Poezijos pavasaris 1992

 almanacho viršelis 1992

 Sudarytojas – Albinas Bernotas 
Dailininkas – Linas Spurga 
Vilnius: Vaga, 1992 

1992 m. Poezijos pavasario laureatas 

Henrikas Algis Čigriejus

už eilėraščių rinkinį „Kaip žolės”

Zenono Baltrušio (?) nuotrauka

Almanache pristatomi autoriai

Skaityti

 

Maironis, Odd Abrahamsen, Eugenijus Ališanka, Alė Rūta, Stasys Anglickis, Alis Balbierius, Onė Baliukonytė, Algimantas Baltakis, Birutė Baltrušaitytė, Jurgis Baltrušaitis, Vladas Baltuškevičius, Regina Biržinytė, Kazys Bradūnas, Vladas Braziūnas, Alfonsas Bukontas, Levas Karsavinas, Antanas Cibulskis, Gražina Cieškaitė, Jaunius Čemolonskas, Henrikas Čigriejus, Aleksas Dabulskis, Valdas Daškevičius, Solveiga Daugirdaitė, Romas Daugirdas, Paulius Drevinis, Antanas Drilinga, Raymond Filip, Alfredas Franckaitis, Povilas Gaučys, Raimond Oueneau, Andrė Breton, Renė Char, Sigitas Geda, Jobn Donne, Psalmės, Arvydas Genys, Rimgaudas Graibus, Jonas Graičiūnas, Gintaras Grajauskas, Aldona Gustas, Valė Idaitė, Liudvikas Jakimavičius, Jonas Jakštas, Zenona Jankauskaitė, Julija Jekentaitė, Stasys Jonauskas, Donaldas Kajokas, Antanas Kalanavičius, Jonas Kalinauskas, Jonas Kantautas, Mykolas Karčiauskas, Gediminas Karka, Albinas Žukauskas, Marius Katiliškis, Petras Keidošius, Julius Keleras, Robertas Keturakis, Bronius Kiškis, Marytė Kontrimaitė, Vincas Korsakas, Marija Meilė Kudarauskaitė, Paulius Kuliešius, Jurgis Kunčinas, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Bronė Liniauskiene, Liūne Sutema, Juozas Macevičius, Marija Macijauskienė, Vytautas Mačiuika, Jonas Mačiukevičius, Justinas Marcinkevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Aidas Marčėnas, Marcelijus Martinaitis, Laima Matonytė, Eugenijus Matuzevičius, Leonardas Matuzcvičius, Nijolė Miliauskaitė, Henrikas Nagys, Vytautas Naktigonis, Tadas Pacelis, Petras Palilionis, Petras Panavas, Sigitas Parulskis, Kornelijus Platelis, Ezra Pound, Aldona L. Puišytė, Simas Račiūnas, Vacys Reimeris, Alicija Rybalko, Vytautas Rubavičius, Tomas Arūnas Rudokas, Vytautas Rudokas, Vladimiras Nabokovas, Donatas Sauka, Marija Jurgita Saulaityte, Eduardas Selelionis, Vytautas Sirijos Gira, Jolita Skablauskaitė, Vytautas Skripka, Jonas Strielkūnas, Janis Rainis, Henrikas Šilkinis, Lidija Šimkutė, Gnostiniai tekstai, Rimvydas Šilbajoris, Giedrė Širvytė, Vilija Šulcaitė, Julija Švabaitė, Juozas Tysliava, Judita Vaičiūnaitė, Martynas Vainilaitis, Rimantas Vanagas, Algirdas Verba, Dovilė Zelčiūtė, Markas Zingeris, Juozas Žlabys-Žengė, Leonardas Žitkevičius, Laima Abraitytė, Irena Kostkevičiūtė, Dainius Dirgėla, Valdas Gedgaudas, Dainius Gintalas, Evaldas Ignatavičius, Sigita Juozapavičiūtė, Laurynas Katkus, Liutauras Leščinskas, Audrius Musteikis, Linas Ruzgys, Alvydas Šlepikas, Donatas Valančiauskas

 

Almanacho recenzija

Sigitas Parulskis. Tarp šonkaulių įstrigusi kalba

Skaityti

 

“Metai”, 1992 Nr. ?

Pastaruoju metu recenzijose ar šiaip pašnekėjimuose apie literatūrą vis daugiau randasi asmeniškumų, suabejojimų, pasiginčijimų su pačiu savimi: ar teisingai sakau, kam sakau, iš kur visa tai žinau? Ūmai išsigąstama visažinystės tono, oficialumo, kuo atsargiausiai taikomi vertinimo kriterijai arba aiškiausiai jų pasigendama. Išties baisi problema. Ir man. Tiems, kuriems aš norėčiau kalbėti, su kuriais susikalbu, bent tikiuosi suprantąs, jau viskas, ką dar galiu pasakyti, yra žinoma. Apmąstyta, išgyventa, patirta, o kitiems… Kas jie, kiti? Jiems juk reikia pradėti kone nuo Adomo ir Ievos, o pasakoti apie „Poezijos pavasarį“, šitokį hermetišką ir svetimą kitoms normalioms poezijos knygoms leidinį, tikra kančia.
Andai A. Baltakis priekaištavo S. Parulskiui, esą pastarasis pernelyg įkyriai ir priekabiai taršąs lietuvių poetų knygas. Anot A. Baltakio, reiktų pirmiausia pasidžiaugti tuo, kad mūsų poeziją sieja generalinė lyrikos linija, o ten koks autentiškumas, originalumas – tegu lieka jam kokie 5 proc, ir pakanka. Ką gi, man suprantamas toks požiūris, juolab kad vyresnioji karta juk turi teisę ginti savo interesus, tačiau Parulskis užsispyręs tvirtina ir tvirtins, kad tik tie 5 proc, o gal net mažiau, turi prasmę, ir jis labai džiaugtųsi, jeigu šitokį procentą rastų 1992-ųjų metų almanache. Pakanka tik prisiminti gana populiarų teiginį, kad poetas per visą savo gyvenimą tesukuria 6–8 tobulus eilėraščius. Ar kuris nors lyrikas ryžtųsi tvirtinti, kad būtent šiame almanache puikuojasi jo šedevras?
O baigdamas šneką apie meilę lyrikams ir procentams, norėčiau pacituoti J. Tysliavą, kurio laiškai perspausdinami iš „Lietuvos aido“ (1930 –1931 m.) poeto 90-ųjų gimimo, metinių proga: „Ponedie! Aš galiu mylėti šlubą moterį, visai nepaisydamas to, kad ji šluba, bet mylėti patį šlubumą – niekados!“ (p. 309). Beje, J. Tysliava šitaip atsiliepia į trečiafrontininkų pažadą sukelti daug triukšmo.
Tačiau, nors ir drįstu abejoti dėl šio aforizmo autorinių teisių, negaliu nepritaikyti jo ką tik gvildentai problemai: mylėti lyrikus tik už tai, kad jie lyrikai – niekados. Juk galima mylėti ir kirpėjas – už tai, kad kirpėjos.
Vis dėlto mėginsiu ieškoti kažkokių sąsajų ar atvirkščiai – susikirtimų šioje labai sunkiai aprašomoje knygoje. J. Tysliavai, ko gero, nepatiktų „Literatų kalvės“ (koks neskoningas pavadinimas!) atstovų pareiškimas, ypač tokia vieta: „…ateina „Vagos“ išdulkintas Pavasaris, amžinai atplukdantis iki šleikštulio įgrisusius, raukšlėtus lyrikų(ių) veidus“ (p. 351). Viskas, rodos, teisinga: maišto dvasia, ambicijos, ironija ir panašiai, tačiau dar keletas tokių „išdulkintų“ pavasarių – ir po manifestu „Aleliuja“ pasirašiusiųjų veidai bus lygiai tokie pat įgrisę, pavargę, ištuštėję. Bet taip jau lemta jauniesiems – spjauti į šulinį, iš kurio patys geria, nes po to gali jau ir nebebūti į ką spjauna. O šiaip Universiteto grupė gana pajėgi, galėtų konkuruoti ir su kai kuriomis vyresniųjų komandomis, – šituo reiktų pasidžiaugti. Bet pats sau meluočiau ir kitus apgaudinėčiau tvirtindamas, kad jų kūryboje radau kažką nauja, negirdėta: ir D. Dirgėlos ironija bei erotika, ir V. Gedgaudo siurrealistinė agresija, ir S. Juozapavičiūtės atviras moteriškumas (mergaitiškumas), ir L. Katkaus groteskas bei absurdas, ir A. Šlepiko klampus metaforiškumas – visa tai jau buvo, buvo ir dar niekur nepradingo. Taip, ankšta mūsų poezijos palėpėj, telieka tikėtis, kad jauniesiems užteks sveikatos (kad ir pečiais) atsilaisvinti sau šiek tiek vietos. Nors manifesto pabaigoje šūkteltas „Mes ateinam!“ šiek tiek kvepia odinėm čekistų striukėm.
Beje, labiausiai manifesto dvasią atitinka V. Gedgaudo kūryba, tad jį, kaip idėjinį vadą, ir pacituosiu:

Prisimenu –
kaip mano vaizduotė nei bepročio
pilotuojamas kosminis laivas be atodairos
skrosdavo tavo užuominų erdves kaip
tarpupirščius ėdančios kurčios sekundės
minkštais epileptiko žingsniais
artėdavo prie vidurnakčio duobės
(p. 354)

Neištversiu šioj vietoj nepasidžiaugęs R. Barto įžvalgumu: „<…> tiktai silpni poetai kuria „vaizdingus“ eilėraščius arba jau bent nekuria nieko kito: gana naiviai jie suvokia poetinę kalbą kaip tam tikrą solidžių verbalinių kapitalų sumą; įsitikinę, kad poezija yra to, kas irealu, išraiškos priemonė, jie mano, kad bet koks daiktas būtiniausiai reikalauja būti išverstas, ; vadinasi, daikto poetizavimui pakanka jį vadinti ne jo vardu“.
Ši pastaba aktuali didžiajai daliai „kalvių“. Tiesa, A. Musteikis šių metų publikacijoje bene įdomiausias: yra jo eilėraščiuose gražios erdvės ir laisvės, turi jis kur trauktis. O tai – įdomu.
Dabar dar sykį pasiskaitykim V. Gedgaudo eilėraščio gabalą ir šoktelkim prie kitų tokiu pat principu („prisimenu“) organizuotų tekstų, V. Rudoko eilėraščių proza, kurie šiame almanache, bent jau man, yra savotiškas smagus atradimas (prieš porą metų buvusius „pražiopsojau“):

Atomanu, buvo jau po Žolinei, džiovinom
anoj pusaj atolų,
ir tiktai par stabuklų tadu gyva išlikau –
tu irgi matei.
Balsiai išsigundau, o laivelis kėp tyčiom
tiktai susvyrovo
ir ošei buldinkšt atsidūriau po vandeniu,
toj pačioj gilaj.
Noriu išplaukt, ale kiek besikapstau.
negaliu iškilt paviršiun, girdžiu tiktai plonų vaikiškų balselį kėp
kokiam sapni:
„Mamyt, tėp noriu atait šitan pasaulin,
tėp noriu atait…
Tu atsispirk kojom dugnan… atsispirk
dugnan ir išplauksim…“
(p. 248)

Tarmė, jos niuansai staiga tampa autentišku stiliumi (bent jau šioje knygoje), o savo gyvenimo istorijas pasakojanti motina yra įtikinamesnė už bet kokį lyrini subjektą. Be to, ir istorijos papasakotos. įdomiai, „užsuktas“ siužetas, intriga. V. Rudokas puikiai šį sykį nusikratė literatūros, triumfuoja gyvastis, nors tekstai – apie mirtį.
Šokdamas prie kito „gyvo“ autoriaus, stabtelsiu prie dviejų V. Naktigonio eilučių; beje, šis eilėraštis „Sename dvarely“ rašytas 1948–1956 (1991) metais:

Giesmininkai girių! Vieversėliai pievų!
Girkite kas duota Visagalio Tėvo.
(p. 204)

Girdėtos intonacijos, tiesa? Labai panašu į ankstyvąjį (o gal ir nebūtinai) S. Gedą. Nemanau postringauti, kas iš ko pasimokęs ir ką visa tai galėtų reikšti naujausios lietuvių poezijos kontekste, bet šioj vietoj sutinku su A. Baltakiu, kad egzistuoja stiprus lietuvių lyrikos stuburas, augąs iš A. Vienažindžio, A. Strazdo, A. Baranausko žemių (ir visi – Antanai!).
O S. Geda vėl – spontaniškas, nesuvaldomas, nesugaudomas:

žirgai gražiai pažvengdavo, tiktai poetai uostė
sutūpę ne toj pusėj, ne tam gale, kol upės,
kol nemunėliai plaukė iš išvietės į išvietę,
ne vienas, tiesą sakant, išsikuopė, išsišveitė,
bet smirdi Lietuvėlėje! kur dėt Dievuliui nosį?
kur dėt? ne tavo reikalas! nudvėsi, sužinosi!
(p. 104)

Baisiai vaikiška, naivu ir baisiai meistriškai, su įkvėpimu išsakyta, išgiedota. Kol kas nežinau Lietuvoj kitų tokių eilių, kur būtų ir keikiamasi, ir meldžiamasi tuo pat metu, kur būtų atvirai šaipomasi ir filosofuojama. Ar tik ne dieviška pragaro akis padeda poetui visuomet laiku surasti tokią kalbą, kuri nesijaučia suvaržyta, sukaustyta stuporo, kuri netrenkia naftalinu ar ašarų actu? Kažkas begėdiško, gal net šiurpaus yra šiose eilėse: grožis? teisybė? poezija?
Keistas, neperprantamas dalykas poezija. Ir metams bėgant imi jos ieškoti ten, kur, rodos, visai negali būti. Ir randi. Štai kone proginis (o kokį neigiamą krūvį turi šis būdvardis!) H. Nagio tekstas, skaitytas Vasario 16-osios, minėjime Toronte 1969 metais. Trumpa ištrauka:

Išdainuokime, iššokime save. Jeigu tai nėra vienintelė
jungtis tarp jūsų ir mūsų – tebūna palaiminta daina ir
tebūna palaimintas kūno ritmas. Nes nėra
nieko gražesnio už šitą paprastą žodžio ir judesio darną.
Girdėjau miškus ir vandenis dainuojant –
jūs dainavote. Mačiau baltus krioklio vandenis ir debesis
šokant ir plaukiant – jūs šokote.
(p. 200)

Ir štai kai skaitai šitokį paprastą tekstą, indikatorius, kuris nuolat budi viduje, praneša, kad šiuose ritmiškuose sakiniuose yra įdėta sielos ir kad tai svarbiau už literatūrą. Ir ramia sąžine galima pasakyti, kad tokie dalykai didelei auditorijai neišaiškintini. Kvepia suokalbiu ar net masonais.
Šiais metais net trys Maironio sukaktys: 130-osios gimimo metinės, 60-osios mirties ir, pasak M. Martinaičio, Maironio pirmąsyk paminėto žodžio „poeta“ šimtmetis. Nekeista, kad ir „Poezijos pavasario“ almanachas dedikuojamas klasikui. Anketa „Maironis: šiuolaikinė lietuvių poezija“ ne visai pavykusi: kaip sakoma, trūksta „asmeninio santykio“, be to, ir šios mini anketos klausimas siaubingai abstraktus, neaprėpiamas, neprovokuojantis. Gal reikėtų užduoti tokius klausimus: „Už ką Tamsta nekenti Maironio?“ arba „Kodėl Jūs negalite parašyti kaip Maironis?“ Daugelis atsakiusiųjų šiuolaikinę literatūrą supainiojo su savuoju „aš“, be to, ką gi gali apie Maironį pasakyti A. Dabulskis, V. Mačiuika, P. Palilionis? Ką?
Bet pati pastanga išjudinti klasiką – graži.
G. Karka, pažėręs nostalgiškų prisiminimų apie A. Žukauską (80-osios gimimo metinės), ir. J. Macevičius – apie V. Mozūriūną (70-osios gimimo metinės) – nesugebėjo pasakyti nieko daugiau nei vadovėliai. L. Jakimavičius straipsnyje „Juodmedžio riterystė“ kategoriškai smerkia pokario rašytojus kolaborantus tvirtindamas, kad tokį kelią daugelis pasirinko sąmoningai, o apie jų kūrybą net nėra ką pasakyti. K. Bradūnas labai taupiai rašo apie karo metų Putiną, o V. Braziūnas – jautriai ir nuoširdžiai apie B. Brazdžionį (85-osios gimimo metinės). Visai kitaip B. Brazdžionį skaito R. Šilbajoris, kurio atsakymai į R. Pakalniškio klausimus yrą pati aštriausia“, aktualiausia almanacho medžiaga. Pavyzdžiui: „Koks paradoksas: kritika tokius niliūnus, tokius radauskus kaltino „hermetiškais ir nesuprantamais poetais“, o nepastebėjo, kad kaip tik Brazdžionis totaliai hermetiškas“. Ir toliau: „Žmonės su ašaromis kartoja tokias eilutes, kaip „Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė, / Žydro veido, kaip žydras dangus“, o nepastebi, kad paveldėto tautiškumo atžvilgiu tie žodžiai nieko nereiškia, kad jie prasmingi nebent aname modernisto kontekste, kur vaikštinėjo žmonės žydrais veidais… Brazdžionis įsimylėjęs save, geraširdiškai, nepiktybiškai. Ir jo tėvynės meilė – ne tėvynės meilė, o kalba apie tėvynės meilę“ (p. 292). Turi ką pasakyti R. Šilbajoris, ir ne tik apie B. Brazdžionį. .
Papildydamas maironiškąją temą, D. Sauka mėgina sugretinti ežero bangų ritmiką Maironio ir Goethe’s eilėraščiuose. O baigia straipsnį žaismingai: „Atsiprašau gerbiamą skaitytoją: prisipažinsiu, neesminiais momentais leidau sau truputuką, na, ne nerimtumo, bet gal laisvumo. Svajodami apie lyginamuosius tyrimus, rizikuodami prisimatuoti sau didžiąją literatūrą, neturėtume per daug rimtai į save žiūrėti“ (p. 262). Belieka pritarti profesoriui ir pridurti: į literatūrą taip pat nereikia per daug rimtai žiūrėti. Geriau į debesis.
Vertimų bare – ar ne pirmą sykį lietuviškai – John Donne (vertė S. Geda), L. Karsavino „Sonetų vainikas“, sukurtas lageryje (vertė A. Bukontas), L. Šimkutės-Pocienės verstas gnostikų tekstų fragmentas. Daugiau lyg ir nieko įdomaus.
Dar buvo pasiūlytą apie poeziją pakalbėti tiems žmonėms, kurie ta pačia tema samprotavo 1966 metų almanache. Tačiau atsakymai, pateikti šiais metais, rodo, kad poezijos mylėtojai (vyresniojo amžiaus) tebegyvena anų metų realybe ir kitos nė nemano pripažinti.
S. Parulskis savo kukliame esė „Apie muiliną liežuvį“ pranašauja lietuviško poetinio žodžio pauzę. Praėjo jau metai o situacija ta pati: kartais atrodo, kad kone visa mūsų rašoma poezija, jos kalba jau yra išgyvenusi mirtį ir įstrigusi kažkur tarp.

 

Almanacho publikacijos

Kazys Bradūnas. Karo metais netoli Putino

Skaityti

 

Rašyti šiandien apie anuos laikus man yra tolygu grįžti į savo jaunystę, į tas dienas, kurių dirvožemy tada buvo pasėtos pirmosios mano literatūrinio gyvenimo sėklos, iš kurių po to metai po metų vis kas nors išdygdavo. Vargu ar kas nors būtų pasidarę, jeigu anos aplinkos nebūtų buvę. Labai iš arti visa tai atrodė ir paprasta, ir įprasta, tiesiog kasdieniška. Tik dabar iš kone viso gyvenimo tolybių žmogus pamatai, kokia Dievo dovana buvo anie mano gyvenimo universitetiniai metai ir abiejų lietuviškųjų universitetų profesoriai, formavę daugelio mano kartos žmonių kūrybinius kelius.
Visa tai prasidėjo 1937 melais, kada, baigęs Vilkaviškio labai literatūriška gimnazija, pradėjau savo universi-
tetines studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune, Teologijos-filosofijos fakultete. Mat šiame fakultete, lygiai kaip ir humanitariniame, buvo galima studijuoti literatūrą, kalbas, pedagogiką, net žurnalistiką, kurios humanitariniame fakultete nebuvo. Studijų pagrindu pasirinkau lietuvių literatūrą ir kalbą su visais būtinais priedais ir laisvai pasirinktais kursais. Tokiu būdu daugiausia klausyta šių profesorių: Juozo Ambrazevičiaus, Antano Vaičiulaičio, Juozo Ereto, Antano Maceinos, Jono Griniaus, Antano Salio, Prano Dovydaičio, Zenono Ivinskio. Su vienerių metų pertrauka būtinajai karinei tarnybai atlikti čia studijuota iki pirmosios bolševikinės invazijos, iki Teologijos-filosofijos fakulteto uždarymo 1940 metais.
O pastaraisiais nepriklausomybės metais šiame fakultete buvo susitelkęs gana nemažas būrys sau ir kitiems labai reiklaus kūrybinio jaunimo. Visi buvome (gerąja prasme) pasirinkto mokslo fanatikai. Literatūron kibome visom keturiom. Ir patys bandėme dar tik pasidrožtas plunksnas. Minty man čia yra šie nepamirštami anų dienų bičiuliai: Vytautas Mačernis, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Paulius Jurkus, Eugenijus Matuzevi-čius. Bendraudavom ir su panašiais iš humanitarinio fakulteto: Baliu Serevičium, Pranu Kozuliu ir kt.
Bolševikams uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą, visiems čia suminėtiems „teologams“ 1940 m. pavyko persikelti tų pačių studijų tęsti į Vilniaus universiteto humanitarinį fakultetą. Žinoma, sąlygos čia buvo jau kitos – okupacinės. Ir profesoriai buvo kiti. Tik, ačiū Dievui, ne mažiau geri. Tuoj pat savi ir mūsų literatūrinei gyvybei būtini tapo: Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Motiejus Miškinis, Vincas Maciūnas, Vincas Krėvė, Mykolas Biržiška, Ignas Jonynas, Levas Karsavinas, Vosylius Se-zemanas, Pranas Skardžius, Paulius Galaunė ir kt.
Tarp visų humanitarų kauniečiai nesijautėm čia kokie menkaverčiai ar įsibrovėliai iš pašalės. Ypač prof. Vinco Mykolaičio-Putino seminaruose. Kaip daug vėliau anie humanitarai gyvenime prisipažino, juos tiesiog išgąsdino šių „teologų išmintis ir drąsa“. Net ir Balio Sruogos visų labai mėgiamame Teatro seminare greitai toną pradėjo duoti „atvykėliai iš Kauno“.
Tačiau kokios nors įprastinės literatūrinės veiklos ir kontaktų su plačiuoju pasauliu šalia universitetinių kursų nebuvo ir atrodė, jog negali būti. O kokio nors bruzdėjimo labai norėjosi. Tad savo tarpe pasišnekėję, nutarėm bandyt universiteto rėmuose rengti literatūrines popietes. Reikėjo tik pasitarti su Putinu. Reikėjo gauti jo sutikimą ir bent moralinę paramą. Taip, visų kitų įgaliotas, tuo reikalu ir užkalbinau profesorių. Jis iš principo suliko. Tik prašė už dienos kitos suteikti jam smulkesnių detaliu dėl tii popiečių programos. Matyt, ir profesoriui
reikėjo bent kiek laiko apsigalvoli, uos čln reikalas buvo jau no dėstomų kursi;, o šiaip snsibiiriiuo, kas bolševikinei akiai galėjo atrodyti jau nelegalu.
Po kelių dienų profesorius jau visai konkrečiai literatūrinių popiečių bandymui pritarė. Apsiėmė jas globoti. Taip šis literatūrinis susibūrimas Vilniaus universitete ir įsikūnijo. Popietės buvo rengiamos ligi grubaus universiteto uždarymo 1943 m. kovo 17 d.
Putino pageidavimu, turėjau apsiimti būti tų literatūrinių popiečių seniūnu. Turėjau surasti studentų tarpe tokius, kurie skaitytų popietėse savo kūrybą ar šiaip aktualią literatūrinio pobūdžio paskaitą. Turėjau rasti ir skaitovui oponentus, kad vyktų po to gyvos diskusijos. Iš anksto programą ir jos dalyvius pranešdavau profesoriui. Visada ir su viskuo jis sutikdavo. Globėjo kokio nors veto niekada nebuvo. O popiečių programa dažniausiai buvo savos kūrybos skaitymas ir jos kritiškas vertinimas. Popietės nebuvo reguliarios. Vykdavo maždaug kas antrą–trečią savaitę. Rinkdavomės vienoje kurioje didesniųjų humanitarinio fakulteto auditorijų, iš anksto sieniniuos skelbimuos pranešus popietės laiką, vietą ir programą. Studentai ir vieni nuo kitų apie būsimą popietę sužinodavo. Popietės greit universitete pasidarė gana mėgiamos, į jas ateidavo studentų ir iš kitų fakultetų.
Profesorius Putinas, kiek atsimenu, ateidavo į visas popietes. Jos vykdavo dažniausiai penktadieniais, 3 vai. popiet. Kartais jų laiką ir vietą reikėjo semestruose derinti ir su privalomomis paskaitomis. Tad jos vykdavo ir kitu laiku, ir kitomis dienomis. Programa su visais ginčais užtrukdavo netoli poros valandų. Žiūrint, kaip buvo įsisiūbuojama. Profesorius paprastai sėdėdavo publikos pirmoje eilėje. Į programos eigą ir po jos vykstančius ginčus neįsiterpdavo. Tik pačioje pabaigoje pakildavo ir viską susumuodavo. Ir tai būdavo pats įdomiausias viso finalo taškas, labai mums naudingas, labai pamokantis, pakankamai kritiškas ir giliai įžvalgus. Bet buvo kartą šiai nusistovėjusiai tvarkai ir viena išimtis.
Vytautas Mačernis jau buvo baigęs rašyti savo „Vizijas“. Visi anksčiau suminėtieji, o ir kiti jo bičiuliai, kaip Alfonsas Nyka-Niliūnas, Pranė Aukštikalnytė, Julija Sva-baitė, Henrikas Nagys, Kazys Umbrasas ir kt., jas jau buvo skaitę. Raginau Vytautą, kad jis visą „Vizijų“ ciklą perskaitytų viešai įprastoje literatūros popietėje. Ir Mačernis tai padarė. Perskaitė labai aiškiai, labai sugestyviai. Auditorija klausėsi nutilusi ir susikaupusi. Ir kai tik jis baigė, mums visai neįprastai, nelaukdamas jokių diskusijų ir jokių kitų komentarų, tuoj pat atsistoja Putinas ir pakiliai taria: „Štai kur tikra poezija ir tikras poetas!“ Po to, žinoma, pridėjo labai taiklius savo komentarus. Vytautui tokia Putino ištarmė buvo bene vienas
(lUIžluusių paskalų „iieiSiiiauiyli“ poezijos j mosoiiją, o rašyti ir toliau savo sonetus bei visa kita.
Literatūrinėms popietėms jau gerokai įsibėgėjus, Putinas kartą užsiminė man apie nedidelio rašančių būrelio pavakarojimą jo paties bute. Padarė ir kai kurių sugestijų. Tokiu būdu buvo proga maždaug dešimties studentų literatų būreliui, dažniausiai kartą per mėnesį, kurį nors sutartą vakarą susirinkti profesoriaus bute ir ten prie kavos puodelio paskaityti savo kūrybos ir padiskutuoti kurias nors literatūrines aktualijas. Susirenkantieji su mažomis išimtimis buvo pastarųjų nepriklausomybės metų studentų ateitininkų meno draugijos „Šatrijos“ korporan-tai iš Kauno ir Vilniaus universitetų. Pats Putinas buvo vienas iš šios draugijos iniciatorių dar 1925–1926 metais.
Tose vakaronėse profesoriaus jaukaus buto bei knygų aplinkoje skaitydavome vieni kitiems naujausius savo kūrybos pavyzdžius, kalbėdavome temomis, kurios įvairiais atžvilgiais neįmanomos didelėse ir viešose auditorijose. Kai kada vakaronėse paskaitydavo savo dar niekur neskelbtos poezijos ir pats šeimininkas. Atsimenu, kokį įspūdį mums padarė pirmą kartą iš paties Putino lūpų ten išgirstas jo „Marche macabre“ ir tas gudusis baladės refrenas:
O vadas kaulėtu pirštu: Vienas du, vienas du…
Po to tą vakarą ėjome namo tylėdami, o ne klegėdami, kaip buvome įpratę.
Ir po universiteto uždarymo šitas literatų būrelis dar vis rinkdavosi retkarčiais pas Putiną, nes ne visi išvažinėjo į tėviškes. Bet ir iš tėviškių kartais nuvažiuodavome į Vilnių. Taip nepavydėtinomis ano meto susisiekimo priemonėmis ir aš važiavau kartą į tokią vakaronę iš gimtosios Paprūsės paskaityti savo naujo eilėraščių ciklo. Iš to ciklo į mano knygas vėliau pateko bene vienintelis eilėraštis „Tu man būki sava“, kurio ir Putinas vakaronėje nenupeikė.
Savo profesoriui esu dėkingas ne vien už literatūrinį reikalą. Lenkiu galvą ir už grynai žmogišką rūpestį. 1941 metų birželio mėn. išvežimų dienomis kun. Alfonsas Lip-niūnas sekmadienio pamoksle per šventą Joną perskaitė (autoriaus nesakydamas) mano eilėraštį „Amžinoji motina“. Eilėraštis buvo atspausdintas „Židinyje“ 1939 metų balandžio mėn. numeryje. Aiškumo dėlei gal reikėtų jį čia parodyti.
Būk tu aklas, būk tu elgeta ir klišas – Pučia veidan vėjai vasaros karšti. Mus nuo mūsų žemės neatplėšit, Nei dangau, nei saule, nei mirtie.
I’laiis mus putvj/iilnl, imtys žmonių skerdynės, (irus vergiįon, tuščia liks namie. O nuo kapo keisis į mėlynę Vyturėliai, ryto laukdami.
Kur tu eitum, kur tu liktum – visad grįši – Tavo kaulai motinai šventi. Mus iš mūsų žemės neišplėšit, Nei dangau, nei saule, nei mirtie.
Pirmadienį universiteto koridoriuje susistabdo mane Putinas ir sako, jog pas jį buvo užėjęs Lipšicas, rinkdamas informaciją apie studentą Bradūną, kurio antitarybinį eilėraštį, girdi, skaitęs per šventą Joną kun. Alfonsas Lip-niūnas. (Lipšicas buvo studentų labai nemėgiamas ne dėl jo tautybės, bet dėl to, kad jis buvo partijos ausys ir akys visame universitete.) Profesorius užtikrino, jog nieko kreivo apie mane jam neprasitaręs, bet tik patariąs man kurį laiką namuose nenakvoti. Taip aš ir padariau. O po kelių dienų prasidėjo nacių-bolševikų karas, ir Lipšicas išsinešdino su raudonarmiečiais į Rytus.
Visų šių dalykų, tų literatūrinių ir žmogiškų kontaktų su anuometiniu mano profesorium nepamiršau visą gyvenimą. Gal nepamiršo savo buvusio studento ir profesorius, nes man šiltai autografavo ir rado būdų persiųsti dvi pastarąsias savo knygas: „Būties valandą“ ir „Langą“. Šiandien abi jos man kaip relikvijos.
Kai ką bandžiau persiųsti ir profesoriui. O kai pasisekė Putinui perduoti Antano Jasmanto (Antano Maceinos) poezijos rinkinį „Gruodą“, tai po to profesorius laiške man, be kita ko, rašė: „Antano Jasmanto „Gruodas“ vertas užimti lietuvių literatūroje vietą tarp įspūdingiausių, turiningiausių mūsų poezijos rinkinių. Klasikinė forma čia siejasi su modernaus žmogaus išgyvenimais bei įvaizdžiais“.
O anais 1965 metais, kada valdiškieji išeiviologai Lietuvoje apie egzodinę mūsų literatūrą porindavo tik kaip apie nudžiūvusią ar bent jau džiūstančią šaką, toks profesoriaus Vinco Mykolaičio-Putino atsiliepimas apie Jasmanto poeziją buvo mums kone tiesiogine prasme ir visos mūsų egzodo literatūros įvertinimas ir įpareigojimas ištesėti.

 

Vladas Braziūnas. Trečias vieškelis nemeluoja

Skaityti

 

„Didžiai gerbiamas ir mylimas poete Bernardai Braz-džioni! Bernardai Brazdžioni! Bernardai Brazdžioni!“ – tarytum magišką burtažodį pakartojo tris kartus poeto vardą Albertas Zalatorius Operos rūmuose, iškilmingiausiam poezijos vakare 1989-ųjų birželio 6-ąją.
Kartojamų žodžių, sintaksinių, intonacinių periodų, garsų ir sąskambių gan apstu Bernardo Brazdžionio poezijoj– taip kuriama jos alchemija, magija, kuriama savom, vis kintančiom formom, ne gatavom formulėm.
– Miršta tautos, vergai, viešpatijos, Imperatoriai miršta seni, Miršta žiedas balčiausios lelijos, Tik tu vienas per amžius eini.
(„Per pasaulį keliauja žmogus“)
Galiausiai – trečiasis – miršta ir grožio idealas, kad žmogus, patyręs katarsį, vėl kiltų ir eitų. „Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne“…
Dainuodavom šitą eilėraštį Universiteto bendrabučio kambarėly Čiurlionio gatvėj, dainuodavom žygeivių iškylose ir šventėse–-stebimi nežinomų akių ir klausomi nežinomų ausų. Nedaug tekalbėdavom apie patį Bernardą Brazdžionį, bet buvo jisai, Bernardas Brazdžionis, vienaip ar kitaip buvo tarytum ir be jo augusių, gyvenusių lietuvių biografijose – ne tik vyresnių, ne tik tremtinių, lagerininkų. Bernardas Brazdžionis buvo mumyse gyvas mitas, tautosaka, niekieno neužrašyta kaip tos kažkieno „Gėlės miršta…“ gaidos. Žinojom mes ir atminėm tą mitą, nors siela nepažino jo gilmės.
Grįžtu į tas nesitikėtai laimingas 1989-ųjų dienas, kai Bernardo Brazdžionio vardas su pagarbia nuostaba buvo vis kartojamas ir kartojamas. Tai iš tikrųjų buvo dar vienas įspūdingas įvykis tame dideliame stebuklingame minios atvirtimo į save suvokiančią tautą įvyky. Bernardo Brazdžionio reiškinys ir apsireiškimas. Sutapo tautos ir poezijos, bažnyčių grąžinimo ir katalikiško žodžio laikas, vieta – viskas čia ir dabar, visa atlyginama ir karūnuojama šią pat akimirką, kaip pasakoj.
Nes šiaip poezija (ir poetas) būna visada ne vietoj ir visada ne laiku. Jo vieta ir laikas – svetimųjų ir savųjų, ypač savųjų, atstumtis: „Kažin kur vienas, užmirštas visų…“ Poetas niekam neparankus, nepatogus. Poezija klausos gyvybės ir klausia – kaip vaikas: bet kada gali paklausti taip, kad jau nebeapsimesi: „Kur tavo laimė? O
62 km- l.’ivo laimė? klausiu. / Kokį j kapa hirlą Iii nešies?“
Tai nebuvo nužengimas iš lėktuvo, iš daugeliui mušu vis dar fantastiškos Amerikos. Tai buvo nužengimas iš ten, kur žmogus laisvai kyla ir klumpa, laisvai myli ir laisvai įsipareigoja savo visa siejančia meile – Dievui, Tėvynei, Žmonijai. Kur tos sąvokos sąmonėj ir širdy natūraliai auginamos lig didžiųjų savarankiškų vertybių. Kur jos reiškiamos tikru savo balsu – tegul patosišku, tegul pranašišku: toks Bernardo Brazdžionio balsas, ne kieno kito. Nepriklausė jis jokiom partijom ar kuopelėm, tas balsas niekam nepriklausė, nieko neiliustravo ir su niekuo iš pašalės nesiderino ir nesiderėjo – taip jis, jis pats, juto Dievą, transcendenciją, grožį. Ne man spręsti, pagaliau tat ir ne taip svarbu, kaip sąmoningai Bernardo Brazdžionio buvo formuojama ir išlaikoma šitoji nuosekli, poeziją prašokanti jos krikščioniškojo sakralumo nuostata, bet, kad ji tapo vidiniu imperatyvu, kreipiančiu jausmą ir mintį į tolimas, aiškias ir dideles vertes, atribojančiu poeziją nuo daugelio žavių žemiškų žaidimų, apribojančiu estetinių ieškojimų erdvę,– šito nereikia įrodinėti.
Ir nėra dabar prasmės ieškoti, ko ten nėra arba kas mums atrodo silpna, deklaratyvu, ribota. Tatai pranyksta mumyse ir nepalieka pėdsako. Dėl to mes nelaužom iečių. Kovojam, dažniausiai šito nėmaž neįtardami, įtempę jėgas ir vaizduotę kovojam – su stipriuoju, nenugalimuoju Bernardu Brazdžioniu. Pradėjo šitą kovą Vytauto Mačernio ir kitų, vėliau įsitvirtinusių kaip žemininkai, karta – iš meilės, iš mokiniško pagarbumo, iš maišto, iš būtinybės atsiriboti, kad sukurtų save. Tos kartos vis keičias, o Bernardas Brazdžionis, ir nutildytas, ir paslėptas, ir suslėgtas į storą klasiko pilnaties tomą,– vis verčia maištauti ir grumtis. Natūralu būtų, kad kas iš mokslingų nagrinė-tojų paimtų pagretint Justiną Marcinkevičių ir Bernardą Brazdžionį. Jo traukos laukas didelis ir stiprus. Į jį pateko ne tik Onė Baliukonytė, bet ir baisus pagonis Sigitas Geda.
Dabar – trečiasis nemarūnės Bernardo Brazdžionio poezijos viešo kelio tarpas. Po pirmojo normalaus Lietuvoje, po antrojo skaudžiai nenormalaus be Lietuvos. O šitas? Per vėlyvas, jei turėsim omeny šiemetinę poeto amžiaus sukaktį – 85-ąją. Per ankstyvas, jei turėsim omeny, kad tikrieji mūsų poezijos skaitytojai, laisvi nuo pernelyg visuomeniškų nusiteikimų, nuo masinio poezijos vartojimo kompleksų, gal dar tiktai auga. Bernardo Brazdžionio tarpus, jo nemarūnės vieškelius galima būtų nusakyti ir paprasčiau: su nepriklausomybe (natūrali tautos ir poeto būsena), be nepriklausomybės (nenatūrali būsena), grįžtant nepriklausomybei (prieštaringa būsena – kaip sveikstančio skausmas). Svaigu buvo ir gera matyti džiūgaujančias minias per pirmąją po 45-erių metų (užaugo – kelios
Kaiiosr ny^r; puriu viešnage i:/nv-tiisi«iiH. iNeyniejiii ne-sididžiuoti kaipmat išgraibstytu šimtu tūkstančių „Poezijos pilnaties“ knygų – trijų milijonų Lietuvoj. Bet negalėjo nedilgtelėti, kad čia kažkas ir ne taip, kad poetas efektingai, net afektingai sutinkamas kaip šios dienos mitingo tribūnas, šios dienos mūšio karžygys, o ne amžinas prasmės, žmoniškumo ieškotojas šiame netobulame, net beprasmiame ir aname pasauly. Bernardas Brazdžionis, ko gera, ir pats tai juto, jei, nepaisydamas suprantamų sunkumų, savo kelionę Lietuvon ryžosi pakartoti po dvejų metų ir tą kelionę pats tyčia, kiek nuo jo priklausė, padarė daug tylesnę, ramesnę, kokia ir turi būti poeto kelionė: mažiau didelių ir garsingų, daugiau tylių, ramių susitikimų, pokalbių – aiškiai nukreiptų ateitin, į gal tikruosius, augančius poezijos skaitytojus ir įsiskaitytojus, dabar dar besėdinčius mokinių suoleliuos. Baigsis kasdieninės politikos slėpynės ir mįslės, paliks ir prasivers didžioji Bernardo Brazdžionio poezijos žmogaus ir kiekvieno žmogaus mįslė, slaptis, kankinantis iksas: „Iksas… Iksas esi milijonuose iksų“. To baugaus dvilypumo kraštinės – begalinė, jokio laiko neaprėpiama dvasia ir – varganas jos žemiškas apdaras, kuris „padugnėse gyvena / Kaip šliužas su šliužais“.
Dabar-–trečiasis nemarūnės viešas kelias. Trečiasis vieškelis – ir vėlei savas –■ įsiremia alėjon prie mokyklos: Žadeikiai pažadėti nemarybei. Grįžo, apvaikščiojo tuos takus poetas, sustojo alėjos gale, apkabino žmoną. Cia eita mokyklon. Cia netolies, gimtuosiuose Stebeikėliuos pas juodą girią, Žadeikių pušyne, vėrėsi tie pirmieji dvasios vartai – į tarmėj įkoduotą muzikalią ir tvirtą kalbos ir pasaulio nuovoką, į gyvą molžemį minančių šiaurės aukštaičių sodžiaus gyvenimą, į autentišką jo kultūrą, kituos kraštuos seniai jau išpustytą civilizacijos skersvėjų. Paskiau pro kitus, pro antruosius gyvenimo vartus irgi buvo prinešta, giliai pripustyta šitų skersvėjų – kaip ir daugeliui lietuvių kaimo bernų, išėjusių į poetus, davė jie Bernardui Brazdžioniui avangardizmo mostą. Plačiai ir smarkiai tada Lietuvoj mostaguota. Daugelio. Bernardo Brazdžionio taip pat. Bet kaimietiškuoju autentiškumu ir europiniu avangardizmu Bernardas Brazdžionis nesibaigia. Lemties jam buvo nupinti ir tretieji vartai, būties arka – krikščioniškoji suvoktis, viską nuspalvinanti ne tik brazdžionišku psalmiškumu, bet ir tokia blaivia refleksija: „Sunkus gyvenimas – kaip 100 tonų“. Tai Brazdžionis. O šit kaimietis avangardistas Kazys Binkis, kuriam – „visur pavasariai,/ Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas“. Pavasarių, lengvų it kokie balionai, keliantys skristi iš instinktyvaus jaunatviško buvimo džiaugsmo, verčiantys jausti tą akimirkos džiaugsmą, o ne išgyventi šimtatonę būties sunkybę. Kęstutis Nastopka, „Poezijos pilnačiai“
pasirodžius, rašė: „Davė dinamiški) impulsų visuomenei ir kultūrai, nei keturVėJIllInkal, nei trečiafrontiniukai naujų estetinės minties akiračių neatvėrė. (…) Melas turbūt pripažinti, kad paprastos ir žiaurios gyvenimo realybės kataliko B. Brazdžionio poezijoje yra daugiau negu tų, kurie kalbėjo pažangiausios klasės vardu“ („Pergalė“! 1989, Nr. 12).
Bernardas Brazdžionis turi aukščiausią prasmės, žmogiškos siekiamybės orientyrą – krikščioniškąsias vertes, žmogui sunkias ir nepasiekiamas, užtat jį verčiančias „lig dugno be dugno“ patirti savąją silpnybės, nuopuolio smegduobę, įsiręžus kilti iš jos, skausmingai suvokiant, jog niekad taip ir nepakilsi tiek, kad galėtum tarti: esu krikščionis. Nė vienas to negali pasakyti. Nes tobula krikščionystė tėra siekiamybė – apaštalų ir šventųjų, palaimintųjų ir mūsų, nusidėjėlių, bet siekiamybė. Cia jos pasaulėjautos tragizmas, neliaujama grumties su neviltim kankinystė, nepakeliama poetui, išganinga poezijai. Ir tokia šios paženklintos poezijos moralė, nereikalaujanti moralų.
Man regis, kad vieno žmogaus poezijos negali būti daug. Tokios poezijos, kaip Bernardo Brazdžionio,– juo labiau. Sėjantis žodį sėjėjas įsijautęs gali apiberti labai didelius plotus – tai pas mus įrodyta kasmetiniais raštų ir serijų tomais. Bet taip pat parodyta – kaip maža tedygsta. Yra vėjavaikių mostai, ir yra mostai Bernardo Brazdžionio – aukšti ligi Senojo Testamento moralinių pranašysčių ir tiesų, platūs –ligi kandidato į dabartinius deputatus rinkiminės reklamos. Aktualijų, išskaitytų ir išmatytų, nebevisad sugeba apglobti poezijos dvasia, kitkart jos ir lieka rodyt neišrankų poeto būdą, dorą žmogišką poreikį būti visur ir su visais, kur tuokart regis svarbu ir būtina. Negrabiom poetinėm formulėm, bet skausmingu protestu palydėjo tautos trėmimus Vincas Mykolaitis-Putinas. „Saukiu aš tautą“ poetu Bernardas Brazdžionis pasidarė irgi tik sukrėstas nepriklausomybės praradimo, šituo išmuštas iš aukščiausios savo poetinės brandos viršukalnės. Šitasai moralinę tautos atsparos, pasipriešinimo akcijos pareigą prisiėmęs Bernardas Brazdžionis kaip didžiausią brangenybę deda ant jos aukuro poeziją. O ką kita jis ir gali dėti? O ką kita jis ir turi? Gal čia ir yra aukos didybė? Gal tik mums, iškeliantiems dabar poeziją, kaip savaiminę vertybę, virš visa ko, jos ir gaila – perdėtai?
Trys gražiai šališkos citatos iš ilgos bylos. Prano Visvydo žodžiais, Bernardas Brazdžionis, kaip ir jo personažas Vaidila Valiūnas, „šaukte šaukia tai, ką Lietuva, kaip pavergimo kančią, žino ir jaučia, ir nori girdėti kaip tik šituo lemtingu metu“ („Akiračiai“, 1990, Nr. 1). Rimvydas Šilbajoris: „jisai veikia publiką kaip tik taip, kaip menininkas turėtų – priversti žmones pasijusti, kad jie
f iš naujo, kaip neimtą, pergyvena sena liesą, ar nei paga-
liau ir seną melą“ („Metmenys“, 1989, Nr. 57). Darius Kuolys: „ideologizuotoje Lietuvos tikrovėje B. Brazdžionis buvo ir išliko ištikimybės Dievui ir tautai ženklu. Jo – šauklio, pranašo – laikysena dabarties Lietuvai yra suprantamesnė nei grakščiai hermetiškas H. Radausko žodis“ (ten pat).
Pats rengęs savo Mūzą oranžine darbo liemene, gerai suprantu šitą šauklystės, savaime aiškių dalykų įvardinimo reikalą ir pagundą. Ir vis dėlto suprantu, kokia jinai klastinga, kokia vis besitaikanti vietoj poezijos pakišti „prozos gerą dožą“. „Saukiu aš tautą“ – dar sklandu, „GPU užguitą“ – tik perskaitykit tas priebalses ir U-u-ui… Jie, velniai, sudarkė ne tik gyvenimą, apdarkė ir poeziją. Bet nemetė Rostropovičius po tanku savo smuiko, atskrido Maskvon be jo. Nes aktualiai lemtingas metas praeina, lieka amžinoji žmogaus lemtis priešintis trivialiai ir aklai nulemčiai. Tautos ir poezijos tautoje situacija keičias, o pati poezija lieka kaip buvus. Bernardo Brazdžionio – įsipareigojusio menininko – padėtis tautoje oi, deja, kokia neunikali. Baisu net pagalvoti, kiek per amžius ir dešimtmečius išeikvota mūsų dvasios energijos ne ateitin nukreiptai kūrybai, ne jos laisvai plėtotei, o juodžiausiai grumčiai su žemiškais tironais, vis atgyjančiom slibinų galvom. Beje, ir saviguodai. Aktualusis šitos grumties Bernardas Brazdžionis praeina. Lieka aukštasis Bernardas Brazdžionis. Jo poezijos vizija. Pagaliau jo poezijos ir jo paties mitas. Per pasaulį sugrįžta žmogus. Trečias vieškelis nemeluoja.
Mes, ačiū Dievui, kartu su poetu jau juo žengiantys, gal kada visiškai pagaliau atprasim nuo ideologinės rikiuotės, eisim sau laisvai pašvilpaudami ar giliai įsimąs-tę, žvelgsim į vienas kito, į paskirų eilėraščių veidus ir lūpas, gaudysim jų žodžius ir gėrėsimės kiekvieno iš jų savaimingu grožiu, jų nesurūšiuojama, nesuklasifikuojama, nesuscheminama esme. Lėtai tada skaitysiu Bernardą Brazdžionį, po vieną eilėraštį per dieną, kaip po vieną per dieną mėgsta skaityti kitas gražus to paties mūsų krašto poetas Henrikas Cigriejus, gyvensiu su tuo vienu eilėraščiu, vartysiu sau ir vartysiu kokią brangią Bernardo Brazdžionio eilutę, kad vis kitaip ją_ apšviestų ryto ir vakaro, Vilniaus ir Pasvalio saulė, džiūgausiu, aikčiosiu vienas ir tyliai, ir net paties Albino Bernoto, paties Marcelijaus Martinaičio nebesiduosiu įšnekamas parašyti apie Bernardą Brazdžionį apskritai – jo jubiliejaus proga. Ta proga, žinoma, žmogaus Bernardo Brazdžionio, kurio kaip ir nepažįstu, gal kiek geriau jo mitą, legendą, neatsiejamą nuo poezijos, o poezija sukaktuvių nešvenčia, nes gimsta, atgimsta ji kasdien, kur randasi jai skirtas žmogus „Kažin kur vienas, užmirštas visų…“ Dar suka trečiasis vieš-
00 lu-iis pro siinins žaclcikių ir biržų, klasių ir palėpių, ■umli-
torijų ir šventorių. Mumyse, prabuiulančiiiose apgriautose, apdergtose šventyklose, ieškančiuose patikimos egzistencinės atramos, atgyja – taip norisi tikėti – tikras tikrų vertybių ilgesys. Norisi tikėti, kad yra kuo tikėti. Kad tautos kultūros šermenų giesmės tilsta. Kad tautos ir poezijos tautoje situacija nebereikalauja nei himnų, nei maršų, nei kitokios visuotinai vartotinos kūrybos. Kad trečias kelias nemeluoja.

 

Liudvikas Jakimavičius. Juodmedžio riterystė

Skaityti

 

Labai nesmagu šnekėt apie sovietinės lietuvių poezijos (ir ne tik poezijos) pradžią. Tai vienas iš tų retų dalykų, apie kurį negali šnekėt su meile. Vartydamas dviejų sovietinių dešimtmečių dokumentus iš pradžių maniau, kad sugebėsiu pažvelgti į visą šį tamsų laikotarpį ironiškai, bet netrukus ta lengva, neįpareigojanti nuostata išsisklaidė ir pasijutau, lyg savo rankomis Mesčiau ir krutinčiau slogulį varančius šlykščius dūlėsius. Lyg stovėčiau prieš užsigulėjusį nepakastą nabašniką, kurį reikia palaidot,
nors su juo nei kartu vogta, nei kartu gerta, nei pinigai dalinta.
Literatūros mokslininkai buvo įpratę mūsų literatūros istoriją karpyti tarpsniais – nuo sukilimo iki sukilimo, nuo okupacijos iki okupacijos. Naujas valstybės ar jos netekimo etapas paprastai reiškė ir naują literatūros etapą. Sekdami šia formalia literatūros periodizacijos tradicija galėtume konstatuoti, kad baigėsi dar vienas literatūros etapas – pusamžis sovietinės okupacijos. Betgi neįmanu visą, iki šių dienų atidrykstančią literatūrą pakišti po sunkiu okupacijos dangčiu. Ypač poezijoje matyti dvi viena kitai priešingos trajektorijos – gniuždymo ir susinimo (iki chruščiovinio atodrėkio) ir laisvėjimo bei vadavimosi iš tų apynasrių, kuriais pirmasis laikotarpis poeziją buvo įkinkęs dūstant tempti ne savo vežėčias. Bent bendrais bruožais mėginsiu pažvelgti į tamsiausio mūsų literatūros laikotarpio keistenybes.
Pirmoji keistenybė
Riedant per Lietuvą tankams, gelžkelio stotyse plyšaujant kareiviškai armonikai, kai net paprastam kaimo ūkininkui valstiečiui užteko įžvalgumo, kad suprastų, koks čia prasideda „naujas“ laikas, avanscenon išeina rašytojas. Ne prislėgtas, ne sugniuždytas, priešingai – pilnas optimizmo ir kovinio patoso. Kopia ant statinės rinkiminiuose mitinguose Montvila, lipa Cvirka ir Mieželaitis,, naujai natai naują balsą nutaiso S. Nėris, A. Venclova, L. Gira. Naujos vyriausybės vairą į savo rankas čiumpa žurnalistas ir poetas J. Paleckis, visų tolesnių tortūrų krikštatėvis. Liaudies komisarai A. Venclova ir A. Gudaitis-Guzevičius valo nuo skaistaus naujos visuomenės veido „šlykštų buržuazinį elementą“, o Petras Cvirka su tuo pačiu Venclova ir L. Gira jau veža į spindintį Kremlių itin reikšmingą Lietuvai deklaraciją ir ją pasirašo, švelniai pritariant lakštingalai Salomėjai: „Gintarėlį tau nešu ant delno…“
Naivu būtų manyti, kad rašytojai 1940-ųjų metų farse dalyvavo prispęsti istorinių aplinkybių ar nesupratę įvykių krypties. Kas jau kas, bet rašytojai skaitė spaudą ir žinojo, kokią tvarkelę susibudavojęs rytų tėvelis su ūsais. Tie dalykai Lietuvoje nebuvo paslaptis. Ir ne rašytojų naivumas ar vištakumas lėmė, kad toje apokalipsinėje dramoje jie tapo pagrindiniais personažais. Kai šitie mano samprotavimai bus atspausdinti, tikriausiai jau bus pradėtos skaičiuoti žvaigždės ant mūsų prozininkų ir poetų, ar jiems vadovavusių švonderių antpečių, ir iš giliai ir ilgam pakavotų slaptų dokumentų ataidės sidabrinių žvangesys. 1982 metais išleistoje „Lietuvių literatūros istorijoje“ didelis autorių kolektyvas apžvalginiame straipsnyje rašo, kad šiuo laikotarpiu susiformavo „naujas rašytojo visuomenininko, politinio ir valsiybės veikėjo tipas, itin
būdingas istorinio lūžio laikotarpiui“. Pamėginkime išlukštenti ne tik šį keistoką sakinį, bet ir patį rašytojo tipą. Jau niekam, netgi plačiosios tundros elniaganiui, ne naujiena, kad tas „istorinis lūžis“ buvo pati brutaliausia okupacija. Taigi, okupacijos sąlygomis susiformavo naujas rašytojo tipas. Istorijoj įprastas dalykas, kad valstybei netenkant valstybingumo, griūnant vertybių sistemai, šviesuomenė užsikrauna ant savo pečių net nebūdingas jai visuomenines pareigas, visais būdais, netgi ginklu, jungiasi į pasipriešinimo judėjimus, kad išsergėtų ne tik valstybės, bet ir asmens integralumą bei tąsą to, kas natūraliai tos žmonių bendruomenės buvo kurta ir puoselėta. Deja, ne apie tokį šviesuomenės tipą kalbama aukščiau cituotame sakinyje, nors buvo ir toks, beje, kur kas prastesnėm miško, lagerio ir emigracijos sąlygom sukūręs daug kilnesnių kūrinių. Kalbėsiu tik apie tuos, kurie savo uolumo politinėms novacijoms sąskaita storai tepė ant pyrago riekės sviestą ir kišenėse nešiojo ne tik saulėgrąžas. O kokia gi kaina buvo įgyvendintas tas, anot P. Cvirkos, Eldorado principas „malonu ir naudinga“?
Štai „L. Gira poemėlėje „Stalino LTSR Konstitucija“, eilėraštyje „Keturios raidės“, kaip kadaise V. Briusovas, išaukštino naujosios respublikos emblemas, iškėlė jas aukščiau tradicinių simbolių. Respublikos emblemoms – penkiakampei žvaigždei, raudonajai vėliavai, Internacionalui – eilėraščių triptiką paskyrė ir T. Tilvytis. Panašiais simboliais ne vieno poeto kūryboje virto Tarybų Sąjungos kūrėjų ir vadų vardai“.1 Tokiai visuomeninei veiklai įvardinti nereikia toli ieškoti žodžių – tai akivaizdžiausias kolaboravimas. Taigi, galime konstatuoti ne itin malonų faktą, kad būtent tada susiformavo naujas, dar nebūtas mūsų kultūros istorijoj kūrėjo-kolaboranto tipas, šlovinęs okupantą ir pačią okupaciją. Vakarų kultūros žinovai galėtų mesti man gana įtaigų priekaištą – o R. Ro-lanas, o Z. P. Sartras, o A. Zidas – jie juk irgi buvo patikėję. Bet vienas dalykas yra tikėti gyvybe Marse ir visai kitas – sėdint kraujo baloj aiškinti, kad sėdi gydomojoj tyrelėj. Ir iš mūsų literatūros teoretikų retsykiais pasigirsta tokių nekaltų tylių samprotavimų, kad istorinės aplinkybės vertė kūrėją eiti į kompromisus, prisitaikyti prie sunkių sąlygų, kad būtų bent kažkas išsaugota. Deja, naujai atsiveriantys faktai rodo visai ką kita – arčiau „dvaro“ užkopęs kūrėjas pats prievartavo, skundė, žalojo ir niekino tai, ką reikėjo ir tikriausiai buvo įmanoma išsaugoti tylint, sukandus dantis. Tai ir yra pirmoji keistenybė mūsų kultūroje, kad greta tikrų ir papirktų padugnių į valsiybės ir dvasios naikinimo ir niekinimo darbą stojo būrys rašytojų (ypač poetij).
N SI
122 Prie dvaro
Vos tik grįžę paskui frontą iš motušės Maskvos, LTSR rašytojai išsyk ėmė rūpintis savo būtim ir buitim. Pirmame rašytojų susirinkime Lietuvos žemėje K- Korsakas konstatuoja: „Okupacijos metu rašytojų padėtis buvo labai sunki, o kai kurių persekiojamų – tiesiog katastrofiška. Daugelis jų buvo rasti apiplyšę, be pačių būtiniausių drabužių, su pairusia sveikata“2. Akivaizdu, kad dabar laimėjusios karą valstybės partija ir vyriausybė galėjo pasirūpinti ne tik persekiotųjų apatiniu trikotažu. Rašytojų Sąjunga tampa uždara lože prie komunistinio dvaro, ir santykiai tarp tų dviejų persipynusių struktūrų grindžiami sena kaip žemė mitine formule „aš tau – tu man“. Tas bekompromisinis santykiavimo su dvaru principas išsilaikė iki pat chruščiovinio atodrėkio, ir sprūstant ideologinėms vadžioms iš rankų buvo pakeistas švelnesniu „ir tau, ir man“. Tik pastarajam tapus literatūros (ypač poezijos) modus vivendi, atsivėrė galimybė kurti Ezopo kalba. Dvaras nebuvo žabalas ir potekstes mokėjo skaityti, įžvelgdamas jas net ten, kur jų nebuvo. Viena šlykščiausių dėmių ant dvaro munduro ir rašytojų fligelio livrėjos buvo K- Jakubėno byla. Ne laiku Ezopo kalba parašytas eilėraštis („Laikrodėlis“) poetui kainavo gyvybę. Dvaras gerai suvokė ir išnaudojo tą literatūros bruožą, kad didžia dalim ir proza, ir poezija yra išmislas. O nuo išmonės iki rafinuoto melo mažiau nei žingsnis, ypač kai kūrėją saisto ne moralinė pareiga tiesai, o tiesioginė subordinacija partijai. Visa kelių pokarinių dešimtmečių poezija man primena tuos falsifikuotus, pagal partinį užsakymą sukurptus pseudodokumentinius filmus apie lagerius, kur zekus vaidina aktoriai – srebia riebius barščius su kiauliena, dainuoja linksmas dainas, skaito spaudą, baltai klojasi lovas – žodžiu, persiauklėja.
Į bendrą grupinį nusikaltimą dvaras siekė įtraukti kuo daugiau rašytojų, kad galėtų juos nuolatos matyti savo taikiklyje. O rašytojas, nuėjęs obuoliauti su pačiu velniu, tampa suokalbininku ir yra priverčiamas kūrybos laisvę išmainyti į kūrybos vergiją. Už dvasios sandėrį ir kūrybos vergiją dvaras dovanojo laisvę „rašytojo“ rankoms. Churginas ir Kleinas apkrausto K. Puidos biblioteką, „sekvestruotos į Vakarus pasitraukusių rašytojų H. Radausko, S. Santvaro, buvusių ministrų bibliotekos, paveikslai, baldai. Dalis pačių vertingiausių knygų atsidūrė P. Cvirkos ir kitų to meto aktyvistų bibliotekose“3. Dvaro ir rašytojo santykiuose įsitvirtina recidyvistų grupėms būdingas sutarimo ir sugyvenimo būdas. Cia ir nuolatinis įtarumas, ir absoliutaus atsidavimo reikalavimas, kurio nesilaikymas traktuojamas kaip Išdavystė.
Dvaro ir fligelio požiūris į kultūros tęstinumą
Paskutiniu nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiu savo ontologinį pamatą poezija ėmė grįsti Europos vertybių sistema. Silpstant tautinėm lytim besireiškiančiam romantizmui, poezija ima vertis komplikuotai būties gelmei. Ateina karta poetų, baigusių Lietuvos mokyklas, susipažinusi su Vakarų filosofijos ir kultūros tradicija. Literatų akiratyje atsiranda Rilkė, Dostojevskis, Bodleras, Šopenhaueris, Nyčė ir daugelis kitų. Save imta suvokti ne kaip sodžiaus užkeltais vartais vaiką, o kaip laisvos dvasios pasaulio žmogų, sprendžiantį globalines būties lygtis. Jis grįžta sodžiun dažnai tik vizijose, kaip Mačernio lyrinis subjektas. Žodžiu, turėjome kartą, pasirengusią pilnaverčiam dalyvavimui Europos kultūroje.
Per švelnus žodis yra „disonansas“, norint nusakyti dviejų požiūrių į kultūrą dermę. L. Švedo kalba pirmajame LTSR rašytojų suvažiavime buvo tarytum gulbės giesmė visai ano laiko vertybių sistemai. Jis aiškiausiai iš visų kalbėjusiųjų nepataikė į reikiamą natą. Štai ką jis bylojo: „Ir štai jaunieji poetai, ir ypač Mačernis, siurbė Į save, kaip medis maistą iš visų pusių. To nenuginčysime, galbūt ir iš Vakarų. Ir ne jis vienas, bet ir visi jaunieji. O kad jaunieji pradėjo gyventi šiomis idėjomis, tai aišku vien tik iš jo eilėraščio, kad jis turėjo užsimojimus rube-žiuotis ne vien mūsų siauros šalelės Lietuvos ieškojimais ir siekimais“4. K. Korsakas baigiamajame žodyje duoda deramą atkirtį tokiam jaunuoliškam L. Švedo oportunizmui: „Atrodo, kad mūsų jaunųjų rašytojų tarpe yra tam tikrų nesveikų literatūrinių reiškinių, ir tai rodo drg. Švedo kalba. /…/ Man atrodo, kad nuo čia ir prasideda nesutarimas, nes kai kurie jaunieji rašytojai orientuojasi ne į tai, į ką turėtų orientuotis. Atrodo, kad mūsų jaunųjų rašytojų darbą reikia pradėti pirmiausia vairuoti ideologiškai nauja vaga, o tik paskui kalbėti apie jų kūrybos bei raštų teikimą visuomenei“5. Pagrindiniais literatūros švyturiais šiuo juodu laikotarpiu tampa ne Rilkė, ne Bodleras, net ne Eliuaras, o visų galų meistrai – Leninas ir Stalinas.
Draskant ir traukant saitus su kultūros tradicija ir ištrinant istorinę atmintį, literatūra praranda būties ir doros matmenį. Visa vertybių sistema apverčiama aukštyn kojom. Jau pačiam šio marazmatiško dvidešimtmečio saulėlydy 1963 m. (po garsiųjų Chruščiovo ir Iljičiovo kalbų meno ir kultūros klausimais) Baltušis rašytojų plenume suformuluoja liūdną retorinį klausimą: „Jau pas mus pasigirdo balsų, kad reikia baigti su tarybiniu humanizmu ir pereiti prie bendražmogiško humanizmo. Neįsigilinus, kas yra bnidražmogiškas humanizmas, pasigirdo balsų, kad komunistai irgi turi Imli humanistai. Leiskite paklaus-
ti tuos teoretikus, jei komunistai ne humanistai, tai kas tada humanistai? /…/ Jei komunistai ne humanistai, reiškia, iki šiol kuo mes buvome? Kaip tvarkėme savo gyvenimą? Reiškia, ne humanizmo pagrindais? Ne ta kryptimi, kurią nubrėžė Leninas ir kuria ėjo komunistų partija?“6 Taigi, ištisas dvidešimtmetis literatūros istorijoj, grindės savo pamatą ne bendražmogiškomis vertybėmis,– tai lyg griovys, atskyręs du literatūros laikotarpius – Nepriklausomos Lietuvos nuo to, kuris ėmė megztis „atodrėky“. Labai abejotina, ar išvis būsimųjų literatūros istorijų autoriai eikvos rašalą ir gadins popierių, nuodugniai aprašinėdami tą keistoką reiškinį, vadintą poezija. „Kūryba“, uoliai kovojusi su „kapitalistinėmis atgyvenomis ir at-rūgomis žmonių sąmonėje, demaskavusi niekšingą katalikybės vaidmenį“, nuklydo į tokias poezijai nebūdingas erdves, kad vien literatūros matais nebeįmanoma jos vertės išmatuoti. Manding, tokių „atžymėtųjų“, kaip T. Tilvytis, A. Venclova, V. Valsiūnienė, A. Jonynas, VI. Grybas, J. Macevičius, rašymai ilgainiui susilauks didesnio sociologų nei literatūros mokslininkų dėmesio, o į susidariusią juodojo dvidešimtmečio erčią bus įrašyti visai kiti vardai su visai kitokia kūryba.
1. Lietuvių literatūros istorija.– V., 1982.– P. 24.
2. Iš RS archyvo dokumentų.
3. Rašytojas pokario metais.– V., 1991.– P. 37.
4. Ten pat.–P. 21.
5. Ten pat.–P. 30.
6. Iš RS archyvo dokumentų.

 

Maironis: šiuolaikinė lietuvių poezija

Skaityti

 

HENRIKAS CIGRIEJUS: Jis prikėlė tautą ir jos poeziją. Apie tai prirašytos alpės mokslingų darbų. Šlovė tad ir Jam, ir jiems.
Bet buvo ir, manyčiau, dar tebėra labai paprastai, va šitaip: eina per rudenio vakarą vaikas, iš toliau gerokai panašus į varniūkštį. Mediniame krepšelyje rašalinė, duona ir mokytojo įduoti „Pavasario balsai“. Kaimynystėje riaumoja užspringdama kuliamoji, liktarnų šviesos maišos kūlėjams po kojomis, tarytum pančiodamos mergas ir bernus (nes ko gi jie taip griuvinėja į daržinės pašalius), toli, dar labai toli pjaunasi stalinai su hitleriais. O kambary šviečia žibalinė lempa, o vaikas, kuris ką tik neseniai susiplėšė, per tvorą lipdamas, kelnes, kuris dabar svarsto, už kurios stirtos reikėtų užlįsti ir pabandyti patraukti dūmo (tėvai mat išėję į talką), kuris dar daug ką, skaičiavimo uždavinių nespręsdamas, yra sugalvojęs, taigi tas vaikas atsiverčia po lempa knygą ir skaito… „banga gena bangą ir bokšto akmuo…“ Ir dvilkt tokį vakarą per var-vanosio širdį neapsakomas jausmas. Daug ko dar tas žioplas daiktas pridirbs šiam pasauly, parūkys dar, įlindęs į šiaudus ir ant parako statinaitės, bet nusineš į pasaulį ir pagrudusią širdį.
Taip šitas vaikas, taip kitas vaikas. Vienas paskiau nueina į labai gražius literatūros lankus, kitas, pamalęs, kad gražiuose I.’inkuose ir taip jau daug arėju, lieka pa-
prastuose pūdymuose, į kuriuos saulės tik leidžiasi. Ir, metams prabėgus, tas antras, sutikęs tą pirmą (jie buvo draugai), pasukioja anam gražaus švarko sagelę (jie tebėra draugai) ir sako: Ko jūs neberašote kaip Maironis…
ALEKSAS DABULSKIS: Gyvenimas pulsuoja. Tarpais prireikia uždegančio, tarpais – raminančio žodžio. Šiandieniniam Atgimimui labai pravertė poetinė patriotika. Buvo pasitelktas ir Maironis, ir B. Brazdžionis. Tikram poezijos mėgėjui Maironis visada liks įdomus, vertingas, sukūręs ir puikios patriotikos, ir puikios lyrikos, tapęs podirviu, ugdančiu naujas poezijos atžalas, išdidžiai ir net niekinamai išsižadančias savojo kelmo, dažnai nė ne-jaučiančias savo tikrųjų šaknų…
VYTAUTAS MACIUIKA: Maironis… Tas vardas –ne tik mano gimnazistinė paauglystė, atmintinai „iškaltos“ eilutės ir eilėraščiai. Tai – sovietinių kalėjimų ir lagerių siaubas, kada Maironio poezija buvo kartojama išbadėjusių politinių kalinių lūpomis,– kaip malda, kaip burtažodžiai nuo budelių teroro ir pasityčiojimo. Tai dvasinės stiprybės šaltinis, padėjęs daugeliui lietuvių išgyventi ir nepalūžti. „LIETUVA BRANGI“ skambėjo ir Vorkutoje, ir Magadane, ir Sibiro platybėse, siaučiant sniego, ledo ir šalčio karalystei, rusiškų keiksmų lydima, bet nenutylanti. Viešp,atie, kaip mums buvo reikalingas Maironis!.. Ir kokie pasigailėtini vargšai atrodė tie, kurie teigė „Labanakt, Maironį“. Kalėdamas vienutėse, aš prisimindavau skaitytą polemiką – ar paseno Maironio kūryba, ar ne. Nežinau, ką ten kalbėtų ir rašytų literatūros orakulai ir istorikai, man Maironis – tai lietuvių literatūros viršūnė, tai poetas, žadinęs tautą ne tik prieš šimtą metų, bet ir tragiškiausiu sovietiniu laikotarpiu. Tai – varpas, kurio garsas sklis į žmonių širdis, kol šiame pasaulyje gyvuos bent vienas lietuvis. O įvairūs literatūriniai kvailiojimai ir mykimai į mikrofoną (ar be jo) vargu ar atstos mums poeziją, kurią kūrė kunigas Jonas Mačiulis-Maironis.
PETRAS PALILIONIS: Mano gyvenimą lydi du Maironiai: Gražusis ir Rūstusis. Šiandien širdis labiau linksta prie Rūsčiojo. „Daugiau darbų! Daugiau jaunos vilties.“
ALDONA E. PUIŠYTĖ: Maironis man artimas savo skausminga meile Lietuvai… Esu parašiusi jam skirtą elegijų ciklą, viena iš jų paskelbta knygoje „Po ąžuolu – šaltinis“ (1980). Yra ir istorinės poemos-kronikos („Įvardijimai ir sąskambiai“, 1985) „Preliudo į XX amžių“ pabaigoje sąšauka su Maironio eilėraščio „Užtrauksme naują giesmę“ tautos atgimimą ir naują gadynę pranašaujančiu posmu: „Drąsiai, aukštai / Pakils balsai: / Išauš kita gadynė…“

VYTAUTAS SIRIJOS GIRA: Kas yra Maironis – žinau. O kas tai nūdienė poezija?
Visų pirma-–that is the ąuestion – kurį poetą laikyti nūdienės poezijos pradininku? Kazį Binkį ar Tomą Rudoką? Juozą Tysliavą ar Juditą Vaičiūnaitę?
Šitokį kainoraštį būtų galima tęsti ir tęsti. Neturiu įgaliojimų būti poetinių laurų skirstytoju. Juolab kad spręsti galiu žiūrėdamas iš savo kiemo.
Man nūdienė poezija prasidėjo jau tada, kai šiuometinė poetų karta nebuvo dar užgimusi. Tačiau pradėkime nuo Maironio.
Gyvenome tada Donelaičio gatvėje, Kaune, pirmame aukšte, pro svetainės langus matėsi praeiviai, nelinksmo kuino tempiamos brikelės, vežančios laimingas įsimylėjėlių poras, prazvimbdavo retas tada automobilis, pilkavo grindinio akmenys (gatvių asfaltavimas prasidės tik po kelių metų). Tokios rūškanos aplinkos fone Maironis, sėdintis mūsų svetainėje, neišsiskyrė savuoju niūrumu. Kuria dingstimi apsilankė prelatas ir poetas – nežinau, tiksliau – neatsimenu, tačiau sprendžiant iš to, kad stalas nebuvo padengtas, tai buvo dalykinis apsilankymas.
Ir pokalbio turinio neatsimenu, matyt, nebuvo slaptas, jeigu man buvo leista sėdėti svetainėje ir klausytis žodžių, kurių taip pat nepamenu nė vieno. Nepamenu ne todėl, kad buvau pernelyg mažas,– turėjau keliolika melų, o j lietuvių kalbos programą Maironis buvo įtrauktas. Štai kodėl daugiau dėmesio kreipiau į didingą poeto sto-vyl.j ir įsimenantį griežių bruožų vei<l;j, negu=”” į=”” žodžius.<br=””>M ‘C
O a
™’ o
N C3

O ra O, p.
268 Tai, kas buvo dėstoma mokykloje, buvo privaloma, taigi ir nuobodu.
Pasirodė „Keturi vėjai“, Kazys Binkis pakeitė savo šil-kasparnius debesėlius posmais, kurie trenkė kaip perkūnas. Tai patraukė, nes į vadovėlius tos eilės nepatekdavo. Ir Maironis vėl liko kažkur už „tikrosios“ literatūros ribų.
Praėjo dar keleri metai, literatūros padangėje pasirodė Bernardas Brazdžionis, Jonas Kossu-Aleksandravičius, Antanas Miškinis, Henrikas Radauskas, vienas pačių didžiausių lietuvių poetų, nespėjęs (ar nesugebėjęs) užkariauti poetinės rinkos, nes skaitytojai buvo prie jo dar nepriaugę.
Ir Maironis vėl liko debesų paslėptas…
Kada jį suradau iš naujo? Negaliu nurodyti datos. Tačiau vėl atradęs supratau, kad didžiausias vis dėlto lieka jis. Ir kad be jo nebūtų tos puikios plejados Nepriklausomos Lietuvos poetų. Ir nebūtų be jo nei Tomo Rudoko, nei Juditos Vaičiūnaitės.
Tad ką aš galiu pasakyti apie nūdienę poeziją? Ji plati ir įvairi, gili ir paviršutiniškai žaižaruojanti, tačiau, paskaitęs patį geriausią nūdienį posmą, matau rūstų poeto veidą mūsų svetainėje Donelaičio gatvėje ir su grauduliu galvoju, kodėl tada nepriėjau prie prelato, nepabučiavau jam rankos ir nepasakiau: „Ačiū, Poete“.

DAINIUS DIRGĖLA: Su vienais šiuolaikiniais lietuvių eilėraščiais Maironio eilės susikalbėtų kuo puikiausiai, su kitais – tik ženklais ar net per vertėją. Taip toli ir kartu visai šalia atrodo poeto kūryba dabartiniame mūsų poezijos kontekste. Tačiau pačių įdomiausių (moderniausių?) eilėraščių pasaulyje jau kalbama kita lietuvių poetine kalba, o pats Maironis ten gali išdygti nebent kaip mitinis mūsų kultūros personažas, turįs savo gyvuojantį mitą.
VALDAS GEDGAUDAS: Likimo nubrėžtą literatūrinės estafetės atkarpą Maironis įveikė raštingai ir padarė tai – ką privalėjo padaryti. Amžiaus pabaigos situacija kartojasi: dabar mano eilė…
DAINIUS GINTALAS: Keliais sakiniais palyginti šių dienų ir maironinę poeziją tiesiog neįmanoma, nes labai skirtingi vertinimo kriterijai. Maironis dažnai nesuprasdavo savęs, bet jo emocijos reiškiamos aiškia ir paprasta kalba. Silabotonika užlinguodavo skaitytojo emocijas kaip jūra savo bangas. Sių dienų „nesuprantamoje“ poezijoje silabotonikos neliko, nes giluminiai asociatyvūs išgyvenimai nėra ritmingi, kaip muzikoje būgno dūžiai. Todėl toje „nesuprantamoje“ poezijoje Maironio nebėra, ir tai girtinas dalykas.
EVALDAS IGNATAVIČIUS: Maironis tobulai sulydė savyje du pradus – pilietį ir poetą. Jo pilietinė laikysena tapo poza (Vaičiūnas, Brazdžionis…), neatitinkančia realybės, tačiau reikalinga tautiniam tuščiagarbiškumui palaikyti. O Maironis – poetas, įkvėpęs tūkstančius epigonų, tebėra neperskaitytas iki galo, nes ir čia, ir „anapus“ tas skaitymas buvo ideologizuotas. Lietuvos poetų situacija
dabar yra panaši į tų laikų, kuomet Maironis po nepriklausomybės paskelbimo atsidūrė „dieviškoj tremty“. Vis garsiau aidi tautiniai – religiniai zongai (religinės poezijos Lietuvoje nebėr), vis mažiau begirdėti poetų balsai. Poetams lemta rinktis – ar maironiškąjį sarkazmą, ar juš-kaitišką „poezijai nėra blogų laikų“, ar braziunišką verkšlenimą – bene susimils tauta ir neleis išmirti tautai nusipelniusiems poetams, nemokantiems kito amato.
LIUTAURAS LEŠČINSKAS:
Pelėsiais ir kerpe apaugę aukštai Lietuviai barzdočiai dūmoja: Užmigdo eilėdaras tamsūs kapai, Maironiška – amžiais gyvuoja.
LINAS RUZGYS: Nematau jo, bet turbūt jis yra.
ALVYDAS SLEPIKAS: Maironis – senosios Europos žmogus. Mes –rytų barbarai, keliaklupsčia šliaužiantys dilgėlėtom Naujosios Europos pakelėm ir paraštėm. Maironis – vienatvės poetas. Mes – postmodernistinio triukšmo ir nuobodžio vaikai. Maironis dabar – lyg ir ne kažkada buvęs žmogus, o tai, kas buvo visada. Aš dar neįsitikinęs, ar Jo eilėraščiai nėra tokie pat seni, kaip akmenys, daiktai, Homeras. Bent jau mano sąmonėje.
Maironio eilėraščių santykis su šiuolaikine poezija yru toks pat, kaip ir kiekvieno mito santykis su šiuolaikine poezija.

 

Gediminas Karka. Virėm visą naktį kavą…

Skaityti

 

Su Albinu Žukausku susitikau 1941 m. Aš tada, 18 metų berniukas, ką tik baigęs Panevėžio gimnaziją, atėjau į teatro studiją. O po kokio mėnesio atsirado Alb. Žukauskas. Jis dirbo, dabar sunku ir apibūdinti jo pareigas, ir repertuaro sekretorium, ir literatūriniu konsultantu, ir vertėju, ir pagaliau – administratorium,– toks teatro vadovybės funkcionierius, padėdavęs daugely reikalų. Prie to prisidėjo ir Albino kalbų mokėjimas.
Reikėtų paminėti, kas mes buvome, kokie atėjome j Teatro studiją, baigę gimnaziją. Nepriklausomos Lietuvos gimnazijoje patriotinis nusiteikimas reiškėsi Vilniaus klausimu. Vilniaus vadavimo sąjunga, skautai ir kt. organizacijos savo programose siekė Vilniaus išvadavimo. Po lenkų ultimatumo pasipylė gimnazistų ekskursijos į Vilnių. Ir mes 1938 m. vasarą vieni pirmųjų nuvažiavom į buvusią Lenkiją. Jspiidis buvo didžiulis. Tuo labiau kad mano mama vilnietė, Vilniuj gimus, augus. Istorinės miesto vielos, bažnyčios domino mus. Ptisiskailydavom ir apie
Vilniaus lietuvių engimą, Vaidilos teatrą, apie studentą Zižmarą, kuris iššaukė į dvikovą lenkų karininką ir kovėsi kardais – tai buvo 1937 m. 1938 m. išėjo Alb. Žukausko knyga „Laikai ir žmonės“ – nauja poezija, baltosios eilės, nedaug kas taip rašė. Neįprasta metaforų, simbolių kalba, tokia sudėtinga, mums per didžiuliai eilėraščiai apimtim, kaip poemos.
Mūsų, Panevėžio berniukų gimnazija,– humanitarinė, su savo meno kuopa ir literatūrine veikla: kiekviena klasė turėjo savo muzikantą, savo poetą, kiekvienai klasei jų būtinai reikėjo. Prisimenu, nuo ketvirtos klasės kiekvienais metais klasė turėjo suruošti vakarą, ir programa turėjo būti būtinai originali. Niekas nedeklamavo svetimų eilėraščių – skaitė tik savo kūrybą, net tie, kurie grojo, bandė groti savo kūrinius. Pradėjom skaityti programinius kūrinėlius. Tapytojo Pr. Jučo dviejų veiksmų tragediją „Pajaco mirtis“ žiūrėjome apsipylę ašaromis. Literatūrinėj terpėj vyko vakarai, varžybos, skaitėm J. Aistj, B. Brazdžionį, S. Nėrį. Kiekviena poezijos knyga buvo komentuojama.
Albino pasirodymas teatre buvo labai įdomus. Nebuvau jo matęs. Įsivaizdavau iš eilėraščių kitokį, rinkiny „Laikai ir žmonės“ buvo jo nuotrauka, truputį jaunesnio, mažiau praplikusio, su gražia ševeliūra ant šono, plaukai lygiai sušukuoti. O atsirado toks storokas, gerokai pliktelėjęs dėdė, žinoma, niekaip nebuvo galima įsivaizduoti, kad jam 28 metai, mums atrodė keturiasdešimties. Metų pridėjo ir tai, kad atvyko iš Vilniaus, iš užsienio, mokęsis Vilniaus universitete ir Varšuvoj, gavęs Literatūrinę premiją, gerai mokantis vokiečių kalbą. Albinas buvo šalia J. Miltinio šviesi asmenybė. Visa mūsų studija kliedėjo S. Bodleru, O. Milašium ir Alb. Žukausku. Mūsų visa poezija labai susieta su žeme, su gamta, su kaimu, o Albino – išmąstyta, gili, intelektuali, ne vien emocijos. B. Bab-kauskas susižavėjo Alb. Žukausko poezija, bandė deklamuoti. J. Miltinis pasakė, kad tai labai sunku. „Išpažintį“ deklamavo Bronius – tai buvo jo studijinis darbas. Paėmė eilėraštį, skaito, J. Miltinis koreguoja, taiso, aiškina. Tokia buvo apskritai J. Miltinio mokykla. Jis ne tik mokė amato, bet mokė suprasti, kas yra literatūra, poezija, teatras, muzika. Kas tai yra apskritai ir kodėl vadinama menu. Tuo mes ir užsiiminėjom. V. Blėdis labai mėgo H. Na-gį, V. Mačernį. Aš buvau pirmametis, man deklamuoti dar nieks neduodavo, tik po pusmečio. Trupės branduolį sudarė J. Miltinio atsivežti iš Kauno Darbo rūmų aktoriai.
Albinui atvažiavus, pačioj pradžioj jis buvo J. Miltinio. J. Millinis gana egocentriškas žmogus. Jeigu yra svečias arba draugas – tai jis yra jo nuosavybė. Taip ir Albinas pradžioje, .lokių kitokių draugysčių, jokių artimumų. O šitie piemenukai, vaikigaliai – tai iš viso ne ta terpė, ne
S™
s s
144 ta medžiaga, kuria galėtų domėtis Albinas. O Albinui buvom įdomūs, jaunieji romantikai. Išties romantikai. Karo metas, frontas eina, viskas dunda, viskas lūžta. Mes visi šaukiamojo amžiaus, vieną dieną galim atsidurti fronte arba išvis reikės bėgt iš miesto. Kai būdavo šaukimas arba ėmimo komisijos, tai mes tada išvažiuodavom gastrolių. 1942 m. išleistas įsakymas stoti į Vermachtą jaunimui. Niekur mes nestojom, į jokias komisijas nėjom. Tokia truputį berniokiška avantiūra. Vaidinom scenoj – buvom dezertyrai.
Dauguma kolektyvo narių gyveno bendrabuty, Margytės gatvėj. Mano tėvai gyveno mieste, bet aš irgi persikėliau į bendrabutį. Gyvenom antram aukšte, po du kambary, o priešais mano kambario duris – Albino durys. Gyvenom, niekas nieko neturėjom, pradžioje dar buvo valgyklėlė, po to maitinomės kaip kas išmano. Už markes nieko negalėjai nusipirkti. Kas kaime giminių turi, atsiveža lašinių, parsineša bulvių. Kartu susikombinuojam, ką valgysim.
Albinui būdavo toks džiaugsmas – bulvės keptos. Kai išsikūrena krosnis ir kai jau visiškai ugnies nebėra, yra tik žarijos, pradeda blėsti, tada supila nuluptas bulves ant tų žarijų, užsuka dureles ir dar užkiša jušką. Po kokių dešimties minučių atidarai krosnį – ir tos bulvės tokios su plutele, raudonos, labai skanios. Būdavo Albino bulvės. Kadangi mano tėvai čia pat gyveno, tai aš bulvių kartais parsinešdavau pintinę, ir vieną, ir kitą. Ir būdavo didelis džiaugsmas tas bulves valgyti. Sueidavom į vieną kambarį. Albinas kepa bulves, Kazlauskas toks, aktorius buvo, iš Rokiškio, jo tėvai gana turtingi ūkininkai, turėdavo lašinukų, cibulienę verdam, snapso atsirasdavo. Šnekamės. Albinas labai mėgdavo su mumis pabendrauti, ypač kai nebūdavo J. Miltinio. J. Miltinis kai būdavo, mes visuomet jausdavom distanciją. Už kiekvieną žodį, už kiekvieną pakvailiojimą jautėm atsakomybę. Ir atmosfera būdavo truputį įtemptesnė. Tie vakarai būdavo šaunūs. Mes Albiną apsėdę, Albinas nudribęs ant tokios didelės tachtos ir improvizuoja eiles, šneka. Jo baltosios eilės – minties, žodžio ekvilibristika, vingrumai, tos nuotaikos su berniškais pablevyzgosimais, su visu kuo… Nesvietiška! Mes susėdę kažkokią cibulienę srebiam arba tas bulves į lagaminą sumetę (nes neturim jokio puodo), popierių pasitiesę; pilnas lagaminas bulvių, druskos, valgom tas bulves, užgerdami iš kažkokio barzdai skųst bliūdelio, pilam snapsą, ne, spiritą. Geriam tą spiritą, ir Albinas mėtosi tokiais gražiais, be galo pakiliais žodžiais, žaidžia vaizdais. Įeina ten ir karas, ir kasdienybė, ir žiaurumai, ir kažkokios pranašystės. Paskui jo poezijoje nebuvo to. Laikai, papročiai, žmonės – eina ir praeina,– ir „jau kūdikis, sėdėdamas aut puodo, prašys peilio, kad galėti) pa-
pjauti savo motiną“ – tokie makabriški vaizdai, su pranašystėm.
Ir gyvenimas, ir mąstymas Albino ėjo lyg legato – plastiškai, harmoningai, nėra lūžių, užsikirtimų, pykčio protrūkių.
Buvo atsivežęs iš Vilniaus dalį bibliotekos. Po tas knygas aš pradėjau knaisiotis, lenkiškai skaičiau, tai Albinas pradėjo duoti šį tą paskaityti. Atsimenu, Albinas pakišo man Alfredo Miusė rinkinį lenkiškai „Boželencijo“. Ir aš iki šiol įsitikinęs, kad kai kuriuos dalykus tik lenkai galėjo išversti iš prancūzų kalbos. Visas tos kalbos poetiškumas, subtilumas, impresionizmas. Sunkoka versti. J. Miltinis paskui „Žvakidę“ vertė. Nėra, nelieka tos stilistikos.
Vieną pavasarį, teatras turbūt į gastroles buvo išvažiavęs, sėdėjom su Albinu mes tam bendrabuty dviese. Man sunku atkurt, ką mes galėjom šnekėti, vis dėlto dešimties metų skirtumas, Albinas baigęs universitetą, aš – gimnaziją. Na, aš mėgau labai skaityti, galbūt tai mus rišo. Virėm visą naktį kavą. Aš ruošiau, žalia kava buvo, deginau, kepiau ją. Lietus lyja, aušta, Albinas man sako: „Zinai ką, tu man šventraštį paskaityk“. Aš neatsimenu, kuriuos gabalus, bet, atrodo, ar Pauliaus laiškus, ar ką. Ir taip iki išauštant. Dar ir dar, ir dar iki saulei patekant.
Tai tokie gražūs vienos nakties prisiminimai. Ta mūsų draugystė greit nublėso. Albinas vedė tuoj. Nuėjo kartu gyvent pas Pauliną Končiūtę. Apsilankydavom ten kaip svečiai. O šitos gražios bendrabučio gyvenimo akimirkos gal, sakau, jam priminė studentišką gyvenimą Varšuvoj, bernišką jaunystę. Ir jam buvo smagu.
Vėliau labai retai bemačiau Albiną. Lina (žmona poeto ■–R. B.) dar atvažiuodavo, Albinas – į Panevėžį niekad. Nustebino kartą į kasą (Panevėžio dramos teatro – R. B.) atėję Albino „Atabradai“ su jo dedikacija. Gerai neatsimenu, kas ten užrašyta, atrodo: „Būtiems ir nebūtiems dalykams, linksmiems ir liūdniems prisiminti…“ Toks gražus albiniškas, laiptiškas, kelių aukštų sakinys susuktas.
1948–1949 metais buvom gastrolėse Vilniuj, svečiavo-mės pas Albiną. Ir paskui po kiek laiko (1953 m. – R. B.) Lina atvažiuoja: „Dieve, Albiną paėmė, ar aš galėčiau atvežt dalį knygų, jo bibliotekos“.
Labai graudžiai Albiną prisimenu, kai jis buvo iš visur išmėtytas ir dirbo to klaikaus viešbučio-bendrabučio administratorium. Rašytojų gatvėj, tam pačiam pastate, kur Rašytojų sąjunga, iš kiemo pusės, trečiam aukšte yra toks svečių fligeliukas, penkių-šešių kambarių. Albinas dirbo liūdinčiu ten, gaudavo 80 rublių per mėnesį. Niekas jo nespausdino. Atvažiuodavo j tą bendrabutį rašytojai, žinoma, ne lokio kaip Voznesenskis, jauni ar kokie funk-
N TO

O –
B. o.
146 cionieriai. Buvo toks pažįstamas mano maskvietis rašytojas KHonovas, tai su juo ten buvau. Prisiminėm su Albinu senus laikus.
Nežiūrint to, kad vėtytas ir mėtomas, rašyt Albinas nenustojo. Jis visą laiką rašė į stalčių, rašė ir dėjo. Ir kai jam uždegė žalią šviesą, ėjo knyga po knygos. Tiktai, žinoma, yra viena, kai rašo ir deda į stalčių ir viską iškelia vienu metu, o kita – kai knyga išeina, kai ji gimsta, kai pradeda gyventi, prasideda kontaktas su žmonėmis. Taip pat kaip scenoj – kol žiūrovo nėra, nėra spektaklio. Ir poeto – kol jo nieks neskaito, jis gali šedevrus rašyti, bet tai nebus šedevrai, jis negalės pagaliau ir vystytis, ir augti.
Dar kažkada buvau užėjęs j svečius, jau Liubarto gatvėj gyveno. Albinas buvo atsigavęs, jau jį pradėjo spausdinti, su juo pradėjo draugauti. Nors, man atrodo, gerų vyrų buvo, E. Matuzevičius jo niekad nebuvo palikęs, pačiais juodžiausiais laikais buvo su juo.
Man atrodo, kad Albinas lyg ir vengdavo mūsiškių, panevėžiečių. Tarp kitko, aš nežinau, tokių dalykų niekad nepatikrinsi, bet…
Albinas turėjo kažkokį skaudulį mūsų atžvilgiu. Kai jį sodino, tai, aišku, neapsiėjo be to, kad mūsiškius klausinėjo ir reikėjo duot kažkokius parodymus tiems žmonėms, kurie bylą sudarė, organizavo kaltinimus. Žinoma, jokių kaltinimų jam nesuorganizavo, ir matyt, kad įkalčių nerado, niekas iš mūsiškių Albino neapkaltino. Bet, galimas daiktas, kad kai kurie mūsiškiai nepakankamai gynė Albiną, nors galėjo tuo metu užstoti jį. Tuo labiau kad kaltino dėl okupacijos metų. Jam pripaišė kažkokius ryšius čia, kad spausdino okupacinėj spaudoj antitarybinius eilėraščius, pasirašinėdamas slapyvardžiu, ko tikrai Albinas nedarė. Dėl to, kad ne toks žmogus. Albinas – nesiblaš-kantis žmogus ir savo ideologija, ir pasaulėžiūra. Ir kai kuriuo metu nutylėdavo, nešnekėdavo. Kad ir pokario laikotarpiu,– Albinas nebuvo niekad fanatiku, nežiūrint jo partiškumo ar nepartiškumo ir jo santykių su Rašytojų sąjunga. Albinas nebuvo kovotojas, politikas. Jis nesidras-kė niekad už jokias idėjas, kaip ir už savo asmeninį gyvenimą, nesiplėšė. Jis – uždaras reaktorius, tikras poetas, kurį mažai veikė ir aplinka, ir politiniai įvykiai. Jis mokėjo būti šalia – kaip akmuo upely; viskas plaukia pro jį. Jo poezijoje – žmogus, jo ryšiai su tėvais, su žeme, su tauta, ryšiai, kuriais kraujas teka, bet ne vėliavėlės, ne lozungai švyti, jokiu būdu. Toks Albinas buvo ištisai, net tais laikais, pokario, išvežimų, teroro metais. Ir man atrodo, jeigu jis būtų pokario metais pasimetęs bent kiek drastiškesniais suktelėjimais, jis niekad nebūti] (os krizės turėjęs. Bulij liaudies poetas, kaži koks kaži kada. Seniai
jau butų ir akademikas, pagal savo mąstymą, savo gilumą, bet jis neatsiliepė niekad į kasdienybės šaukimą.
1941 m. žmonių trėmimai į Sibirą, areštai, inteligentijos naikinimas, skirstymas į patikimus ir nepatikimus, reikalingus ir nereikalingus, pavojingus ir nepavojingus,– aiškiai labai skaudino Albiną, ir nekentė jis šito laikotarpio. Nors ir buvo „Vilniaus balso“ redaktorius. Bet tai jo nepaskatino, užėjus vokiečiams, lipti ant bačkos ir šūkaut arba revanšo ieškot, arba muštis į krūtinę, kad dirbęs redaktoriumi. Albinui negalėjo kilti netgi panašių minčių.
Aš suprantu, kodėl pokario metais Albino asmenybė sudomino 1.1, organus. Kaipgi tarybinio laikraščio redaktorius visą vokietmetį išsilaikė, kuomet pyškino komjaunuolius arba pionierius, kurie tiktai raudonus šlipselius paraišiojo, jau juos už tai statė prie sienos. Kokiu būdu tokia figūra, kaip Albinas, sugebėjo išlikti. Įtarinėjo kažką.
Po karo, kai vėl susirinkom visi, norėjosi turėti Albiną. Albinas grįžo pirmiau už J. Miltinį, jis buvo Telšiuose, o J. Miltinis – Kalvarijoje. Mums atrodė, kad, atstatant teatrą, Albinas bus reikalingas. Kaip protingas žmogus, galintis mums padėti. Bet Albiną labai greit iškvietė į Vilnių. Jis irgi išvažiavo su kažkokiu gailesčiu. Laikai buvo sunkūs, bet jam pas mus buvo gera. Laiko dvasia mus jungė.
O mane asmeniškai su Albinu siejo dar vienas dalykas. 1940–1941 m. visas pasaulis, Europa ir Lietuva buvo aiškiai susiskirstę į kairę ir dešinę. Kur? Ką? Jauniems vaikinukams reikia idėjų, reikia kur eit, su kuo. Ir mes nuėjom į kairę. 1941 m. aš pasidariau komjaunuoliu. Kai atėjau tais pačiais metais į teatrą, džiaugiausi, kad nieks nieko nežino. 1940–1941 m. už komjaunuolį didesnio tėvynės išdaviko negalėjo būti, ypač 1942 metais visi užsidegė neapykanta. Iš viso, kai aš atėjau į teatrą, kur mane visi pažįsta, kad aš buvau kažkoks… Albinas irgi buvo kažkoks… Albinas nežinojo nieko apie mane. Aš apie jį žinojau. Mane šliejo prie jo toks artumas – likimo draugas. Ir man jo rimtis, filosofinis požiūris į tuos visus perversmus teikė dvasinę ramybę. Kai žmogus nesislapsto, nelaksto, nesimaskuoja, išsigandęs nesidairo. O man Panevėžy pirmiausia šitokia būsena buvo. Kažkam atėjo į galvą (tai dar labiau paaštrino politinę situaciją) paskelbti, kad panevėžiečiai gimnazijos komjaunuoliai išžudė gydytojus. Esą, saugumiečių čia nebuvę, komjaunuoliai iš-žudę. Kadangi tuos komjaunuolius mieste buvo galima ant pirštų suskaičiuoti, tai patekau į tokią kompaniją, kad Dieve duok. Faktiškai mačiau ir man parašytą nuosprendį. Atrodo, kad Albinui esu tai pasisakęs. Bijojau kitiems aktoriams, savo draugams prasitarti. Ir paskui tik paaiškėjo man, kad visi žinojo, kas aš toks, tik niekas nieko nesą-
kė. Ir J. Miltinis žinojo. Aš maniau, kad J. Miltinis nerizikuos, nes teatre irgi buvo susidariusios tokios aplinkybės. 1941 m. teatras atidarytas, tarybinis teatras. Buvo pirmieji rinkimai, teatras buvo labai į rinkiminę kampaniją įsijungęs. Tokius skečus, vaidinimus J. Miltinis pats kontroliuodavo, pats V. Majakovskį deklamavo. 1941 m. tai atsiliepė. Aš tokį išlaisvinto panevėžiečio straipsnį prisimenu, tai maždaug: duoti po kastuvą reikia visiems Panevėžio aktoriukams, ir kaskit duobę, ir patiems lįst į duobę. Tik toks pasiūlymas. Bolševikų uodegos, išniekinę Marijos altorių, kadangi atidavė 1940 m. Marijonų vienuolyną teatrui kaip bendrabutį. Dar baisiau buvo: dirbtuves padarė koplyčioj ir dar turėjo drąsos teatro atidarymo balių padaryt koplyčioj. Siaubas, tokiam miestely kaip Panevėžys, kuriame buvo tada 30 tūkst. gyventojų. Visi pašiurpę buvo, tokie bedieviai tie aktoriai. Reikalavo keršto.
Kadangi Albinui į tėviškę važiuot iš Panevėžio buvo toli, be to, nežinau, ar jis ten galėjo važiuot, tai jis nevažiavo nei į tėviškę, nei į Vilnių. O vasarą važiuodavo į Kubiliūnus, V. Blėdžio tėviškę. Kad šitaip mylėtų, kaip Albiną mylėjo kaimo žmonės – tai labai reta. Nes kaimiško atspalvio Albinas turėjo labai mažai. Poezijoje – taip, bet ne gyvenime. Neįsivaizduoju, kad Albinas galėtų pasiprašyt gaspadoriaus ar šieno papjaut, ar laukų darbus nudirbt. Kaip miestiečiai, kurie iš kaimo yra – su šakėm, su dalgiu dirba. O jis gražiai mokėjo naminį alų papliumpt, pasakoti visokius niekus. Bet visi jo laukdavo, atsimenu, Petrietis toks, Vytukas, Jučas – kur Albinas, jei atvažiuojam kada be jo. Ir eidavo iš vienos gryčios į kitą šypsodamas. Petrietis geriausiai darydavo alų kaime. Atėjo Albinas. Susėdo už stalo. Ir Albinas nutarė paerzint Petrietį. Jis toks būdavo (Albinas – R. B.). Niekam saldus nebuvo, niekam nepataikavo. Kad malonus žmonėms būtų – ne. Ir tai būdavo labai įdomu. Prie jo visad žmonės šliejosi. Išgėrė Albinas vieną stiklinę alaus ir sako: „Ei, klausyk, kažko tas alus nenusisekė“. Petrietis– nieko, kramto ūsą. Ir vėl Albinas kitą stiklinę geria: „Kažkaip, na kaip čia tau dabar, tokį alų aš pas tave pirmąkart geriu“. O geras alus. Petrietis sėdėjo sėdėjo gale stalo, staltiesę lamdė lamdė, tik – trinkt žemėn. Su visom stiklinėm, su visais ąsočiais. „Va, šitaip.“ Šposelis Albinui. Bet piktdžiugiškumo Albinas neturėjo.
Lyginant J. Miltinį ir Alb. Žukauską, J. Miltinis aštresnis, mažiau monumentalumo, tuet abu turėjo labai gražaus, o ypač Albinas, tokio intelektualinio chuliganizmo, tokio netikėto, provokuojančio, kartais velniai žino iš kur, kas; padarys’, tokią štuką, kad niekam neateis į galvą. Toks vidinis palaidumas, pasileidimas – leidžia sau… J. Milliniiii tni buvo kartais aštriai, provokuojančiai, ypač
149 su miesčionija, kur etika labai pabrėžiama, mandagumai visi, hierarchija: ponas režisieriau, p. daktare, p. direktoriau. J. Miltinis nerdavosi iš kailio, kad ką nors padarytų,– tai jis porcelianą pradeda valgyt, kramtyt lėkštutę japonišką, tai burmistrui užvožia šaltieną iškilmingo posėdžio metu, steigiant miesto Meno draugiją; ir Albinas ten buvo. Ir Albinas turėjo tokių niuansų. Koks nors balius – tai, žiūrėk, sėdi šunį apsikabinęs kur nors kieme, tai jis vėl – pas arklius nuėjęs, tai senuką kokį kalbina. Ir ne bet kaip, bet net ir paerzina, ir užkabina.
Man atrodo, kad dabartinio gyvenimo tempai, informacijos srautas, spauda, televizija, radijas, politiniai įvykiai vienas ant kito lipa. Visi tuo pačiu gyvena, vienodu maistu minta. Ir tokie monolitai, tokie žmonės, tokios individualybės kad išaugtų – nėra sąlygų. Tokie žmonės turi būti ir gyvenime, ir šalia jo. Ir minta tuo gyvenimu, bet kitaip susiję su juo, performuoja jį, semiasi peno iš jo, juo gyvena, ir nesuinteresuotas toks žmogus netgi ateitimi. Žmones bjauriai suvienodina vadinamasis tikslo siekimas arba tas lyg teigiamas dalykas – maksimalizmas, turintis destruktyvią apraišką. T. y. – maištas dėl maišto, individualybės saviraiška. Ir yra ne saviraiška, bet organika žmogaus, tokių kaip J. Miltinio, Alb. Žukausko.
Prisimenu paskutinį susitikimą su Albinu. Tąkart Lina dirbo kino studijoj. Užėjau labai trumpam, gal pusvalandžiui. Įsivedė Albinas į kabinetą. Atidarė stalčių rašomojo stalo – kaimiškos duonos, dešros gabalai, buteliokas vienas. Nei kaip gyvenam, nei ką. Tiesiog pasėdėjom, pa-dūsavom. Nieko jis man nepasakė, nieko aš jam nepasakiau, bet buvo labai gera.
Gyvenime Albinui prispjaudė į širdį. Tokiam žmogui, kuris negali apsiginti, kuris negali keršyti niekam už tai. Bet jis išliko taurus, nepalūžęs, iškėlęs galvą. Ir nuoskaudos, nevilties nesijautė iš jo eilėraščių. Galima sulaužyti savo principus, bet ne gyvenimą.

Užrašė Rūta Babavičiūtė 1989 m.

 

Juozas Macevičius. Visam gyvenimui

Skaityti

 

Pažinčių ir susitikimų atžvilgiu gyvenimas man buvo be galo dosnus ir negailestingas. Dosnus todėl, kad man teko bendrauti su tokiais rašytojais, apie kuriuos pirmą kartą išgirdau, sėdėdamas gimnazijos suole. Tai buvo A. Vienuolis, V. Mykolaitis-Putinas, I. Simonaitytė, P. Cvirka, A. Venclova, K. Korsakas, T. Tilvytis, K- Boruta, J. Šimkus, K- Jakubėnas, L. Janušytė ir daugelis kitų, jau nekalbant apie tuos, kuriuos galėjau vadinti draugais tikrąja to žodžio prasme, su kuriais kartu dirbau redakcijose, gyvenau tais pačiais vargais ir rūpesčiais. Negailestingas todėl, kad daugelį iš jų teko palydėti į amžino poilsio vietą, stovėti prie kapo duobės ir užberti sunkią saują žemių ant jų karstų.
Visi jie buvo žymiai vyresni už ‘mane, tačiau tuo metu ne amžius lėmė suartėjimo laipsnį. Kartais dvigubai vyresnis žmogus buvo kur kas artimesnis už bendraamžį. Net sunku patikėti, kad šie susitikimai paliko tokius pėdsakus, kurių reikšme pradėjau suvokti dar ne taip seniai, kai situacijas ir poelgius ėmiau vertinti ne impulsyviai ar intuityviai, o jau remdamasis nemaža patirtimi. Dažnai sugaunu save galvojant, kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgtų mano paminėti žmonės, kaip jie vertintų mano paties darbą ir žodžius. Vadinasi, kol gyvenu, kartu su manimi ir manyje gyvena jie, vadinasi, ir mano patirtyje gyvi jų darbai, žodžiai, teisingi sprendimai ir klaidos.
Vis dėlto didžiausią ir giliausią pėdsaką mano gyvenime paliko Vladas Mozūriūnas. Tačiau pasakyti tik tiek, vadinas, nepasakyti nieko. Turiu atvirai ir tiesiai pripažinti, kad jis tikėjo manimi net tada, kai nebetikėjo niekas, nors kaip tik jis tokiam netikėjimui turėjo didžiausio pagrindo. Sunkiu man metu buvau jo pakviestas dirbti besikuriančiame „Švyturio“ žurnale, ir vyriausiasis redaktorius ilgą laiką gana atlaidžiai žiūrėjo į ne itin pavyzdingą mano jaunystę ir gyvenimo būdą. Ir nors tada nepateisinau jo pasitikėjimo, po gero dešimtmečio jis priėmė mane į „Pergalės“ žurnalą. Tai buvo tikro draugo globa ir rūpinimasis likimu žmogaus, kuris vargu ar buvo to vertas. V. Mozūriūnas nemokėjo sakyti varginančių pamokslų, tačiau tvirto vyriško žodžio neieškojo kišenėje. Ir tai veikė ne tik tą, kuriam tas žodis buvo skiriamas, bet ir tuos, kurie jj nugirsdavo. Jis taip pat nemokėjo platoniškai guosti, o atvirai klausdavo, kiek rublių trūksta ligi algos. Grožinės literatūros leidykloje tvirta V. Mozūriūno pozicija yra teigiamą! išsprendusi ne vieno rinkinio likimą, nes jis bnvn žmogus, kuris nebijojo atsako
mybės. O svarbiausia, kad tai nelaikė jokiu nuopelnu. Atsimenu – 1960 metais buvo sprendžiamas V. Sirijos Giros romano „Voratinkliai draikės be vėjo“ publikavimo klausimas „Pergalėje“. Redakcinės tarybos posėdyje lemiamą žodį tarė V. Mozūriūnas. Ir paskui visų nesąžiningų kritikų išpuoliai krito ant jo galvos. Visi kiti „džentelmeniškai“ tylėjo. Tačiau nuostabiausiai elgėsi „drąsa“ garsėjusi „Vagos“ vadovybė: aštuonerius metus lindėjusi krūmuose, ji pagaliau išleido „nelemtąjį“ romaną, kuris šiandien skaitomas ne viena pasaulio kalba. V. Mozūriūnas šio leidinio nebesulaukė, nebeskaitė jis ir apsidrau-dėliškų eilučių „Lietuvių literatūros istorijoje“: „Tačiau šeimos konfliktą vaizduodamas vien kaip psichologinį procesą, autorius neišvengia ir meninio motyvavimo trūkumų, priežastinių ryšių analizę pakeisdamas atsitiktinumais. Kritika yra priekaištavusi autoriui dėl nepakankamo socialinių aspektų išryškinimo“1. Nurodyti ir romano pasirodymo „Vagoje“ metai. Jeigu tai vadinama istorija, tai kas tada yra klastotė? Palikime šį klausimą literatūros mokslininkų sąžinei. V. Mozūriūnui, kareiviui ir poetui, tokios pozicijos buvo ne tik nepriimtinos, bet ir gėdingos.
Tačiau buvo ir kitas V. Mozūriūnas, kurio paveikslą geriausiai atskleidė jo jaunystės draugas E. Mieželaitis: „Gimnazijos suole aš pamilau Vladą iš karto. Jo dideles, mėlynas ir visada žmogui atviras akis: prašom, galite, jeigu norite, įeiti į vidų, tik neapgaukite. Taip visada bylodavo jo atviros akys. Ir jo balsą: visada virpantį ir žalią kaip pavasario beržų ošimas. Savo eilėraščius jis skaitydavo kažkokiu labai graudžiu balsu, tarytum jį kas būtų smaugęs. Ir smaugė… Ir dar kaip smaugė! Gyvenimas. Poezija. Ilgesys…“2
Reikėjo būti labai įžvalgiam ir subtiliam, kad pastebėtum tai, ką pats poetas visada rūpestingai slėpė nuo svetimų akių. Tačiau tas, kuris tai pajuto, dar labiau mylėjo ir gerbė jį – ir už jautrumą, pažeidžiamumą, ir už vyrišką mokėjimą tvardytis, už tikėjimą žmogumi ir gyvenimu. Daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų, sunkiausiomis karo dienomis V. Mozūriūnas parašė tokias eilutes:
Tu neverk. Aš sugrįšiu namo dar, Trečią kartą, kai vyšnios žydės,– Bus naktis, bus rami ir vienoda Kaip šviesi mėlynoji žvaigždė.
Maža pasakyti, kad iš šių eilučių dvelkia tikėjimas gyvenimu, jose gyvas šventas įsitikinimas bet kokia kaina nugalėti tose titaniškose grumtynėse ir grįžti į gimtąją žemę. Ar didelė buvo tokio sugrįžimo galimybė? Šiandien, kada žinome, kad galvas šiame kare padėjo dešimtys milijonų žmonių, galime drąsiai pasakyti, kad tokia galimybė buvo labai nedidelė. Ypač kai prisimeni jo liauiiutę
figūrą: juk su tokiu Vladu Mozūriūnu aš susitikau 1946 metais. Tokį jo paveikslą išsaugojo jo vyresnysis fronto draugas, vėliau Aukštųjų literatūros kursų dėstytojas Aleksandras Isbachas. Ir kai aš pasakiau jam, kad netekome Vlado, jis kažkaip tėviškai tepasakė vos trejetą žodžių: „Ach, moj malčik!“ Stipri dvasios jėga ir didelis tikėjimas gyvenimu, draugyste, meile, visu tuo, kas įeina į Gėrio sampratą, buvo jo kaip asmenybės visuma. Todėl ir mokėjo jis už viską aukščiausia kaina.
Turbūt kaip tik todėl jo eilėraščiai buvo artimi ne tik tiesioginiam adresatui, bet ir dideliam būriui žmonių, kurių įsitikinimai nesutapo su paties poeto pozicija. Aš turiu pakankamai daug liudininkų, kurie gali patvirtinti, jog „Žemės sauja“ (pirmasis Vlado Mozūriūno eilėraščių rinkinys) buvo šiltai vertinama ir Sibiro tremtinių. Stiprus gimtosios žemės ilgesys ir tikėjimas sugrįžimu į ją, kuris veržėsi iš šios knygos, jungė tikros poezijos skaitytojus.
Niekaip negaliu užmiršti paskutiniųjų susitikimų, kai atrodė – niekas negalėjo žadėti nelaimės tomis gražiomis pavasario dienomis. O kaip tik su jomis neišvengiamai susieta juoda data – 1964 metų birželio devintoji, kada jo netekome.
Ta taiki, pilna žydėjimo ir gyvybės diena nepaliko mums jokios vilties, nors nei degė miestai, nei griaudėjo artilerijos kanonada. Atvirkščiai – virte virė gyvenimas poeto numylėtame senajame Vilniuje, kasdieniais“ džiaugsmais ir rūpesčiais žėrėjo vilniečių akys. Dar ne visus juos buvo pasiekusi juoda žinia, kad į jų margą srautą nebe-įsilies mėlynakis, per anksti pražilęs poetas, kukliai išreiškęs savo meilę miestui, kuriame jis gyveno ir dirbo kartu su jais:
Aš nieko sau daugiau netrokštu, Tik prie baltų aukštųjų bokštų, Išaudus keletą dainų, Padėt ant tavo akmenų.3
Tikrų poezijos meistrų eilutės visada atrodo kuklios, suprantamos, nes jos skirtos žmonėms, apie kuriuos su tokia šiluma kalba poetas savo eilėraštyje „Troleibuse“. Tačiau juk mes visada galvojame apie poeto kūrybos visumą. Tik tada ligi galo atsiskleidžia to kuklumo ir paprastumo poetinis, sunkiai paaiškinamas mechanizmas, jo jaudinantis poveikis skaitytojui. Tą skaudžią birželio dieną ne vienas vilnietis pajuto aitrią netekties gėlą, ir turbūt dar šalčiau po Petro ir Povilo bažnyčios skliautais pasidarė Onai, kurios dalią taip nepretenzingai ir giliai aprašė V. Mozūriūnas. Jo „Vilniaus etiudai“ visiems laikams įsirėžė j miisų širdis, atskleisdami nepakartojamą senosios sostinės žavesį, sulydytą iš praeities ir dabar-
ties bruožų, neieškant įmantrių ir dirbtinų jungčių tarp atskirų eilėraščių.
Visa V. Mozūriūno kūryba žavi poetiniu vientisumu. Kaip liudija kai kurie jo pasisakymai, jis siekė to vientisumo nuo ankstyvos jaunystės. O tai nebuvo taip lengva ir paprasta, netgi gerai suvokiant uždavinius tų literatų, „kurie,– kaip rašė poetas 1940 metais,– nori užaugti dideliais rašytojais, poetais, visuomenininkais, politikais, kurie žiūri į meną, literatūrą ne kaip į kokį prieskonį prie bendrų pietų, ne kaip į prabangų cigarą, kurį kai kas užsirūko pavalgęs, bet kaip į gyvenimo variklį progresyvion ateitin“4. Tačiau uždavinių suvokimas dar nėra kūryba. Mes žinome, kiek daug savo metu dirbo mūsų žodžio meistrai, kol pasiekė tą kokybę, kuri turi teisę vadintis menu, poezija. V. Mozūriūnas ne tik gerai tai suprato, bet ir jautė didelę atsakomybę – užtat toks nemažas pluoštas nespausdintų eilėraščių pateko į 1971 metais išleistus „Raštus“. Ir tai toli gražu ne vien tik jaunystės metų bandymai.
Vėliau, jau eidamas rūsčiais karo keliais, poetas dar daug mąstys apie poeziją ir poeto pašaukimą, ir parašys savo „Autobiografijoje“ šias įsimintinas eilutes: „Tais metais aš supratau, kad tikroji poezija visuomet reikalauja giliai perjausto ir konkrečiai, ryškiai įsivaizduoto vaizdo, kad poeto jausmai, jo estetinis priėjimas prie gyvenimo turi remtis visuomenės estetiniu jausmu, kitaip eilėraštis pakibs ore. Ir rašiau, rašiau, prieš akis turėdamas apkasų karį“5. Galbūt pats formulavimas, šių dienų akimis žiūrint, nėra labai „moksliškas“, bet be jo sunku suprasti atrankos principus, kuriais rėmėsi poetas, neįtraukdamas kai kurių eilėraščių į savo knygas.
Daugiau ar mažiau suprantama, kodėl poetas atsisakė ankstyvosios jaunystės eilėraščių („Snaigės žaidžia“, „Širdis ir pūga“, „Draugams“ ir kt.). Jie neatitiko nei laiko reikalavimų, kurie buvo griežti ir negailestingi. Juose dar girdėti K. Borutos, A. Venclovos, J. Aisčio poetinės gaidos. Tačiau šiandien jie gana įdomiai liudija apie tai, kaip sunkiai poetui reikėjo ieškoti savo kelio ir balso, su kokia atsakomybe žiūrėjo į pašaukimą.
Tačiau beveik visi karo metų datomis pažymėti eilėraščiai jau atkreipia dėmesį – kartais nepakartojama detale, o ištisai – savo nuotaika ir intonacija. Tai autentiškos karo metų detalės, nuotaikos ir intonacijos. Užtenka prisiminti nedidelio eilėraščio „Stepės“ eilutes:
Tų pažiūrėk, pasižiūrėk į stepes! Šitaip numirėlis lik miega. Tos balos – apledėję akys,
o rcitltis jn lai sniegas.
Vargu ar kas nors suabejotų, kad tokį stepių paveikslą galėjo nupiešti tik visą karo siaubą patyręs poetas. Tą patį galima butų pasakyti apie tokius eilėraščius, kaip „Pasisakymas“, „Iš fronto dienoraščio“, „Lopšinė“, „Atsimenu. Blindažo ambrazūrose“ ir kt. Juose ryškios ne tik karo detalės, juose prasideda ir savita eilėraščio stilistika, „mozūriūniška“ eilėraščio intonacija, kai žodis ne plaukia, o eina. sunkiai, tarsi per gruodą. Tačiau šiems eilėraščiams trūksta išbaigtumo, net tos pačios stilistinės vienovės, kuri budinga brandžiausiems V. Mozūriūno kūriniams. Todėl jie palieka fragmentų, poetinio štricho įspūdį, prie kurių autorius dar tarsi turėjo grįžti. Tačiau kodėl nebegrįžo – sunku pasakyti, ar neužteko laiko, ar griežtas reiklumas buvo pasmerkęs juos nežiniai. Manyčiau, kad antroji prielaida – patikimesnė.
Ją tarsi patvirtina didelis pluoštas tokio pat likimo sulaukusių eilėraščių, kurie parašyti jau grįžus į gimtinę. Cia taip pat susiduriame su tam tikromis mįslėmis: yra daug eilėraščių, kurie nepateko į poeto knygas, nors jie, net šiandienos akimis žiūrint, pilnai to nusipelnę. Tarp jų yra ir eilėraštis „Pavasaris Vilniuje“, kurio paskutinis posmas tarsi šiek tiek praskleidžia užuolaidą, ieškant atsakymo į aukščiau minėtas mįsles:
Ir aš einu. Aš jaunas kaip pavasaris, Nes mes abu vienmečiai ir draugai. Tik jis į aikštes savo šypsnius pažeria, O aš eiles rašau – ir tas pačias blogai.
Lyg ir netikėtas prisipažinimas išdidaus (o artimiau nepažįstantiems – gal net šiek tiek pasipūtusiu) žmogaus lupose. Tačiau su galutiniais sprendimais niekada nereikia skubėti. Išvadas galima daryti tik pasvėrus ir įvertinus daugelį faktų. Iš tikrųjų V. Mozūriūnas pasitikėjo savimi kaip redaktorius, net kaip kino scenaristas. Manau, kad jo kaip redaktoriaus talento niekas negalėtų paneigti: jis buvo ir drąsus, ir toliaregiškas, mokėjo ginti savo nuomonę ir nekeisdavo savo sprendimų. Juk ir pirmosios stambesnės mūsų išeivijos rašytojų (K. Almeno, A. Gustaičio, J. Kėkšto, V. Šlaito) publikacijos pasirodė „Pergalėje“, kai prie jos vairo stovėjo kaip tik V. Mozūriūnas. Užteko jam jėgų ir ištvermės dirbti su mūsų kinematografininkais.
Tuo tarpu poezijoje visada jautė abejonių: skubėdavo parašytą eilėraštį perskaityti draugams, nepaisydamas to, kad jie buvo dar neapsiplunksnavę ir kur kas mažiau patyrę negu jis pats. Aš ligi šiol atsimenu, kaip jis man, Antanui Jonynui ir Lilijanai Binkytei skaitė savo poemą apie mūsų pokario kaimą. Gaila, kad ligi šiol nerastas šis rankraštis, Tačiau svarbiausia ne tai – V. Mozūriūnas visada reikalaudavo atsakyti, ką galvoji apie tą ar kitą
jo kūrinį. Tiksliau sakant, ne reikalaudavo, o pats skaitydavo atsakymą iš klausytojo reakcijos. Ir turbūt kažkuria prasme jis buvo teisus: lyrika toks žanras, kurio veikimas žaibiškas. Paskui galima nagrinėti pačio eilėraščio privalumus, o emocinį poveikį jauti iš karto.
Tik tiesiai žiūrint į akis kareiviui galima parašyti tokį eilėraštį, kaip „Troškimas“, tokias eilutes:
Nesakykit, kad noriu per daug. Argi daug – vėl sugrįžt į namus Ir prie žemės ten galvą priglaust, Kaip prie motinos glaudžias sūnus?
Aš su pilna atsakomybe galiu pasakyti, kad užaugs dar ne viena karta, vis toliau atsitrauks prisiminimai apie karo žaizdas, bet ir už šimto metų žmogus supras šio ketureilio – klausimo tragizmą, pajus jo nepakartojamą jėgą ir niekada neliks abejingas. Gal net dar daugiau – ateinančios kartos pajus ne tik tragizmą, bet ir įspėjimą, sužinos apie karą daugiau negu iš istorijos vadovėlio. O juk visi V. Mozūriūno karo metų eilėraščiai, rodos, parašyti žiūrint tiesiai mirčiai į akis. Tiesą sakant, tokius eilėraščius ir cituoti šventvagiška: juos kiekvienas turi susirasti ir pats perskaityti, kad pajustų kiekvieną žodį tarsi gyvą žaizdą. Gal taip geriau suprasime, kokia kaina apmoka kiekvieną savo eilutę poetas, nes kitokio mato kaip skaitytojo širdis jai nustatyti nėra.
Ar daug galima parašyti tokių eilėraščių ir ar ilgai galima gyventi, taip netausojant savęs – štai klausimai, kurie neduoda man ramybės, kai aš mąstau apie V. Mozūriūną. Iš tikrųjų tokių eilėraščių galima parašyti daug, tiek, kiek jų parašė poetas. Komjaunuolis su pogrindžio stažu, kareivis ir komunistas (tai tiesa, kuriai aš negaliu nusikalsti, juo labiau – stalinizmo nusikaltimų negalima suversti milijonams dorų žmonių, priklausiusių partijai, gyvenusių ir dirbusių pagal sąžinę, o ne vien pagal partijos įstatus) – štai kaip buvo nueiti dvidešimt šešeri iš keturiasdešimt dvejų metų. Aš nenoriu vardinti jo pareigų: jos visos buvo atsakingos ir garbingos. Tačiau jis visų pirma buvo poetas. Jis vienodai oriai eidavo gatve su ministrais ir nebėgdavo į kitą gatvės pusę, pamatęs gyvenimo aplamdytą jaunystės laikų draugą. Jo dosni ranka yra palydėjusi į kūrybos kelią ne vieną jauną poetą. Jis tikrai nešė naštą pagal sąžinę, tik ar mes, jo draugai, visada atsakydavome jam tuo pačiu? Toli gražu ne visada. Neieškokime atsakymo j šį klausimą – geriau netikėkime mirties data, iškalta granito ar parašyta enciklopedijoje, įsiklausykime į palies poeto baisa:
Kai žvaigždė erdvėje numiršta, Jos šviesa dar ilgus metus Liejas žemėn per tamsą tirštą Lyg sidabro šaltas lietus.
Jos šviesoj stiebias į dangų Medžiai, žolės, šnara vanduo Ir bučiuojas kažkas po langu Arba skęsta pievų žieduos…
Ta šviesa visam gyvenimui.
1. Lietuvių literatūros istorija. – V., 1982. – T. 2. – P. 474–475.
2. Mieželaitis E. Čia Lietuva. – V., 1968. – P. 418-419.
3. Mozūriūnas V. Raštai. – V., 1971. – T. 1. – P. 183.
4. Mozūriūnas V. Raštai. – V., 1971. – T. 2. – P. 168.
5. Tarybų Lietuvos rašytojai. – V., 1977. – P. 143.

 

Sigitas Parulskis. Apie muiliną liežuvį

Skaityti

 

Sigitas Parulskis
Apie“muilinu liežuvį

Atpratinkite Dievą būt žmogum.
S. Valjechas

…o po to tenka pasakoti nerišlią, painią, nuolat trūkinė-jančią istoriją apie tai, kaip sunku surasti kalbą apie poezijos, apie eilėraščio kalbą, apie jos gyvenimą ir mirtį, apie gyvybę, budinčią šalia jos, apie beviltišką prisikėlimo viltį…
Viskas objektyvu, viskas subjektyvu, laikina, amžina, sąlygiška, vis iškylantys ir nuolat gurantys sistemų, struktūrų pastoliai, kad turėtumėm nors menkiausią galimybę vienas kitą suprasti, o ne paaiškinti.
Poezijos kalba, kaip ir nepoezijos kalba, be abejonės, atsirado susidūrus dviem sferoms: idealiajai ir materialiajai– rodos, šitaip nekalbėjo Platonas. Arba gelmės ir paviršiaus sandūroj. Paviršiaus priemonėms bylojant apie gelmę, anot A. Šliogerio. Šitaip atsiranda veiksmas, pasaulis, namai…
Virdamas viduriuojančiam veršeliui sėmenis, prisiminiau eilėraščio eilutes: „Išvirk veršeliui sėmenų,/ kad apsivalytų“. Buvau parvykęs savaitgaliui į tėviškę – atsipūsti, pažiūrėt į ežero lelijom apsikaišiusį dubenį, pavaikščiot laukais, paupiu, lazdynais apaugusio šlaito link. Nusenusios vaikystės valdos, nusitrynę kadaise įgyventų teritorijų ribos, išnykę daugiaprasmiai pažinimo ir atpažinimo ženklai. Šuliniui, iškastam ant kalvos tarp aptrupėjusių, per karą sudegusio namo pamatų,– vėsų, sotų vandenį kaupusiam šuliniui į burną prigrūsta aptrūnijusių lentgalių, nuverstas ir išlaužytas virš rentinio kėpso-jęs stogelis, šiukšlės. Ant pamatų pasilypėjus, anapus vieškelio matyti plynė, namas sulygintas su žeme, daržai sulyginti, apaugę plytgaliais, apžėlę surūdijusios vielos kamuoliais. Kūno ir dvasios žemėlapis. Jis atsiranda, susiformuoja kaip ir takų, takelių, kelelių tinklai, kurie dabar jau visiškai išnaikinti, iki asfalto juodumo išskusti. Vadinasi, viską privalai susikrauti ant silpnų ir kreivų žmogaus pečių ir tempti su savimi iki pabaigos. Tiesa, dar sumaitoti alyvų krūmai, kuriuose stūksodavo medinis kryžius su alaviniu Kristum – tas išėjo dar prieš išnykstant namui. Namams. Štai tokia, gana banali, spėjusi tapti kūrėjų biografine kliše idilės, prarasto rojaus schema. Rojaus, į kurį grįžti arba bent jau Ieškoti kelių lemta bene kiekvienam kuriančiajam. Rodos, čia turėtų rastis kūry-
ba, iš čia ji turėtų keliaut į platų pasaulį, įsiklausydama į žemės ir dangaus patirtį, į čia vėl sugrįžti turtinga, prasminga, žmogiška. O girdžiu artimą tolimą balsą: „Kartais pagalvoju, kad į pirmąją mano knygą sudėti eilėraščiai atsirado dėl to, kad tais ir tais metais mačiau, kaip sprogsta karklai mano gimtinėje, Dzūkijoj, prie Teiraus ar Snaigyno ežero. Kad mačiau čia pirmą balsvą geltoną pavasario peteliškę, kuri man pasirodė besanti tokia didelė, jog savo sparnu gali užkloti visą Lietuvą…“
Girdžiu ir daugiau panašių balsų, girdžiu netgi balsų ūžesį, kuris sukelia katarsį, bet ir darosi grėsmingas. Gulėdamas ant žolės, toje pat vietoje, kur buvo langas, veidu atsuktas į paežerės pelkynus, girdžiu papievio karklynuose purslojančią lakštingalą, žiogus, kamanę, suprantu– sugrįžimui nebeturiu paties svarbiausio. Daugelį sykių kartota M. Heidegerio frazė, kad kalba yra būties namai, dabar skamba kaip nuosprendis – neturėdami, tiksliau, netekę kalbos, mes negalim sugrįžti į mums priklausančią būtį, į tikruosius namus. Būties nuojauta, kuri, tikėkim, rusena mumyse, nebegali išsireikšti žodžiais…
Yra toks poeto Liudviko Jakimavičiaus eilėraštis apie paukštį, kuris tarsi prikaltas kybo danguje. Pamenu, jam buvo priekaištauta, kad paukštis niekaip nepavadintas. Gal pavadint jį kormoranu – būtų labai europietiška, bet neoriginalu. O jeigu jis vadintųsi vieversys? Lietuviška, pažįstama, bet iki ašarų banalu. Arba – tai svetimas žodis.
Žodžiai susidėvi, pasensta, pasitraukia, kad vėliau vėl būtų atrasti. Dabar – žodžių pasitraukimo metas.
Kalbėdamas su tėvais, pamažu grįžtu prie tarmės, bet kartkartėm išgirsdamas save kalbantį, tegaliu apmaudžiai konstatuoti: tarmė prarasta, liko tik pats primityviausias, fonetinis lygmuo. Jaučiu, kad kalbu jau kita kalba, jaučiuosi esąs emigrantas.
Panašiai žmogus jaučiasi tarp kitataučių, ypač kalėjime arba kariuomenėj: ten reikia mokėti bent keletą kalbų, o kol jų esi neperpratęs, neišmokęs, pasaulis yra klaikus ir negyvas, nuolat už tavęs užkliūvantis – tavo gimtajai kalbai nėra vietos.
Šiuolaikinė poetinės kalbos situacija panaši, bet lyg ir atvirkščia: mes puikiai išmokome stereotipines kalbėjimo situacijas, galime jas varijuoti, perstatyti dėmenis, keisti vietomis teigiamus ir neigiamus ženklus, tačiau vis viena tai panašu į atrajojimą.
Reikia išmokti numirti (anot Mackaus ir Silbajorio) n įsineštiems daiktams ir veidams.
Algimantas Mackus, nebenorėdamas ir nebegalėdamas eiti keliais, kuriais pasuko „žemininkai“ (ir ne tik jie – A. Mackus puikiai išmanė tradiciją), ėmė ieškoti ir surado sąlyginai laisvą, bet pavojingą, tragišką mirštančios kalbos erdvę. Kalbą, neigiančią savo pačios tęstinumą, atsinaujinimo, prisikėlimo galimybę. A. Mackaus poetinis patyrimas yra riba, kurią peržengti baisu, ir niekas iki galo nedrįsta arba tiesiog neįstengia jos peržengti, nes galbūt už tos ribos jau nieko nebėra, tik mirtina avarijos tyla…
Rodos, kad tai, ką A. Mackus 7-ajame dešimtmetyje, būdamas emigracijoj, surado kalbos lygmenyje, Lietuvoje intensyviai vyko tikrovėje: melioracijos, kolektyvizacijos, urbanizacijos, industrializacijos ir kitos inventorizacijos užspeitė poetinę kalbą, įvarė į aklavietę. Siaubingai naivūs ir infantilūs tapo neoromantiniai peizažai, švelnūs atodūsiai žvaigždžių akivaizdoj. Pastangos kurti modernius įvaizdžius, medžius pakeisti kaminais, vietoj paukščių iškišti lėktuvus. Menininkas, rašytojas, poetas įgavo valstybiškai patvirtintą statusą, todėl nekeista, kad gana tragiškas ir staigus valstietiškos pasaulėjautos lūžis, tos pasaulėjautos „šaltinių“ išsekimas poezijoje tapo kone mada, o paskui jau ir nacionaliniu kiču. Oficialiosios lyrinės, dažniausiai ideologiškai patikrintos tradicijos atstovai ėmė apsiašaroję vaikščioti po buvusias sodybvietes, propaguoti skausmo, gailesčio ir savęs gailėjimo kultą. Taip, pastarųjų dešimtmečių poetinės kalbos tradicija – savęs apgailėjimo tradicija. Tačiau gera ar bloga, tokia nuostata buvo reikalinga. (Pasiaiškinimas: turiu galvoje Marcelijaus Martinaičio teoriją: meniniai, poetiniai tekstai okupacijos sąlygomis buvo tarsi barbariškai naikinamos etninės kultūros pakaitalas.) Bet štai banginis išsižiojo, atsirado sąlygos išoriškai laisvai, nebe tekstų pagalba suvokti bendrumą, tiesiogiai artikuliuoti visuomenės tikslus, diagnozuoti kultūros būklę, ir iš keletos tūkstančių eiliuojančiųjų teliko ne daugiau dviejų dešimčių. Išliko tie, kurie susikūrė, tarkim, savo asmeninę kalbą, kalbą, kuria kūrė ir pažino pasaulį. Nesmagus ir nepavydėtinas likimas tų, kurie naudojosi paruošta kalba, jos stereotipais, kurie buvo apsėsti meno visuotinumo manijos. Visuotinumas, o ypač toks, kokį buvo pasiekęs poezijos mylėjimas Lietuvoje, visuomet kvepia iškrypimu ir neišvengiamai žlunga.
Nors kaltinti nėra už ką ir nėra ką, tačiau minėto visuotinio poetiškumo pasekmės graudžios. Mokyklinės programos ir vadovėliai buvo prikaišioti menko lygio tekstų, dažniausiai propaguojančių gamtos, tėvynės, darbo meilę. Sakoma, kad visuomenę palaikė bendras tikėjimas kūryba, žodžiu kaip išlikimo sąlyga, bet dabar šis tikėjimas
sparčiai apvirto kita puse – kaip kitaip paaiškinti klaikų netikėjimą tokiomis, rodos, šventomis kategorijomis, kokios yra Lietuva, tėvynė, laisvė ir netgi šaknys, gamta, namai, šulinys, kryžius ir panašiai. Jau ne sykį apie tai kalbėta ir įvardinta, bet aš noriu pabrėžti, kad šie žodžiai nuvalkioti dar gerokai prieš Atgimimą. Jų buvo griebiamasi kaip atpažinimo ženklų, jie buvo kaip raktas įtikti plačiai auditorijai. Beje, tai auditorijai nė motais, kad už jos mėgstamų banalybių (todėl jos ir yra banalybės) nestovi nei žmogus su savo likimu bei išgyvenimais, nei tauta, nei pasaulis. Ten tokia tuštuma, kad net šiurpas! Štai atsiverčiau bene 1980 metais leistą rinkinėlį: Tu mano šaknys, Tėvyne. Ir aš tau ištikima. Tu mano meilė, Tėvyne. Pro skurdą, pro alkį.
Šiurpu ir nyku, ir tai jau ne mirštančios kalbos žodžiai, tai lavono išniekinimas!
Dabar jau daugelis žinome ideologinių prieskonių eilėraščiuose vertę, tačiau jie iki šiol tebėra apyvartoje, tebe-funkcionuoja kaip padirbti pinigai ar suklastoti parašai. Tik kas imsis išmėžt šitokias arklides?
Mirusius palikime mirusiems ir trumpam dar prisiminkime svaiginantį poetinio žodžio visuotinumą, auditorijos ištikimybę poetui, poeto pasitikėjimą auditorija. Poetas turi teisę kalbėti visų vardu
netgi tų kuriems atimta balso teisė arba jie nebyliai
(V. P. Bložė)
Poezija
kalba tiems,
kurie
supranta daugiau,
negu
gali jinai pasakyti.
(M. Martinaitis)
Sie eilėraščiai, savotiškos etinės programos, dažnai buvo minimi kaip pilietinio užsiangažavimo pavyzdžiai, ir daugeliui buvo aišku, kas slypi (arba gali slypėti) už žodžių „kalbėti visų vardu“, arba ką reiškia suprasti „daugiau“. Nukritus tramdomajai marškai, iškyla klausimas didžiulis: ar dar turi, o jei taip, tai kieno vardu dabar gali kalbėti poetas, tiksliau, ar dar pajėgus, ar dar reikalinga ta jo kalba, kiek yra tų, kurie supranta „daugiau“,– jau nebe’ e/opinės kalbos kontekste?
Kokie ten dar reikalavimai gali būti poetinei kalbai,– o juos nuolat mėgsta kelti užkalkėję profesoriai,– liaudiška, spinduliuojanti, kvapni, turtinga žodžių, garsų? O kiekgi skaitytojų, palinkusių ties Albino Žukausko raštais? Vienintelis įmanomas reikalavimas – kalba turėtų būti universali, kiek leidžia eilėraščio rėmai. Estetine prasme– netgi kosmopolitiška.
Maironis, būdamas talentingas poetas ir kunigas, įtvirtinęs literatūrinės kalbos lyrinę tradiciją, prisakė jai su meile saldžiai pabučiuoti. Pajutę, kad modernėjantis pasaulis gali greitai nebesuprasti saldžios kalbos, prieš Maironį tuojau pat pasišiaušė keturvėjininkai, smarkuoliai, nesukūrę didelių talentingų kūrinių, tačiau jų nuopelnai plečiant poetinės kalbos veikimo erdvę akivaizdūs.
Dabar dažnai samprotaujama,– esą poetai nebeturi apie ką rašyti, nes nebėra kam priešintis. Taip, poetinė kalba, kaip ir visa lietuviška kultūra, nuolat budėjo, buvo lyg ir ginties pozicijoje, tačiau tai jokiu būdu nėra didieji poezijos uždaviniai. Mums tektų viešai pasivadinti grafomanų tauta, jeigu po okupacinio laikotarpio teturė-tumėm krūvą komunistų darbelius demaskuojančių, ezo-pine kalba aprengtų kūrinių. Gera, būčiai atverta ir tiesą apie žmogų atverianti poezija per amžius buvo didžiausias pasipriešinimas bukagalvystei, nužmogėjimui ir prievartiniam nužmoginimui. Tokia ji turėtų būti ir dabar. Nes nieko neverta partijoms tarnaujanti arba prieš jas kovojanti poezija.
Mirtis neturi jokios ideologijos ir nepriklauso ji nė vienai partijai.
Būtina nauja kalbos mitologija. Tuojau pat po sausio įvykių Vytautas P. Bložė parašė ir „Siaurės Atėnuose“ paskelbė keletą eilėraščių, savotiškų dokumentinių kadrų. Kadangi laikraščių, kino juostų, įspūdžių kalba tokiose situacijose yra kur kas pranašesnė, tai meniškai organizuotas tekstas šitokios faktologinės ir emocinės informacijos sraute visuomet lieka beveik nepastebėtas, netgi nelabai sugestyvus. Tačiau laikas – tokių tekstų talkininkas, ir kuo toliau į praeitį traukiasi pats įvykis su savo detalėmis, tuo labiau pradeda gyventi, veikti eilėraštis. Matome kūno virtimą žodžiu arba žodžio atsiskyrimą nuo kūno. Eilėraščiui jau nebetrukdė nuogo fakto tikrovė, jis jau gyvena savo paties susikurtoje, autonomiškoje erdvėje, jis jau nebėra įvykio šešėlis, aidas, jau ne nuo įvykio prie eilėraščio, o atvirkščiai – iš eilėraščio į įvykį eina suvokėjas. Žinoma, kitas dalykas, ar pakankamai turtinga teksto tikrovė, kad galėtų nepriklausomai funkcionuoti? Daug buvo prirašyta bejėgiu, beviltiškų eilėraštukų, i.m-ir !h< ivvkio realijų yra visiškas niekas, kurie buvo
N a
231 suręsti ant banalių, nunešiotų bendrybių karkaso. Minė-
tuose V. P. Bložės tekstuose matau pastangas ieškoti kelio į naują kalbos mitologiją, nors jam pačiam tai ir nebūtina.
Mes blaškomės dideliame netikėjime, o ir kaipgi mes galime patikėti, tikėti tokia kalba, kuri sako viena, o mąsto visai ką kita. Mes esame didžiuliame netikėjime, nes ir Dievas mums tėra tiktai žodis, žodis, rašomas kažin kodėl didžiąja raide. Mes irgi rašome didžiąja, tačiau kodėl, koks, kieno tai Dievas? Mes, nors vienas kitas ir prileisti prie komunijos, esame žmonės be Dievo žodžio, be Biblijos žodžio. Mes nežinome, mes nemokame žodžių, ne-išmanom kalbos, kuria galėtumėm prakalbinti katalikų Dievą. Mūsų Dievas – nesusipratimas, kažkas tokio, kas gimsta ir tuojau pat tekste numiršta. Mus ištikus didi nebylystė…
Baisu, neramu, gal net gėda, kai sugauni save tarsi iš šalies stebintį save, savo tėvų, artimųjų gyvenimą; žiūri į tėvą, kaustantį kumelę, ir galvoji: štai tau eilėraštis, galvoji, ką su juo veikti, ką veikti su negražiom, mėšlinom tėvo rankom, kartu su juo traukdamas naujagimį iš karvės Musės vidurių, žiūri ir galvoji, kad esi išprotėjęs, jeigu vien tik ir žvalgaisi, iš ko čia padarius poeziją; arba vėl – pagauni save galvojant, kad jau ant amžių amžinųjų išnyko kaimas, agrarinė kultūra, ir kad tau nė kiek to negaila, kaip negaila kokių nors dykumos smėliu virtusių actekų, supranti, kad negali gailėtis to, ko jau nepatyrei, kas jau tapo literatūros objektu, o seniai žinai, kad tai, kas pakliūva į literatūrą, numiršta dar gyvas tebebūdamas, supranti, kad pats jau niekad nebeturėsi namų ir niekam apie tai nepapasakosi, nesukursi jokių poemų, o niekam ir nereikia šito žinoti,– namus apgiedojo, pasilaidojo savo namus vyresnioji poetų banga. Kaip paskutinę tradicijų, dvasinių vertybių tvirtovę–dabar tos vertybės perėjo į saugyklas, į muziejus, j magnetofonų juostas, j žodynus, manuskriptus. Diletantai, grafomanai ir šiaip visokio plauko prašalaičiai ėmė giedoti apie miesčioniškų namų židinį, jaukios vienatvės prieblandas, kavos puoduko susvetimėjimą, prieš tokių namų stereotipą ima maištauti G. Patackas, pamažu virsdamas karta, viduriniąja, ironiška, drastiška, parodijuojančia, bet sykiu ir sentimentalia, ir ne mažiau nei kiti save mylinčia karta, banga, o gal gūsiu…
A. J. Greimas taip apie H. Radauską yra pasakęs: „poetai, kurie rašo, rašys po jo, galės duoti ką nors naujo tiktai perlipdami per jį, bet ne apeidami aplinkui“. Būtent todėl ateinančiajam į didžiąją poeziją pavojingi ne vidutinių sugebėjimų eiliuotojai, o didieji bložės, marti-naičiai, juškaičiai, Vaičiūnaitės, plateliai, kiti, suradę savo kalbą, kurios neįmanoma apeiti, kurią teks peržengti.
Išviriau veršeliui sėmenų, ir veršelis strykt pastrykt pa-
sveiko. Daug sunkiau išvirti kalbą apie kalbą, kurią, rodos, šitiek metų rutulioji po burną, kalbi, samprotauji, dediesi visa išmanančiu, rašai ir pamokslauji, o kai pamėgini išsiimti ją iš burnos, pamatai ■– lyg gabalas muilo. Smagumėlis menkas…
Viso to, kas čia buvo mėginta pasakyti, nereiktų vadinti poetinio kalbėjimo pakasynomis. Mus tik ištiko pauzė. Kalbos pauzė. Kultūra, o neišvengiamai ir literatūra, ieško ir turės susirasti naujas egzistavimo formas, formų turtingumas bei jų įvairovė,– štai kur lietuviško žodžio, tiksliau – ZODZIO išganymas. Ite…

 

Donatas Sauka. Gėtė ir Maironis

Skaityti

 

Ežeras, laivelis, bangų supamas,– vienas populiariausių lyrikos topų. Ypatingas topas, nes toks laivelis ant ežero bangų lyrikos klasikoje reiškia tam tikrą psichologinio dvasinio judesio ir vaizdinės išraiškos vienovę, kurio siekdama lyrika išbando savo tapybines ir muzikines galimybes. Konkrečioje nacionalinėje tradicijoje ežero temos eilėraštis, dėsningai ar ne, nesiryžčiau pasakyti,– tampa viena iš svarbesnių lyrikos raidos grandžių.
Lietuvių klasikoje, Maironio lyrikoje, ežero bangų iš-supti keli eilėraščiai: „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ (1904), „Ant Drūkšės ežero“ (1913), „Duetas“ (1920). Iš jų ypač du pastarieji visoje poeto lyrikoje išsiskiria ryškiai pabrėžtu melodiniu pradu. Svajingas melodingumas, išringuotas paralelių eilučių jungtimis pailgintoje penkiaeilėje ar šešiaeilėje strofoje, nėra romansiškas, turi akcentuotą susimąstymo akimirką – t. y. ringavimas kontrastuoja su strofa, kur staigiai stabtelėta, eilutę (pačią pirmąją strofoje) per vidurį perkertant pauze. Taip „Duete“ Jam ir Jai įsidainavus:
Duok ranką man, jei tau sunku: Aš vesiu ją žvaigždžių keliais, Vainikais pindama žaliais, Erškėčius raudama taku, Aš vesiu ją žvaigždžių keliais.
Taigi po to dainuoja abudu:
Naktis graži. Kvapai žiedų Svaigina alpstančius jausmus; ir t. t.
Lygiai taip pat ir „Ant Drūkšės ežero“: po liūdnos melodingos I strofos – antrojoje taip pat vėl iškart stabtelta ir apsidairyta:
Tekėjo mėnuo. Iš kalnų Žiedai kvepėjo jazminų, Žavėdami jausmus; Tarp žalio ežero bangų, Toli nuo triukšmo, nuo vargų Laivelis supa mus.
Apskritai sintaksiniai-intonaciniai pasikartojimai Maironio lyrikoje ir poemose – neišlukštentas, neaptartas, o iš tiesų įdomus, daug pasakantis dalykas.
Na o šiuo atveju konkrečiai matome melodinį išpažin-tinės lyrikos tipą, tokį savitą, išsiskiriantį, jog ima pagunda ieškoti jam pavyzdžio iš šalies. Toli nesidairant, kad ir iš Feto, melodingojo, psichologiškai niuansuoto Feto: „Virš ežero gulbė…“–„Ha,n 03epoM jiečeAh b TpocT-hhk npoTHHyji…“ („Valtyje“).
Tiktai ties Fetu, pirmu sutiktuoju, analogijų ieškodami, neturėtume sustoti, išvadų neskubėkime daryti.
Kitas išskirtinis atvejis grupėje eilėraščių ežero tema – žinomasis, išgirtasis, S. Čiurlionienės taip aukštai iškeltasis „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“.
Melodinis pradas šitame eilėraštyje, nors taip pat svarbus, vis dėlto nenusveria vaizdo: jame plačiai atsiskleidžia žodžio išgalės, todėl eilėraščio vieta poeto kūryboje m- lik iškilesni’, bei iš liesų ypatinga.
Tam tikra galimybė, kaip man rodos, gretinti Maironio „Vakarą“ su Gėtės „Ant ežero“ (1775) leidžia paryškinti jo svorį poeto kūrybinėje biografijoje. „Vakaras“ – slenkstis Maironio ir dar daugiau – visos lietuvių lyrikos kelyje,– kaip minėtasis „Ant ežero“ yra slenkstis Gėtės biografijoje – iš jaunuolio išaugus į 26 metų vyrą: taip teigiama vokiečių literatūros moksle. (Maironiui – 40, taip pat 1904 m. jis parašo „Senelį“, vėliau pavadintą „Senatvė“.)
Sumanymą gretinti Maironį su Gėte verčia niekais viena paprasta objektyvi aplinkybė: ką gi cituoti, kuo manipuliuoti – originalą, kurį reikėtų čia pat versti, komentuoti, ar mėgėjišką vertimą? Buvo „Krantuose“ (1990 m. gegužės numeryje) šita tema mano publikacija, kurioj taip ir pasidrovėta ištisinio vertimo, o taip pat neduota ir originalo – taigi jokio daiktinio įrodymo žodžio mez-ginėliams, visam rimtam šnekėjimui. Ir vis dėlto, man atrodo, mums taip jau darosi alsu mūsų uždarame rate, mes taip esame išsiilgę kontaktų, pastovių kontaktų su didžiąja literatūra, jog ir neįveikiamą kliūtį apsimesime sugebą nugalėti.
Pasidairymas į Gėtės eilėraščio pusę leis su didesniu pagrindu tvirtinti, kad ir mūsų Maironis iš tiesų klasika, kad jo „Vakaras“ – gražus, tobulas eilėraštis.
Įstabi – nuosekli ir skaidri – abiejų kūrinių – „Ant ežero“ ir „Vakaro“ – architektonika. Architektonika, išauginta eilėraščio struktūros pamatu – ritmo kaita. Žinoma, Gėtė-–nepalyginamo, kito masto nei Maironis, eilėdaros reformatorius. Regis, ar ne 23 metų poeto rašytas „Ganimedas“ – jau gražus knitelferso pavyzdys. Tad ir eilėraščio „Ant ežero“ tiek išorinis, fizinis judėjimas, laivo yrių energija, tiek ir ją atitinkantis vidinis psichinis vyksmas, išreiškiamas pabrėžtinai atvirai, visais eilėdaros elementais: metru, eilučių ilgiu, strofos forma.
Ant ežero
Ir naujo peno, atgaivos Plačiai, laisvai semiuos. Malonės laukiu iš gamtos, Ramumo, artumos.
Laivelis supas ant bangų Ramiu irklų ritmu, Kalnai kepurėmis danguj Palydi plaukiant mus.
Ak, akis kodėl nudūriau? Aukso svajos vėl užbūrė? Kas sapnai! tegu auksiniai: Čia ir meilė, ir likimas.
Žvaigždės mirga marga, Smaigsto gilų guolį, Rūkas skleidžia maršką l boluojantį tolį,
Pučia ryto vėjas Šešėliuotu krantu, Lajoj sumirgėjo Sodo vaisius brandus.
Auf dem See
Und frische Nahrung, neues Blut
Saug’ ich aus freier Welt;
Wie ist Natur so hold und gut,
Die mich am Busen haltl
Die Wetle mieget unsern Kahn
I m Rudertakt hinauf,
Und Berge, molkig himmelan,
Begegnen unserm Lauf.
Aug’, mein Aug’, was sinkst du nieder? Goldne Traume, kommt ihr mieder? Weg, du Traum! so gold du bist; Hier auch Lieb’ und Leben ist.
Auf der Welle blinken Tausend schmebende Sterne, Weiche Nebel trinken Rings die tūrmende Ferne; Morgenmind umflūgelt Die beschattete Bucht, Und im See bespiegelt Sich die reifende Frucht.
Pradžioj tai – žvali yrių įtampa, jambiškai pasitempiantis, kylantis ritmas: Ir naujo peno, atgaivos/ Plačiai, laisvai semiuos. Tik nuo III strofos irklai sudėti, valtis slysta pirmyn iš inercijos, pereita į atsipalaiduojantį cho-rėją: Ak, akis kodėl nudūriau?/ Aukso svajos vėl užbūrė? Si strofa ir neramiausia – laužytos, sutrikdytos intonacijos: atmintis netikėtai iškelia kažkokias jaudinančias akimirkas– Kas sapnai/ tegu auksiniai,– kurias įveikus, toliau, jau III strofoj sklendžiama lygiai, gražiai, truin-
pesnėmis, taip pat chorėjinėmis (tik į galą metriškai paįvairintomis) eilutėmis, susibėgančiomis į vieno aštuon-eilio sudėtinį sakinį, – lengvai, be raumeningos yrių įtampos skubama į priekį – į finišą, į brandų vaisių, ryto aušrą, į vyro metus, kaip komentuoja mums eilėraštį H. Korfas (jo minties kelias iš esmės visai atitinka paties poeto požiūrį į ritmo vaidmenį eilėse,– žr. J. Eker-mano „Pokalbius su Gėte“).
Žvaigždės mirga marga, Smaigsto gilų guolį…
Maironio „Vakaras“ – taip pat iš trijų skirtingų atkarpų pakopų, skirtingos intonacijos ir ritmo vaizdinės tapybos, skirtingos psichinės įtampos. Nuo saulėleidžio grožybės ir vakaro maldos – Ežero skaisčios bangos – Saulė /…/ sutingus – varpai Liucernos Dievui aukojo darbus vargingus žmogaus ir gamtos – pereinama į tankėjančias, greitėjančias simetriškų strofų pynes, kai atsiduodama tų pačių, beje, kaip ir Gėtės, aukso sapnų ilgesingai traukai: Audžiau nurimęs aukso svajones – Lėkė jos, skrido, pilnos malonės – Vedė jas paukščių kelias žvaigždėtas – / tolimąsias, į numylėtas… – o toliau vienu atsikvėpimu, be skiriamųjų pauzių, be taškų atsiveria idiliškų prisiminimų šalis: Ten, kur palangėms stiepias sužiurę/ Žemčiūgų žiedai – Ten, kur sesutės rūta dabina/ Kasas nuo mažens,/ Kur juodbėrėlį… Ten, kur Dubysa mėlyna juosta… Su ašara iš šitos idiliškos šalies sugrįžtant – pasikartojančia jungiamąja strofa –■ išmintim nuskaidrėja jausmai, sunoksta dvasia – Kiek atminimų–atsitikimų/ Gyvų kitados,/ Vienas už kito brėško ir švito/ Anapus ribos. Neužmirškime, kad toji jausmų branda pasiekiama laivelio yrių inercija, ilgesnės ir trumpesnės eilutės kaitaliojimu, panaudojant sudėtingiausią apskritai metrinę schemą (J. Girdzijauskas), kurią simboliškai „užpildo“ neramus, kintantis, bendra prasme dažnėjantis, intensyvė-jantis širdies dūžių ritmas.
Adekvatumo laipsnio tarp abiejų eilėraščių, žinoma, nereikėtų perdėti. Taip, tarkime, gal kiek ir panašu: Gėtės „Ant ežero“ architektonika, nuosekliai užsibaigianti sutankintu aštuoneiliu, ir Maironio „Vakaras“, gražiai subėgantis į nepilną trijų strofų vieno sakinio bloką. Bet kai gretiname kūrinius, išplėšdami iš viso dvasinės kultūros konteksto, tai tokio panašumo vertė gali pasirodyti gal nedidesnė už atsitiktinų atsitiktiniausią sąšauką asonan-sinių sąskambių, „ilgesio trimitais“, pasakytume, prisimindami B. Sruogą, gaudžiančių: „Aug’, mein Aug’, was sinkst du niedcr“ ir „Audžiau nurimęs Aukso svajones“.
Ir vis dėlto tegu ir rizikinga šita paralelė, ji galėtų praversi i Gėlės suvokimo psichologijai. Padėtų įveikti nin-
sų drovų įprotį savo klasiką sieti ir lyginti su artimiausia aplinka ir beveik vien tik su ja. O jeigu iš tikrųjų būta didesnės kūrybinės ambicijos – mokytis ne iš tos poezijos (turiu galvoje rusų klasiką), kurios kalba dinaminėmis, melodinėmis ypatybėmis gerokai artima lietuvių kalbai? V. Zaborskaitė ir V. Kubilius Maironio atskiriems puikiems kuriniams – „Pavasariui“, „Mergaitei“ jau yra davę taiklių nuorodų į vokiečių klasiką, konkrečiai į Gėtę. Vartydamas ką tik išleistą Maironio tritomį, skaitytojas turėtų pasistebėti, kad pirmąkart leisdamas poemą „Tarp skausmų į garbę“, Maironis orientavosi į lenkiškai ir vokiškai skaitančią mokslo jaunuomenę – prie poemos pridedamas lietuvių-lenkų-vokiečių kalbų žodynėlis. Na o štai ir pavyzdys, kokios aktyvios būta poeto kalbinės sąmonės savą, lietuvišką turtinant,– tai prašmatnaus epiteto „žvainas“ („Uosis ir žmogus“) aiškinimas lenkišku ir vokišku atitikmeniu – srebrzysto šwiatly, silberhell. Vokiečių klasika skaityta rimtai ir įsiminta giliai. Atmintyje lengvai atgydavo jos skaityti vaizdai, kartais antai teisin-tasi prieš kritiką („Tegul paskaito Šilerį, ten ras ne vienoje vietoje apie žaibuojančius saulės spindulius per mišką, per lauką ir primerkiančius akis…“). Gal ir libretą „Kame išganymas“ poetas taip brangino, bandė (dar 1913 m.) nuo kritikos ginti kaip savo „mylimiausi, rimčiausi ir, kaip esmi persitikrinęs, geriausį veikalą“ dėl to, kad libretas rašytas jaučiant didelę Gėtės „Fausto“ trauką, gal bandant nejučiom truputį lygintis į tą pusę (žr. V. Zaborskaitė).
Gėtės (Gėtės, o ne, sakysime, Žukovskio, Puškino, Feto) pirmavaizdis kaip meninis etalonas turėtų būti prisimintas bandant įtvirtinti Maironio „Vakarą ant ežero Keturių kantonų“ kaip posūkio gairę lietuvių poetinio žodžio raidoje. Šitame eilėraštyje pirmąkart aiškiai išskirti ir sąmoningai supriešinti du pagrindiniai mūsų poetinės kalbos stilistiniai klodai: rašytiniai-literatūriniai ir tautosaki-niai-dainiški. Iki tol principinio skyriaus nebuvo. Maironio eilėse dainiška stilizacija perdėm ištirpdavo romantinėje retorikoje. „Vakare“ liaudies dainos motyvai reikalingi austi svajonėse idiliškam nerealiam tėviškės prisiminimui: – Ten, kur sesutės rūta dabina/ Kasas nuo mažens,/ Kur juodbėrėlį brolis augina/ Balnot ant rudens. Dainiški vaizdai yra idilės vainikas. Tai jau naujo riba. Maironis baigia tuo, kuo beveik pradėjo Gėtė (garsiajame zėzenheimiškajame cikle „Gegužės daina“ jau nebuvo dainiška stilizacija, tai jau buvo kūrybinis atsispyrimas nuo liaudies dainos). 1904 m. rašyto Maironio eilėraščio tautosakiškumas – norma, nors dar neįtvirtinta poezijos tradicijoje, atvirkščiai – dar bus L. Giros „Dul dul dūdelė“ (1909), suvaidinusi savo vaidmenį. Nuo maironiškos tautosakiškumo normos maža ką nutols Salomėja Nėris, J. Degutytė, Just. Marcinkevičius.
Maironio „Vakare“ poezijos jau nebepančioja kalbos skurdumas, gremėzdiškumas. Bet kokios afektacijos atsikračiusiam gyvam, tikram jausmui ima atsiverti subtilių niuansų galimybės. Jau patikime: lietuvių poezijai nebėra barjerų, kurių ji nesugebėtų įveikti.
P. S. Atsiprašau gerbiamą skaitytoją: prisipažinsiu, neesminiais momentais leidau sau truputuką, na, ne nerimtumo, bet gal laisvumo. Svajodami apie lyginamuosius tyrimus, rizikuodami prisimatuoti sau didžiąją literatūrą, neturėtume per daug rimtai į save žiūrėti.

 

Išeivijos poezijos pasaulyje. Su dr. Rimvydu Šilbajoriu kalbasi Ričardas Pakalniškis

Skaityti

 

Salia kitų veikalų Lietuvoj jau beveik išleista vertingiausia išeivijos poezijos dalis. Imi į rankas vieną rinkinį po kito ir negali patikėti, kad tai tie patys eilėraščiai, kurie kadaise trumpam gauti taip audrindavo jausmus ir vaizduotę. Atėjo laikas geriau pažinti viliojantį ir sudėtingą šitos poezijos pasaulį. Bet skaitydamas eilėraščius, neretai stabteli sutrikęs, it kokiame labirinte, kur tau daug kas nežinoma, nebent nujaučiama. O be to, ir eilėraščiai turi savo kodus. Galbūt išeivijos poezija mums atsivertų betarpiškiau ir pilniau, jei labiau pajustume ir ją išauginusią dirvą, anglosaksiškos aplinkos intelektualines ir estetines sugestijas, ir, žinoma, vidines jos paslaptis, poetinės kalbos kodus. Tuo tikslu ir kalbinu žinomą tiesos ir prasmės ieškotoją, literatūrologą, JAV Ohio universiteto slavų literatūrų ir kalbų katedros vedėją profesorių daktarą Rimvydą S i l b a j o r į. Traukia jo erudicija ir kompetencija /Jis yra interpretavęs ir vertinęs beveik visa, kas vertingesnio sukurta išeivijoje ir net Lietuvoje/. Traukia ir kaip išeivijos poezijos raidos liudininkas, dalyvis,– pradedant pabėgėlių stovyklomis Vokietijoje, kur baigė lietuvių gimnaziją ir Meinz’o universitete pradėjo studijuoti prancūzų, vokiečių ir anglų literatūras, o nuo 1949 m. studijas tęsė Amerikos universitetuose,’– ir, žinoma, visa savo aktyvia kūrybine veikla.
– Gerbiamas Rimvydai, kokie patys pirmieji sąlyčiai su pokario literatūriniu pasauliu Vokietijos stovyklose?
Pabėgėlių gimnazijoje, kuri atsikūrė pagal Lietuvoje galiojusius principus, literatūrą ir kalbą dėstė rašytoja P. Orintaitė. Ji mėgdavo pakalbėti apie literatūrinį gyvenimą. Šviežio kraujo įliejo ir aukštųjų mokyklų specialistai, kitų profesijų žmonės, kurie gimnazijoje pakeitė eilinius mokytojus. Pradėjo rodytis tremtinių rašytojų knygos. Dėl širdyje užlaužto tėvynės ilgesio man be galo patiko K. Bradūno „Svetimoji duona“ /1945/. Cia jis atrodė naujai. Degančiom akim skaičiau A. Nykos-Niliūno „Praradimo simfonijas“ /liMfi/, II. Nagj, A. Skomą. Daug ką nu-
N C3
284 stebino A. Landsbergio pirmasis romanas „Kelionė“ savo nebūtu stilium. Mokiausi vokiečių kalbos, žavėjausi R. M. Rilke /Dar ir dabar jo eilėraščiai man galvoj vaikštinėja/. Be galo patiko Gėtė, gal mažiau Šileris, bet irgi. Pradėjau pažinti vokiečių literatūrą. Meinz’o universitete dėmesys nukrypo į prancūzų ir anglų literatūras: vėl naujas pasaulis! Didelį įspūdį padarė vieno vokiečio kursas apie Šekspyrą. Naktimis cituodavau Verleną, užsikrėčiau Bodleru. Cia susirinkom visas būrelis: Jonas ir Algirdas Mekai, Algirdas Landsbergis, Vladas ir jo brolis Saltmirai. Kildavo literatūrinės diskusijos, ginčai, pasirodė labai „modernistinis“ žurnaliukas „Žvilgsniai“ /1948/. Su savo pasakojimais ir kitais rašymais labai populiarus buvo Julius Kaupas. Atsirado natūralus noras bent to literatūrinio pasaulio pakraščiuose ir pačiam dalyvauti. Labai madinga buvo dūsauti – romantiškas tėvynės ilgesys. Priviso poetų – talentingų ir be talento.
– Ar gaudavot naujienų iš Lietuvos?
Naujienų nebuvo. Žinojom, kad vyksta kova. Kiti gailėjosi, kam išvykę, norėjo būti to judėjimo dalimi. Kai kurie, atrodo, grįžo ir dingo kaip po žeme. Visi laukė kažkokio stebuklo: gal amerikiečiai išvarys rusus, ir mes greit grįšim ir vėl bus fain. Negreit supratom, kad išvažiavom visam laikui.
– Ir po Potsdamo konferencijos dar turėjot iliuzijų?
Ką protas sakė – širdis nenorėjo tikėti. Ir dabar Amerikoj senesni žmonės tiki, kad ten jie laikini svečiai ir kad tikrai dar grįš į tėvynę ir gyvens. Tik pamažu suvokėme, kad nesame svečiai, kad kraštą, į kurį atsikėlėm, turim laikyti savo namais.
– Ar rūpėdavo Lietuvoj pasilikę rašytojai?
Jautėsi labai didelė izoliacija nuo krašto. Viskas uždaryta. Apie tai, ką iškentėjo Putinas, Sruoga, sužinojom vėliau. Trūko duomenų. Atrodė, gal ten nieko ir neliko, visi išėjo. Antra vertus, sklido nuomonė, kad prie tos sistemos rimtų rašytojų ir būti negali, ir kad visi rašytojai bus sunaikinti dvasiškai.
– Ar tiesa, kad aplinka kūrybai Vokietijos stovyklose buvo kur kas palankesnė, negu Amerikoj? Viename laiške J. Aisčiui V. Krėvė /1948.XI.17/ skundėsi, kaip sunku laisvai kurti tokioj atmosferoj, kur vyrauja „vidutinis lietuvis“ – tamsesnis ir už tamsiausią Lietuvos ūkininką, niekuo nesidomįs, nepakantus kitaip manantiems.
Cia Krėvė atrodo įpykęs, bet pro šalį neprašovė. Iš maždaug 90 000 Vakaruose alsidurusiij Dievo paukštelių /dipiikij/ aklyviaii reiškėsi kas dešimtas, kili šiaip sau gy-
veno. Šitoj masėj vyravo „pusinteligenčiai“ – buvę viršaičiai, valdininkai. Intelektualai čia tesudarė mažumą. Lietuvoj rašytojai sukosi Kaune savo rate ir šitos publikos abuojumo nejautė. O čia Krėvė kažkur Filadelfijoj, Aistis Niujorke. Nori nenori teko susidurti ir su kita publika. Cia ir atsivėrė, kas tai per žmonės. Amerikoj neliko „lagerių“, kur žmonės buvo šelpiami ir galėjo skirti jėgas kultūrinei veiklai. Miesto sienos mažiau spaudė į krūvą, o be to, reikėjo užsidirbti duonos kąsnį. Išsibarstymas /Kur Čikaga, Klivlendas, Bostonas, Niujorkas!/ ir duonos klausimas paveikė visą kultūros darbą. Žinoma, ir toliau buvo rengiamos dainų ir sporto šventės, poezijos ir muzikos rečitaliai, kurį laiką reiškėsi Dramos teatras, įsikūrė Opera, veikė įvairios organizacijos – Katalikų mokslo aikademija, skautai ir pan. Anuomet visiems labai rūpėjo) organizaciniai dalykai. Savo veiklą tęsė dar Vokietijoj susikūrusi Santara–Šviesa. Bene pirmą kartą lietuviškoj visuomenėj, po V. Kudirkos pozityvizmo, J. Šliūpo laisvamanių ir socialdemokratų, atsirado liberalusis sparnas, intelektualiniai liberalai, itin atviri įvairiausioms Vakarų kultūros įtakoms. Pirmais metais ir čia vyravo ginčai dėl „einamųjų reikalų“: kas bus paskirtas kokio komiteto vadovu ir pan. Atsimenu tik šitų ilgų ginčų įkarštį. Ilgainiui tai nuslopo. Neliko ir ginčų su krikdemais apie tai, kaip reikia sakyti: „Tegul saulė Lietuvos / Tamsumus prašalina“ ar – „Tegul Dievas Lietuvoj / Tamsumus prašalina“. Jie kratėsi „pagoniškų dalykų“, nepastebėdami, kad su saule siejasi ir kita eilutė: „Ir šviesa ir tiesa/Mūs žingsnius telydi“. Šitokie ginčai sukeldavo ideologinę įtampą, priešiškumą kitaip manantiems. Liberalai buvo laikomi žmonėmis „pakrikusios moralės“ ir „be p r i n c i p ų“. Ateitininkai juos vadindavo „tamsuoliais“, „primityvais“. Vyravo tautininkų dvasia, tautinis solidarumas, tiesiog tautinė drausmė: turi paklusti iš dalies sąmoningai, iš dalies instinktyviai. Vyresnės kartos veikėjai, visuomenės vadai ypatingai stengėsi palenkti jaunesniuosius, nes jautė, kad tokios erdvės, kurioj jie turėtų fizinę galią, jau nebėra. Tai puikiai supratome ir mes – „nedrausmingieji“: jei jiems kas nors nepatiks, ką aš parašysiu, nėra būdo mane nubausti. Kuo toliau, tuo labiau kontroliuojančių žmonių veikloj pradėjo skambėti pralaimėjimo gaidelės. Nudilo ir priešiškumas kitaip manantiems. Santaroj–Šviesoj apsilanko ir ateitininkai. Cia nebėra kortelių, sąrašų, komitetų. Kas atvažiuoja – be jokio krikšto ir dalyvauja. Nenori būti santariečiu – gali nebūti.
– Sakoma, kad rašytojas emigracijoj arba prisilaiko prie anglosaksų literatūros, arba užsidaro praeities tematikoj. Ko pasimokė iš anglosaksų literatams lietuvių ra
286 šijtujai? Ar visi išmoko anglų kalbų? Kokia jų dalis izo-liavosi nuo aplinkos?
Vyresnės kartos rašytojai labai vėlai pramoko angliškai, amerikiečių literatūros niekad nesuprato ir tikrai neįsigyveno. Jie nepajėgė rašyti angliškai, versti, komentuoti. Iš kitų profesijų sklandžiau prisitaikė medikai, inžinieriai: jie išmoko kalbą, išlaikė egzaminus ir prakuto. Kai kurie Lietuvoj gerbiami inteligentai šlavė fabrikų koridorius, nes naujame krašte jų specialybės buvo nereikalingos, /tai dar labiau stiprino jų nostalgiją/ ir veikė įvairiose lietuvių organizacijose, kur turėjo itin svarbų balsą ir neįsileido tų, kurie įsigyveno, prakuto /Atseit, palauk, kol barzda pražils, tada kiškis į politiką/. Jiems tai buvo emocinė kompensacija už tai, ko buvo netekę. Vyresnių rašytojų palinkimą izoliuotis stiprino ir atsinešta „legenda“, kad Amerikoj iš viso nesą dvasinės kultūros, kad amerikiečiui daugiau niekas nerūpi, tiktai kalti pinigą. Mano likimas buvo kitoks. Dar Vokietijoje užpildžiau anketą, prašydamas stipendijos JAV-se, užpildžiau ir užmiršau. 1949 m. atvažiavęs Amerikon, dirbau restorane, ploviau indus, taupydamas studijoms dolerį po dolerio. Cia per Vokietiją mane pasie-kė pranešimas, kad vienas universitetas siūlo stipendiją. Universitete man atsivėrė didelis, turtingas dvasinis pasaulis, apie kurį tie Amerikos niekintojai neturėjo nė menkiausio supratimo. Galų gale ir tarp vyresnių buvo tokių, kurie niekad nebuvo tremtiniai ir nepatyrė šito sindromo. Toksai J. Aistis, karo užkluptas Vakaruose, ar A. Vaičiulaitis, prieš tai ilgai gyvenęs Amerikoj ir net rašęs angliškai lietuvių literatūros istoriją. Niekados tremtiniai nebuvo ir tokie „kosmopolitai“ kaip H. Radauskas. Jie buvo sau žmonės. Lankininkai – žemininkai A. Nyka-Niliūnas, H. Nagys, K- Bra-dūnas, J. Kėkštas, J. ir A. Mekai,– mokėjo vokiškai, kiti ir prancūziškai, skubėjo pramokti angliškai ir buvo be galo atviri, tiesiog trokšte troško to gaivinančio dvasios lietaus iš viso pasaulio. Antai „Literatūros lankuose“ taip ir jauti didelį niliūnišką norą suteikti literatūros kritikai rimtą pagrindą, o lietuvių kultūrai – tokį elementą, kurio ji tuo metu, būdama primityvi, dar nepajėgė nė asimiliuoti.
– Gal galėtumėt bent suminėti tuos amerikiečių intelektualinius bei estetinius reiškinius, be kurių neįsivaizduojama tolesnė išeivijos poetų evoliucija po „Žemės“ antologijos.
Pirmiausia proza: vieniems buvo įdomus E. Heming-way, kitiems V. Folkner, John Stainback. Ir, žinoma, Up-ton Sinclair /ypač „Džiunglės“/ ir Luis Sinclair. Paskui iškilo filosofiniai interesai: G. Santayana, pragmatiškieji filosofai, noras visa tai jungti su europietiška filosofija,
iiiiiilyse susikurti globalinį iulclcklualiiiį vaizdą. Negali sakyti, kad be viso to jie butų menkesni, bet faktas, kad tuo domėjosi ir gal todėl išaugo tokie, kokie yra, kad domėjosi.
– O poezijoje? Ar domino, sakykim, R. Frost, W. C. Wiljams, W. Stevens?
Labiau apsiskaitę galbūt domėjosi. Sitų poetų, ypač Ro-binson Jeffers, W. C. Wiljams pažinimas juntamas H. Radausko, A. Nykos-Niliūno kūryboj. Kai kurių kitų /ypač australų/ kūryboj aiškios užuominos į eliotišką egzistencializmą. Domėjosi, bet palyginti mažiau negu proza ar visuomeniniais mąstytojais. Norint suvokti aplinką, kurioj atsiradai, reikia pasiklaust rašytojų, kurie ją vaizduoja. Pasiskaitęs Sinclair’o „Džiungles“, pajunti, ką reiškė Amerika su jos skerdyklomis ankstesniems lietuvių emigrantams. Šitie interesai buvo stipresni negu grynai estetiniai ar abstraktūs filosofiniai. Pagaliau ir tarp išsimokslinusių išeivių dar ilgai jautėsi didelis nenoras pripažinti, kad ir Amerika turi savo filosofiją. Pavyzdžiui, J. Girnius, A. Maceina remiasi vien europietiškąją filosofija /A. Maceina– vokiečių katalikiškąja filosofija/, nieko necituoja iš amerikiečių. Atseit, kam ieškot filosofijos ten, kur jos nėra. Gal ne atsitiktinai nė vienas išeivijos intelektualinės krypties poetas nebuvo filosofas. Ir patys filosofai, J. Girnius ir kiti – žmonės, kuriems S. Šalkauskis atrodė rimtas filosofas. /Politiniai mokslai pradėjo atsirasti daug vėliau, kai išaugo nauji specialistai, kurie jau puikiai supranta tiek pasaulinę, tiek ir amerikiečių filosofiją./ Kai pagalvoji, anos kartos filosofų siūlomos vertybės buvo vidutiniško lygio, tik žymiai subtiliau ir komplikuočiau išreikštos. Visa vertybių sistema J. Girniaus raštuose izoliuota nuo aplinkos, orientuota vien į tai, kas lietuviška. A. Maceinos knygose aiškiai jauti, kad pasauly nėra kito pasirinkimo, vien tik Roma arba Maskva. Ir visa, kas nebiryo Roma, buvo Maskva, net jei tai ir Amerika.
– Prisimenu, man labai patiko Paties mintys apie S. Šalkauskį „Švyturio“ anketoje, aš irgi juos skaitau. Gal mes žingeidesni, o be to, tai mūsų spraga.
Kita vertus, tai beveik viskas, ką mes iš to laiko turim. Toksai A. J. Greimas arba A. Nyka-Niliūnas, arba aš esam daugiau ožiai, kurie neišreiškia vyraujančių nuomonių. Štai sėdžiu ir skaitau S. Šalkauskį: senovės arijai, sanskritas… Ir galvoju: palauk, palauk! Kur įrodymai? Nu, pamėgink, pakalbėk sanskritu ir pamatysi. Taip ir pradedi įtarinėti. Arba: Rytai – Vakarai. Kas yra Rytai? F. Dostojevskis skersai išilgai cituoja F. Šilerį. Kas jis – Rytų ar Vakarų žmogus? O vakariečiai – Dostojevskį. Vienu žodžiu, dabartiniam pasauliui tai perdėm elementarios sąvokos, nėra ko diskutuoti.
288 – Šalkauskis, Maceina, Girnius gal ir vidutiniški filo-
sofai. Jie įdomūs poezijos ir beletristikos kontekste.
Jie mūsų kultūros dalis. Bet matot, kai jie užsiangažuoja kaip filosofai, o ne kaip beletristai, pasidaro paradoksas: šitaip galvoja šviesiausi protai, tarsi Amerikoj ir nebūtų filosofijos. Užtat ir tokio nedrausmingo žmogaus kaip V. Kavolio originalesnė mintis kartais sukeldavo tikrą šoką. Vienoj paskaitoj aptardamas tautos charakterį, V. Kavolis pareiškė, kad lietuvių tauta neturi nugarkaulio, ji turi kiautą. Reiškia, neturi vidinio principo, kuris išlaikytų žmogų stačią, o ne šliužą. Pripratę gintis nuo svetimų, lietuviai apaugę šarvais: atrodo solidžiai, bet tai tik kiautas. Oi, kas darėsi! Vos neužsvaidė Kavolį akmenimis, visokiais vardais išvadino. Pamanykit, tautos vardo išniekinimas, išdavystė! Ir šiandien už tą idėją nedovanoja, neužmiršta. Kitas klausimas, kiek čia Kavolis teisus. Bet vietoj tų aistrų galėjo rimtai susimąstyti, ar tų pačių filosofų iš kažkur paimtos ir kartojamos mintys nesudaro „gynybinės sienos“ nuo aplinkos. Girnius visą laiką trokšta, kad mes tik namus tevertintume. Ar tai vietoj nugarkaulio neformuoja kažko panašaus į kiautą? Galbūt Kavolis ne taip baisiai ir klydo. Bet tai niekam nerūpėjo, visi šoko jam ant galvos: į ką čia panašu – tautos išdavystė!
– / išeivijos poezijos situaciją norėtųsi pažvelgti ir iš vidaus, poetinės kalbos atžvilgiu. Praėjusį rudenį su vienu pagyvenusiu rašytoju įsikalbėjome apie Vilniuje išleistą K- Bradūno rinktinę „Prie vieno stalo“. O jis ir stebisi: juk šita poezija rašyta maždaug 1939 metų kalbinėj realybėj. Tuo tarpu per tą laiką Lietuvos poetų kūryboj, kaip ją bevertintume, šiuo atžvilgiu atsitiko kažkas nauja, atverti kiti kalbiniai klodai. Apie tai rašiau ir K- Bradūnui. Ir Pačiam noriu pakartoti. Sutinku, kad Andriušio, Jankaus, Bradūno, Nagio kalba sodri, vaizdinga, lietuviška. Bet koks jos santykis su ta kalba, kuri Lietuvoj toliau putojo, šakojosi, keitėsi? Be abejo, dažno Lietuvos poeto ar prozininko kalba iškankinta, pertempta ar stilizuota. Vis dėlto rūpėtų, ar iš Lietuvos atplaukianti talentingesnio poeto knyga nepadvelkdavo ir tokia kalbine realybe, kuri nebeturėjo šaknų išeivijoje? Ar ji nesukeldavo naujų įspūdžių ir minčių? Ar įmanoma apie Lietuvos ir išeivijos poeziją kalbėti kaip apie susisiekiančius indus? O gal ir šiuo atžvilgiu tai du autonomiški, tarp savęs besiginčijantys ar kitokie pasauliai?
Tai klausimas, kuris turi keletą skirtingų dimensijų. Vienas aspektas: tokie Bradūnai, Brazdžioniai, Vaičiulaičiai išsinešė savo subrandintą žodyną, kuris rėmėsi jau susiklosčiusia Lietuvos kultūros mitologija. Kai B. Braz-
289 džionis „Ateities paveiksle“ rašė: „Musų gyvenimas kaip samanė bitelė / Vėlyvą vakarą į avilį parskris“, jau gyvavo mitologija lietuviško kaimo, gražių vėsių vakarų, ilgesingos nuotaikos, ir niekas nebesipiktino, kad tai grynos nesąmonės: samanės bitelės aviliuose negyvena. Tai buvo savaime suprantami tautos mito elementai – kaip ir Maironio žodynas, patriotinės dainos /„Už kalnų-ų karalių takas/Jis kariųų prigla-aus pulkus“/. Šitos mitologijos fone B. Brazdžionis, pats jos pilnas, skambėjo be galo įdomiai. Ir vėliau, jau tremtyje, kaip toje „Benamių dainoje“ –
Lietuva, Lietuva, tu kaip saulė gyva Ir už rudenio debesio juodo, Tu benamių sūnų už kalnų, vandenų Ir daina, ir viltis, ir paguoda.
Tai žodžiai, kurie neturėtų prasmės, jei ne ta mitologija. I šitą atsineštą mitologiją ir jos kalbą poetai įdėjo aplinkos iššauktą didelę prarasto krašto nostalgiją. Anksčiau poetai kankinosi nežinia dėl ko. Kas gi tais metais tokiam J. Aisčiui skaudėjo, kai jis rašė: „O, jūs, melsvi šilai, o nykios platumos!/Aš jūsų sielvarto, jūs sopulio dalis“ /eil. „Miškas ir lietuvis“/? Norėdami jautriau pergyventi, niekas kitaip tos mitologinės Lietuvos žemės neįsivaizdavo, kaip tik susietos su kančia. Na o dabar atsirado priežastis kentėti: tu praradai tėvynę.
Kitas aspektas. Sąmoningesni poetai intuityviai pajuto, kad be savo krašto mitologijos ir atmosferos atsineštas žodyninis universumas nebeturi prasmės: šitais žodžiais nebeįmanoma rašyti, nes tai, ką parašysi, vis tiek bus negyvas kūdikis. Jie suprato, kad norint būti poetu, reikia remtis kitais pergyvenimais, ieškoti kitos mitologijos. Na, visa tai ir gimsta. Apie lietuvišką kaimą „Semeniškių idilėse“ rašo ir J. Mekas. Viešpatie, kaip jo kalba skiriasi nuo B. Brazdžionio, K. Inčiūros ar A. Miškinio! Ji paprasta, bet visai kitokia. Cia tarsi grįžtama į tolimus K- Donelaičio laikus: sodriame rudens aprašyme pasigirsta iš-bliurę ratai… Neseniai rašydamas vieną straipsnį, pajutau, kokios didelės Liūnės Sutemos pastangos išgelbėti atsineštus, kadaise kažką reiškusius žodžius, kitu pergyvenimu suteikti jiems naują prasmę. Ji sako: „Medis, kurio nepažinau, išaugo ir tapo mano medžiu“. Kas tas medis ir kas išaugo, išsišakojo? Kas tu esi, naujasis aš?.. Šita dilema daug kam iškilo. Atėjo tokie žmonės, kaip A. Mackus, kurie iš karto nuneigė tradicinį metaforizaci-jos principą. A. Mackus staiga rašo: „Jisai lėtai pakilo iš klausyklos. / Stora maldaknygė paslydo jam iš rankų: / many jis matė nuogą raumeningą mano brolį“ /„Išpažintis“/. Nuo nostalgija perpildytos atsineštos mitologijos jis bėga į savo situaciją, tremtinio kontekste reikalauja netu-
290 rėti vilties Mackus svarsto: „Ką nešu stikliniam karste?/– Surinkau visus daiktus, turėtus anuomet. / Šaknis įleido mirę daiktai maniu. / Nenusimesi aštraus mirusio svorio?“ Ir – tragiška eilutė: „Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa vienišas“. Ir pagaliau garsusis Mackaus – „Būk“. Štai jo pozicija: kai visi kiti – Brazdžionis, Aistis, Bradūnas ragino: Nebūk vienišas, nešk tą „stiklinį karstą“ ant savo pečių,– Mackus pasiryžo: Nebenešk! Ir tragišku sarkazmu ėmė vartoti anas kalbines asociacijas ar scenas, kurios jo eilėraščiuose virsta’ savo pačių karikatūra ar netikėtu komentaru /„Miegosiu per Viešpaties Angelą,/miegosiu per koplyčios vitražą,/per veidą Viešpaties Angelo, /per, angele, juodą ir žalią,/per, angele, amžiną atilsį“/. Nu tai dabar! Cia jau visai kita srovė!.. Pagaliau dar viena poetų grupė: A. Nyka-Niliūnas ir H. Radauskas. Jie niekados neįsivėlė į tą kontekstą ir savo kūryboj nė nebandė suteikti naujų prasmių atsineštam pasauliui. Jie kūrė be tradicijos, tiesiog remdamiesi savo išgyvenimu. Ir tai ne dėl revoliucijos ar maišto prieš tradiciją. Radauskui tiesiog smagu šitaip rašyti: „Girios senos kaip vandenys. Samanos. / Klaidžios pasakos kurčio pušyno./Miško dvasios, kur kalba nesąmones / Ir kurios savo vardo nežino“ /„Dvasių baladė“/. Tai ne maištas prieš bradūnišką ar brazdžionišką kalbėjimą ir ne ieškojimai jį naujai perprasminti. Radauskas, kaip anglai sako, maloniai pramogauja žodžiu. Tiesiog Radauskui taip rašyti smagu: „Žalios epušės kaip mergos šveplos / Plačiais liežuviais plepa pakely…“ O dabar palygink: „Ko liūdi, berželi, ko liūdi,/Ko verki nuleidęs šakas…“ O H. Nagys persiėmė vokišku romantizmu ir ekspresionizmu… Tai ot, koks komplikuotas atsakymas į Paties klausimą!.. O dar – kokie aidai iš Lietuvos šitame kontekste? Kai Lietuvoj nesi, tai ir negali pajusti, kokia tenai nauja žodžio mitologija, kokiu pergyvenimu remiasi poezijos žodis… Pagaliau kiek ten tos poezijos politinėje retorikoje. Pats žinai, ką Antanas Venclova posmuodavo apie visas tas „broliškas tautas“ ar T. Tilvytis „Usnynėj“…
– Aš galvoju apie vėlesnį laiką, kai ėmė reikštis Just. Marcinkevičius, J. Degutytė, J. Vaičiūnaitė, V. Bložė, S. Geda…
O je! O jeL Ankstesnis etapas, kuris ilgai užtruko, mums nieko nereiškė, o kai pasirodė žmonės, kuriuos mini /mažų mažiausia nuo 1956 metų/, pradėjom juos skaityti. Ir pradėjom suvokti, kad toj mitologijoj, kuri anksčiau sudarė poetų Lietuvą, kažkas nauja yra atsitikę. Kai kurie dalykai skambėjo gal ir panašiai kaip anksčiau, bet jų pergyvenimas kitas. J. Degutytės eilėraštis „Gimtoji kalba“ /„…Iš marių virpulio ir ežerų nendrėtų, / Iš duonos kvapo ir miškų giesmės / Kalba gimtoji luposna įdėta“/
skamba tarytum panašiai, kaip gal Miškinis butų rašęs, bet jauti, kad jos emocija remiasi nebe žodine realybe, bet daiktine realybe, iš kurios ir kyla nauja Lietuvos mitologija. Tikrai tie ežerai nendrėti ir tas marių virpulys čia svarbu, ir tai, kaip saulė mainosi, tiktai iš viso to kyla kita žodžių prasmė. Ir tai pajuto ne tokie žmonės, kaip B. Brazdžionis /Jo poezijos pasaulis jau buvo plokštelė, o ne pasaulis/ ar J. Aistis /Jis mirė, vos prasidėjus šitai naujai bangai/. Tai pajuto tie patys nagiai, tie patys ni-liūnai, kurie emigracijoje jau buvo sukaupę tam tikrą bagažą ir stabilizavęsi. Jų nustebimas nebebuvo toks didelis, jie pajuto ir jiems atrodė normalu, kad ir tėvynėj kuriasi nauji pasauliai, tiesa, dar nepanašūs i Mackaus pasaulį. Tas panašumas atsirado vėliau… Prie Mackaus ir dabar artinasi Kajoko poezija, kuri /pavyzdžiui, „Švento Mato mišios“/ jau labai intensyviai metaforiška, čia kiekvienoj eilutėj vystoma ne viena metafora, o tarpusavy santykiaujančių penkių šešių metaforų sistema. Tai jau buvo Nykos-Niliūno ir Radausko poezijoje.
– Ir V. Bložės, S. Gedos kūryboje…
Skaitydamas tuos jaunuosius, pajunti, kad galų gale ne taip svarbu, iš kur jie atėję ir iš kur anie, svarbu principas: čia jau visai kitas lygis… Kartais K. Bradūnas ieško savo įtakos Lietuvos poetams. Nepastebėdamas, kad Bra-dūno mitologija ir jų mitologija yra visai kitokia, jis galvoja: jei taip rašo, tai čia turi būti iš jo pasimokę. Kai kas gal ir sukrinta, ir turbūt Bradūnui nėra nei prasminga, nei beprasmiška tenai savęs ieškoti. Įdomi pati pastanga– tas noras vėl susikabinti, susijungti. Bet tai skirtingi dalykai. Ir kai tai suvokėme, pradėjo aiškėti, o dabar jau visiškai aišku, kad poezijos estafetė jau jūsų rankose. Jei „socializmo metais“ mes nešėme vėliavą, tai dabar jau be jokios abejonės jūs ją nešat ir niekados mums jos nebeatiduosit, nes mūsų nebebus. Jei šiandien Pačiam galėčiau suminėti bent dešimtį Amerikoj rašančių dvidešimtmečių, gal kada ir vėl atsiimtume tą estafetę, bet aš negaliu paminėti nė vienos pavardės. Tai reiškia, kad nebebus kam perduoti. Ir ta vėliava pasiliks Lietuvoj. Ir bus, kol bus Lietuva. O ta mūsų diskusija – tik istorinis komentaras, tiesiog įdomybė.
– Turiu pripažinti, kad Paties išdėstytas požiūris į tradicinę poetinę mitologiją ir jos lūžius daug ką aiškiau nušviečia, padeda išrišti ne vieną mazgą. Pirmiausia ši teorija padeda suvokti, kad abiejose poezijos šakose poetai ėjo savais keliais. Nėra abejonių, kad Lietuvos poetai nemaža pasimokė iš išeivijos, bet ne tai čia svarbiausia. Rodos, K- Bradūnui daug kuo artimas J. Juškaitis, bet jo lyrikoj aš neradau nei Bradūno, nei kitų žemininkų įtakos.
Vienaip poetai išsikapstė iš tremties aklavietės, kitaip iš bolševizmo niveliacijos. Ilgainiui ir Lietuvoj atsiranda smalsumas tiems patiems dalykams, ir abi poezijos šakos tarsi pradeda tarpusavy susisiekti ar suartėti.
Labai įdomu darosi, kai S. Geda pradeda rašyti: „Kau-lakys, Kamarnykas…“ Kas gi šitaip kalbėjo? Tarsi grįžtama prie Donelaičio… Todėl mes ir kalbam apie vieną literatūrą.
– Klausydamasis Paties, galvojau: J. Aistis ir B. Brazdžionis labiausiai imponuoja kaip prieškariniai klasikai. Ar ne todėl emigracijoje taip greit jų kūryba išsisėmė /O J. Aistis net nutilo/, kad nepajėgė ištrūkti iš nebe veiksmingos tradicinės mitologijos? O gal B. Brazdžionis ir ypač K. Bradūnas pavėlavo atvažiuoti į Lietuvą? Ar, paklajoję po kaimus ir miestus, jie bepajėgs savo kūryboje sureaguoti į kitą kalbinę situaciją?
Nei Bradūno, nei Brazdžionio Lietuvos kalbiniai klodai jau nebepaveiks. Ypač Brazdžionis į tai nebesurea-guos. Brazdžionis visad buvo ir yra truputį modernistas. Kadaise eil. „Commedia dell’arte“ jis rašė: „Sunkus gyvenimas– kaip 100 tonų. / Sunkus, kaip jūrininko juokas– cha cha cha!..“ Klodas, kuris anksčiau jį maitino, jau nebegyvas. Tai kur jis gyvena? Jis gyvena tik savyje. Kas tai, jei ne hermetiškumas? Koks paradoksas: kritika tokius niliūnus, tokius radauskus kaltino „hermetiškais ir nesuprantamais poetais“, o nepastebėjo, kad kaip tik Brazdžionis totaliai hermetiškas. Užtat mes taip nustebome, kad jo grįžimas į Lietuvą virto triumfaline procesija. Galvojom: Brazdžionis?! Kai Sibiro tremties parodoj pamačiau, kaip kenčiantys, mirštantys kaliniai minėjo: „…Ir mus Vorkutoj pasivijo / Keli Brazdžionio sakiniai“, tada, žinoma, tapo aišku, kodėl triumfaline.
– Per tuos dešimtmečius mūsų sąmonei daug reiškė dar karo metais išleistos knygos „Per pasaulį keliauja žmogus“ Intonacijos, prisakymai.
Ir nepastebėjot, kad ir to paties eilėraščio „Per pasaulį keliauja žmogus“ įvaizdžių sistema hermetiška, tik braz-džioniška. Žmonės su ašaromis kartoja tokias eilutes, kaip „Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė, / Žydro veido, kaip žydras dangus“, o nepastebi, kad paveldėto tautiškumo atžvilgiu tie žodžiai nieko nereiškia, kad jie prasmingi nebent aname modernisto kontekste, kur vaikštinėjo žmonės žydrais veidais… Brazdžionis įsimylėjęs save, geraširdiškai, nepiktybiškai. Ir jo tėvynės meilė – ne tėvynės meilė, o kalba apie tėvynės meilę.
– Nesinorėtų užbaigti pesimistiškai. Ar tikrai išeivijos poezija be ateities? Ji juk pasipildo: Tomas Venclova, E. Nazaraitė…
Aš kalbu apie procesą kaip jį siipranlii. Jeigu antplūdis nepasieks lokio masto, kaip mūsų, tai nieko ir nebus. Paskutinė Tomo Venclovos knyga sudėta vien iš ankstesnių kūrinių. Ir pats jis atvirai sako: rašys mažai. O Nazaraitė yra tai, kas yra. Jei pasiliktų J. Keleras, būtų dar vienas talentingas poetas. Bet kur tęsinys iš kartos į kartą? Iš keturių kadaise atskira knyga pasirodžiusių mūsų jaunųjų viena iš Lietuvos, o kiti trys nekiek temoka lietuviškai. Apie vieną iš jų taip ir rašiau: nesupranta, kokias prasmes implikuoja lietuviški žodžiai. Susitikus jis ir prisipažino: teisingai, nemokąs. Ir nerašysiąs, kol neišmoksiąs. Apie rusų literatūros ateitį Vakarų pasauly galima kalbėti, nes jų /ypač rusiškų žydų/ antplūdis pakankamas, o dėl lietuvių – galima kalbėti nebent apie dviejų trijų autorių ateitį.
– Laikas bejėgis prieš tai, kas jau sukurta.
Matai, fizinė ateitis sąlygoja ir dvasinę ateitį. Jei nesi laiko dimensijoj, tai ir nebegyveni. Kitas klausimas, kiek visa tai nemirtinga, kas buvo gyva laike? Kas tarp angliškai kalbančių paprastų žmonių šiandien beprisimena bent vieną Šekspyro monologą? Ar neateis toks laikas, kai daugiau ar mažiau pelnytai bus užmirštas ir toks Brazdžionis? Neseniai kalbėjomės su viena pažįstama iš Kretingos gimnazijos; žiūrėk, ji ir neprisiminė – „Į_ Čičinsko puikų dvarą / nuo Mitriūnų ir Lenčių / Suvažiavę duoda garą / Daug bajorų, daug svečių“… Tai kas čia – nemirtinga poezija? O gal tai, kas savaime menkos vertės, darosi nemirtinga, kai žmonės kartoja, prisimena. Kokia čia gelmė – „Montvydaitis juokdarys, / Bartkaus posūnis Kairys, / Ožkabarzdis jaunikaitis, / Aldadrikas Jo-nuška, / Žnairas kūtvėla Tiška / Ir naktibalda…“ O ji nemiršta, toliau gyvena. Kiek daug paradoksų! Žaismingam protui tai tikra pramoga! Nepasakyčiau, kad mano protas žaismingas /daugiau–-maišytas/, bet kai užsiminei apie „pesimizmą“, iš karto pajutau, kokiame kontekste kalbi: yra kažkoks įsipareigojimas tikėti į ateitį – tai, kaip anglai sako, moot point, klausimas be atsakymo, todėl pesimizmas ar optimizmas yra sąvokos be turinio. Pagal aną, dar tebesitęsiančią mitologiją reikia užbaigti kaip nors optimistiškai. Nesakau, kad aš pesimistas. Sakau, tos sąvokos neveiksmingos. Rimtam literatūros reiškinių nagrinėjimui jos nieko neprideda ir neatima. Ar toks galvojimas jums atrodys keistas, ar ne, man nuo to galvos neskauda. /Juokiasi./ Panašiai ir su amžinybe. Jeigu kalbi apie amžinybę, tai nekalbi apie tai, kas yra laike. Ką reiškia amžinybė be laiko? Jei negali išmatuoti, negali pasakyti, ar ji ilga, ar trumpa. Kalbėkim apie laiko dimensijoj gyvenančią tautą, o ne amžinybę. Jeigu Lietuva laisvės
/man tai atrodo neišvengiama/, išeivijos indėlis hus prasmingas labai labai ilgai – kaip vienas j lietuvių kultūros kraują įėjusių elementų. Kokia bus lietuvių poezija, tokia, rūpestingas skaitytojas išgirs joje aidų iš Radausko, Nykos-Niliūno ir kitų poetų, ir ta prasme jie nemirtingi. Nors tai ir paradoksas. – Ačiū!

Vilnius, 1991.VII.5

 

Leonas Gudaitis. Juozas Tysliava, arba kūryba ir gardeliai

Skaityti

 

Literatūros istoriko darbas nedėkingas nuo pradžios iki galo. Jo kova su standartais prasideda savaip įvardijant gardelius, kuriuose turi sutilpti nagrinėjami rašytojai, o baigiasi pagal vienokią ar kitokią sistemą (jeigu ne schemą) sekliau ar giliau, nuobodžiau ar gyviau atskleista tų kūrėjų ar pretendentų į juos menine konkretybe. Ilgainiui visuomenė apsipranta su

iciftylnjtims piiskirlti viH,i liU’iciluiojo, ii alcily jau huiui keblu į c I kaitalioti.
Juozas Tysliava dabar laikomas bene pajėgiausiu keturvėji-ninkų poetu, nors jo ryšiai su „Keturių vėjų“ žurnalu buvo epizodiški: atsitiktinai radęs pirmajam numeriui dosnų leidėją, jis išspausdino ten du eilėraščius ir po to nei pačiu žurnalu, nei lietuvių avangardistų ieškojimais nesidomėjo. Pasiryžusių žygiuoti kad ir rankomis, jeigu to pageidautų K. Binkis, jaunu literatų mėginimai Įsprausti nestandartini savo ūgiu ir kūryba poetą Į rikiuotę baigėsi grubiausiomis patyčiomis, kurios tiktai skatino „išklydusį futuristą“, kaip jis teatrališkai pasivadino viename eilėraštyje, kuo greičiau išsivaduoti iš lietuviškojo provincializmo ir paieškoti kituose kraštuose naujų dievų ir naujų draugų, gerbiančių kūrėjo savitumą.
1922–1926 metais J. Tysliava savo tėvynėje nedidukais rinkinėliais, kartodamas atskirus eilėraščius, paskelbė kone visą savo poetinę kūrybą. Palikęs ją pelyti Kauno knygynuose, o 9 hektarus už savanorio tarnybą gautos žemės su pradėtais statyti trobesiais dirvonuoti Alvito valsčiuje, Seimo narių Z. Toliušio ir A. Šmulkščio-Paparonio rekomenduotas, Lietuvos nepaprastam pasiuntiniui ir įgaliotam ministrui Prancūzijoje P. Klimui parūpinus iš Švietimo ministerijos 250 litų stipendiją literatūrai studijuoti, J. Tysliava išvyko į Paryžių. Deja, nebaigęs gimnazijos ir nemokantis prancūziškai laimės ieškotojas negalėjo įsibrauti į universitetą. Tačiau ir valstybinei stipendijai nutrūkus, jis nepaliko pasaulio menininkų Mekos. Poetą gelbėjo avantiūristinė prigimtis, o moraliai palaikė nauji bičiuliai, įvairiausių avangardizmo atmainų atstovai. Vien sau žinomais būdais versdamasis, tiktai retkarčiais pasirodydamas Lietuvoje, jis plačiai susipažino su Europa, parengė savo poezijos rinkinį prancūzų kalba ir tapo įvairiakalbio naujovininkų žurnalo „Mu-ba“ redaktoriumi.
Turbūt ne vien tik noras reprezentuotis, bet ir pragyvenimo poreikiai vertė J. Tysliava 1930 metais Lietuvos periodikoje skelbti kelionių užrašus, o 1931-aisiais valdžios oficioze „Lietuvos aidas“ intensyviai padirbėti neetatiniu Paryžiaus korespondentu. Tokie tempai poetui, regis, nebuvo būdingi. Ketur-vėjininko A. Šimėno atmintyje išliko kauniškių žurnalistų replikos, kad tekstus, skelbtus laikraštyje su santrumpa T., rašęs ne J. Tysliava, o jo nusisamdytas žydas; samdytojas tik vertęs juos iš rusų kalbos. Šiaip ar taip, poetas sugebėjo atskirti, kas gali išlikti ir kas ne. J. Tysliavos literatūrinė eseistika, kokia laikytini jo gimimo 90-ųjų metinių proga šiame „Poezijos pavasaryje“ perspausdinami laiškai iš ,.Lietuvos aido“ 1930 m. sausio 24 d. ir 1931 m. balandžio 10 d. bei gegužės 8 d. numerių, pasirašyta pavarde.
Dėl įtaigios aforistinės išraiškos, kurią gadina gana prasta kalba, manykim, jog autorius paskubom naudojosi kitų mintimis ir nespėjo jų išgryninti, tačiau kol nepaaiškėjo kompiliavimo ar vertimo šaltiniai, neskubėkim neigti tekstų originalumo, juoba kad emocingos eseisto frazės neprieštarauja poeto estetikai. J. Tysliavos poetinė kūryba nešokiruoja skaitytojo ketur-vėjiškomis šiurkštybėmis, pabrėžtu technicizmu, racionalistiniu
Laikui bėgant, tekstai atsidūrė juodojoj rinkoj, Dalis tekstų
ihsiiih; XX (iiii/.l.ius (lln.iiiiikc), puolus nepasidavė madingiausiu; avangardizmo iiicinilcsli| liaukai ir kiliems liloialams nepatarė atsisakyti savo prigimto balso, išsaugojo lietuvišką dvasią, sveiką nuovoką, kad kūrybos vertę lemia ne rašytojo vieta moderniuose gardeliuose, o natūrali talento jėga.

 

Juozas Tysliava. Laiškas iš Vanaginės. Du laiškai iš Paryžiaus

Skaityti

 

– Na, o katastrofa? Kaip Tamsta aiškini savo katastrofą?
– Bet juk tai neaiškinama, ponai. Tai jaučiama.
Futurizmas – ateities menas. Bet jei mes imsim kurti rytojaus meną, tai ką darys rytojaus menininkai? Jie turbūt ims kurti šių dienų meną. Puikus rolių pasikeitimas!
Kadangi mes nebegyvensime rytoj, o jie negyvena šiandie, tai mes galime drįsti suklysti. Jie gi suklys tikriausiai. Atėję j kitos atmosferos ir kitų problemų bei idealų pasaulį, kaip jie, taip ir mes negalime nesuklysti.
Geriau kurti savo dienų menas, nesirūpinant ateitimi.
Futuristai, ypač Italijoje, pretenduoja atnešę menui ir poezijai visą reikalingą naujoviškumo medžiagą, kuria naudojasi šiandie visų tautų jaunieji menininkai.
Tai didžiausia klaida. Tai betikslis imperializmas. Be trupučio triukšmo ir didelės maišaties, jie ničnieko nėra atnešę. Tai nauja iš išvaizdos, bet iš esmės – nieko naujo.
Toki tvirtinimai gali ką nors sakyti keletui tūkstančių obskurantų, bet ne tam, kuris kai ką žino.
Marinetti man asmeniškai yra pasakęs, kad futurizmas esąs visų meno revoliucijų pradžia.
Bet juk futurizmas egzistavo anksčiau negu Marinetti pirmą kartą atvyko į Paryžių, kur jis tada su keletu savo Carducci stiliaus poemų ir dviem dailininkais buvo pra-žiodyti prieš Matisso paveikslus.
Aš esu tikras, kad Picasso su savo kubizmo dvasia buvo daug naujoviškesnis futuristams negu šiandie daugeliui mūsiškės poezijos jaunuolių tų pačių futuristų triukšmas.
Ir jeigu aš sakau, kad futurizmas nieko naujo neatnešęs, tai tik dėl to, kad čia pats po ranka turiu futuristų poemas, kurių vadinamas naujoviškumas daug senesnis negu Rimbaud bei Saint-Pol Roux.
309 ,,1’usikclkime aukštinu nrni šventasis l’etras,
Mes praleisim visti valandą kariu su mėnuliu. Tu matai: mėnulis luto kantriausiai demonstruoja savo kalnus“ ir t. t.
Pasakykite, kas čia tokio, kuo negalėtų pasirodyti simbolistai, arba pagaliau ko mes negalėtume rasti V. Hugo bei Walt Whitmano barzdoje. Juk šis pastarasis dar prieš futuristus yra sukūręs baisiąją Amerikos industrijos bibliją.
Apdainuoti karą, boksininkus ir atletų raumenis – vadinas, būti senoviškesniu negu Pindaras.
O dėl mašinizmo, tai aš turiu pasakyti tik keletą žodžių. Tai ne motyvas, o tik būdas naujoviškumui produkuoti. Poetas, kuris mano, kad jeigu mašina – naujoviškas dalykas, tai jis taip pat bus naujoviškas, ją apdainuodamas. Bet čia visados tenka apsirikti. Poezijos naujoviškumas pareina ne nuo naujoviškų terminų, bet nuo naujos dvasios, kurią poetas atsineša.
Jeigu aš apdainuosiu orlaivį su V. Hugo estetika, aš būsiu senoviškas kaip ir jis, bet jeigu aš apdainuosiu meilę su nauja estetika – aš būsiu naujoviškas.
Vadinti save modernistais – vadinasi, būti juokdariais. Lygiai kaip viduramžių riteriai sakytų: „Mes viduramžių riteriai“.
Aš dar leisčia sau manyti, kad kai kurie poetai nori sukurti naują mašinų mitologiją.
Dėl to aš norėčia būti tuo poetu, kuris ateis po šimto metų ir kuriam tikrai bus nuobodi mūsų šių dienų poezija su visais jos lokomotyvais ir povandeniniais laivais.
Cia aš taip pat nenoriu sakyti, kad poetas privalo pamėgdžioti gamtą. Ne. Jam griežtai draudžiama plagijuoti Dievas. Poetas neprivalo būti gamtos instrumentu, ir jis savo instrumentą privalo pasidaryti iš gamtos.
Viename laikraštyje skaičiau tokią žinią: „…jaunųjų rašytojų aktyvistų kolektyvas greitu laiku išleidžia žurnalą „Trečias Frontas“, kuris bandys į mūsų literatūros gyvenimą įnešti daugiau gyvumo, ypač triukšmo“.
Ponedie! Aš galiu mylėti šlubą moterį, visai nepaisydamas to, kad ji šluba, bet mylėti patį šlubumą – niekados!
1930
DU LAIŠKAI IŠ PARYŽIAUS
Siurrealizmas
Liuksemburgo sode – vyrų ir moterų žolė. Žolė, kuri želia rytuose ir vakaruose, pietuose ir šiaurėje, pagaliau savo žalumu puošia Lotynų kvartalą. Jaunystės žolė.
13. Poezijos pavasaris, 92
j’.-n.y/, i us –geras kalinas.
Kūrybos teisybė prasideda ton, kur baigiasi gyveninio teisybė. Realizmas neturi piliečio teisių meno valstybėje.
Trumpai apie siurrealizmą. Tai paskutinė ir aktuali literatūros srovė. Jau keletas metų, kai siurrealizmo žvaigždė nenusileidžia nuo horizonto.
Siurrealistų manifestuose skelbiama svajonė ir automatiškas rašymo būdas.
Pasak L. Aragon, siurrealizmą pirmą kartą paskelbė P. Crevel. Tai buvo 1919 m. Bet siurrealizmo definicija, kurią yra davęs A. Breton, tokia: „grynas psichiškas automatizmas“, kuriuo einant galima duoti realų minties funkcionavimą. Minties diktavimas be jokios proto kontrolės“.
Bet kas gali įrodyti, kad šis, o ne kitas –tikras minties funkcionavimas? Jau pati minties žodžio sąvoka slepia savyje proto kontrolę. Mintis – vidaus gyvenimas. Pasak Dekarto, mintis – sensacija, aistra ir vaidentuvė. Mintis – atmintis, vaidentuvė – lėmimas. Tai ne paprastas, bet sudėtingas kūnas.
Siurrealistai mano esą galima išimti vieną dalį iš sudėtingo intelektualinio organizmo ir pateikti kaip atskirą vienetą. Jie mano, kad proto kontrolė neturi vietos kūrybos darbe. Bet ar siurrealistai žino, kad visi savo išvaizda netikėtini daiktai, išėję iš po rašytojo plunksnos, jau prieš tai, kai jis pradėjo rašyti, buvo kontroliuojami proto? Vos tik rašytojas ima plunksną į ranką ir nori rašyti, automatiškumas, kaip bevalis ir mašinališkas, dingsta, ir jo mintis atsiduria proto kontrolėje.
Kartą P. Picasso juokavo norįs padaryti tokią mašiną, kuri, karpydama laikraščių skiltis, galėtų automatiškai daryti eilėraščius.
Poetai, skelbiantys automatišką rašymo būdą, panašus rinkos pirkliams, kurie, stovėdami savo krautuvių duryse, rėkia praeiviams: štai kur tikroji poezija, ponai! Eikšekite, matysite, čia visi – poetai. Grįžę namo, jūs patys pradėsite rašyti.
Aš priešingas siurrealistams dėl to, kad jie paneigė poeziją, norėdami padaryti ją visiems prieinamą kaip paprastą šeimynos žaislą, kuriuo užsiimama po pietų.
Ir vis dėlto, kai P. Eluard rašo –
„/ žemę, į žemę visi, kurie plaukia.
I žemę, į žemę visi, kurie lekia.
Man reikalingos žuvys vainikui nešioti.
Man reikalingi paukščiai, kurie kalbėtų mano minioms“
– įrodo esant puikų poetą, visai nesivadinant siurrealistu. Štai kodėl aš nesutinku su A. Bretonu, kuris prieš porą metų man tvirtino, kad be siurrealizmo P. Eluard butų buvęs paprastas, nežymus poetas.
Beveik visi siurrealistai sako, kad A. Ureton siurrealistų manifestų autorius – puikus kritikas. Tuo tarpu jo raštai rodo jį esant greičiau poetą negu kritiką.
Aš asmeniškai drįsčia išsireikšti, kad dabartinis siurrealizmas– ne kas kita kaip psichinio analizo violončelė.
Seniau poetai ėjo priešaky mokslo: jie buvo pranašai. Dabar poetai išeina iš labai naujos teorijos. Ugnies sūnūs virto Freudo sūnumis.
Tikrieji poetai, nepaisant to, kas apie juos kalbama visuomenėje, visuomet bus įdomūs ir nenuobodūs.
Šiuo metu labai maža poetų, kurie savo raštuose galėtų duoti tikrų sensacijų. Vakar buvo G. Apollinaire, šiandie – P. Eluard.
Iš tuščio nepripilsi. Manifestai čia nieko nepadės.
Kitą kartą Goethės epochoje Vokietijoje buvo 6000 poetų. Kur jie dabar?
Laikas padaro savo.
Lietuvos poetų korpusas taip pat labai įdomus. Bet ar jų įdomumu kas nors įdomaujasi?
Mano laivas plaukia pavėjui į ateitį.
Dešimts poeto stabų
Jeigu poetas būtų priverstas garbinti stabus, tai pirmas jo stabas – neturėti jokių stabų. Bet gera valia poetas gali turėti ir daugiau stabų. Tuo tarpu leisime sau apsistoti tik ties dešimčia.
Pirmutinis poeto stabas – grožis. Bet ar galima apibūdinti grožis? Ar tai ne pirmas ir paskutinis poeto stabų šaltinis? Ar tai ne dieviškumo šaltinis? Dieviškumas ir grožis – du skirtingi to paties amžinybės skritulio ašigaliai.
Taip. Grožis – pirmutinis poeto stabas.
Antras poeto stabas – pati poezija. Kas tai yra poezija? Poezija – dvasia, iškošta pro dangaus koštuvį. Ar galima taip išsireikšti? Taip. Galima ir daugiau pasakyti. Nuo to laiko, kai poezija egzistuoja, nuo Homero iki mūsų dienų, ji visados buvo saulės augintinė. Ji leido save lytėti ir kutenti, bet, nepaisant to, ji liko nepažinta ir nesuprasta. Dėl ko? Dėl to, kad poezija iš viso neįmanoma žmonėms, kurie po gardžių pietų, cituodami Alfred de Musset, nusilupa obuolį, suvalgo ir pradeda kalbėti apie arklį, laimėjusį vakar dienos lenktynėse.
Poezija! Kas per žodis?! Toks paprastas ir kartu toks išdidus. Ar gali būti keičiamas šis paprastas ir toks didžiulis žodis? Ar gali būti revoliucija poezijos stabų valstybėje?
Villon, Poe, Rimbaud, “VVhitman, Joyce, Majakovski…
13*
312 Nepaisau! manierų įvairumo, jie visi vienodai ištikimi
poezijai. Poezija – įvairiomis spalvomis žydintis skritulys, kuris sukas mūsų vizijose. Poezija – dievaitė, kurios mes visi ieškome ir kuriai mes tarnaujame. Poezija – malda prieš mirtį. O mirtis – likimas. Likimas lygus visiems.
Trys. Trejybė. Trečias poeto stabas – mįslė. Mįslė, kurios paslaptis ne mažesnė negu poezijos paslaptis. Gimti, gyventi, mirti. Tai amžina ir neįspėjama mįslė.
Viens. Du. Trys. Keturi. Ketvirtas poeto stabas – gobšumas, banalumas. Nereikia užmiršti Balzakas, kuris sako, kad be gero bifštekso negali būti gero poeto.
Penktas poeto stabas – žodis. Tai nelyginant namo fundamentas. Žodis turi būti lankstus kaip vilnis pavėjui. Poezija turi būti turtinga žodžiais. Esama net statistikos. Tai ne be sąmojaus. Mes gyvename amžiuje, kada viskas matuojama, kada poezija įkainojama kaip laukų aguonos, kiek iš jų bus galima gauti opiumo, vadinas, kiek laiko bus galima svajoti. Bet ar galima pasverti svajonė? Einant statistika, D’Annunzio raštai turi 35 000 žodžių, o Sha-kespeare (keista) tik 14 000. Na, o mes, vargo piemenys, turime būti ne daugiau 1000–2000 žodžių verti. Bet tai suprantama. Mūsų epocha ekonominga net žodžiais. Žodžiai – plytos, iš kurių statomi poezijos rūmai. Rūmai, kuriuose gyvena paradoksas. Poezija – didžiausias paradoksas, kurį žmogus sukūrė po saule. O saulė – motina. Ji šildo, šviečia, niekam nesakydama, iš kur gauna jėgų. Tai šilumos perpetuum mobile.
Šeštas poeto stabas – spleen. Jo pranašas Oscar Wilde. Spleen grožis – tingėti, arba dolce far niente. Sėdėti, žiūrėti į tolį, šypsotis, laukti mirties ir giedoti kaip paukštis. Tingėjimas ir išmintis – šeštasis poeto stabas.
Septintas. Be juokų. Juodoji magija. Pasitikėjimas savimi. Poetas, kuris nesugeba būti burtininku, ne poetas. Taip. Septintas poeto stabas – burtai ir juodoji magija. Sakykite, ar ne viduramžis – pati gražiausia poezijos epocha? Tai burtininkų ir piratų laikai. Žmonija tebuvo dar kūdikio amžiuje. Žmonės žaidė gyvenimu ir mirtimi taip, kaip šiandie – rulete. Pralaimėdavę neverkdavo. Atvirkščiai. Džiaugdavosi. Dėl to, kad tikėdavo amžinuoju gyvenimu. Taip. Visų spalvų magija – septintas poeto stabas.
Aštuntas. 8. Iš grafiškos pusės 8 – keisčiausia cifra. Ji panaši Mozės smėlio laikrodžiui. O smėlis,– amžinas. Jis teka amžinybės dugnu. Mechaniškas žemės jėgų judėjimas priklauso amžinybei. Aštuntas poeto stabas – amžinybė. 8 – vertikaliai arba horizontaliai. Emblema.
Devintas. Sukilimas! Prieš visus, dėl visų ir dėl nieko. Visiškas atsisakymas nuo medžiaginės gerovės, einant iki pačios abstrakcijos.
Dešimtas poeto stabas – kančia. Kelias j Golgotą. Be kančios, vargo ir rnpeslies nėra poezijos.
Reikia tikėti! Poetas, kuris netiki šiems stabams, nevertas savęs, nevertas didybės, kurią neša šešių raidžių kompozicija: Poetas.
Tai reiškia viską ir kartu nieko.
1931

 

Juozas Žlabys-Žengė. Keturi vėjai ir jų keturvėjybė

Skaityti

 

Apie „Keturis vėjus“, kai jie pasirodė, daugiau parašyta negu vėlesniais laikais. Tačiau niekados neužmiršta. Buvo jaučiamas tam tikras dvelkimas, o kartais ir pūstelėjimas, ir ne viena užuovėja juos mėgino pritildyti. Tai gal liečia taip vadinamojo socrealizmo laikotarpį. „Keturi vėjai“ buvo pakankamai žinomi,–■ čia nuo pat pradžios susitelkė šiek tiek vyresni ir šiek tiek jaunesni poetai, rašytojai, ir savo kūriniais džiugino ar piktino kai kuriuos skaitytojus. Ne apie pirmą numerį pirmiausia reikia kalbėti, o apie „Keturių vėjų pranašą“, kuris pasirodė 1922 m. (pagal K. Binkio pastabą –po ketverių metų nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo). Pats pirmasis „Keturių vėjų“ numeris išėjo 1924 m., o neperiodiškai iki 1928 m. dar trys numeriai, viso labo keturi numeriai. Visų Vėjų numerių kūrybinė medžiaga buvo tas turinys ir forma, kurie skyrė nuo anksčiau ėjusių lietuvių žurnalų. Juose vyravo gana įprasta simbolizmo nuotaika, ji dažnai buvo sekeliojimo išdava, su „Keturiais vėjais“ nesutapo. O tad „Keturi vėjai“ virto savo rūšies literatūrine revoliucija, kuri leido susipažinti vis dėlto su naujais kūrybos būdais bei metodais. Visa tai sekant ir nagrinėjant, galima buvo pajusti ir pamatyti esamą skirtumą, bet tai reikėjo ir apibūdinti.
O kaip apibūdinti? Kaip apie tai pasakyti? Tai nėra vien pavyzdžiai, bet yra tam tikra dvasia, arba „Keturių vėjų“ kūrybinė filosofija. Tad galima lietuviškai išreikšti, kad kūrybinė „Keturių vėjų“ dvasia buvo „keturvėjybė“, jaučiama ir be žurnalo, kai jaučiama buvo, kad čia, Lietuvoje, „keturvėjybė“ turi ir savo platformą bei substratą, ir archetipą, o tai – Lietuvos žemė, jos vietovardžiai, jos geografinis braižas ir jos dvasinis turtas, t. y. dainos, pasakos, patarlės, dievukų skulptūros, audinių raštai ir kita. Visa tai turėjo būti perteikta, skirtingai nuo simbolizmo, naujesnėmis kūrybos priemonėmis, kurių buvo daug ir pas mus.
Simbolizmas dar labai valdė mūsų literatūrą, nors „Pir-masai baras“, kuris 1915 m. buvo išleistas, jau buvo iškilęs į padanges ne tiek tirštais simboliais, o jau šviesesniais atspalviais, betgi per visą pirmojo pasaulinio karo laikotarpį nieko daugiau nei Lietuvoje, nei Rusijoje nepasirodė. Tai truko maždaug iki „Keturių vėjų pranašo“ laikų, nors čia reikia paminėti keletą datų, kurios kartais pniiarpliojaiuos su modernia Lietuvos poezija. Yra nei sakoma, kad Lietuvos moderniosios poezijos bei lileralu
‘Ji
– m
8>
326 ros pradus padėjo Albinas Herbačiauskas. Tačiau su tuo teigimu vargiai galima sutikti. Tai dar gana toli iki futurizmo, ekspresionizmo ir kitų literatūros krypčių.
Apie futurizmą kaip literatūros kryptį bei koncepciją pareiškė F. T. Marinetti, futurizmo grindėjas ir rašytojas. 1910 m. buvo išleista jo knyga apie futurizmą, plito po visą pasaulį. Tos knygos vertimas rusų kalba pasirodė 1912 m. F. T. Marinetti koncepcija ir credo labai paprasti: jis teigia, kad žmogaus pojūtis sulaužo įprastą sintaksę ir leidžia pasakyti taip, kaip išgyvena. Pavojaus metu bus viena kalba bei sintaksė, o malonės ir ramybės – visai kita. Tai ir reikia sugebėti literatūriškai išreikšti, atsisakant tariamų klasikinių standartų. Aišku, kad prie šios literatūrinės pažiūros buvo pridėta panaši nuomonė apie meną, tapybą, muziką,– visa tai turi sugebėti išreikšti nauja nestandartine forma.
Kai Žagarėje vasarojo Vytautas Bičiūnas, Kazanės meno mokyklos studentas, parepetuodamas dr. M. Kuprevičiaus mokinius, jis buvo vadinamas „futuristu“, nes turėjo keletą futuristinių leidinių ir pasakojo apie juos, pavyzdžiui: „Tango s korovami“, „Razloženaja skripka“, „Utro v aule“, kur ryškėjo garsinės bei originalios mintys. Tiek tada apie tai buvo pakalbėta ir išgirsta. Be to, jis buvo iš pat Vilniaus, kur reiškėsi tam tikras literatūros gyvenimas. Vienas tų reiškinių buvo pirmojo lietuvių almanacho „Sniegams tirpstant“ išleidimas 1913 m. Tai nedidelis leidinys, toks jaunas, kaip ką tik pražydusios žibutės, ką tik iš po sniego. Tai mano įspūdžiai, ką aš apie literatūrą tais metais galėjau spręsti iš Maironio Lietuvos istorijos priedo, kur buvo pakalbėta ir apie lietuvių literatūrą. Ir „Sniegams tirpstant“ almanachas neminėjo futurizmo vardo, nors ten jau rašė Kazys Binkis, lyrinė beletriste Pušaitė ir keli kiti. O karas nuo 1914 m. truko beveik iki 1919 m., tai per tą laiką mažai apie literatūrą teko žinoti ar galvoti, nes sąlygos buvo nepalankios. Tik 1919 m. pasirodė pora leidinių, kur buvo kūrinių Kazio Binkio, Balio Sruogos, Fausto Kiršos, Saiio Seinerio (pastarasis dirbo ir „Sekmosios dienos“ redakcijoje, kur spausdino modernius poezijos pavyzdžius). Tad ar tik ne tada buvo Binkio surimuotas klausimas „Ai“ čia miškas, ar čia futurizmas“?
Negalima nepaminėti ir „Keturių vėjų“ taip vadinamų „padielnikų“, kur K. Binkio telkiami poetai, rašytojai, t. y. Petras Tarulis, Juozas Tysliava, Antanas Rimydis, Salys Semerys-Smerauskas, Adolfas Šimėnas, Juozas Zlabys-Zengė, vėliau B. Raila, T. Tilvytis ir keli kiti bei svečiai rinkdavosi ir skaitydavo savo kūrinius ir juos analizuodavo. Visa tai buvo dar prieš pirmojo „Keturių vėjų“ nu-merio išleidimą, 1. y. 1924 m. Tame numeryje buvo atspausdinta lyg ir „Keturių vėjų“ programa, kur daug
buvo pasakyta tarsi privalaus visiems kūrėjams, nors buvo ir individualių laisvių, su kuriomis galėjai sutapti ar ne.
To numerio vedamajame buvo teigimų, kurie baidydavo kai kuriuos skaitytojus. Mat buvo pasakyta:
– Mums geriau žalmargės maurojimas, negu lakštutės čirenimas.
Būta ir kitokių pareiškimų. Bet „Keturių vėjų“ kituose numeriuose, kur mano taip pat buvo „giedama“ apie lakštutę, nesilaikyta paminėto teigimo. Mat mano parašyta ne tuo įprastu, besikartojančiu įvaizdžiu. Taip pat buvo paneigtos ir žvaigždės bei perdėtas jų minėjimas, bet be žvaigždžių dangus negalimas, o kai vakare pamatai, kaip jos mirga pro maumedžio spyglelius ar dažo žirgučius viršūnėje ar šakose, tai skirtingai matai, skirtingai jauti ir netrafaretiškai tai išreiški:
– Juk reikia turėti savo pamylėtą žvaigždę, su kuria galima net pasimėgauti.
Buvo pasakyta ir apie poetinį įkvėpimą, kad tai yra literatūrinis prietaras, nes jokio įkvėpimo nėra, o tik mokėjimas rašyti. Tačiau buvo ir tokių, o tai buvau aš pats, kai man atrodė, kad mintys pačios ateina, ir aš niekados neatsisakiau, kad jos mane lankytų, tegu jos tiktai ateina, jei aš jų ir nelaukčiau, o tada bus ir tas įkvėpimas!
Visa tai rodo, kad čia buvo ir kūrybos laisvė, ir individuali kryptis,– kas, kur ir kaip labiau krypsta, kur ką geriau mato ir išreiškia. Cia pats svarbiausias daiktas buvo, kad tie aplinkiniai – matomi, jaučiami, tačiau visai nebylūs daiktai, kurie nemoka pasakyti žodžio arba skiemens, bet leidžia jų, t. y. daiktų, mintis pasakyti, nusakyti, kad būtų suprasta, ką tie daiktai „galvoja“, ką jie „mano“. O tai juk ir yra tikriausioji kūryba, jei gali pasakyti apie kitų reiškinių bei daiktų faktus, galvoseną.
Kai visa tai galėjo paskaityti – ir kūrybos pavyzdžių, ir pavartotą žodžių kūrybinę medžiagą,– tai daugelis nusišypsodami pakalbėjo:
– Šitaip ir mes galime sukurti.
Labiausiai stebino Salio Semerio-Smerausko pavartoti lietuviški ištiktukai, kurie buvo susieti su atskirais įvaizdžiais ir sudarė tam tikrą kūrybos vyksmą:
– Pykšt, pykšt, keberiokšt, ir mes taip galime.
– Tar, tar, trakšt, pokšt,– imitavo savo kūryba kažkas kitas.
Tokiais atvejais aš tiesiai sakydavau:
– Vis dėlto Salio Semerio visa tai nepaprastai gerai sutvarkyta bei sukurta.
– Pas jus,– sakydavau aš,– nėra ryšio tarp ištiktuko, sakysime, blykšt pablykšt, ir veiksmo, o taip pat erdvės, kur tas blykšt įvyksta.
/\< aiškinau, kad blykšt nėra vien išliktukas, o yra ŽO-
1, !_
c ra
\~^ w
N ra
o >
O ra
O. O.
328 džio imago, tai yra tam tikras mitas. Tad visa tai reikia suprasti ir rasti vietų bei aplinkybių, kad tas buvusis mitas galėtų būti vėl atkurtas. Aš dar kartojau ir kitus žodžius:
– Tegu bus ne ištiktukas, tegu bus prieveiksmis. Kokia to žodžio plati galimybė, kokia kryptis į ateitį.
Be to, ir tam tikras rizikos pojūtis.
Salys Semerys pirmą kartą lietuvių ištiktukus ir jaustukus pavartojo kaip kūrybos medžiagą. Tai vertino ir Kazys Binkis, o galėjo nevertinti tas, kas nesuprato bei nejautė, ką jie vaizdingai pasako kūrybos vyksme.
Kitas „nesusipratimas“ buvo ir su mano „Keturių vėjų“ trečiame numeryje atspausdintu „Lietuviškuoju pavasariu“, kur palaipsniui buvo išdėlioti lietuviškieji keiksmai. Ten turėjo vietą ne tik jautis, žaltys, gal karvė, jei kartais ir dvi mergišės pasikeisdavo nuomonėmis:
– Kokia tu karvė! Kita atsakydavo:
– Tai tu karvė!
Aš tada išvedžiau, kad mes turime dvi karvytes. Arba jei yra du kvailiai, tai vienas turi būti gudresnis, o kitas kvailesnis, o jei abu būtų lygūs kaip ožiai, tai jie negalėtų pereiti j kitą pusę per lieptą, nes abu ožiai pliaukšt nukristų į vandenį, kur dar turėtume suprasti kvailumo ir gudrumo santykį.
Betgi kitiems atrodė, kad gali prirašyti žymiai daugiau ir gana efektingų keiksmų, tik ne lietuvių kalba. Tačiau tų keiksmų prasmė buvo ir ta, kad neplistų svetimų keiksmų. Atsimenu, vienas kareivis, sužinojęs, ką reiškia trigubas žodžių keiksmas, iš karto surimtėjo ir pasakė:
– Ne, aš daugiau taip nesakysiu.
Taigi kūrybos menas kyla į abstrakcijas, kai konkretus faktas abstrahuojamas, bei iš abstrakcijos vėl krinta prie realaus fakto, kūno, daikto ir ieško geros metaforos, o taip pat suranda ir kitas žodybos priemones bei sukuria ir naują žodį bei savižodį, kuris išplečia, paaiškina, pagražina, kas yra kūrybiška.
Cia vėl konkretus lietuvių pasakos „Eglė žalčių karalienė“ pavyzdys, kai šita pasaka, rodos, yra ne vieno poeto apdainuota, o taip pat sukurtas ir baletas, betgi tos pasakos siurrealizmas nepaliestas ir nepaaiškintas.
Kai kas iš keturvėjininkų, gal ir aš pats, nesupratau, kai pasakoje buvo aiškiai pasakyta, kad žaltys, rastas Eglės marškiniuose, „prabilo žmogaus balsu“. Kyla klausimas, kas yra tas žmogaus balsas, kaip jį reikia suprasti. Reikia tai abstrahuoti, o tada ar neišeis, kad žaltys prabilo lietuviškai. Tyčia pažymėkime, kad gal su kokiu akcentu, bet aiškiai galima buvo susikalbėti, o gal Eglė kalbėjo kokia kita kalba, o gal vikingų?
Žaltys gudrus, jis žinojo, kaip kalbėli, ir jis prikalbino

4
i
329 Eglę, kaip iš pasakos yra žinoma. Tai vis tas pats alter ego, kuris Ievai padavė obuolį, o ši Adomui.
Kai šį kalbos klausimą mes išsprendėme, tai panašiomis abstrakcijomis mes turime išspręsti ir visas kitas situacijas, kurios buvo Baltijos jūros dugne Žilvino rūmuose, kai jis nenorėjo išleisti Eglės paviešėti į tėviškę ir gal rasti tą vietą, kur buvo palikti jos marškiniai.
Taigi turime sutikti, kad žaltys gana gudrus, ir jis už tai net nubaustas, bet jis neatsisako savo išdaigų, tyčia iškelia klausimų, kurių dažnai nemokama išspręsti.
„Keturvėjybės“ prasme, nors tai atskira individuali kūryba, ne kas kitas, o žaltys tyčia numetė obuolį, kai Niutonas sėdėjo sode ir gal net ilsėjosi. Žaltys uždavė klausimą bei sužadino smalsumą, kai Ievai buvo pasakyta, kad paragavusi viską sužinos. Tad tuo žaltys padėjo išspręsti traukos erdvėje buvimą, absoliutaus laiko buvimą, kai kitas ar tas pats žaltys uždavė naujų klausimų kitiems mokslininkams, kurie turi spręsti, o žaltys vis meta obuolį, lyg žaisdamas.
Lyrikos formomis „keturvėjybė“ labai naudojosi, o tai gali būti labiau individualu, nes tai – lyg stilizuota lyrika, taip pat keldavusi nusistebėjimo, kodėl šitaip, kadangi dar niekas taip nerašė. Bet parašyti taip, kaip niekas nerašė, taip pat nelengva, užtai kūrybinga!
Tad čia prisiminsime, kad daugelis poetų, kurie paminėti šiek tiek anksčiau, pasižymėjo ne vien tematika, o taip pat architektonika, kur žymų vaidmenį vaidino gar-synas arba garsėraida. Ta prasme yra ne vienas eilėraštis klasiško lygio.
Net reikia priminti, kad Juozo Zlabio-Zengės atspausdintasis „Pavasario futurizmas“ savo kilme turėjo būti Lietuvos futurizmo himnas, o tik kuklumo sumetimais buvo atspausdintas be numatytos antraštės. Ten buvo pabrėžtas ir lietuvių modernios poezijos savitumas, jei ir sutapatinamas su futurizmo, ekspresionizmo ar kitais vardais (kuris rusų spaudoje buvo vadinamas net „katrvan-tizmu“), tai vis dėlto buvo savitas reiškinys, jei varnėnas švilpdamas iššvilpia ne „futurizmas“, bet:
– Fju-fju-fju-turizmas!
Tas savitumas bei lietuviškumas buvo pastebėtas ir vėlesnių kritikų. Šitaip gražiai reiškėsi poezija, kur buvo daugiau atstovų, bet plačiau nebuvo išplėsta beletristika, čia pirmą vietą užėmė beletristas Juozas Petrėnas-Taru-lis, o rėmė šią kryptį Augustinas Gricius, Juozas Balčiū-nas-Svaistas. Cia taip pat vyravo įmantrumo tendencijos. Vadinasi, skaitytojas galėjo neretai sutikti ir suprasti, kad autorius „gardžiuojasi“ sakiniu, kai jis įmantrus, kai ,,g…..nryje“ jaučia saldumą, kartumą ar šaltmėSrų dvelkimą. Tik tiek čia galima priminti, kad tokių sakinių nevengė to laiko, kaip jie dabar vadinami, avangardistai:
– Mano galva nupjauta kaldros! (To laiko O. Mandelštamas.)
„Keturių vėjų“ literatūrinio sąjūdžio veikimas buvo toks platus ir populiarus, kad K. Binkis, klausiamas, kodėl nebeišeina „Keturių vėjų“ naujas numeris, gudriai atsakydavo:
– O kam dabar leisti, jei visi rašo keturvėjiškai?!
Visa, kas čia asmeniškų atsiminimų forma dėstoma, rodo, jog tas literatūrinis reiškinys buvo labai populiarus, tai liudija ir „Keturių vėjų“ teismas. Ne tik skaitančioji visuomenė, bet ir mokslo, literatūros, studentijos atstovai „reikalavo“, kad tie literatūros „nusikaltėliai“, kurie dar laisvai vaikšto, rašo ir net spausdina, būtų nubausti.
Tad ir iš tikrųjų toks „Keturių vėjų“ teismas buvo suruoštas Kauno universiteto didžiojoje auloje. To teismo garsas galėjo prilygti kai kuriems tarptautiniams tribunolams, sakysime, Hagos tarptautiniam teismui.
Universitetas, galima sakyti, buvo apgultas, gal net stovinėjo nepatekusių į vidų; koridoriuose ir pačioje auloje ūžte ūžė laukiantieji nuteisimo. Gal ne visi gerai matė ir nusižengėlius, pasodintus šiek tiek įkypiai prieš patį teismą, kur ne visi jų buvo, pav., nebuvo Juozo Tyslia-vos, o kodėl, tai turbūt, kad nebuvo Lietuvoje. O už ilgo stalo sėdėjo teismo pirmininkas Mykolas Biržiška ir ekspertai, tarp jų buvo ir Juozas Tumas-Vaižgantas, ir liudininkai.
Teismas nusprendė nubausti visus „Keturių vėjų“ nusikaltėlius dvidešimties metų sunkiems literatūros darbams. Teismas nepaskirstė bausmės nusižengėliams asmeniškai, bet visus baudė po lygiai. Tačiau klausimas, ar nusižengėliai įvykdė tą bausmę, kai jie buvo palikti laisvi, o nesuvaryti į bet kurį lagerį? Cia būta aplinkybių, apie kurias tektų atskirai pakalbėti. Apie „Keturių vėjų“ teismą to laiko spaudoje buvo plačiai aprašyta; jei minimo teismo nuteistieji nebuvo sulaikyti, tai šių mini atsiminimų autorius tikrai buvo deportuotas, vėliau kito teismo sprendimu nuteistas laikyti Vorkutos lageryje beveik penkiolika metų, bet apie tai teks atskirai literatūriškai ir, be abejo, keturvėjiškai parašyti.
Negalima užmiršti, kad prieš „Keturis vėjus“ stojo< tam tikra lietuvių visuomenės dalis, kuri laikėsi socialistinės ideologijos ir kaltino „Keturis vėjus“, kad jie be ideologijos, tad yra formalūs ir tušti. Tai buvo reiškiama per jų žurnalą, kuris buvo pavadintas „Trečias frontas“. Tačiau kaltinimai buvo nepagrįsti, nes trečiafrontininkai nesuprato pačios „keturvėjybės“, kuri buvo pakankamai iškilusi ir aiški iš keturvėjininkų idėjų ir praktikos.
O jei trečiafrontininkai kaltino formalumu ir net nekū-rybingumu, kad nėra socialistinės ideologijos, tai jie patys naudojosi tais formaliais metodais, kurie buvo pažįstami
apskritai literatūroje. Tai labai gerai pastebėjo Liudas Gira, kuris rašė: kuo čia trečiafrontininkai kaltina kitus, t. y. „Keturis vėjus“, jei jie pagal formą imituoja „Keturis vėjus“, geriau ir kilniau dariusius negu „Trečias frontas“.
Dar reikia paminėti vieną konfrontaciją su „Trečio fronto“ atstovais, kai „Trečias frontas“ jau nebeėjo, o „Keturių vėjų“ paskutinis numeris dar anksčiau buvo išėjęs. Be formos įmantrumo negalima bet kuri, kad ir aukščiausių socialistinių idealų kūryba. Tad buvo parašytas J. Zlabio gana platus straipsnis, atspausdintas „Lietuvos aide“. Cia susipliekė žaibai, suskambėjo kardai ir subrikštėjo plunksnos. Prieš straipsnio turinį, argumentus pasisakė keli potencialūs būsimojo socrealizmo autoriai, kurie tam tikrais sumetimais dar buvo kritiniai realistai, kad pasidarytų socrealistais. Tai buvo vienkartinis susikryžiavimas, tolimesnės analizės bei išvadų padaryta nebuvo, tačiau tai mini savo disertacijoje P. Užkalnis, rašydamas apie lietuvių ryšius su V. Majakovskio kūryba. Tai buvo prieš pat tą laikotarpį, kada visą literatūros kūrybą užvaldė socrealizmo dogmos, ir daugiau nieko kito nebebuvo kuriama.
Visa tai rodo, kad „Keturių vėjų“ kūryba bei „ketur-vėjybė“ gana stipriai buvo paveikusi ne tik literatūrą, bet ir visuomenę. Gana dažnai galima buvo pastebėti, kad ir kažin kaip sudedami aukštieji idealai, bet jei nėra tinkamos formos jiems išreikšti, tai nepasiekiama tikslo, nes skaitančioji visuomenė ne vien tų idealų, bet ir estetikos laukia.
Kitaip tariant, „Keturių vėjų“ jei ne toks didelis pūtimas, tai bent dinaminis dvelkimas buvo visuomet jaučiamas bei pastebimas. Tai laikyta atskirų kūrėjų nuosavybe, jų privilegija, bet buvo akylai pastebima, kad tai dar „iš anų laikų“, kai ėjo „Keturi vėjai“.
Tokios tradicijos ieškojo ir nauji „Keturių vėjų“ žurnalo leidėjai, kurie nuo pereitų metų išleido net penkis numerius. Visa tai lyg sutaptų su tais „Keturių vėjų“ numeriais, plius viena, jei čia būtų atspausdintas „Keturių vėjų pranašas“, kuriame būtų parašytas ir naujųjų vėjų būsimasis turinys. Tokios analogijos nepadaryta, bet dėl „Keturių vėjų“ autobibliografinės tapatybės (kai tai negali būti sutapatinama, kada ėjo vieni, o dabar eina kiti), o todėl dėl laiko ir erdvės didžiausio tarpo, reikėjo protestuoti. Aišku, galėjo leisti ir tuo pačiu vardu, bet pažymėdami, kad tai yra nauji „Keturi vėjai“. Juk žurnalas „Židinys“ išleistas ne „Židinio“ antrašte, bet „Naujojo Židinio“, ir tai teisinga.
Apie „Keturis vėjus“ jau turėjo pasirodyti L. Gudaičio apybraiža, apibudinanti „Keturių vėjų“ reikšmę lietuvių literatūroje, gražiai iliustruojant žurnalo fragmentais bei
rašytojų atvaizdais, bet gal ir šito darbo „Keturiems vėjams“ neužteko, gal dar atsiras reikalo kiek individualiau perteikti visa tai. Gal ir mano kai kurie teigimai galės tam patarnauti.
Sie atsiminimai susieti su pereitų metų Poezijos paukštės dvidešimt septintuoju pasiskraidymu, kur buvo įdėta ir mano eilėraščių, o prieš tai nieko nebuvo, nors gal kažkur ir paminėtas mano pavardės pusantrinis tekstas. Tačiau šį kartą, jei poezijos paukštė skraido ore bei erdvioje padangėje, ir skraido savitai, o jei ir „Keturi vėjai“ kaip vėjai skraido, jei jie ne tyro oro judėjimas žemės paviršiuje, tad man, kaip jų atstovui (aišku, be jokių epitetų, kurių kartais yra pasirodę spaudoje ne per mano kaltę), malonu su poezijos paukšte susitikti ir suėjus paskrajoti.

Kaunas, 1991 m.

 

1966 metų “Poezijos pavasario” anketa

Skaityti

 

Prieš du su puse dešimtmečio „Poezijos pavasario“ redakcinė komisija išsiuntinėjo poezijos mylėtojams pirmąją savo anketą, kurioje buvo kviečiama pasamprotauti apie labiausiai patikusią eilėraščių knygą ir apie tuometinę lietuvių poeziją apskritai. Gauti atsakymai išspausdinti 1966 metų almanache. Nuo to laiko praėjo ketvirtis amžiaus, daug ką pakeitęs ir literatūroje, ir gyvenime, todėl redakcinė komisija vėl nutarė su ta pačia anketa kreiptis į tuos pačius autorius. Jų atsakymai čia ir spausdinami.
LAIMA ABRAITYTĖ: Po ištiso ketvirčio amžiaus tenka lyg ir pratęsti savo mintis. Tiek visko būta! O nuo 1988-jų – tarytum iš karto kelių gyvenimų srautas nušniokštė ir tebešniokščia, versdamas stereotipų užtvaras, prievarta įtvirtintą ideologiją, atverdamas šventovių ir istorinės atminties vartus, atminimo ašara ir naujais kryžiais paženklindamas išniekintus kapus. Versdamas susitaikymą, bailumą, vidinio cenzoriaus barjerus. Nešdamas daugybę šiukšlių, prasmardindamas užsistovėjusios pūvančios pelkės tvaiku. Apnuogindamas gyvenimą, privertęs nustebti: kiek grožio, tvirtybės, jėgos išsaugojome (mes – ravėti ir išravėti, šienauti ir iššienauti, lankstyti ir laužyti!). Ir kiek bjaurasties mumyse susikaupė, kiek menkystės ir primityvaus savanaudiškumo, godulio, pavydo, kaip baisiai pažeistas pilietinio atsakingumo jausmas. Kaip išties jau nebemylėjome „nei laisvės, nei gyvenimo“.
Atsakant į prieš 25 metus pateiktąjį klausimą, pirmiausia tenka pasidžiaugti, kad grįžo išeivijos poezija. Ir kaip skaudu, kad ištisais dešimtmečiais ji tik nedaugeliui tegalėjo tapti dvasine savastimi.
Gera ir teisinga, kad iš lagerių ir tremčių namo parėjo sopulinga nuo Tėvynės atskirtųjų poezija, kuri tebekrau-juoja kaip gyva žaizda ir kurią negalima vertinti vien poetiniais kriterijais – toks amžinas, toks gyvas skausmo, kančios balsas sustingo jos eilutėse.
Drauge prasiveržė ir didžiulis grafomanijos srautas, piktnaudžiaujantis Atgimimo, Tėvynės meilės ir jos kančios motyvais. Taip galima subanalinti ir nuvertinti pačius švenčiausius jausmus. Nors suprantamas to srauto atsiradimas – tai susitvenkusio skausmo išraudojimas, vidinė būtinybė, gal net visuomeninė pareiga išsisakyti ir kitiems išsakyti: juk visa tai taip svarbu! (Blogiau, kai prakalba amatininkas eiliakalys, kuris savo šlovinančiose eilutėse tik vardus ir adresus tepakeičia, puikiai prisiderindamas prie naujos visuomeninės situacijos.) Tikriausiai, taip išsirėkusi, išsiraudojusi grįš poezijos upė j savo krantus.
O kokie lie krantai? Grožis? Hstetinio jausmo jenkini-ui.’i’.? Sustabdyta akimirka? Jausmo pustoniai, nuolaikų
J4U virpesys? Zod/.io žaismas, muzika? Daiigiaprasinišktimas? Asociacijų gausa?
Taip, ir visa tai. Tik netelpa lietuvių poezija į tuos apskritai jos prigimčiai savus krantus. Ji – mūsų tautos, jos lemties atvira žaizda. Ji – tos žaizdos aitrintoja, taigi ir gyvasties žadintoja. Ir vilties saugotoja. Nuo pat K. Donelaičio. Ligi A. Baranausko ir Vienažindžio. Ligi Maironio. Ligi Putino. Ligi Just. Marcinkevičiaus. Gal toji mūsų lemtis – amžinai stovėti gynyboje – ir suformavo nerašytą, gal net ne visada garsiai ištartą, tarsi savaime suprantamą žmogaus ir jo gyvenimo, jo kūrybos paskirtį: žmogus –ne sau,–visuomenei, tėvynei. („Turbūt ne dėl savęs esu,/ esu turbūt dėl ko nors kito“. Just. Marcinkevičius)
Geriausioji mūsų poezija budėjo, gynė ir gynėsi, saugojo istorinę atmintį. Kalbą saugojo. Ir būdą – senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių – saugojo. Caro vergovėje A. Baranausko kietai ištarti žodžiai priešui „Nebus, kaip tu nori!“ po šimtmečio sunkiausiais sovietizmo metais Just. Marcinkevičiaus priesaku buvo įtvirtinti: „Užmiršti dar anksti, dar nesukurtas tiltas, / Kuris sujungtų mus ir mūsų mirtį“.
Skaudūs akmenys šiandien svaidomi į mūsų pastarųjų 50 metų poeziją. Gal per dažnai. Ir per skaudžiai. Ir už-simojant iš karto į visus. Taip, buvo bolševizmo apologetų, buvo valgančių išdavystės duoną ir ja nepaspringstan-čių. Bet reikia džiaugtis tuo, kad ir tokiose nuoširdumui ir atvirumui neįmanomose sąlygose mes turėjome gyvą sąžinės balsą – turėjome savo poeziją, kuria galėjome pasitikėti, kurią mylėjome, kuri mus vien savo buvimu stiprino ir įpareigojo.
Sunkiausiais dešimtmečiais poezija buvo mūsų šventosios ugnies kurstytoja. Besiformuojančiai „trisdešimtųjų metų gimimo“ poetų kartai aukštą gaidą davė Putino kūryba. Stipriausieji – tos gaidos nepažemino, liko jai ištikimi. Jų poezija neatitrūko nuo Tėvynės skausmo, ji vedė ir vedė ten, kur pirmapradžiai šaltiniai alma. Joje aidėjo Tėvynės šauksmas, jos kančia, dusinamos tautos aimana, smaugiamos kalbos klyksmas. Ko negalėjo garsiai ištarti,– liepė tarp eilučių susirasti. Ir susirasdavome, ir vieni kitus supratome. Ir ieškojome to tarpusavio supratimo. Užtenka prisiminti vien, ką reiškė Laimono Noreikos poezijos vakarai, kai kone kiekvienas Lietuvos bažnytkaimis ne tik naujai įsiklausė į Daukantą ir Maironį, į tokią primityvią ir tokią skausmingai mielą XIX a. pabaigos poeziją, bet ir M. Martinaitį, ir Just. Marcinkevičių, ir Paulių Širvį išgirdo. Tą mielą nepamirštamą tragišką dainių Paulių Širvį…
Taip, nešėm ant rankų B. Brazdžionį, K. Bradūną, laimingi sulaukę H. Nagio, H. Radausko ir daugelio kitų
341 kūrybos sugrįžimo namo, brangus jie mums visi, bet keliai j ji; poeziją ištisoms kartoms buvo užkirsti. Tada, kai jų mums labiausiai reikėjo. Ne jų pačių, ne jų, ak, ir ne mūsų, ne mūsų tai buvo kaltė. Bet melioruojamas širdis ir sąžines gaivinome savųjų poezijos šaltinių vėsa. Ir garbė mūsų poezijai, kad geriausioji jos dalis išsaugojo pagoniškųjų baltiškųjų šaltinių tyrumą. Gėrėme iš jų ir kitus, dar tik savo gyvenimo takus pradedančius minti, girdėme, šventąja jų vėsa gaivinome. Jie vieni ir dar smaugiama liaudies daina mums ir tebuvo likę…
Ir ar žino Justinas, ar žino Marcelijus, ar žino pilkasis vieversėlis Jonas Strielkūnas, ir Albinas Bernotas, kaip giliai jie į mūsų dvasios pasaulį įsirėžė, kaip mūsų savastimi tapo? Ar žino tai Judita, ar žino tai paraistės avietėlė Onė, ir Janina ar šitai žinojo? Skaitėm jų poeziją, ir pjovė „širdį tarsi dobilą / lig gyvuonies, lig pašaknų“, ir jutome tą skausmingą dar neužmirštą vieškelio dulkių šilumą. Nes nešėmės širdy tą netektos tėviškės pelenų aitrą. Nes dar nei tėviškės kvapai, nei garsai, nei vakaro žarų tviskėjimas pamiršta nebuvo…
Šiandien viltingas metas, o poezija skausmo ir liūdesio pilna. Ar tai ne paradoksas? Kodėl gi taip?
Gal toji sąžinės sąskaita – vieno ir visų mūsų – labai sunki?
Gal todėl, kad sąmoningai suvokėme, į kokią Golgotą dešimtmečiais kopta, kiek prarasta.
Gal kad savo netobulumą, net ir menkystę pasibaisėdami pamatėme?
Kad iš tos ilgai rūgusios pelkės, ją sujudinus, tokie bjauraus prastumo, pavydo, kerštingumo, šmeižtų, savanaudiškumo burbulai kyla? Kyla ir sprogsta. Ir aptaško – kaltą, nekaltą. Nesvarbu. Svarbu sudaryti įspūdį, kad visi nešvarūs. Tada lengviau tikrai susipurvinusiems. Ir susikruvinusiems.
Man visas šio meto gyvenimas, pagaliau ir poezija įsirėmina dviem poetinėm frazėm, nesąmoningai, savaime įstrigusiom į atmintį. Tai Just. Marcinkevičiaus „Diena iš kapo pakilus“ ir Mykolo Karčiausko „Vis dedam į vygę Tėvynės erškėtį…“
Vilties ir skausmo gaida.
Taip ir einame, kruvinai kojas nusidaužydami. Taip ir klojame į Tėvynės lopšį erškėtį. Kruvinų, nudaužytų kojų negaila,– Tėvynės gaila. Jeigu mes ją – Vienintelę – erškėčio spygliu vygiuojame. Jeigu ją – Vienintelę–dėl savo kaltės, dėl savo menkystės prarasime…
Toks mūsų laikas.
Toks mūsų kelias.
Viltis ir skausmas.
Pasiryžimas ir abejonės.
14. Poezijos pavasaris, 92
Ar ištversime?
Juk „tie žmonės dar galėtų būt laimingi?!“
BRONIUS KIŠKIS: Ar nebus geriau, jei pradėsiu nuo antro klausimo – kokia pastarųjų metų poezijos knyga labiausiai patiko.
Atsakau: J. Strielkūno „Pirmoji meilės knyga“, išleista 1990 metais. Tą jau esu sakęs pačiam autoriui, bet jis nenorėjo tikėti. Betgi tai poezija, rašyta prieš ketvirtį amžiaus, kaip ir anie atsakymai į šią anketą, ir netgi dar anksčiau,– pasakys atidesnis skaitytojas. Taigi, bet… Bet, paklaus skaitytojas, negi nematai, kiek per tuos metus parašyta geros poezijos? O! kaipgi. Vien tik autorius ir knygų pavadinimus išvardinti – kiek reikėtų vietos. Tai negi tau atrodo, kad per tą laiką mūsų poezija neprogresavo, na, jos lygis, gelmė, dimensija, formos atradimai ir kiti dalykai, kuriuos taip moka įvardinti kritikai. Taip, progresavo,– reikės kukliai sutikti. Tai ko gi tu pagaliau nori,– pasakys pyktelėjęs brolis skaitytojas ir nueis savais keliais.
O man, likus vienam, reikės bent sau, bent pačiam pabandyti suvokti, ko gi aš noriu iš tos mūsų poezijos. Ir ne tik mūsų. Ir ne tik poezijos.
Klausimas yra. Vienareikšmio atsakymo nėra, gal ir nebus. Vienintelės tiesos tikrai nebus. Bet iškilo žmogaus, tautos, žmonijos horizonte toks žodis, sąvoka ar tik nuojauta – ATGIMIMAS – ir reikalauja visa tai, kuo mes, pasaulis gyvenome pastaruosius dešimtmečius ir šimtmečius, kuo gyvename dabar, ne tik įvardinti, bet ir įprasminti, pažiūrėti kitom akim.
Tuščias bus ir tautinis, ir valstybinis atgimimas be kiekvieno žmogaus dvasinio atgimimo. Dvasingumas. Dabar apie tai daug kalbama, bet ar apie tai? Paprasta lingvistinė analogija sako, kad kaip turtingumas yra turto turėjimas, taip dvasingumas yra dvasios pilnatvė. Deja, mes dar labai toli iki to. Dvasingumas… Savo ribotom žemiško proto galiom sunkiai suprantame, kas yra ta dvasia, bet vis dėlto esame bent kai ką girdėję apie jos savybes. Tai ramybė, harmonija. „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę“,–prieš 2000 metų sakė Atpirkėjas. Paliko, bet ar mes paėmėme, ar pasinaudojome? Tada mums sakė, kad „Dangaus karalystė čia pat“. O mes iki šiol te-besidraskome šėtono paunksmėje. Ir kalba apie dvasios ramybę pašnekovą gali tik suerzinti – kokia čia gali būti ramybė, kai… Jeigu ir įsileidžiama į sielą kokia ramybė, tai dažniau būna abejingumo, pasyvumo, patvory numesto pančio puvimo tvaiką skleidžianti ramybė, o ne įtemptos stygos, ne dvasinės įtampos ramybė, kurianti pasaulius. Apie tokios žmogaus sielos būsenos galimybę daugelis net nenujaučiame. Nebent suklustame trumpą aki-
mirką didelių pavojų, visai tautai gresiančios nelaimės akivaizdoj.
Harmonija. Sąžiningai pažvelkime į save. Kiek jos mūsų gyvenime, mūsų santykiuose –■ šeimoje, su kaimynais, bendradarbiais, bendrakeleiviais. Mūsų viduje, tarp mūsų dienos ir nakties, tarp ryto ir vakaro, darbo ir poilsio, pagaliau tarp gimimo, gyvenimo ir mirties? Ir pamatysime, kad beveik nėra.
O poezijoj?
Tai sustokim, įsiklausykim ir įsižiūrėkim kaip Adomas Akermano stepėje – gal išgirsim, gal pamatysim kokį ženklą, gal kas parodys.
O kas?
Dažnokai kartojama Dostojevskio mintis, kad grožis išgelbės pasaulį (užmirštant jos tęsinį: o gražumas jį pražudys). Nesunku suvokti, kad grožis ir yra ta aukštesnės realybės plotmė, kuri, susilietusi su mūsų žemiškuoju pasauliu, dovanoja mums save mūsų fiziniams pojūčiams prieinamomis formomis. Ir nesunku pastebėti, kiek to tikrojo grožio mažai belikę mūsų gyvenimo kasdienybėje ir tos kasdienybės… na, sakykime, auroje – mene. Dažnai taip norisi prieiti prie kokio nors jau pagarsėjusio (ar išgarsinto) genijaus ir paklausti: ar turi sukūręs bent du–tris paveikslus, kuriuos galėtum padovanoti savo brolio ar labai gero draugo nėščiai žmonai, kad ji, pasikabinusi juos savo miegamajame, išnešiotų ir pagimdytų fiziškai ir psichiškai sveiką būsimą lietuvį, o ne išsigimėlį. Jeigu neturi, tai kam tas tavo talentas ir tavo kūryba. Kad sergančios, negydomos, apleistos ir apsileidusios tavo sielos produkcija skleistų dvasinės destrukcijos emanacijas ir nuodytų kitus? Ir už tai, ko gera, lauki kritikos pašlovinimo, visuomenės pagarbos ir valstybės paramos.
Štai ir priartėjome prie atsakymo, kodėl taip nesinori kalbėti apie mūsų poeziją (nors čia visą laiką kalbėjome ir apie poeziją). Ne todėl, kad po Strielkūno ankstyvosios jaunystės eilėraščių jau nieko gero ir gražaus nebūtų parašyta. Buvo. Daug. Ir to paties Strielkūno (kad ir tokie perlai, kaip „Naktiniai sodai“, „Sonetai apie meilę ir upes“). Prisiminkim kad ir, atrodo, tik vakar mus palikusią nelengvo asmeninio likimo poetę Janiną Degutytę, kurios viena knyga taip ir vadinasi: „Dienos – dovanos“. Rasime daug poezijos, kuri parems mus sunkią gyvenimo valandą, kurią galėsime lyg pastiprinančią maldą skaityti sunkiam ligoniui. Bet…
Bet vis tai – jau, galima sakyti, anų laikų1 poetai, jų kūryboje tauri gyvenimo šviesa įsižiebė žiauriais stalininiais ir viltingais postalininiais metais ir neužgeso iki šiol, netgi kai jie patys gal ne kartą buvo pasidavę tų laikij šėtoniškiems gundymams, suklupę ant savo žmogiško silpnumo akmenų. (Ncbiikim jiems per daug rusins
S 5
N ra
aj >
o ra
d. o,
344 teisėjai už tai, kad mūsų pačių nuodėmės ne taip visiems matomos arba geresnės, nes kitokios negu jų.) Ir neduoda ramybės klausimas, iš ko gi išaugs mūsų dvasinis atgimimas, jeigu naujos kūrėjų kartos ateina jau nežinia kur palikusios savo jaunystės, pražystančios gyvybės ugnį, demonstruodamos savo užpūliavusios ir pasveikti nenorinčios sielos žaizdas, kaip tie lozoriai pokario šventorių patvoriuose (tokių jau atsiranda ir dabar). Užmiršę ar niekad ir nežinoję, kad kažkada jų kastos žmonės buvo vadinami įpareigojančiu žodžiu „šviesuomenė“, kad ir jie turėtų šviesti, pirmiausia savajai kartai. Bet negali duoti kitiems, ko pats neturi. Ir jeigu nori (jeigu nori!) matyti aplink save, tautoje, tėvynėje šviesą, ramybę, harmoniją, grožį, tai pirmiausia visa tai turi išsiauginti savyje. Kitaip nebus jokio atgimimo. Bus naujos grandys šėtoniškų pančių grandinėje, kaustančioje žmogaus dvasią. Kaip va tam eilėrašty, netyčia gimusiam pavarčius ne taip seniai išleistą vieno gana talentingo ir dar gana jauno poeto knygutę.
Metastazė*
Kaip gražu patikėt neviltim prieš kiekvieną akimirką drebant ir kad gali gyvybę atimt koks pasmirdęs apygirtis skrebas iš anų praeičių, ar išveš į nežinomą alkaną šalį, kur nėra ir nebuvo tavęs niekada, ir net būti negali,– o kad gali jau nieko nebūt, kaip poetai eilėraščiuos rašo – net kokių operinių skrebų, net kokių kamerinių parašų, netgi aimanų, netgi dantų, išdaužtų vakare pasigėrus tų gerų, nešautų, netremtų, nežinia, ko vaidinančių žvėris, nebebus, tiktai bus neviltis, tiktai spengiantis amžinas amen, ir tų posmų jau nieks neskaitys, ir negrįš tavo angelas žemėn.
* Metastazė – naujas patologinis židinys, susidaręs ligą sukeliančiam pradui patekus 1$ pirminio Ilgos židinio į kita organizmo vlMn i..T. i. i.“ Aut. past.)

P
345 IRENA KOSTKEVICIUTĖ: Neįtikėtinai staigiu smūgiu,
bendru demokratijos protrūkiu už pečių pasiliko ištisa istorinių pervartų epocha – galutinai baigėsi bolševikų okupacija ir komunistinio režimo griūtis, suteikusi pasauliui naujų vilčių. Siame amžiuje antrą kartą ant Rytų imperijos griuvėsių įstabiai prisikėlė nepriklausomos Baltijos valstybė.
Ar buvo pradmenų tiems svaigiems XX šimtmečio pabaigos įvykiams ir pokyčiams? Matyt, tai rūpėjo ir „Poezijos pavasario“ redkolegijai,– kad po ketvirčio amžiaus pasisakytų tame pačiame leidinyje skelbtos anketos autoriai, dabar prisiminę tuometinę kūrybos atmosferą, poezijos padėtį, atgaivinę savo įspūdžius ar tuo metu neįvardytas realijas. Gal toks žvilgsnis atgal yra pravartus ir mūsų žingsniams į ateitį.
Visi jutome ir išgyvenome neišvengiamą priespaudos dėsnį –■ nuolatinį dviejų priešybių susidūrimą. Atspara, vidinis protestas, nepritarimas režimui ir prievarta, slopinimas, prisitaikymas. Šioje skalėje reiškėsi įvairiausio atspalvio tų būsenų svyravimai ir persipynimai nuo dvasios laisvės, padorumo, sąžiningumo iki įsitarnavimo, vergiškumo, niekšybės. Tie, kurie matėme ar patyrėme stalinizmo terorą, sutikome chruščiovinį atlydžio metą kaip didžiulį kultūros atokvėpį. Sukrečiantis įspūdis, kai atsidarė lageriai, į duris pasibeldė grįžtantys pasmerktieji katorgininkai. Slūgo baimės įtampa, visuomenė ėmė atgauti normalesnį, nebeužspaustą kvėpavimą.
Poezija nuo koturnų dar nedrąsiai pradėjo stotis an1 savo kojų, gręžtis nuo reikalautų „kombainų“, „gamyklų’ į uždraustas individualistines temas, pro konjunktūros klodus lyg sušvito poetinio tikrumo ir tiesos žodis. Pri simenu, įdėmiai sekiau paradoksalų to meto „nugyvente gyvenimo“ reiškinį – iki graudaus naivumo tarp garbin gų vyrų „Literatūros ir meno“ puslapiuose užsimezgė dis kusija apie meilę ir poeziją, pasiryžusi reabilituoti visiš kai numarintą šios rūšies kūrybą. Koks didis atrodė kai] pasaulis senų, bet „naujai“ atrandamų tiesų džiaugsmas Tuomet ir atsirado mūsų visų menų linksniuojama „no vatoriškumo“ sąvoka, kiek ji buvo įmanoma ir toleruoja ma „socialistinio realizmo“ rėmuose. O iš esmės tas nova toriškumas dar sunkiai grūmėsi ne dėl kokių meninii mandrybių, bet dėl pačių paprasčiausių estetinių katego rijų įteisinimo, priešinosi ideologizuotam kūrybos žaboji rriui. „Alea jacta est“ – burtų kauliukas mestas! Pažą dinta mintis, postūmis įvykęs. Visa tai tapo nors ir ribote bet jau šiokia tokia politinės prievartos, ideologinio vai dyiiio liberalizacija. Deja, netrukus ji susilaukė ir stipri galingos totalitarinės sistemos stabdžių.
Visus sudrebino tos dienos, kai nuaidėjo 1956 met autiUonuinisLinis Vengrijos sukilimas, jo numalšinimas, pi
346 našūs įvykiai Lenkijoje, privertę sugniaužti geležinę pirštinę ir sovietijoje. Maskvoje atnaujinamos rašytojų represijos, tebeviešpatauja „ždanovščina“. Lietuvoje 1958– 1961 m. – daug kas stebėjosi, kad to paties „atlydžio“ metu – siaučia Vilniaus universitete Lietuvių literatūros katedros linčas, nes jos dėstytojai atsisakė klasinės literatūros sampratos. Vyksta studentų valymas. 1964 m. pagaliau pašalinamas ir N. Chruščiovas, į priekį žengia brežnevinis neostalinizmas su dar labiau įsitvirtinusia ir įžūlia partine oligarchija. Naują politinių represijų bangą sukelia augantis disidentinis judėjimas. Prisimenu tuomet dar labai retus nelegalios spaudos puslapius, šalia to gaudėm liberalines „Novyj mir“ nuotaikas, sekėm lenkų „Tworczošč“ vakarietiškas idėjas, pro geležinės uždangos plyšius skverbėsi ir pirmieji mūsų išeivijos, ypač „Metmenų“ ir kitos spaudos egzemplioriai.
1966 m. „Poezijos pavasario“ almanachas organiškai įsirašo besiskaidančiame to laiko kontekste, atspindi būdingus poezijos bruožus, realijas, aliuzijas. Cia dalyvauja beveik visi autoriai, pripažinti socialistinio realizmo parnaso dainiai ir patys jauniausi poetai. Iš poetinio palikimo skelbiama V. Mačernio, K. Borutos kūryba. Publikuojami vertimai. Nevienodi talentai, idėjinės, meninės nuostatos, skirtinga ir poetinė produkcija. Dar tebeklesti oficialiosios poezijos kryptis ir jos atributika, ideologizuotas mąstymas, duoklė konjunktūrai, įsigalėję štampai. Tačiau didžia dalimi poezija jau siekia žmogiško balso, intymesnio kalbėjimo, platėja akiratis, atgimsta formos nuovoka. Šiuo keliu pasuka jaunesnioji reformis-tinė poetų karta, atėjusi į žymiai atlaisvintą terpę, psichologiškai laisvesnė, nelupta ir nepatyrusi teroro botago, kaip A. Miškinis ar K- Inčiūra, po lagerių grįžtantys į literatūros gyvenimą. Salia Antano Venclovos, T. Tilvyčio patoso jau kitokiom intonacijom prabyla Just. Marcinkevičius, skelbiantis tragišką kruvinojo miško ciklą „1946-ieji metai“, A. Maldonis, J. Degutytė, J. Vaičiūnaitė, neseniai kaltinta apolitiškumu ir formalizmu, V. Šimkus, J. Juškaitis, Tomas Venclova, M. Martinaitis ir nemaža kitų. Nors kritika dar negali atvirai ginti kūrybinės menininko laisvės, jai tenka laviruoti tarp įvairių priedangų, tačiau drauge su kūrybine praktika jau aiškiai siekiama meninio sąžiningumo, palaipsniui griūva tarybinės sistemos sukurta, iki koktumo įgrisusi „naujo žmogaus“ mitologija, melagingas „nūdieniškumo“ kultas. Nuo banalių bendrybių, dirbtinų patetiškų formulių atsigręžiama į poetinės atmosferos, eilėraščio kaip dvasios raiškos ir išgyvenimo kūrimą.
Iš šios dienos nuotolio peršasi mintis, jog ir nepalankiausiomis tautos būvio sąlygomis, jeigu tik nesunaikinta fizinė kūrybos galimybė, kultūra perima dvasios gajumo
funkcijas ir neišvengiamai kuria savo vertybes. Nors ir mindoma, bet lyg atkakli takažolė ji skverbiasi į viršų ir pro akmenuotą gruntą. Tegul to laiko šalnų apsvilinta, išpustydama pelenus, ji gula į egzistencijos pamatus, neįsileidžia pragaištingos tuštumos, palaiko būtiškąjį, nors ir prislopintą gyvybės instinktą, brandindama grūdus tolimesnei sėjai. Didelė to meto visuomenės dalis tai buvo daugiau ar mažiau sąmoningai suvokusi ir supratusi.
Atsakydama į antrąjį „Poezijos pavasario“ anketos klausimą, kokia poezijos knyga „labiausiai patiko“, nurodžiau naujausią V. Mykolaičio-Putino lyriką, tik ką pasirodžiusį eilėraščių rinkinį „Langą“. Tačiau buvo be galo apmaudu – išspausdintoj knygoj radau gerokai leidyklos išbraukytą neilgo pasisakymo tekstą. Tegul skaitytojas atleidžia mano kiek asmenišką to įvykio paaiškinimą. Tuomet teko jau apsiprasti, kad esi tas nepatogus autorius, į kurį žiūrima pro kelis padidinamus stiklus, kad nepraslystų kokios žalingos idėjos užkratas. Po Lietuvių literatūros katedros „raganų medžioklės“ įgytas vilko bilietas, žinoma, gerokai apribojo savirealizacijos ratą, bet vis dėlto neužkamšė visų plyšiukų literatūriniam darbui. Tų, kurie ėmė nebesisveikinti, pasirodė kur kas mažiau negu tų, kurie tvirtai spaudė ranką, neužtrenkė durų į spaudą, parodydami ir tam tikrą savo požiūrį į „medžioklę“. Pagaliau juk buvau pakviesta atsakyti ir į „Poezijos pavasario“ anketą. Todėl negalėjau priekaištauti „Vagos“ leidyklos vadovams – J. Tornau, A. Mal-doniui, J. Čekiui. Priešingai, šiandien jaučiu pareigą jiems padėkoti: nors ir su apkarpymais, „perkūnsargiais“, bet tuo metu, kai buvau „bedarbė“, leidykla išleido kelis kuklius mano opusus. Ji tada dar nebuvo patekusi tiesioginei aktyvaus kolaboranto, buvusio universiteto partorgo ir uolaus lituanistų „globėjo“, vėliau žymiai paaukštinto CK funkcionieriaus, ministro, priklausomybei, kuri privertė kiek pakeisti tolimesnius leidyklos santykius su buvusiais Literatūros katedros disidentais.
Kodėl mano pasisakymas anketoje susilaukė tokios cenzūros, greitai paaiškėjo. Kalčiausias, pasirodė, buvo čia pats V. Mykolaitis-Putinas.
Dabar, kai pervartos įkaršty prasidėjo įnirtingas savų nuopelnų ir kitų nuodėmių perkratymas, kas kaip krištolas tyras, o kas ne, kas tikras, o kas netikras kovotojas ir patriotas, atsirado žmonių, kuriems ėmė didžiai kliūti, kad Putinas apskritai dirbo okupacijos sąlygomis, kad nepateko į lagerius, neišėjo tremties keliais, buvo akademikas (lyg rašytojas nebūtų turėjęs nuopelnų lietuvių kultūrai), kad rašė tarybinius eilėraščius, esą susilaukęs olimpinio valdžios rcspekto. Sunku su tokiais teisėjais ginčytis. Kas gi galėjo tokių eilėraščių nerašyti, jeigu jų reikalavo paprasčiausia egzistencinė savigyna, ypač lio,
s “S
348 kuriems buvo lemta gyventi ne pažeme, o stovėti matomuose akiračiuose, kuriems ir tomis aplinkybėmis teko dideli darbai nuveikti, kad kitiems, ateinantiems, lengviau būtų.
Tad žvelgiant į šią rūsčią epochą, ypač ryškiai atsiveria nuosekliai užprogramuota, nuolatinės įtampos lydima rašytojo būtis. Tiesa, prieš Putiną nesigriebta fizinių represijų, negalėjo būti ignoruojama ir jam skiriama tautos pagarba, tačiau režimo akimis jis liko iki pat pabaigos įtartina ir pavojinga figūra, kitamintiškumo ir rezistencinės dvasios skleidėjas. Cia verta prisiminti vienas ironiškas pajuokaujantis Putino pasakojimas, kaip 1962 m., Maironio šimtmečio minėjimo išvakarėse, jį aplankė du Rašytojų sąjungos cenzoriai, idant savo kalboje jis nepadarytų kokio nacionalistinio išpuolio. Rašytojas buvo statomas prie sienos ne tik žiauriausiais stalininio teroro metais („Rūsčių dienų“ įkalčiai, „Vivos plango, mortuos voco“ autorystė, „Altorių šešėly“ išspausdinto tiražo sunaikinimas, rinkinio „Sveikinu žemę“ puolimas, kaltinimai „vieninga srove“), bet ir chruščioviniu „atlydžiu“, kai 1957–1958 m. vyko ištisa kampanija prieš Putino „Sukilėlių“ libretą ir J. Juzeliūno operą,– apšaukta nacionalizmu ir po generalinės peržiūros nuversta nuo scenos.
Neatslūgstančią rašytojo įtampą gilino ir jo „Raštų“ leidimas, sunkus kūrinių kelias į spaudą. Ne paslaptis, kad dėl Putino, jo atstovaujamų humanistinių vertybių įteisinimo vyko pastebima kultūrinės atsparos kova. Ypač „Vagos“ leidykla rėmė Putiną, suvokdama jo fundamentalumą lietuvių kultūroje. Ji ir ėmėsi iniciatyvos kiek įmanoma pateikti visuomenei ilgametės okupacijos sąlygomis ne visuomet lengvai prastumiamą rašytojo kūrybą. Bet šie siekiai neišvengiamai susidūrė su skaudžiais paradoksais. Piramidinės priklausomybės sistemoje patys leidėjai negalėjo išvengti ideologinių instancijų priežiūros. Taip prasidėjo keblumai pačiai leidyklai,– kas galima, ko negalima, apsidraudimai, iškilo ir cenzūros, ir kai kurių pataisų reikalavimai. Tai suteikė Putinui nemaža sunkių valandų ir karčių viešpataujančio absurdo išgyvenimų, pareikalavo daug brangaus laiko ir energijos kūrybos sąskaita. Ypač sunkiai brido 1961 –1962 m. „Raštams“ rengiamas literatūros kritikos tomas. Keli kolegos rašytojai, knygos recenzentai, uoliai mokė autorių marksizmo, per tankų sietą košė pavojingas idealizmo vilkduobes (tada, beje, užkliuvo ir man „Pergalės“ žurnalo užsakytas šiam Putino tomui skirtas straipsnis. Jį redakcija įteikė redkolegijos nariui, žinomam akademikui, kuris jį užvetavo kaip nepriimtiną, „parašytą „Naujosios romuvos“ požiūriu“).
Pagaliau leidykla ryžosi rizikuoti ir išleisti naujausią
349 poeto lyriką. Buvo aišku, kad savo kūrybiniu antikonfor-mizmu, būtiškąja problematika tai išskirtinis, į tarybinės literatūros sampratą sunkiai telpantis reiškinys. Tačiau remtasi tuo, jog kiek anksčiau pluoštas naujosios poezijos prigludo „Raštuose“, o vienas kitas eilėraštis rodėsi periodikoje. Atsijojus kai kuriuos „pavojingesnius“ kūrinius, 1963 m. dienos šviesą išvydo „Būties valanda“. Kritika pasitiko ją su entuziazmu. Ypač buvo iškeltos deficitinės vertybės, ilgus metus ujamos, puolamos amžinosios žmogaus temos, filosofinė Putino poezijos kryptis. Tokia palanki atmosfera paskatino leidyklą žengti dar vieną žingsnį – pateikti visuomenei rūsčių ir tragiškų spalvų „Langą“, vis dėlto ir čia atidėjus kai ką į šalį.
Rinkinys pasirodė knygynuose 1966 m. balandžio mėnesį 10 000 egz. tiražu ir buvo žaibiškai skaitytojų išgrobstytas. Dar nespėjo poetas apdalinti savo draugų, nespėjo prabilti kritikai, o gegužės mėnesį literatūrinius sluoksnius apskriejo niūrus gandas, kad „Langas“ pateko didžion aukštųjų valdžios sluoksnių nemalonėn. Imtasi „priemonių“. Pirmiausia rūstybė pasiekė leidyklą. „Langas“ uždraudžiamas minėti ir teigiamai vertinti spaudoje, sustabdomos televizijoje numatytos laidos. Prisimenu, kaip mieste sutiktas Algis Baltakis nuoširdžiai krimtosi, kad tik šis skaudus smūgis nepasiektų įsiligojusio poeto, išvykusio į Kačerginę atostogų.
Cia pat atsiskleidė ir draudimo priežastys, nes tokios rūšies paslaptys greitai prasiskverbia pro kabinetų sienas. Pasirodo, vienas garsus poetas, garbingiausios premijos laureatas, nuėjęs į aukštybes aršiai užsipuolė Putino knygą ir leidyklą. „Kiek galima pakęsti šitokį antitarybinį to senio marazmą!“ – sklido netgi tokia pažodinė švento pykčio versija. Nesiimu teigti, ar ji autentiška, ar sufolklorinta. Gal tai ir nesvarbu. Kraupus buvo pats faktas – poetas skundžia poetą, jau beiškeliaujantį klasiką… Lygiai po metų Putinas atsisveikino su gyvenimu…
Reikia manyti, kad normalūs žmonės iš tokio skundo būtų tik pasišaipę, bet autokratinei valdžiai visada būdingas išgąstis, baimė, politinė alergija, liguista reakcija ideologiniams pavojams. Suprantama, kad tokių naujienų akivaizdoje leidykla ir ėmėsi savisaugos. Iš mano pasisakymo apie V. Mykolaičio-Putino poeziją visų pirma buvo išbrauktas rinkinio pavadinimas, neliko samprotavimų apie egzistencinį Putino poezijos charakterį, putiniškąjį sielvartą, mirties išgyvenimus, ypač bauginusius šviesius „tarybinio žmogaus“ lūkesčius. Kad neliktų „Putino kulto“, kaip pasakojo leidykloje, buvo apibraukyti ir kitų žmonių pasisakymai apie poeto kūrybą.
Štai tokios kartais pasitaiko mažų tekstų ir didelių įvykių istorijos.
Kiekviena, net ir pikčiausia priespauda negali galutinai pavergti pačios būties, paneigti jos turinio ir prasmės. Putinas tai nuolat pabrėždavo ir dažnai kartodavo – ir kalėjime žmogus gali būti laisvas savo dvasia. „Salia neapykantos, keršto, ligos, mirties eina meilė, draugystė, gerumas, atlaidumas, sveikata, gyvybė“,– rašė jis „Lango“ pratarmėje. Sviesi ir tamsi būties patirtis, dramatiška ir prieštaringa jos sąranga ir buvo postūmis putiniškajam Nerimui, kuris teigė nuolat budinčią žmogaus dvasią, išreiškė jos gyvastį ir veržimąsi aukštyn, sąlytį su didžiuoju, neaprėpiamu pasauliu.
Šešėliai pakelėj trumpėja,
0 paukščiai tankmėje Neliauna dar čiulbėję. Ir, neužtrenkęs durų Septynetu spynų,
Aš į šiltą saulės šviesą,
1 neramią savo būtį Išeinu———-■
(„Saulė“)
Vilnius, 1991.IX.15

 

V. Gedgaudas, D. Dirgėla, L. Katkus, D. Valančiauskas, L. Leščinskas. Aleliuja. Literatų kalvė

Skaityti

 

Prieš keletą metų visai skirtingų paskatų vedami įstojome į šią pomarksistinę Alma Mater, kurioje sutikome pražilusį M. Martinaitį, vėl norintį išmokti skaityti. Taip gimė „Literatų kalvė“.
Labiausiai mėgome „Ledainės“ prietemą, „Naručio“ drėgmę, „Rotondos“ priešaušrius ir šakotus vieškelius į „Čiobrelį“, pokalbius apie asilus prie lyros, Žmogų ir Eilėraštį. „Kalvėje“ platinome savo liežuvius, mazochistiškai glamonėjome plunksnas, būrėme lietuvių poezijos ateitį iš šiandieninių grafomanijos tirščių ir mokėmės įstabių dailiojo nusirašinėjimo paslapčų. Visi nuožmiai mylėjome vienintelę seną, išklerusią portatyvinę rašomąją mašinėlę, švelniai vadinamą Sigute (prisiekėme Jos niekados nepragerti). Ypač nenuobodžiai pasišnekėdavome apie tai, kaip pramušti publikaciją į vieną ar kitą leidinį. Apibendrinę kruviną patirtį, bendromis jėgomis nutarėme parašyti „Atmintinę Jaunajam Poetui“, kurią „Caritas“ lėšomis pernai išleido „Literatų kalvės“ leidykla.
Visi troškome Judėjimo, didesnio už mus pačius, bet buvome panašūs į mažyčius suakmenėjusius šūdvabalius, vangiai dūzgiančius ant suvargusiu., gyslotų pagiringos
Mūzos rankelių. Aišku, Judėjimo nebuvo. Taip ir žiemojome.
Pavasarį Druskininkuose aplankę N. Miliauskaitę, V. Bložę ir K. Platelį, ūgtelėjome, bet Judėjimo vis vien nebuvo. Prabėgo vasara. Artėjo ruduo. Įtampa augo.
Visi karštligiškai rašėme iš baimės nieko neparašyti, daugelis paslapčia ėmė svajoti apie sočią mirtį užmarštyje. Juos pašarvojome ant silabotoninio Baltijos kranto ir plačiai išsisupę palaidojome Birutės kalno papėdėje.
Sostinėn grįžome vieni, moterys aplink „Kalvę“ nesi-šlaistė. Tačiau nuolat budėjome, nes jautėme, kad jos ateis taip, kaip ateina „Vagos“ išdulkintas Pavasaris, amžinai atplukdantis iki šleikštulio įgrisusius, raukšlėtus lyrikų (-ių) veidus. Ir Jis atėjo. „Tada pakirdome ir pajudėjome/iš lėto šliaužėm nudrengta erdve / riaumojom iškastruoti bložiško gegužės vėjo / nuo mūsų trenkė prakaitu, vynu, žeme…“ (V. Gedgaudas. Ištrauka iš užminuoto sonetų vainiko „Fanfaros“).
„Literatų kalvės“ grupinis portretas atrodytų šitaip: devyni Narcizai, sėdintys po gelžbetoninėm Akacijom numelioruoto upelio pakrantėje: žvelgiantys į tolumoje besiganančią lyrikų Tautą ir gromuliuojantys deformuotus ketureilius, atsispindinčius verlibro labirintų fontanuose…
Mes ateinam!
Aleliuja?..

 

Poezijos pavasario programa

Skaityti

 

V.25 Rašytojų sąjungos posėdžių salėje (15 val.) – spaudos konferencija.
V.25 Rašytojų klube – Arnoldo Baryso ir Džojos Barysaitės fotoparoda „Poezijos pavasariai“.
V.27 LASS Centrinėje bibliotekoje (16 val.) – poezijos popietė; Rašytojų klube (18 val.) – moksleivių poezijos skaitymai.
V.28 A. Jonyno vidurinėje mokykloje (14 val.), valstybinėje įmonėje „Rimeda“ (15.30 val.), Antavilių pensionate (16 val.) – poezijos popietės, Rašytojų klube (21 val.) – „Eilėraščiai per naktį“.
V.28 Lazdijuose (14 val.), 28–30 d. Punske, Geniuose – literatūriniai susitikimai.
V.29 Kaune: Vaikų pensionate (14 val.), Dailininkų sąjungoje, Raudonojo kryžiaus ligoninėje, valstybinėje įmonėje „Vilkas“ ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje (nuo 15 iki 18 val.) poezijos popietės. Palemone, Lakštingalų krantinėje (19 val.) – iškilminga Poezijos pavasario pradžia.
V.29 Skuodo rajone, 30 d. Radviliškio, Vilkaviškio, Raseinių rajonuose, Vievyje, Trakuose, Elektrėnuose – Poezijos pavasario renginiai.
V.31 Vilniuje, VU Sarbievijaus kieme (18 vai.) – baigiamasis vakaras.

 

Poezijos pavasario kronika

Valentinas Sventickas. Poezijos pavasario valiuta

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1992 05 23

Ramiu balsu, be reklaminio riksmo, kartu su poetais noriu pakviesti žmones į Poezijos pavasarį. Jo laikas – šio mėnesio 28-31 dienos. Aiškiai žinome, kad tikri literatūros mylėtojai paskutinį gegužės savaitgalį bus su mumis. Žinome dėl to, kad klausėmės įtaigių balsų, kviečiančių poetus į visus Lietuvos kampelius.
Pažvelkite į Poezijos pavasario susitikimų anonsą, spausdinamą šiame savaitraščio puslapyje. Šiemet nemaža aprėpiama. Poezija skambės aikštėse, mokyklose, jaukiuose įmonių kampeliuose, muziejuose, bažnyčiose. Pasieks tuos skaitytojus, kurie patys negali ateiti, – akluosius, invalidus, pensionatų gyventojus. Bandėme pasirūpinti (ir, rodos, buvome išgirsti), kad televizija ir radijas rastų laiko lyrikos salelėms, – juk taip atrodys poetas, įsiterpęs į ūžiantį politikavimo srautą. Jau net gražiai stebėjomės, kad Prancūzijos prezidentas savo kalboje prisiminė kultūrą, poetus.
Mūsų Poezijos pavasaris natūraliai tampa tarptautiniu literatūros gyvenimo įvykiu, nebijau sakyti – išties pastebimu Europos poetinių susitikimų žemėlapyje. Šiemet klausysimės poetų iš Austrijos, Danijos, Vokietijos, Lenkijos, Slovėnijos, be abejo, girdėsime ir mūsų kaimyninių valstybių poetus. Tolimesnių kraštų rašytojai, jau pabuvoję pavasarinėje mūsų šventėje, skleidžia pasaulyje geras žinias apie tai, kokius būrius klausytojų surenka poezija Lietuvoje. Kaip
tik Poezijos pavasario dienomis Lietuvos rašytojų sąjunga Madride bus priimta į Europos rašytojų kongresą. Sutapimas? Bet koks žavus. Pridėsiu, kad viena poetą grupė išvyks susitikti su Lenkijos lietuviais.
Pirmąkart Poezijos pavasario iškilmingos pradžios vakare (Lakštingalų krantinėj Palemone) skaitys Nobelio premijos laureatas – Česlavas Milošas. Gegužis tartum savaime surenka į gimtine, išeivijos poetus, šiemet – B. Brazdžionį, K. Bradūną, Alę Rūtą, L. Šimkutę, taigi tikimės, kad su jais taip pat susitiksite. Bent jau Vilniaus universiteto K. Sarbievijaus kieme, kur sueisime pabaigos vakarui ir girdėsime visus svečius bei šventės prizininkus.
Šiandieninė poezija prisimins klasikus – Maironį, kurio 130 metų sukaktį minime šiemet, Donelaitį, kurio gimtuose Lazdynėliuose bus pastatytas paminklinis akmuo.
Pernai pirmąsyk pabandę, šiemet drąsesni būkime naktiniuose eilėraščių skaitymuose, kur laisvai dera rimtis, žaismė, netikėti saviraiškos būdai. Gegužės 28-osios vakarą Rašytojų klube norėtųsi girdėti visus – net abejojančius dėl savo sugebėjimų ar nedrįstančius pasireikšti. Miela buvo pamatyti B. Jaruševičiaus eilėraščių knygą – iškart prisiminiau, kad pirmą kartą šio jaunuolio klausėmės naktį lygiai prieš metus ir įteikėme keistą prizą – seną kėdę. Gal ta kėdė pravertė knygai sudėti? Kitas naujas mėginimas, apie kurį taip pat skelbėme atskirai, – rašančių moksleivių skaitymai. Tegu susitinka visos kartos.
Poezijos vakarai įgyja naują vertę, bent kiek netikėtą. Leidėjams vis sunkiau. Vis mažiau išeina naujų tikros lyrikos knygų. Tad viešas skaitymas dabar reikšmingesnis – ir poetui, ir klausytojams. Ačiū „Vagai“ – almanachas „Poezijos pavasaris 92“ šiemet tebėra. Ir baugu, kad ateity gali belikti vien balsų almanachas.
Dabar gyvename beveik netekę savo laiko, vienumos ir susikaupimo valandų. Kaip niekad esam sustatyti į eiles – seniūnijose, notarų kontorose, kasose, privatizavimo tarnybose, parduotuvėse. Kiek laiko ir jėgų beliko kultūrinei savivokai? Bus proga gauti atsakymą. Liūdna, bet politikų ginčai, transliuojami visam kraštui, nedžiugina padorumu ir kultūra. Žinau, kad mūsų eilėraštis išsaugojo dorovinę atsparą.
Šiemet pirmąkart patyrę, kad Poezijos pavasaris staiga tapo nepigiu malonumu, dėkojame už realią paramą Kultūros ir švietimo ministerijai, Vilniaus ir Kauno savivaldybėms, taip pat labdaringiems rėmėjams – „Vilniaus bankui“, leidybinei firmai „Liktarna“, įmonėms „Okto-Piligrimas“, „Santa Center“. Ir vis tiek – pasiutęs užsispyrimas – visi susitikimai lankytojams bus nemokami, jokių aukų nerinksime. Atvirkščiai, perduosime internatų vaikams rūbelius, kuriuos mums atvežė pastorius iš Danijos.
Jeigu yra Lietuvoje tvirta valiuta, tai – meno vertybės. Skaičiai nežinomi, bet aiškiai žinoma, kad ją mielai apglėbtų kiekvienas pasaulio bankas. Tokie tad mūsų turtai, kuriuos dosniai žarstys Poezijos pavasaris.

 

Poetai, eiliakaliai!

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1992 05 23

Poezijos pavasario išvakarėse Raiytojų klubas kviečia Jus į vakaronę „EILĖRAŠČIAI PER NAKTĮ“.
Jeigu Tu vis dar rašai, skaityk salėje, kurioje sklando kūrybos dvasios. Vienintelį kartą per metus dešimt minučių priklauso Tau. Gali pelnyti tos pavasario nakties neįtikėtiną prizą.
Jokių suvaržymų, kiekvienas gali skaityti visokią poeziją.
Šiemet bus, Jeigu Jums tai patiktų, atskira dedikacijų valanda. Tu gali būti pirmas, paskelbęs dedikaciją būsimam prezidentui. Ir pan.
Gal esi pasiryžęs atlikti poetinę akciją FLUXUS stiliumi?
Maloniai prašom.
Kiti malonumai: bus retų knygų aukcionas, fotografijų paroda, almanacho „Poezijos pavasaris“ prezentacija, pavartysime tarybinių rašytojų gyvenimo senus albumus. Veiks kukli mūsų kavinė.
Kas dar nutiks, – matys tik dalyviai.
Renkamės gegužės 28 d, 21 val. Vilniuje, K. Sirvydo 6.

PANAKTINIS – VALENTINAS GVENTICKAS
Tel. 62 86 43

 

Moksleiviams, rašantiems poeziją

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1992 05 23

Štai Jums plotas ir laikas paskaityti savo eilėraščiams –Rašytojų klubas (Vilnius, K. Sirvydo 6), gegužės 27 d., 18 val. Paskaitę dešimt minučių, tapsite artėjančio Poezijos pavasario pranašais.
Galite tiesiog ateiti, galite pasiteirauti telefonu 62 96 27.
Mieli vyresnieji poetai ir skaitytojai, tikimės, kad ir Jūs susirinksite, paklausyti tų, kurie ateina.

RAŠYTOJŲ KLUBAS

 

Vytautas Rubavičius. Sulenkintais lietuvių keliais

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1992 06 06

 Pas Lenkijoje gyvenančius lietuvius vykau (su poetais R. Girkontaite, V. Šimkumi ir J. Kunčinu) pirmą kartą, tačiau apie sunkią jų kultūrinio gyvenimo būklę buvau girdėjęs iš daugelio žmonių. Pokalbiai su Punsko bei Seinų kultūrininkais, kaimo mokyklų mokytojais patvirtino nuojautą, jog Lenkijos valdžia subtiliai ir nuosekliai vykdo nutautinimo politiką, reikalui esant mokėdama pagirti mūsų „didžiuosius“ politikus ir, tiems sekundę apsiseilejus iš pasitenkinimo, pakišti kokią idėją ar sutartį, kuri vienaip ar kitaip padeda vykdyti per šimtmečius susiformavusią politiką Lietuvos atžvilgiu. Ta politika jau yra susigėrusi į lenkų tautos mentalitetą – lenkams Lietuva buvo ir turi būti lenkiška. Lenkijos lietuviai laukia iš Lietuvos valstybės bent jau moralinės paramos, tačiau sulaukia… lenkų frakcijos deputatų, kurie lankosi tuose rajonuose kaip mūsų valstybės atstovai ir „tiria“ lietuvių gyvenimo sąlygas. Apskritai keistas yra Lietuvos politikų noras pasitaikius progai priglusti prie Lenkijos krūtinės. Juk Lenkija, mums kovojant už nepriklausomybę, demonstratyviai tylėjo ir slapta (o dabar jau visai atvirai) palaikė visus Lietuvos lenkų komunistinius vadovus, įsmeigusius peilį į Lietuvos nugarą. Dabar tie buvę komunistai, kuriems dėl nesuprantamų priežasčių nekeliamos baudžiamosios bylos, yra patys didžiausi lenkų nacionalinių interesų gynėjai, disponuojantys didžiulėmis lėšomis.
Keturiolika metų Seinų lietuviai pasilikinėdavo po sekmadienio pamaldų, arkikatedroje (kur palaidotas A. Baranauskas), kad galėtų pasimelsti lietuviškai. Jie giedodavo gimtąja kalba, o garsiakalbis plyšodavo lenkiškai, – taip būdavo trukdoma. Galų gale prieš kelerius metus gautas leidimas sekmadienį vienas mišias laikyti lietuviškai. O mes pasiruošę net šventąja Lietuvos širdimi – Katedra – pasidalinti su lenkais, lyg Vilniuje šiuo metu būtų mažai bažnyčių, kur mišios laikomos lenkų kalba. J tokią valstybę – mazgotę niekada nebus žiūrima kaip į lygiaverti partnerį, kad ir kaip iškilmingai būtų sutinkami jos vadovai. Mano manymu, visos ekonominės ir kultūrinės sutartys su Lenkija, pasitaikius progai, bus lenkų politikų panaudojamos kaip politinio spaudimo ar šantažo priemonė. Ir pats kvailiausias būdas eiti į Europą yra eiti per Lenkiją, nes jos politikos svarbiausia kryptis Lietuvos atžvilgiu aiški: pirmas etapas – „beveik“ lenkų Vilniaus krašto valstybė. Lenkijoje šiuo metu įsteigta daug naujų vyskupijų. Dalis lietuviškų kaimų bus „išsklaidyta“ po naujas vyskupijas ir pateks į lenkų kalbos aplinką. Tai senas ir vienas veiksmingiausių nutautinimo būdų. Mažinamos išlaidos švietimui: anksčiau ar vėliau lietuviškos mokyklos bus sujungtos su lenkiškomis, o ir dabar grynų lietuvių mokyklų labai jau mažai, į jas vaikams tenka kulniuoti 5-6 kilometrus. Be to, artimiausiu metu šiame rajone bus įkurdintas pasienio kariuomenės dalinys. Taigi: viena, padedant mūsų pačių politikams, Lietuvoje kuriama lenkų autonomija, kuri jau dabar nepripažįsta daugelio Lietuvos įstatymų, antra, vykdoma aktyvi Lenkijos lietuvių nutautinimo politika. Manau, daugeliui Lietuvoje prašviesėtų smegenys, jei mūsų spaudoje pasirodytų bent jau apžvalgos lenkų straipsnių, kuriuose kalbama apie santykius ir požiūrius į Lietuvą. Neprošal būtų ir neužmerkti akių į tą faktą, jog visų lenkų politikų rinkiminėse programose yra Lietuvos lenkų klausimas.
Punsko lietuviai iškėlė savo kultūros rūmų sienas. Tačiau tolesnei statybai pritrūko lėšų. Lenkijos valdžia žadėjo padėti ir šitai buvo plačiai išreklamavusi, tad punskiečiai paėmė 1 mlrd. zlotų paskolą stogui uždengti, kad pastatas nenunyktų. Dabar jau reikia paskolą atiduoti, o žadėtos paramos kaip nėra, taip nėra. Kreipiuosi į mūsų kultūros ir švietimo ministrą: p. Dariau Kuoly, neseniai skelbėte konkursą programų, kaip sunaudoti užsienio lietuvių skirtą mūsų kultūrai 1 mln. dolerių, siūlau dalį tų dolerių duoti Punsko lietuviams, kad užbaigtų statyti kultūros rūmus ir juos įrengtų. Kitas svarbus dalykas yra lietuviška spauda. Lietuvos vyriausybė, manau, yra pajėgi taip patvarkyti, kad Lenkijos lietuviai galėtų užsisakyti lietuvišką spaudų ir kad ta spauda būtų pristatoma. Suprantama tai kainuos, tačiau juk ir lenkams kainuoja Vilniaus krašto autonomizavimo programa, o jie pinigų negaili, nepaisydami blogos ekonominės padėties.
Lenkijos lietuvių santykiai su lenkų valdžia yra sudėtingi. Ta valdžia elgiasi kaip absoliuti valdžia, kuriai tautinių mažumų problemos nėra, nes yra tik lenkų tauta ir lenkų valstybė. Neteko matyti jokio lietuviškos vietovės užrašo nevalstybine kalba. Valdžios bijoma. Ir tai didelė baimė, įsėdusi į atmintį pokario metais, kai daug lietuvių šeimų naktimis buvo išvežta į kitus Lenkijos rajonus. Ta deportacija ilgam atėmė norą galvoti apie kokias nors savo teises. Įdomu, kas atsitiktų, jei Lietuva pareikalautų Lenkijos kompensuoti Lenkijos lietuviams deportacijomis padarytą skriaudą? Gal šitai būtų tikrųjų mūsų nacionalinių interesų gynimas?
Girdėjome gražią lietuvių kalbą, lietuvių dainas, matėme savo darbui pasišventusius kultūrininkus. Išvykome neramia širdimi, tačiau norėdami tikėti, jog to krašto dangus ir žemė dar ilgai mūsų tautiečiams bylos lietuviškai.

 

Judita Vaičiūnaitė. Raseinių žemėje

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1992 06 06

 Raseinių link pasuko Henrikas Čigriejus, Marcelijus Martinaitis, Laimonas Noreika, išeivijos rašytoja Alė Rūta, Sigitas Birgelis iš Punsko, mūsų poezijos vertėjas, poetas Alfredas Franckaitis iš Vokietijos, poetai iš Austrijos Valteris Pilaras, Kristianas Loidlas, Dyteris Seras, jų vertėja Dalia Kižlienė ir šių eilučių autorė. Iškart nuvykom į vidurines mokyklas: į Ariogalą ir Nemakščius. Neužmirštamas jaukus rytmetis neparadinėj žemaičių mokykloj, kurios seną istoriją papasakojo direktorius Antanas Mackevičius, o apie Nemakščių piliakalnius (manoma, kad viename jų su Margiriu susidegino pilėnai) – mokytojas Antanas Girčys.
Vidurdieny visų grupių poetai susitiko Maironio tėviškėj – Bernotuose ir Pasandravy. Medinis pakelės kryžius, baltapūkių pienių laukas, Maironio šaltinis, vėdrynais ir neužmirštuolėm apaugę Sandravos, įtekančios į Luknę, krantai, tautiniais drabužiais apsivilkusios mokytojos Valerijos, kunigo Vytauto Griganavičiaus, Raseinių kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo pavaduotojo Antano Vizbaro ir kitų, kurių nepaminėjau, svetingumas. Jaudino pasakojimas apie Maironio kasdien lankytus sukilėlių kapus, kur naktimis slapčia laidodavo į drobulę susuktas sukilimo aukas, Maironio brolius sukilėlius, kurie jodindavo jį mažiuką ant kelių, apie krikšto motinos pasiūtą jam kepurėlę konfederatką. Pasandravy, gamtoj, skaitėme poeziją.
Paskui buvome nuvežti į Šiluvą, kur klebonas Eduardas Simaška aprodė mums bažnyčią, papasakojo apie visų altorių puošnias skulptūras ir švytinčiam altoriuj atidengė stebuklingą Marijos atvaizdą (pasak legendos, tapytą evangelisto Luko), papasakojo jo užkasimo į žemę istoriją, stebuklingą Marijos pasirodymą ant akmens, kur dabar kapinių koplyčia, šventosios Barboros Žagarietės istoriją ir jos kūno sunaikinimą sovietmečiu.
Po to Raseiniuose vakare įvyko miesto šventė (200-osios Magdeburgo teisių suteikimo metinės), kur būta svečių dar ir iš Estijos. Drauge su žaviais vaikų šokių kolektyvais, chorais ir muzikos mokyklos atlikėjais skaitėme eilėraščius. Likom dėkingi šeimininkams už širdį, už žemaitišką atvirumą, pasijutom vėl reikalingi.

 

Kazys Jonušas. Į Skoudą, Radviliškį…

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1992 06 06

 „Kas nekaita puoezėjės i kėtėms paukštelėms, – mintiju, iš anksto mankštindamas liežuvį, kad atgautų įgimtą amą, – pakielė sparnus, plast paplast, i jau top tuoliause nu Vilniaus, nu mūrų. Vuo mes? . .“
O mes nuolat vėluojam.
Gegužės 29-osios rytą grupė poetų, aktorius J. Šalkauskas ir aš, jiems prijaučiantis korespondentas, lūkuriuodami bendraujame su šventės svečiais ir kitais dalyviais, išvykstančiais į Kauną, skaitome laikraščius, naująjį poezijos almanachą, politikuojame. Poetė L. Šimkutė, atvykusi iš Australijos, mėgina įtikinti „kauniškių“ autobuso vairuotoją, kad šis į Lakštingalų slėnį važiuotų per Skuodą. Praradusi viltį, poetė ryžtasi perbėgti į jų grupę. Liekam vieni. Grupės vadovė, poetė M. Kontrimaitė tyliai grūmoja organizatoriams, organizatoriai tyliai keiksnoja technines kliūtis. Pagaliau atvažiuoja ir sostinės ATI mikroautobusas. Laimė oras puikus, vairuotojas žmogiškas – ne sugriuvėlis ir ne burbeklis. Ačiū jam prie Palemono pavejame ir susigrąžiname L. Šimkutę. Dar Vilniuje burtai poetei išpranašavo kelionę į gimtinę.
Mosėdį pasiekiame apie 16 valandą. Deja, į rajono savivaldybės laikraščio „Mūsų žodis“ (V.27) skelbtus susitikimus su Mosėdžio ir Ylakių vidurinių mokyklų bei tų miestelių literatūros mylėtojais nesuspėjam. Tiesa, Mosėdyje visus vėluojančius poetus mėgino pavaduoti kitais keliais, užtat ten laiku nuvažiavusi M. Kudarauskaitė. Aišku, ir vienas lauke poetas, bet kitiems apmaudu.
Prie Mosėdžio malūno sutinkame tylesnį nei paprastai poetą S. Jonauską. Drovu mums sėstis prie pietų stalo, bet Mosėdžio moterys, matyt, nekerštingos – gardžiai ir greit pavaišina. Tad į Kalvius, prie S. Daukanto klėtelės, atvažiuojame beveik laiku. Mus su duona ir druska pasitinka moksleivių folklorinis ansamblis, rajono tarybos pirmininkas V. Mačiulis, kultūros ir švietimo darbuotojai, mokytojai, Lenkimų ir rajono literatai.
Susėdę klėtelės kiemelyje po klevais ir liepomis, poetai atkunta, o kilusieji iš Žemaitijos veikiai prisimena ne tik savo kalbą, bet ir būdą. Na, kur kitur, jei ne Daukanto tėviškėje. Nuoširdžiai džiaugdamasi kiekvienu sutiktu žmogumi, atidžiai, norėdama ilgai prisiminti, žvelgia jam i akis L. Šimkutė. Kalba apie savo gyvenimą, keliones ir poeziją. Kalbininkas, vertėjas ir poetas iš Ukrainos, profesorius A. Nepokupnas teiraujasi, ar žemaičiai prisimena vieną seną žodį, kurio reikšmę artimiausiu laiku susirinkę žada aptarti pasaulio baltistai… Ir, be abejo, skaitomos eilės. Latvių poeto Janio Rambos skaičiuotės sužavi ne tik suaugusius, bet ir jaunuosius susitikimo dalyvius. Poetai skaito eiles ir anglų, ukrainiečių, latvių, armėnų kalbomis. Kartu su paukščių čiulbėjimu skamba skuodiškiams jau gerai pažįstamų poetų – S. Lygutaitės-Bucevičienės, S. Jonausko, M. Kudarauskaitės, gretimame Plungės rajone gimusios M, Kontrimaitės ir suvalkiečio P. Keidošiaus naujausi eilėraščiai.
Literatūros kritikas, filologijos mokslų daktaras R. Pakalniškis papasakoja istoriją, kaip pokario metais Lietuvoje buvo falsifikuotas nežinomo autoriaus eilėraštis. Aktoriui J. Šalkauskui galima pavydėti ne tik balso, geros atminties, bet ir literatūrinės nuovokos. Per dvi dienas – nė vieno prasto, neaktualaus eilėraščio. Klausai J. Zauerveino, V. Kudirkos, Maironio ar J. Strielkūno posmų, tarsi poetai juos tik vakar būtų parašę.
Skuodui šiemet sukanka 420 metų. Turimais duomenimis, 1572 m. gegužės 17 d. jam suteiktos miesto (Magdeburgo) teisės. Daug jubiliejui skirtų renginių jau įvyko, ir dar nemaža numatyta surengti šią vasarą. Poezijos šventė rajone – taip pat vienas iš jų.
Atvykėlius pakeičia rajono tradicinio literatų eilėraščių ir apsakymų konkurso nugalėtojai, poetai L. Šilgalis ir D. Norvaišienė. Paskelbiamos ir kitų laureatų pavardės. įteikiami apdovanojimai. Lenkimų jaunimas susirinkusiems parodo vaidinimą – S. Daukanto „Rubinaičio Pelūzės gyvenimą“. Tad atsisveikiname su Kalviais tarsi su pasiilgtu žmogumi, jausdami, kaip kartu su vakaro gaiva sugrįžta ir žemaitiška dvasios stiprybė, ir žemaitiška nostalgija.
Išvažiuodami sustojome prie bažnyčios, kur ateinančiais metais S. Daukanto gimimo 200-ųjų metinių proga skuodiškiai žada pastatyti paminklą. L. Šimkutė filmuoja iš pamaldų grįžtančius žmones, šie raukosi, bet nepiktai.
Skuodo viešbutyje tylu, bet atvykę ne iš karto užmiegam. Pas koleges užsuka poetė D. Paulauskaitė. Jos prakalba iki išnaktų.
Gegužės 30-osios rytą išskubam į Radviliškį. Plungėje mus palieka S. Lygutaitė -Bucevičienė. Kuris iš grupės žemaičių jai nepavydi? Kad taip bent keletą dienų dar galėtume pabūti gimtinėje.
Užtat prie Radviliškio centrinės bibliotekos atsirandame tiksliai nustatytu laiku. Šį kartą bent atsiprašinėti nereikės. Bibliotekos moterys mums įteikia labai kvapnių alyvų. Vilniuje man jos taip nekvepia, o vairuotojas sako, kad rūšis kita. Laiko iki renginio pradžios turim visą valandą, tad ramiai žingsniuojame centrine gatve. Kolekcionierius J. Šalkauskas nusiperka retų pašto ženklų, L. Šimkutė nufilmuoja medinę varpinę ir prie jos pastatytus kryžius rezistencijos aukų atminimui.
Sugrįžę bibliotekon, apžiūrime moterų kruopščiai parengtą atvykusių poetų knygų ir publikacijų parodėlę, tada skubiai – į salę. Moterų folklorinis ansamblis savo dainomis paįvairina programą. Profesorius A. Nepokupnas ukrainietiškai padeklamuoja savo eilėraštį (prieš tai lietuviškai atpasakojęs jo turinį) apie du pakinktų lankus, žmogaus nupirktus Kaziuko mugėje, J. Ramba savuosius skaito latvių ir anglų kalbomis. L. Šimkutės eilės šįsyk skamba kaip kamerinė muzika, užtat J. Šalkausko deklamuojama poezija – it kaimo bažnyčios varpas. P. Keidošius slepiasi scenos kampe, mat jo anūkas teigia, kad senelis nefotogeniškas. Švelnaus graudulio kupinas šio poeto eilėraštis, skirtas mokslo draugams. Kadangi kraštinė kėdė užimta, M. Kudarauskaitei savo rankraščius tenka išdėlioti ant grindų. Mūsų „brigadininkė“ vėl su didele meile prisimena Armėniją ir Karabachą, o R. Pakalniškis nelauktai susikremta, negalėdamas ūmai prisiminti, kuris lietuvių klasikas 1910 m. parašė J. Šalkausko ką tik padeklamuotą eilėraštį. Radviliškiečiai, kaip ir skuodiškiai, pageidauja, kad poetai eilėmis šlovintų jų miestą, mat ir jų įkūrimo sukaktis nebetoli. Bemat į jų pageidavimą dvieiliu atsako P. Keidošius, panaudojęs itin progišką rimą: lyriškas – Radviliškis.
Taigi lyriškai atsisveikinę išvykstame į Baisogalą, net nežinodami, kas mūsų laukia. Vieniems vaidenasi obuoliais kimštas paršiukas su šakute (tokia elitinė stagnacijos kiaulių veislė), kitiems – menkesni anų dienų baisumai. Laimė, šį kartą poetų skrandžiai nenukentėjo, nors, aišku, neliko tušti.
Baisogalos dvaras pilnas dainininkų ir šokėjų. Vyksta folklorinių ansamblių ir kapelų šventė. Dvaro rūmų šeimininkai tie patys – Lietuvos gyvulininkystės instituto mokslininkai. Jie mus pavaišina kava ir tortu, primena rūmų statybos istoriją. Matome nuo darbo įdiržusias jų rankas ir jaučiame šiokį tokį savo misijos vėjavaikiškumą, nors už lango sklinda dainos ir šokiai. Netrukus ir mes būriu išeiname į kiemą. Publika susėdusi gana atokiai, tačiau suaugusių ir vaikų ansambliai pagarbiai perleidžia mikrofoną ir gana atidžiai klausosi poetų. Įsidėmiu du epizodus. Kai L. Šimkutė skaitė savo eilėraštį, prie jos pribėgo trumpakelnis berniukas ir nelaukdamas, kol poetė pabaigs, ištiesė jai puokštelę neužmirštuolių. Antras toks: M. Kudarauskaitė privertė susirinkusius vyrus balsu imituoti perkūniją, o pati varlavarbai varjuovarkinvargai mėgdžiojo kitus garsus. Baisogalos merginos kiekvienam įteikia po rožę ir po ąsotėlį žodžiams kaupti, o visai mūsų grupei – kepaliuką duonos. Paskui pakviečia šokti ir ima prašyti autografų. Aš, kaip grupės prielipas, nerangiai mėgindamas išsisukinėti, sudaužau savąjį ąsotėlį. Tik tuo ir galiu pateisinu šį plepų reportažą apie dalykišką išvyką. Į Vilnių mus išlydi jauni Radviliškio Ir Baisogalos tarybų vadovai. L. Šimkutė pažada jiems padėt užmegzti kontaktus su Australijos verslininkais. Štai ir viskas.
Tiesa, kelyje stabtelėję mes klausomės lakštingalų ir žvelgiam į žvaigždes. O Vilniuje tokiu metu troleibusai jau nevažinėja.

 

Jonas Strielkūnas. Istorijos pėdsakais

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1992 06 06

 Gegužės 30-oji buvo šilta ir saulėta. Tačiau, kai poetų grupė atvyko i Trakus, perfrazuojant Maironį, ir vėjas pakilo, ir drumstės vanduo, ir ežeras veržės platyn. Padangę trumpam aptraukė debesys, tarytum ne vien šviesios mūsų istorijos prisiminimai. Šioje vienos dienos kelionėje mus lydėjo ir šiuolaikinės istorijos motyvai, kadangi drauge keliavo trys Slovėnijos respublikos atstovai. Slovėnijos, kaip savarankiškos valstybės, gimimas beveik sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atgimimu. Mūsų šnekos apie netolimą praeitį ir dabartį dar kartą paliudijo, kad ne mes vieni einame akmenuotu tautų ir žmonių likimo keliu. Trakų pilyje, deja, paskubomis perėjome kelis Lietuvos istorijos šimtmečius, pradedant reprezentacine mene ir baigiant nauja, neseniai lankytojams atsivėrusia ekspozicija. Tarp krištolinių indų ir spalvingų paveikslų neišvaizdžiausias ir bene reikšmingiausias atradimas – Kęstučio laikų pilies nelygi plūktinė asla, tartum priminimas, kad mes neamžini, o žemė, kuria vaikštom, amžina. Pavasariška giedra ir žaluma mus pasitiko Vievyje. Vidurinės mokyklos salėje suaugesniems ir mažesniems mokiniams bei mokytojams kalbėjo ir skaitė eiles jau minėtieji svečiai iš pietų šalies: Slovėnijos rašytojų sąjungos pirmininkas D. Zaicas, poetas M. Jesihas ir vertėjas A. Rozmanas, lenkų poetė K. Lars, mūsiškiai V. Palčinskaitė, R. Rastauskas, R. Kasparavičius ir šių eilučių autorius. Tarp visąlaik lyg kažkur skubančių, žodžius nuryjančių poetų išsiskyrė įtaigus Šiaulių dramos teatro aktorės O. Dautartaitės balsas. Vievio pedagogai savo mokyklą vadina dainuojančia, taigi ir poetų žodžius palydėjo jaunieji dainininkai bei muzikantai. Pakeliui į Elektrėnus užsukome į Geologijos instituto kerno saugyklą. Pradėję kelionę nuo Lietuvos žmonių istorijos pėdsakų, čia radome Lietuvos akmenų istorijos muziejų. Saulės nutviekstame lauke rikiuojasi 586 rieduliai, kadaise slinkusių ledynų atnešti iš Skandinavijos, menantys tuos laikus, kai formavosi mūsų kraštovaizdis. Tačiau geologams rūpi ne tik praeitis. Mokyklos pastate – savotiškoje Lietuvos iškasenų bibliotekoje, įspūdingo dydžio ir aukščio lentynose – iš visos respublikos gręžinių surinkti ir kruopščiai suklasifikuoti mūsų žemės gelmių uolienų pavyzdžiai. Lyg ir nedidelės tos cilindrinės formos Varėnos geležies rūdos ar kitokių iškasenų nuopjovos, tačiau jas visas sujungus nutįstų net 118 kilometrų ilgio volas. Salia šių turtų glaudžiasi žymiausio lietuvių geologo J. Dalinkevičiaus memorialinis kambarys, primenantis, kad ir akmenys prabyla tik mūsų rankų paliesti.
Gražią tradiciją tęsia Elektrėnų pirmosios vidurinės mokyklos lituanistai. Kiekvieno Poezijos pavasario metu mokykloj esantį literatūros muziejų papuošia nauji dailės darbai, skirti tų metų jubiliatui. Nuolatiniai ir darbų autoriai – D. Palukaitienė bei I. Užkurnys. Šį sykį jų kūriniai skirti I. Simonaitytei, kurios gimimo 95-ąsias metines pažymėjome metų pradžioje. Dailininkus šiltai sveikino elektrėniškiai, gausiai susirinkę į jaukų mokyklos kiemelį. Ir čia skambėjo svečių bei lietuvių poetų eilės, aidėjo dainos, sukosi smagūs šokėjai. Tik vėlyvą vakarą, padėkoję svetingiems šeimininkams ir šią šventę globojusioms Trakų rajono bibliotekos darbuotojoms, pasukom sostinės link.

 

Almantas Samalavičius. Į Vilkaviškį

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1992 06 06

 Pulkelis poetų – R. Keturakis, V. Rudokas, D. Kajokas, A. A. Jonynas, svečiai P. Jul (Danija), M. Černiauskis (Baltarusija), A. Kryžanovskis (Sankt Peterburgas) bei šių eilučių autorius iš Kauno pajudėjo Vilkaviškio link. Miesto savivaldybėje grupę pasitiko svetingi šeimininkai, nuoširdžiai globoję poetus ilgą nepavasariškai kaitrią dieną.
Pusiaudienio valandą šventė prasidėjo Kiršuose, S. Nėries tėviškėje, kur susirinkę apylinkių žmonės klausėsi R. Keturakio impresijų poetės atminimui, mūsiškių poetų bei svečių eilių. Jas keitė tautinis šokis bei vaikiškais balsais deklamuojami posmai. Nuoširdus susitikimas laukė ir J. Basanavičiaus tėviškėje. Dainos, eilės, kraštotyrininkų pasakojimai apie J. Basanavičių, regis, išliks ne vieno tos popietės dalyvio atmintyje. Vietos
moksleivės, ko gero, nepamirš ir viešnios iš Hamleto šalies poetės P. Jul, su kuria dar ilgai šnekičiuotasi, pasibaigus poezijos popietei. O viešnia taip pat negalės atsistebėti, iš kur tiek daug vaikų susirinko pamatyti poetų ir klausytis nevaikiškų eilių. „Mano krašte jų nesulaikytum nė dviem minutėm“, – vėliau sakys mums Pija. O nuoširdusis M. Černiauskis stebėsis, kad poetinis žodis gali apsieiti ir be vertėjo.
Nuo J. Basanavičiaus sodybos riedėta K. Kubilinsko, A. Rimšos tėviškių link. Antrą šimtmeti stovinčioje A. Rimšos sodyboje poetus pasitiko skulptoriaus sūnus, parodęs tėviškėje saugomus gipsinius skulptūrų ir medalių modelius, svetinga šeimininkė vaišino pienu ir medumi, o mes žavėjomės puikiai išsaugotais ūkiniais pastatais.
Skambus poezijos šventės akordas – mišios Vilkaviškio bažnyčioje bei įtaigus klebono pamokslas, kuriam leitmotyvu pasirinkta poezija, ši amžina dvasios atgaiva.
Puikiuose Vilkaviškio kultūros namuose įvyko baigiamasis poezijos vakaras, priminęs mums, jog susidomėjimas poezija šiuo sudėtingu ir, regis, nedėkingu laiku nė kiek neišblėsęs, o galbūt atvirkščiai – išaugęs. Dvi valandas buvo skaitomi eilėraščiai, kalbamasi, klausomasi dainų B. Brazdžionio žodžiais… Ir nebraškėjo kėdės, ir neskubėjome skirstytis…

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *