius, patinka mūsų susitikimai. Aišku, kai įsisuki į buitį su savais vaikais, norisi ištrūkti. Dažnai! Nes nėra nieko nuostabiau ir nieko sunkiau už vaikus. Taip plėšausi tarp noro užsiimti savo darbais ir auginti 4 ar 5 vaikus. Bendraudama su vaikais stengiuosi būti savimi. Dabar žmonės nenori susilaukti vaikų ir trokšta gyventi tik sau, nes mūsų visuomenėje nėra natūralaus suvokimo, kad viskas gali vykti vienu metu. Jeigu susitelksi tik ties vaikų auginimu, stengsiesi juos ekologiškai maitinti savo išaugintais pomidorais ir kalbėti tik „Queen’s English“ kalba, niekam kitam nebeliks laiko ir natūralaus stichiško elgesio nebus, kai gali būti savimi, net keiktis prie vaikų. Tėtis pasakė puikią teoriją: vaikai turi suprasti, kad egzistuoja keiksmažodžiai ir situacijos, kai elgiesi bjauriai. Tam, kad atsidūrę kitokioje aplinkoje neiškristų iš konteksto. Mano kūryba irgi tokia – stengiuosi nekalbėti vien apie gražius dalykus, nes gyvenime būna visko: tiek mirties, tiek bjaurių, tiek gerų žmonių. Mes patys vaikystėje turėjome santykį su įvairiais, kartais vaikams visai netinkamais reikaliukais.

 

Rašytoja, iliustratorė Kotryna Zylė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Ar tiesa, kad tavo tėtis taip myli vaikus, kad net mėgino tapti darželio auklėtoju?

Taip, bet pasikalbėjo su mama: jeigu ten nueis, per pusmetį taps pavaduotoju arba vadovu, nes vyrų tokioje pozicijoje ilgai nelaiko, o jis vadovaujamo darbo nenorėjo. Tiesa, yra dirbęs pavaduotoju Jėzuitų gimnazijoje, jam patiko mokyklos bendruomenė, paskui pasiliko biologijos mokytoju, nes nepakentė būti pavaduotoju. Iki pandemijos ateidavo į privatų darželį valandai per savaitę kaip pasakų senelis. Mat norėta, kad vaikai, kurių dauguma turi jaunus ir veiklius senelius, susipažintų ir su senais žmonėmis, galėtų su jais pabendrauti. O tėtis dar ir tautosaka domėjosi, tad labai tiko. Jis, beje, taip pat labai domisi vaikų literatūra, perka visas kritikos knygas ir jas skaito.

 

Rašytoja, iliustratorė Kotryna Zylė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Juk ir tavo sesė susijusi su vaikų literatūra?

Dabar atrodo akivaizdu: augome namuose, kur vaikiškos literatūros buvo nuo lubų iki grindų. Tėtis mums įskiepijo gilų ir sodrų klodą apie tai, kas yra gera literatūra vaikams, to man nebereikėjo mokytis. Taip pat su šeima lankydavomės „Poezijos pavasario“ renginiuose, ne visus eilėraščius suprasdavau, bet man buvo gražu. Esu labai dėkinga ir mamai, iš kurios paveldėjau draugystę su skaičiais, logika, be šių savybių būčiau pražuvusi. Žodžiu, pasiėmiau abiejų tėvų gerąsias savybes. Buvau įkūrusi savo dizaino įmones, jos mane džiugino, gerai sekėsi, paskui pradėjau rašyti, supratau, kad tai irgi labai smagu. Jau nukrypau, ar ne? O sesė visada domėjosi vaikiškomis knygomis, augino vaikus, bet dirbo su literatūra nesusijusį darbą. Tuo metu stichiškai pasukau į vaikų literatūrą ir jai vis pasakodavau, kaip tai nuostabu. Sesei gimė pagrandukas, ji buvo priversta truputį stabtelėti ir pamąstyti, ką iš tiesų nori veikti gyvenime. Taip atsidūrė „Vaikų žemėje“ kaip visų reikalų koordinatorė. Aišku, jei nori tokia būti, reikia, kad šitas laukas patiktų ir jį išmanytum.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip atrodo tavo įprasti šiokiadieniai?

Mano gyvenimas nuolat kinta. Rašau jau 9 metus, pirmąją knygą sukūriau vakarais po darbo, praėjus metams nuo knygos pasirodymo gimė dukra, tada pradėjau rašyti antrąją knygą, ji pasirodė prieš gimstant Bartui. Buvo smagu dalyvauti knygos pristatymuose su visai mažiukais vaikais, pasiimdavau mamą ir vykdavome į susitikimus su skaitytojais. Bartui paaugus, ateidavo tėtis ir išleisdavo mane 4 valandoms į biblioteką padirbėti. Po to vaikai pradėjo lankyti darželį. Per karantiną darbai persikėlė į namus, čia rašau, iliustruoju ir maketuoju. Bet prieš pradėdama dirbti apeinu didelį ratą Senamiesčiu ir grįžtu į namus tarsi į darbą. Taip pat turiu virtualių susitikimų su mokiniais, tačiau stengiuosi juos taip suderinti, kad vyktų tik porą  dienų per savaitę: kai atsisveikiname ir išjungiu kompiuterį, negaliu taip paprastai įsijungti į buitį, sunku susikaupti kūrybai. Kai važiuodavau į mokyklas, turėdavau laiko sugrįžti į save ir nuslopinti emocijas kelionėje. Man patinka bendrauti su kitais kūrėjais, nors kai kurie projektai būna ir administraciniai. Esu per tuos metus susikūrusi tokį mikroklimatą: jeigu imuosi grafinio dizaino, jis būna susijęs su literatūra. Kaita padeda nenuobodžiauti. Be to, svarbu ne tik bendrauti su kitais, bet ir klausytis interviu, laidų apie literatūrą, taip supranti, jog nesi toks jau unikalus ir daug kas atsikartoja. Prieš pasirodant naujai knygai, regis, galvoje jau tiksi naujas, daug geresnis kūrinys, prie kurio norisi ir pereiti.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Esi dirbusi su kultūra nesusijusių darbų?

Ne, niekada, bet labai norėjau būti viešbučio administratore. Man patinka žmonės, bet vis dar nedrįstu užkalbinti nepažįstamųjų gatvėje, tad viešbutyje būtų puiki proga su jais pabendrauti. Manęs nedomina buitis, žinoma, galiu pasikalbėti apie vaikus, remontus, net maisto gaminimą, tačiau visa tai neįdomu ir noriu kuo greičiau pereiti prie esminių dalykų. Man siaubingai įdomu, kas dedasi jų galvoje, tarkim, ar jie bijo mirti?

 

Rašytoja, iliustratorė Kotryna Zylė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Pandemija pakeitė tavo gyvenimą?

Man viskas labai gerai. Gal todėl, kad tokia chemija smegenyse – gaminasi daug serotonino. Prisitaikau prie buities: jei bus taip, tai gyvenu taip. Man patinka pokyčiai, su žmonėmis toliau bendrauju per darbinius reikalus, susiskambinu su draugais. 2008 metais, kai buvo ekonominės krizė, pirmąkart tapau įmonės bendrasavininkė – tai labai džiugino, nors atlyginimas buvo visai mažas. Niekada to nesureikšmindavau – jeigu turėdavome mažai pinigų, tai valgydavome daugiau bulvių ir kruopų. Suprantu, yra žmonių, kuriems svarbu išorinė gerovė, ir tada viduje blogai. O man viduj gera ir aš vis labiau gyvenime įsipatoginu. Žinoma, turiu nuolatinio egzistencinio nerimo, negaliu suvokti, jog gyvename lyg niekur nieko, nors žinome: visi kada nors mirsime. Gyvename tokioje visuomenėje žmonės – nemirtingi. Įvyksta nelaimių, bet tie, kurie nenumiršta per tas nelaimes, yra tarsi begaliniai. Kaip rašytoja, aš privalau stipriai išjausti situacijas, todėl mėgstu įšokti į paskutinės minutės būseną, tai sukelia įvairių apmąstymų. Mano kūryboje taip pat yra daug mirties.

 

Rašytoja, iliustratorė Kotryna Zylė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Liaudies pasakose taip pat esama daug mirties, nors skaitydama jas vaikui suglumstu. Pavyzdžiui, apie „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ – ten būsima karaliaus pati liepia jam sudeginti savo 12 sūnų, o jis, norėdamas apgauti pačią, vietoj jų sudegina 12 šunų. Kai skaičiau tą vietą, sūnus pasitikslino, ar tikrai visus 12 šuniukų ir sudegino…

Taip, santykis su mirtimi ten truputį kitoks negu dabar. Juk anksčiau iš 12 vaikų užaugdavo tik 7, vaikai nuolat su tuo susidurdavo. Senovinės pasakos nėra vien tik iš simbolių apie gėrį ir apskritai blogį, jos atspindi ir tų laikų santvarką, vyravusias normas. Skaičiau vieną Lazdynų Pelėdos kūrinį, lyg ir skirtą vaikams, kuriame mirus mamai, našlaičius parduoda, jie sunkiai dirba, po to nusiskandina. Manau, jog žmonija tobulėja ir, kaip dabar žiūrime į vergovę, kažkada panašiai žvelgsime ir į mėsą valgiusius žmones. Nors asmeniniame tobulėjimo kelyje aš dar ne vegetarė. Čia skliausteliuose reiktų pridurti: „pašnekovė kaltai nusišypso“.

 

Rašytoja, iliustratorė Kotryna Zylė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *