Poezijos pavasaris 2006

Poezijos pavasario almanachas 2006

Sudarytojos – Dovilė Zelčiūtė, Agnė Biliūnaitė
Dailininkas – Linas Spurga
Vilnius: Vaga, 2006

 

2006 m. Poezijos pavasario laureatas

Gintautas Dabrišius

už eilėraščių rinkinį „Sviest akmenuką”

Gintautas Dabrišius. Foto Ričardas Šileika
Ričardo Šileikos nuotrauka

Almanache pristatomi autoriai

Skaityti

Daiva Čepauskaitė, Vytautas Stulpinas, Valdas Daškevičius, Gintautas Dabrišius, Algimantas Baltakis, Algimantas Mikuta, Stasys Stacevičius, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Edmundas Janušaitis, Justinas Marcinkevičius, Alis Balbierius, Paulina Žemgulytė, Zita Mažeikaitė, Vytautas Kirkutis, Donaldas Kajokas, Evaldas Ignatavičius, Liudas Gustainis, Manfredas Žvirgždas, Enrika Striogaitė, Aldona Elena Puišytė, Stasys Jonauskas, Viktoras Rudžianskas, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Sigitas Geda, Dantė Alighieri, Eugenijus Ališanka, Jolanta Sereikaitė, Kerry Shawn Keys, Eglė Perednytė, Tautvydas Nemčinskas, Mari Poisson, Marytė Kontrimaitė, Romas Daugirdas, Ineza Juzefa Janonė, Tomas Arūnas Rudokas, Sara Poisson, Aušra Kaziliūnaitė, Tomas Petrulis, Ieva Rudžianskaitė, Skaidrius Kandratavičius, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Vidmantė Jasukaitytė, Jonas Mačiukevičius, Neringa Mikalauskienė, Birutė Mar, Vytautas V. Landsbergis, Jurga Ivanauskaitė, Mykolas Sluckis, Petras Panavas, Marija Macijauskienė, Antanas Žekas, Vladas Baltuškevičius, Vytautas Kaziela, Robertas Keturakis, Lidija Šimkutė, Edita Nazaraitė, Jonas Zdanys, Aidas Marčėnas, Aldona Ruseckaitė, Algis Rudamina, Kornelijus Platelis, Dovilė Zelčiūtė, Ban’ya Natsuishi, Xiao Kaiyu, Ayurzana Gun-Aajav, Galsansukh Baatar, Aksinia Mihailova, Antonio Vistonitis, Guy Gofette, Stewart Conn, Cristopher Merrill, Sergio Briceno, Veronika Zamora

 

Almanacho recenzijos

Liudvikas Jakimavičius. Daugyba iš nulio

mb apie Poezijos pavasario almanachą

 

Šviesos paraštės

Ten, už devynių jūrų. I Dovilės Zelčiūtės klausimus atsako Sigitas Geda

Skaityti

Ar galėtumėte pritarti minčiai, kad vertindami meno, literatūros kūrinį, pirmiausia jame ieškome savo sielos atitikmenų, bendrumų, kitaip tariant, ieškome tapatumo su savimi pačiu?

– Teisingoms, bent jau mano galva teisingoms, mintims visados pritariu ir džiaugiuosi, kad kitas žmogus patvirtina tai, ką aš pats galvoju. Dar smagiau, kada kitas pratęsia, papildo, užveda ant kelio ir veda, veda… Gal tas vedimas, bent jau gija, siūlas, kuriuo „parištas esi”, man ir gražiausia. Bent jau tuo metu. Kol skaitai, kol klausaisi, žiūri, kol esi pakerėtas, užburtas. Save ir savąją tapatybę tuomet esu užmiršęs, būnu užsimiršęs ir kurį laiką, bent jau kurį laiką gyvenu gražia iliuzija, kūrybos apgaule, melu, svaiguliu, nuodu, grožiu ar bjaurastim… Kaip norite, taip ir vadinkite. Kas dedasi po to? Po to įvyksta atsitokėjimas. Sugrįžti pats į save (ar prie savęs), miglos išsisklaido, svaigulys apleidžia, prabyla visų didžiausias teisėjas – protas, niekingas piktadarys!
– Palauk, – sako, – juk gyvenime viskas ne taip! O ir didžiojoje kūryboje, o ir tavo paties nuojautos sako, jog klydai. Didžiojoje kūryboje, iš didžiųjų meno šedevrų sklinda visai kita šviesa, kalba visai kitos tiesos…
Tiek džiaugsmo. Netgi šedevrų tiesos ir šviesos yra laikinos. Betgi! Betgi – ar gali būti tokia niekinga samplaika „laikinoji amžinybė”?
Tie, kurie gelbstisi menais – muzika, literatūra, daile, skulptūra ir 1.1, –yra (ir aš pats esu) šitos samplaikos vergai, belaisviai.
Guodžia tik tai, kad atmetus antrąjį samplaikos sandą, lieka tik laikinybė, laikinumas.

Jei pripažintume, kad kūryba – sielos vertikalė Šviesos link, kokią prasmę, Jūsų galva, turi tos vertikalės pamatas – realusis menininko, kūrėjo gyvenimas?

– Kelias aukštyn, kelias žemyn… Dar senovės graikai žinojo, jog tai gali būti tas pats kelias. Nėra tiesaus kelio į kokią nors šviesą. Nerašau šito žodžio iš didžiosios. Manau, kad taip rašoma, taip sureikšminta jinai tėra Dvasios, Galios, Dievo ar Visagalio sinonimas, pakaitalas, nors man pačiam patinkantis. Kad ir vieno tapytojo formuluotė: „Man svarbu surasti šviesos šaltinį, tada galiu pradėti paveikslą…”
Aš pats esu dar kasdieniškiau formulavęs, pavyzdžiui: „Norėčiau sutvarkyti savo galvos apšvietimą…” Gal nelabai gražu cituoti save patį, tiek to!
Šviesos šaltinis, šaltinių pradžios, ištakos… Visa tai man žadina vaizduotę. Vaizduotė, mūsų, o ir pasaulio šviesoje (mūsų vidinėje šviesoje, galvos, širdies, proto…), šitoje palaimingoje zonoje, slėny, plokštumoje gimstantys vaizdiniai, sproginėjantys užtaisai, žaibų, elektros išlydžiai, šviesos išlydžiai man pačiam yra mano paties buvimo paliudijimas, mano laimė ir nelaimė vienu kartu, tuom ar šiuomsyk.
Tos vertikalės pamatas – realusis mano (ar kito žmogaus) gyvenimas, man regis, yra labai sunki asilo našta. Visi ją velkame, visi ne vieną ir ne du kartus esam buvę bent jau asilų ar asilėnų, kiaulėnų, kaip norite, taip ir vadinkite, vaidmenyje. Duokdie užmiršti.

Kaip galvojate, ar kūryba nėra egocentriškas bandymas savo gyvenimui suteikti geidžiamus kontūrus, t. y. sumodeliuoti realybę pagal save, o menas ar nėra tik beribės žmogaus puikybės, pretenduojančios į visatos valdovo vaidmenį, išraiška? Tokia, taip sakant, kasdienybės redakcija?

– Galvojau, kad atėjau į šį pasaulį ne savo valia, t. y. mane „padirbo ir paleido”. Tiesa, mokė ir lavino, pats mokiausi ir lavinausi. Turėjau bent jau laisvės pojūtį, bandžiau pasinaudoti savo laisve (tam tikrose ribose), modeliavau save, bet ir kiti mane modeliavo. Tik neseniai suvokiau, kad ilgainiui įprantame taip gyventi, įsigyvename į rolę, pradedam patys save matyti taip, kaip kiti mus mato. Imamės darbų, kurių žmonės laukia iš mūsų. Dažnai kiti mano (o ir mes apie kitus), neva mes įstengiame tą ir tą… Nors pasikark! Pavydžiu žmogui (jei toks yra), kuris neturi… naštos. Paskui pradedi galvoti, kad toksai ar tokie yra mirę arba – negyvena, arba – dar labiau kankinasi ir kenčia, mano, jog aš (ar jūs) esame laimingesni.
Kasdienybė, beje, yra ta pati šventenybė. Bėda, kad mes taip skirstome, taip, žinoma, lengviau. Šiandien nieko neveiksiu, o rytoj – kalnus nuversiu…

Ar nūdienėje lietuvių poezijoje Jus aptinkate stebuklų, bent jau – atradimų?

– Nuo kažkurio laiko lioviausi skirstęs poeziją į nūdienę ir nenūdienę. Toks skirtumas man atrodo arogantiškas, tuščias, pasipūtėliškas. Mes tai va! Nūdieniai! O visa kita… Tarsi mūsų tėvai ar seneliai negyveno ir nieko nedarė. Perdėtas susireikšminimas, žemažiūriškumas papjovė mūsų literatūrą. Jeigu lietuvių menas būtų matęs ne tik save, ne tik ribotą laiką, nūdieną ir… rinką, tai nebūtų įvykę, kas įvyko – prekybos, parsidavimo. Mes esame įkaitai.
Žmogus, galvojantis apie atradimą, šiandien kelia sau ir tokį klausimą: „O kas jį pirks?”
Nežinau tokio turgaus, kuriame būtų galima parduoti nūdienius lietuvių poezijos atradimus. Kūrybos žmogus, tiesa, neina į turgų. Nebent valgio, kojinių, elektros lemputės, panešiotų ar pigesnių drabužių. Žinoma, paspoksoti galima.

Kur prasideda kūrybos šviesa, iš gyvenimo pasitraukus
pačiam kū
rėjui?

– Kol nepaklausėte, maniau, kad jinai niekur nepaside . Tiesiog – lieka. Jinai spinduliuoja. Taip, kaip seni paveikslai, akmenys, upės (jeigu smarkiai neužterštos). Iš giliausios senovės atsklinda toji kūrybos šviesa, nesvarbu, kaip vadintume. Šildo, gal ne visus, bet šildo, I guodžia, ramina, traukia… Ir dar tūkstantį rūpestėlių turi. Kaip kad toji dainų ir pasakų Saulutė: „O dabar aš eisiu už devynių marių, ten manęs kiti laukia…”

 

Į Dovilės Zelčiūtės klausimus atsako Donaldas Kajokas

Skaityti

Esate išugdęs ne vieną jaunąjį poetą. Jei pripažintume, kad kūryba – sielos vertikalė Šviesos link, ar įmanoma išmokti keliauti vertikale?

Įmanoma. Šitai darė ir šią akimirką daro ne vienas. Tam tikra prasme – gal net visi.
Tačiau tai ne vien poetinės, meninės, matyt, tai kur kas slaptesnės, gelmiškesnės kūrybos erdvės ir „universitetai”.

Susidurdamas su keliomis jaunųjų poetų kartomis ir tapęs jiems savotišku „mokytoju”, kartu prisiėmėte ir nemenką atsakomybės naštą. Ar išmokote šiame dialoge ko nors ir pats?

Sąmoningai niekad niekam nebandžiau būti mokytojas. Todėl šios atsakomybės našta manęs neslegia.
Tandeme mokytojas-mokinys antrasis sandas man atrodo svarbesnis. Mokytojų niekad netrūko, netrūksta ir, tikiuosi, netrūks, mat jie gali ir toliau duoti išmintingus patarimus, tarkim, nuo Alyvų kalno, iš Tibeto kalnų trobelių, iš Lietuvos šventgirių ar iš po senosios Graikijos griuvėsių. O štai geras mokinys – retas paukštis. Jeigu toks prasikala pro civilizacijos lukštą, mokytojas atsiranda tarsi savaime.

Kokios dažniausiai sutinkamos pradedančiųjų ar jau šiek tiek pažengusių poetų klaidos stabdo ir sustabdo einantįjį? Kaip tuomet reaguojate?

Stengiuosi atkreipti jaunų poetų dėmesį tiktai į technines klaidas ir kliauzes. Gabųjį galima perspėti, kaip jų išvengti, protingam įmanoma paaiškinti, kodėl ir kaip jos ardo poetinį audinį, o per jį – ir aplinką, pasaulį. Visa kita – ne klaidos, o individualybė, nepakartojama konkretaus žmogaus savastis, atspalvis, tikrojo aš aromatas, lemtis pagaliau. Į šiuos slėpinius kištis pavojinga, jų prieigose verčiau visiems „mokytojams” priminti posakį, kad ir pragaras grįstas gerais norais. Juk poetas nerašo vien tai, ką nori, jis turi tam tikrą poetinę skirtį, į kurios balsą nori nenori privalo atidžiai įsiklausyti, kad vėliau galėtų ir save į ją „įklausyti”.
O rašytoją, kaip ir bet kokios kitos profesijos ar pašaukimo žmogų, sustabdo vienintelė priežastis – dvasinė tinginystė.

Ar dedate lygybės ženklą tarp savojo balso, savojo kelio ieškančio poeto ir asmenybę tobulinti pasiryžusio žmogaus? Gal antrasis dėmuo neprivalomas pirmajam?

Bijau, kad privalomas.
Greičiau pirmasis dėmuo neprivalomas antrajam.

Kas dažniau Jus ištinka – džiaugsmas ar nepasitenkinimas, netgi nusivylimas, stebint jaunųjų poetų (poečių) kūrybinį kelią?

Džiaugsmas? Taip nesakyčiau. Nusivylimas? Ir taip nesakyčiau (tebus man atleista už šią vieno zen mokytojo parafrazę).
Jeigu žmogus rašo – puiku. Net jeigu tasai rašymas neturi ypatingos literatūrinės vertės – tai dar ne grafomanija. Grafomanija prasideda tada, kai rašymą lydi įžūlus ar netgi agresyvus noras brautis į viešumą, į kultūrinę spaudą ar literatūrines interneto svetaines.
O talentingą poetą visada sutinku kaip dar vieną buvimo buvėją, su kuriuo galbūt bus smagu ir miela paėjėti tam tikrą kelio tarpsnį.
Tiesa, šioje vietoje neprošal būtų prisiminti ir japono Okumos Kotomiti penkiaeilį:

Šimtametis senis,
IŠ jaunų žmonių nugirdęs,
Kad pasaulyje kažkas
Vėlei atsitiko,
Tik juoku atsako.

Kokias priemones pasitelkiate – užuominą, švelnų priekaištą, atvirą komentarą, kai norite (jei norite) pasukti ar stumtelti jaunąjį kolegą teisinga, Jūsų galva, kryptimi?

Jeigu tai liečia ne techninius, ne ganėtinai formalius eilėraščio elementus, nenoriu nei pasukti, nei kur nors stumtelti. Poezijoje teisingų ir neteisingų krypčių nėra. Eilėraštis – stebuklų zona, kur įmanoma viskas. Yra tik poezijai gabus arba nelabai gabus žmogus.
O gabaus (juoba negabaus!) niekur stumdyti nereikia.

Kas Jums pačiam padėjo (gal ir padeda) nesuabejoti visu tuo, ką rašote?

Laikas. Dar tiksliau: labai subjektyvus asmeninis laikas. Jeigu prieš penkis ar penkiolika metų parašytas eilėraštis ir šiandien skleidžia tam tikrą energiją, jeigu nekyla noras jame keisti nei žodžio, nei ženklo, vadinasi, jis dar neišsivėdėjo, toliau dirba savo darbą.
Kita vertus, civilizacijos raida yra tokia nenuspėjama, kad niekados negali būti tikras, kokios vertybės joje bus kotiruojamos jau kitą dešimtmetį. Šia prasme –tai, kas tinka Dievo pasauliui, gali būti kuriam laikui (netgi labai ilgam) atmesta žmonių pasaulio. Ypač tuomet, kai įsivyrauja mus supančio erdvėlaikio supratimas, turintis kaži kokią labai svarbią pasaulėžiūros spragą. Įstrigo Cz. Miłoszo žodžiai: „…Laikas atmeta ir pasmerkia užmarščiai tik tuos mūsų rankų ir proto kūrinius, kurių nepavyksta panaudoti šimtmetis po šimtmečio kylančiam didžiuliam civilizacijos statiniui”. Tačiau pasaulis juk turi šimtus ir kitų, kitokių vystymosi krypčių bei galimybių. Vadinasi, kūriniai, kurių nepavyksta panaudoti šiandien kaip plytos, kurie neįsikomponuoja į visas kitas galimybes nustelbusios civilizacijos mozaiką, yra neabejotinai silpni, negabiųjų sukuri i, teverti sąvartyno?
Klausimas su dvigubu dugnu. Guodžiantis visus atstumtuosius – tiek grafomanus, tiek genijus. Mažiausiai, kas be ko, talentinguosius. Mat jie ir yra pagrindiniai vyraujančio civilizacijos statinio architektai.

 

Į Dovilės Zelčiūtės klausimus atsako Robertas Keturakis

Skaityti

Esate išugdęs ne vieną jaunąjį poetą. Jei pripažintume, kad kūryba – sielos vertikalė Šviesos link, ar įmanoma išmokti keliauti vertikale?

Kažkada maniau, kad bendraudamas su žmogumi ir pasidalydamas su juo, kas abiem svarbu ir ko, man atrodydavo, turiu šiek tiek daugiau, ugdome vienas kitą, tai yra patvirtiname likimiškiausius ir tikriausius dalykus (savastį) vienas kitam.
Dabar taip nemanau, ypač tada, kada bendravimas remiasi literatūros reikalais, džiaugsmais ir nuogąstavimais. Pastebėjau, kad vis nuožmiau žodžiai kūryba arba literatūra ėmė pakeisti patį autorių, atstumdama jį, kaip kurį laiką branduolį gaubusį lukštą, kaip kliudančią būti vien kūryba išnarą. Galėdavau kalbėti apie eilėraštį ar apsakymą žymiai daugiau nei apie autorių. Pastebėjau, kad ir autorius ėmė bijoti literatūros kaip grėsmingo molocho, sunaikinančio kitus, kad išliktų pats.
Nė nepastebėjau, kada man kūryba, buvusi kaip sielos kelionė aukštybėn, tapo pastangomis išsaugoti, apginti realizmo galią, patvirtinančią, kad viskas čia, mums dovanotame (laikinai patikėtame?) pasaulyje yra gyva, stebuklinga, gražu. Nejaugi tokia realizmo galia yra horizontalė, svetima sielai, keliančiai užverktą veidą į gęstantį, debesį (H. Radauskas)? Be to, vien realizmas gali išgirsti, ką nutyli akmuo, medis, grumstas, liepsna. Ir žmogus – toji jusliškai istorinė atmintis. Siela per savo nesibaigiančius atviravimus tų nutylėjimų neišgirsta.
Bendraudamas su mane užkabinusiu žmogumi (nebūtinai literatu) prisipažįstu, kad vis dėlto kelio dulkių skonis yra pranašesnis už visas sidabrines žvaigždžių dulkes. Kelio dulkės patikimiausiai nužeria abejingumą. Taip, tą patį, kurio užsiėmimas – nužmoginimas.

Susidurdamas su keliomis jaunųjų poetų kartomis ir tapęs jiems savotišku mokytoju, kartu prisiėmėte ir nemenką atsakomybės naštą. Ar išmokote šiame dialoge ko nors ir pats?

Ne vienerius metus dirbdamas „N
emuno” literatūros skyriuje esu bendravęs – gyvu žodžiu ir laiškais – su dideliu būriu žmonių, rašiusių sau ir man, ir stebėjęs, kaip iš bejėgystės išauga įspūdinga kūrybinė galia ir kaip toji galia – dažniausia – įgyja kitus pavidalus: racionalaus, pragmatiško, išdidaus veikėjo arba pašaukimo įpareigojimų netesėjusio paklydėlio, arba vientulystėn grimztančios asmenybės. Kai kurie vėliau priekaištavo, kad per mano gundymus rašyti jie nė nepastebėjo, kaip praslinko gaivalingiausia, turiningiausia gyvenimo dalis, ir kvailystės, likusios rankraščiuose, kurių niekam nereikia, prislėgė juos nelyg antkapio plyta.
Iš viso to skaudžiai ir lemtingai gilėja žinojimas: gyvenimas yra nuostabesnis, svarbesnis, prasmingesnis už visas literatūras.
Bet kaip įveikti niekados nenutylantį šnabždesį: gyvenimas mus sunaikina be gailesčio, ramiai kasdienybe nužerdamas visus mūsų buvimo ženklus. Jei kuris pėdsakas atsitiktinai lieka, jis vis dėlto yra nebylus.
Kūryba nebylumo nežino.

Kokios dažniausiai sutinkamos pradedančiųjų ar jau ir šiek tiek pažengusių poetų klaidos stabdo ar ir sustabdo einantįjį? Kaip tuomet reaguojate?

Ramiai ir atidžiai žvelgiant, niekas nestabdo ir negali stabdyti nei pradedančiųjų, nei pripažintųjų – bet kurioje veikloje. Žinoma, tas teiginys įtartinai kategoriškas, nes vis dėlto ir gyvenimas, ir eretiškiausia gyvenimo dalis – kūryba, – yra pernelyg sudėtingi reiškiniai, kad bet koks apibendrinimas – kategoriškas ar su išmintingom išlygom – gebėtų aprėpti visumą.
Nekalbėsiu apie klaidas – jos neišvengiamos ir genialumui. Kalbėsiu apie stygius, kurių nejausdami arba jausdami, bet nesuvokdami tų stygių pragaištingumo, apribojame save, priverčiame save blaškytis, ieškant lengvos išeities arba esame brutaliai sustabdomi.
Kas iš to, kad jaučiame vitalinę energiją, kūrybinių galių sūkuriavimą, bet per mažai žinome, suprantame… Kas iš virtualios ekvilibristikos, sujauktos iki kvailysčių estetikos, vertybių niekinimo, jei stinga išminties, išsilavinimo, jei pasitenkinama tik kūrybinio meistriškumo mėšlungiu…
Kaip aš galiu reaguoti, jei taip pat jaučiu savo sueižėjusią, patvarumo nesiekiančią sąmonę?
Skauda, ir tiek. Ir slegia nuojauta, kad neišreiškiamas, tik nujaučiamas tikrumas, tiesa, grožis yra riba, prie kurios galų gale suvokiame, kas esame.

Ar dedate lygybės ženklą tarp savojo balso, savojo kelio ieškančio poeto ir asmenybę tobulinti pasiryžusio žmogaus? Gal antrasis dėmuo neprivalomas pirmajam?

Asmenybė ir jos veikla, vadinasi, ir kūryba, man yra nedalomas pasaulis, vientisa erdvė. Ir nesvarbu, kad minčių ir jausmų dalis, virtusi skulptūra, muzika ar eilėraščiu, tampa paslaptimi net pačiam autoriui, kitų, už jo esančių galių užuominomis, gąsdinančiais netikėtumais. Net praeitis, kuri, regis, tampa vien sapnų žemynu, nėra kurį laiką švytintis praeito kelio pėdsakas, o telkiasi žmoguje kaip gyvo audinio metlankiai, sergstintys lemtingiausius patirties klodus.
Daug metų neduoda ramybės Biblijoje kiekvieno mūsų laukiantis Dievo prisipažinimas: Aš esu ryjanti ugnis. Ne naikinanti, deginanti, verčianti pelenais, o pasiimanti ir iki atomo keičianti? O gal šis tropas reiškia visai ką kita, sakykime, tai, ką žmogus vadina aistra? Aistra – kaip visagalybės jutimas, kaip talento gelmėje glūdintis magmos okeanas – išsiverš, ir viskas ims žėrėti lyg naujo pasaulio kūrimo dieną.
Liūdna, kad tobulėti iki aistros žėrėjimo man neduota.

Kas dažniau Jus ištinka – džiaugsmas ar nepasitenkinimas, netgi nusivylimas, stebint jaunųjų poetų (poečių) kūrybinį kelią?

Esu iš tų, kurie nušvinta, sutikę kūrybos pašauktą (sugundytą, paklaidintą, prikeltą iš mirusiųjų, vedamą, aukštinamą, žeminamą) žmogų – jaunas jis būtų ar jau persmelktas graudžios saulėlydžio šviesos.
Žinau, kad malda kyla iš mūsų ribotumo, negalios, nuogąsčio, jog esame palikti tyrlaukiuose ir kasdien rūsčiai ar meiliai išbandomi viskuo – tamsa ir šviesa.
Kūryba suteikia visagalybės nuojautą, ir ne tiek svarbu žemiškajame gyvenime aiškintis – gal toji visagalybės nuojauta yra tik mūsų dvasinės esaties nuosavybė, gal šventvagiaujame, pasisavindami ją – kaip dalį savo tikėjimo…
Be kūrybos mus greitai sutraiškytų gyvo pasaulio vienišumas.
Kokias priemones pasitelkiate – užuominą, švelnų priekaištą, atvirą komentarą, kai norite (jei norite) pasukti ar stumtelti jaunąjį kolegą teisinga, Jūsų galva, kryptimi?
Šarlis Bodleras savo „Menininko Confiteor” („Menininko išpažintyje”) taria: negundyk mano norų ir mano išdidumo.
Tai ir yra aiškiausia, ką pasitelkiu bendraudamas su pasirenkančiu kūrybą, kaip savo svarbiausią gyvenimo tikslą, jaunu žmogumi – gundau jo visagalybės norus ir jo išdidumą. Įkalbu, kad norėtų būti laimingas.
Aš per mažai sutikau laimingų žmonių. Mano karta ateina iš tos Lietuvos istorijos dalies, kur nelaimės ženklą nešiojasi ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Aš taip pat. Todėl esu laimingiausias, kai matau laimingus žmones (net beprotiškai ar kvailai laimingus).
Kūrybos ir asmenybės susivienijimas yra toks palaimingai nuostabus, kad verta stumtelėti ton pusėn visus. Ir net tada, kai išgirsiu skausmingą nusiskundimą, vis tiek žinosiu, kad net prisilietusiam ir susižeidusiam tokie randai bus kaip pasiteisinimas Paskutiniajame Teisme: tiesą, Viešpatie, kaip Tu pats, pažinau ir per kančią.

Kas Jums pačiam padėjo (gal ir padeda) nesuabejoti visu tuo, ką rašote?

Viskuo, ką vadinu savo kūryba, visados abejojau ir abejoju. Mano kūryba nėra toji vertybė, kuri lydės žmones kelis dešimtmečius primindama, kas yra laikina, kas amžina ir kodėl mes taip karštligiškai stengiamės atitolti ne tik nuo savo artimo, bet ir nuo savęs.
Nors šiek tiek nudžiugti savo kūrybos viršūnėlėmis neleidžia mano šimtmetis.
Nuoširdžiausiai neabejoja ir džiaugiasi tik jaunystė.
Gerai jiems viskas, net ir tai, kas negerai (Sofoklis. Elektra. Trečias epeisodijas).
Tai ir yra pasaulį išlaisvinanti įtampa – svyravimas tarp tikėjimo ir abejojimo.

 

Į Dovilės Zelčiiūtės klausimus atsako Kornelijus Platelis

Skaityti

Ar galėtumėte pritarti minčiai, kad vertindami meno, literatūros kūrinį, pirmiausia jame ieškome savo sielos atitikmenų, bendrumų, kitaip tariant, ieškome tapatumo su savimi pačiu?

Ir taip, ir ne. Man meno, literatūros kūrinys įdomus ne tiek tuo, ką turi bendra su manimi, o tuo, kaip jis tiksliai (prasmingai, netikėtai, originaliai) vaizduoja ar atspindi pasaulį, žmonių ir daiktų santykius, kaip jis geba sužadinti vaizduotę. O artimumas tėra galimybė suvokti, nes jeigu kūrinys tau nieko nesako, tai tokį mes turbūt pavadintume tolimu. Kai kūrinys nėra artimas, tu tiesiog nerandi į jį kelio, rakto jam „atrakinti”. Tad „artimumas” nėra tikslas, tai tik tiltas į vieną ar kitą kūrinį.

Vienas iš kūrybos tikslų yra atspindėti pasaulį. Ar tik –atsiremti į tą pasaulį?..

Aristotelis teigė, kad poezija yra imitacijos menas. Visiškai jam pritariu. Apie atspindėjimą kalbu šia prasme. Kita vertus, jeigu tavo kūrinys neatspindi pasaulio, tai ką jis tada daro? Vaizduoja tave? Bet juk ir pats sau esi tiktai tam tikras vaizdinys, to paties pasaulio dalelė.

Vaizdinys?

Be abejo! Sau esi savo paties vaizdinys. Visi žmonės vaizduojasi save, bet aš manau, kad koks vienas procentas tai daro adekvačiai. Ir aš pats į tą vieną netaikau.

O ar apskritai tas savęs įsivaizdavimas gali būti adekvatus?

Manau, kad gali. Sakykime, perėjimo į Nirvaną išvakarėse (juokiasi). Reikėtų paklausti Kajoko ar Bložės. Jei rimtai, visos religinės praktikos turi individuacijos (ar tapatėjimo) kelius, metodikas. Siekiamą tikslą vadina įv
airiai – nirvana, susiliejimu su dievybe, dvasiniu nušvitimu. K. G. Jungas tai vadino žmogaus „aš” susiliejimu su tam tikra gelmine jo esme (Selbst), ji nėra išreiškiama žodžiais, sąvokomis, įsivaizdavimais, kurią žmogus bando užčiuopti per simbolius. Jaučiu, kad pasiekus šį tikslą įsivaizdavimai apie save tampa adekvatesni arba jų apskritai lieka mažiau. Žmogus tiesiog nustoja sakyti ir galvoti: „aš”, „aš”, „aš”, jam nebeapsiverčia liežuvis tarti „aš esu toks ir toks, tas ar tas”, nes žino, kad taip sakydamas jis meluoja, nes tuo pat metu yra dar šimtą kartų kitoks, pagaliau visą laiką kinta. Kiekvienas pasakymas fiksuoja tam tikrą būvį, o iš tikrųjų tokio fiksuoto būvio nėra. O kartu ir yra, tik jis nelabai žodžiais išreiškiamas. Čia poezijai lieka daug erdvės reikštis.

Jei kūryba – sielos vertikalė Šviesos link, kokią prasmę, Jūsų galva, turi tos vertikalės pamatas – realusis menininko, kūrėjo gyvenimas?

Pasakyti, kad kūryba – kelias į šviesą, būtų pernelyg drąsu. Esu nes kartą rašęs, kad kūryba apskritai turi būti pozityvi energetiniu požiūriu. Eilėraštis ar meno kūrinys nėra energijos generatorius, greičiau – energijos transformatorius. Kūrinys rasdamasis transformuoja kūrėjo energiją, kurią šis įdeda nuolat tikrindamas formos pralaidumą, o paskui tą, kurią į jį investuoja suvokėjas. Ir jei pavyksta sukurti tokį kūrinį, kuris energijos „nesuėda”, o ją pakelia bent laipteliu aukšytn ir sugrąžina atgal investuotojui su darnos procentais, tai manau, kad pavyksta sukurti gerą kūrinį. Pasaulyje yra galybė kūrinių, tarp jų ir šiuolaikinių eilėraščių (blogi praeities eilėraščiai apyvartoje neišlieka), kurie atima energiją, ją „suėda”, pradangina. Yra tokių, kurie sugrąžina. Tą pakylėjimą bent laipteliu aukštyn, tą grąžą gal ir galėtume pavadinti keliu į šviesą. Ne kažin kokia ta vertikalė, neaukšta, bet apie tokią tik ir galime kalbėti… Na, o gyvenimas tai yra viskas, kas aplinkui vyksta, be jo nėra jokios kūrybos.

Kiek, Jūsų galva, pateisinamas menininko egocentrizmas, nesiskaitymas su aplinka, artimųjų interesų ir dvasinės teritorijos ignoravimas, – didžiojo meno, kūrybos vardan?

Čia jau reikėtų galvoti ir kalbėti apie konkretų atvejį. Arba apie save… Bet kokia kūryba yra susijusi su žmogaus etiniu pagrindu, ant kurio jis stovi. Žmogus visada turi pasiteisinti prieš save. Bent jau man taip atrodo. Jeigu jis prieš save nepasiteisina, tai nelabai gali kurti – jį apima savigrauža. Tačiau žmogus suranda įvairiausių būdų, kaip pasiteisinti prieš save. Save įsigudriname apgauti kur kas dažniau negu ką nors kitą. O aplinkinių vertinimai – va, žiūrėk, kaip tas ar anas gyvena, kaip elgiasi, ką jis gali sukurti, toks būdamas –jam nėra reikšmigi ar vaisingi, nebent priešingai – paskatina kurti.

Kaip galvojate, ar kūryba nėra egocentiškas bandymas savo gyvenimui suteikti geidžiamus kontūrus, t. y. sumodeliuoti realybę pagal save, o menas ar nėra tik beribė žmogaus puikybės, pretenduojančios j visatos valdovo vaidmenį, išraiška? Tokia, taip sakant, kasdienybės redakcija?

Nė vienas menininkas, turintis bent lašą savikritikos, nemano, kad kurdamas savo kūrinį drauge modeliuoja ir pasaulį. Jis viso labo tvarko tam tikrą medžiagą, pagal tam tikrus dėsnius, kuriuos nusižiūri nuo tikrovės, ją imituoja. Mūsų kūryba labai ribota. Žinoma, geras kūrinys žaižaruoja tokiais vaizdiniais, kurie skaitytoją ar žiūrovą gali paveikti, sujaudinti, priversti susimąstyti, gal net ką nors savo gyvenime pakeisti. Tačiau ne daugiau.

Lygybės ženklo tarp kūrinio ir pasaulio niekada nedėtumėte?

Be abejo, ne. Kaip tai būtų įmanoma? Vieno, tegu ir pačio genealiausio žmogaus kūryba labai ribota, palyginus su daugiaveidžiu, daugiaasmeniu pasauliu. Sakyti, kad žmogus kurdamas modeliuoja ką nors daugiau negu savo kūrinio medžiagą, būtų mažiausiai nerimta. Kažkada skaitant Prustą, man atėjo į galvą, kad tavo paties laiko, nuosavo gyvenimo modeliavimas pagal estetinius principus galėtų būti pačios aukščiausios prabos kūryba.

Ar pats esate patyręs tokių modeliavimo džiaugsmų?

Ne, tačiau esu matęs žmonių, mėginusių tai daryti, nors gal šitaip savo veiksmų neįvardinusių.

Galbūt tokios pastangos modeliuoti savąjį laiką susijusios su Tikėjimu?

Konfesijos tokią veiklą stengiasi suvaryti į tam tikras schemas. O menas, kaip žinai, nemėgsta schemų. Kūrėjas naudoja vieną stilistiką, vėliau ją keičia, imasi naujos… Tačiau etika čia labai svarbi, nes kai mūsų medžiaga tampa laikas, jam formą suteikiame poelgiais, o poelgius neišvengiamai tenka vertinti etiniu požiūriu.

Ar esate išsisprendęs sau Tikėjimo problemas?

Jeigu būčiau išsisprendęs, tai greičiausiai gyvenčiau beprotnamy… Anksčiau tikėjimai mane labiau jaudino, dabar kuo toliau, tuo labiau nuo tikėjimo tolstu racionalumo link, darausi nuobodesnis. Galbūt nebesugebu emociškai išgyventi tikėjimo tiesų, apeigų, mitų.

O kaip žiūrite j religinę literatūrą?

Visa gera literatūra yra tam tikra prasme religinė. Tą, kuri konkrečiai religinė, vadinu konfesine. Nesu aprioriškai prieš ją nusistatęs. Tikiu, kad galima sukurti geros literatūros neišeinant iš vienos konfesijos ribų. Turiu galvoje „konfesiją” abstrakčiąja prasme. Nors… žmogus visada išeina iš visų ribų, nes jis ir jaučia, ir apčiuopia, ir užuodžia, ir girdi, ir skonisi.

Kaip vertinate kai kurių rašytojų aistrą didelėms tamsos dozėms, kai žiaurumas, drastiškos scenos kūriniuose tampa nebe priemone, o tikslu?

Mes sunkiai galime įsivaizduoti, kaip tie „tamsūs” dalykai atrodo pačiam kūrėjui. Gal jo „riba” yra visai kita nei tavo, gal jis apskritai tos ribos jausmo neturi. Kita vertus, visada puikiai matosi, ar autorius drastiškais vaizdais nori atkreipti j save dėmesį, suvesti sąskaitas su pasauliu, ar tiesiog sadomazochistiškai pasimėgauti, ar tie dalykai iš tikrųjų kūriniui reikalingi. Kiekvienu laikotarpiu visuomenėje esama tam tikros jutimų, jausmų ir suvokimo mados, kurią vis galvoju kaip pavadinti – jautrumu? jautra? Anglai vadina: „sensibility”. Skirtingų kartų žmonių jautra nevienoda. Man irgi kai kurie dalykai nepatinka, bet ką padarysi?

Ar nūdienėje lietuvių poezijoje Jūs aptinkate stebuklų, bent jau – atradimų?

Moksle yra atradimai ir išradimai. Išradimai – tai žemesnės kategorijos dalykai. Atradimai – tai, tarkim, gamtos dėsniai ir pan. Poezijoje „išradimų” dar esama. Kai buvau pradedantis poetas, dažnai apie tai su kolegomis kalbėdavomės. Mums atrodydavo, kad štai tas tą padarė pirmas, o tas antras, o trečias, atseit, suklastojo savo eilėraščio parašymo datą… Ir tuos naujai atrodančius dalykus vadindavome, na, jei ne atradimais, tai bent literaturos įvykiais. Prie to prisidėjo ir cenzūra, visaip stengdamasi į literatūrą neįsileisti naujovių. Gal gerai nebuvome įsiskaitę Ekleziasto posakio, kad nieko nauja po saule nėra. Poezijoje nuo pat jos atsiradimo yra buvę visko, todėl dabar aš mieliau sakyčiau, kad reikėtų labiau paisyti ne to paviršinio naujumo, neišradinėti dviračių, o stengtis patiems neprarasti ryšio su pirmapradžiais tekstais, su poezijos geneologija. Poezija, mano įsitikinimu, kilo iš ritualo, o ritualo paskirtis – paveikti pasaulį, gamtos jėgas, harmonizuoti kosmosą. Rituališkumas slypi visose poetinėse formose, reiškiasi per įvairiausias jautras.

Kokią reikšmę, laikantis tokio kūrybos principo, tada įgauna sąmoningas darbas su tekstu, su eilėraščiu, o ne pasikliovimas spontaniškumu?

Kiekvienu atskiro eilėraščio atveju man būna skirtingai. O kalbos stichija, pats eilėraščio kūnas, jo „mėsa”, dažniausiai man randasi spontaniškai. Paskui galiu keisti kai kuriuos akcentus, įvesti naujas temas, karta
is net visai pakeisti eilėraščio prasmę.

Kaip lietuvių poezija išsiskiria europiniame kontekste?

Visose šalyse esama skirtingų poetinių tradicijų, visur esama geros, tikros poezijos ir… europoezijos. Pastaruoju žodžiu vadinčiau kai kuriuos gana bejėgiškus tekstukus, neblogai tinkančius festivaliams, viešiems skaitymams, kuriuose sukamas toks poetinis bizniukas. Nemažai poetų iš jo net kukliai pragyvena. Tai dažniausiai „intelektuali”, „konceptuali” poezija, kur poetinį išgyvenimą jau seniai yra pakeitusi nustalbusi suvokimo emocija. šia prasme lietruvių poezija niekuo neišsiskiria. O kitkuo? Vienas amerikiečių leidėjas kalbėdamas su kitu apie mano eilėraščius pasakė, kad jam patinka grubi rytų europiečių metafizika… Tad gal išsiskiria platesni arealai. O mūsų poezija visada išsiskiria tuo, kad kartais būna parašyta gražia lietuvių kalba.

Ar kinta Jūsų poezijos vertinimai, bėgant metams?

Be abejo. Tai, kas man atrodė visiškai normalu ir priimtina jaunystėje, dabar tampa neįdomu, o kartais net nepriimtina. Tarkime, plataus kultūrinio konteksto vartojimas poezijoje. Nedaug lietuvių poetų yra tuo nusidėję labiau už mane. O šiandien tie visi vardai, literatūrinės aliuzijos mane vis dažniau erzina, – ir savo, ir kitų kūryboje.

Kas lieka iš kūrybos, pasitraukus pačiam kūrėjui?

Jeigu kūriniai geri, tai jie ir lieka, jei blogi – ne. Šiais laikais – o gal taip buvo visada? – lengviausiai parduodami vaizduotės produktai, įpakuoti tiek į rimtąją, tiek į pramoginę literatūrą. Tačiau labai svarbu, į kokią neregimą struktūrą, formą, matricą jie būna įrašyti – beje, tai šias literatūras ir atskiria. Jei suvokėjas gali į intuityviai pajuntamą kūrėjo matricą įrašyti savo patirtį ir jo padedamas geriau susivokti savo gyvenime, atpažinti ir perprasti savo patirtus dalykus, vadinasi, tokia matrica egzistuoja ir toks kūrinys ilgalaikis. Jei ne, vadinasi esama tik štampų.

 

Poezijos pavasario programa

 

Poezijos pavasario svečiai

Galsansukh Baatar (Mongolija)

Galsansukh Baatar (g. 1970 m.) – augo Kenthi provincijoje, Mongolijoje. 2004-2005 m. studijavo Maksimo Gorkio universitete (Maskvoje). 1994-1995 m. dirbo pagrindinio Mongolijos laikraščio Ardyn Erkh redaktoriumi, vėliau – Ulanbatoro laikraštyje, nuo 1998 m. yra savaitraščio Notstoi Medee (Svarbiausios naujienos) redaktorius ir laisvai samdomas rašytojas.
Galsansuk Baatar yra išleidęs penkias poezijos knygas. Yra gavęs Mongolijos rašytojų sąjungos apdovanojimą (2002 m.), Nacionalinę Literatūros premiją Auksinė plunksna (2003), Grand-prix Tarptautiniame Namjil Nyambuev vardo poezijos festivalyje (Ulan Ude, 2003).

Eilėraščius vertė Antanas Šimkus

Anastassis Vistonitis (Graikija)

Anastassis Vistonitis gimė Komotini, Šiaurės Graikijoje 1952 m. studijavo politikos mokslus ir ekonomiką Atėnuose. 1983-1988 m. gyveno Jungtinėse Amerikos valstijose. Intensyviai keliavo po Europą, Šiaurės Ameriką, Australiją, Afriką, Aziją. Nuo 1996 m. iki 2001 m. buvo EWC (Europos Rašytojų kongreso) valdybos narys. Dabar yra šios organizacijos viceprezidentas. Greta daugybės esė, knygų apžvalgų, straipsnių, publikuotų vedančiuose laikraščiuose, A. Vistonitis yra išleidęs devynias poezijos knygas, tris esė rinkinius, keletą kelionių knygų, novelių rinkinį bei išvertęs kinų poeto Li Bo poezijos knygą. Jo kūryba išversta į 14 kalbų ir buvo publikuojama tokiuose žurnaluose kaip Lettre International, P.E.N. International, Translation, Sodobnost, Helicon and 2b. Šiuo metu jis yra pagrindinio Graikijos laikraščio To Vima žurnalistas ir gyvena Atėnuose.

Eilėraščiius vertė Kristina Svarevičiūtė

Guy Goffette (Prancūzija)

Guy Goffette (g. 1947) – žymus prancūzų poetas (belgų kilmės), literatūros istorikas bei kritikas, apskritai itin veržlus įvairiopų literatūrinių iniciatyvų kėlėjas ir darbštus jų įgyvendintojas: solidžių antologinių ir kitokių literatūros leidinių sudarytojas, bendradarbis, konsultantas, žurnalų steigėjas, leidėjas (be kita ko, vadovavęs ir bibliofilinių knygų leidyklai), šiuomet gyvena Paryžiuje, yra Gallimard leidyklos poezijos skyriaus vadovas. Taip pat vertėjas, be kita ko, išvertęs nemažai Amerikos juodaodžių dainų. Pirmąjį eilėraščių rinkinį išleido 1971 m. Už poeziją yra pelnęs daugelį reikšmingų apdovanojimų, 2001-aisiais – Prancūzų Akademijos Didįjį poezijos prizą.
Eilėraščiai šiai publikacijai paties autoriaus parinkti iš jam svarbaus eilėraščių rinkinio Éloge pour une cuisine de province suivi de La vie promise (Panegirika provincijos virtuvei ir Pažadėtasis gyvenimas, Gallimard, 2000).

Eilėraščiius vertė Vladas Braziūnas

Banya Natsuishi (Japonija)

Banya Natsuishi – literatūrinis Matsayuki Inui pseudonimas. Poetas gimė Hyogo prefektūroje, Japonijoje. Tokijo universitete 1981 m. studijavo Lyginamąsias Literatūros ir kultūros studijas, gavo menų magistrą. 1992 m. Meidži universitete, kuriame dėsto iki šiol, jam buvo suteiktas profesoriaus laipsnis. 1996-1998 m. studijavo 7-jame Paryžiaus universitete. 1998 m. kartu su Sayumi Kamakura įsteigė periodinį haiku žurnalą Ginyu. 2000 m. Slovėnijoje buvo vienas iš Tarptautinės Haiku asociacijos steigėjų, šiuo metu yra šios organizacijos direktorius. Dalyvavo Vilenicos, Strugos, Porto Santo poezijos festivaliuose.
1981 m. mėnesinio leidinio Haiku-kenkyu surengtame konkurse Banya Natsuishi buvo skirta pirmoji premija. 1984 m. Shii-no-ki prizas, 1991 m. Šiuolaikinės haiku asociacijos prizas, 2002 m. Hekigodo Kawahigashi prizas. Yra išleidęs haiku poezijos knygų, sudaręs ne vieną Japonijos ir kitų šalių autorių haiku poezijos rinktinę.

Eilėraščius vertė Agnė Steponavičiūtė

Aksinija Michailova (Bulgarija)

Aksinija Michailova (g. 1963) – baigė mokslinės informacijos studijas Valstybiniame bibliotekininkystės institute, bulgarų ir prancūzų filologiją Šv. Klimento Ochridiečio universitete Sofijoje. Viena iš pirmo nevalstybinio literatūrinio žurnalo Ach, Marija įkūrėjų. Išleido tris poezijos knygas Miego žolės (1994), Mėnulis tuščiame vagone (2004), Trys sezonai (2005). Labai aktyviai verčia prancūzų autorius, 2005 pasirodė jos versta V. Braziūno poezijos knyga, rengia ir verčia XX amžiaus lietuvių poezijos antologiją. 2002 metais dalyvavo įsteigiant poetinį judėjimą Cap á l Est Slovakijoje, į kurį susiburia Vidurio ir Rytų Europos frankofilai poetai. Yra gavusi apdovanojimų už poeziją ir vertimus. Jos eilės verstos į prancūzų, rumunų, slovakų, serbų, rusų, kroatų kalbas.

Eilėraščius vertė Laima Masytė

Ajurzana Gun-Aajav (Mongolija)

Ajurzana Gun-Aajav (g. 1970) – mokėsi ir baigė Maksimo Gorkio universitete (Maskva) literatūros studijas, turi menų magistro diplomą. 1994-1996 m. dirbo pagrindiniame Mongolijos laikraštyje Ardyn Erkh (Tautos teisė) kores
pondentu. Vėliau – savaitraščio Ochigdor (Vakar) vyriausiu redaktoriumi, savaitraščių Amraltyn sonin (Savaitgalio naujienos) ir Odriin sonin (Dienos naujienos) redaktoriumi. Nuo 2000 m. save pristato kaip laisvai samdomą rašytoją.
Ajurzana Gun-Aajav nuo 2001 m. yra Mongolijos rašytojų sąjungos narys. Išleido šešias poezijos rinktines, tris prozos knygas, parengė keletą enciklopedijų, knygą apie Zen budizmą. Yra gavęs Mongolijos rašytojų sąjungos premiją (2001), du kartus Nacionalinį Literatūros apdovanojimą Auksinė plunksna (2002 ir 2003).

Eilėraščius vertė Donaldas Kajokas

Christopher Merrill (JAV)

Christopher Merrill gimė 1957 metais Masačiusetso valstijoje JAV. Jis išleido keturis eilėraščių rinkinius, tarp jų Nuostabus vanduo (Brilliant Water) ir Stebėk ugnį (Watch Fire) beiketurias negrožinės prozos knygas, tarp jų Kitos šalies žolė: kelionė po futbolo pasaulį (The Grass of Another Country: A Journey Through the World of Soccer) ir Paslėpto dievo daiktai: kelionė į Šventąjį Kalną (Things of the Hidden God: Journey to the Holy Mountain); išvertė dvi Alešo Debeljako poezijos knygas, sudarė keletą antologijų, kaip antai Užmiršta kalba: šiuolaikiniai poetai ir gamta (The Forgotten Language: Contemporary Poets and Nature). Jo kūriniai versti į aštuoniolika kalbų, apdovanoti JAV ir kitų šalių premijomis.

Eilėraščius vertė Laurynas Katkus

Stewart Conn (Škotija)

Stewart Conn gimė 1936 metais, Škotijoje, Glasgou mieste, užaugo Airšyre ir daugelį metų gyvena Edinburge. Vedęs, turi du sūnus. Ilgą laiką dirbo BBC dramos prodiuseriu, jo pjesių pastatyta šalyje ir užsienyje.
Jis pripažįstamas vienu geriausių Škotijos poetų. Nuo 2002 iki 2005 metų buvo pirmasis Edinburgo “Poetas laureatas”.
Eilėraščiai versti iš naujausių jo knygų “Stolen Light: Selected Poems” (“Pavogta šviesa: rinktiniai eilėraščiai”, Bloodaxe Books, 1999), “Ghosts of Cockcrow” (“Gaidgystės pamėklės”, Bloodaxe Books, 2005), bei neskelbtų tekstų, rašytų Skopjėje, Makedonijoje.

Eilėraščius vertė Marius Burokas

Xiao Kaiyu (Kinija)

Gimė 1960 m. Sichuan provincijoje (Pietryčių Kinija). 1979 m. gavo tradicinės kinų medicinos diplomą. Dirbo žurnalistu Chendungo dienraštyje, korespondentu Šanchajuje. Kinijos, Vokietijos, Italijos, Šveicarijos, Olandijos, JAV universitetuose dėsto meno estetiką ir teoriją. 1997 m. Xiao Kaiyu gavo stipendiją ir buvo pakviestas į Berlyną LiteraturWERKstatt organizuoti Naujosios kinų literatūros festivalį. „Dongwuyoun de kuangxi” (1997, Zoologijos sodo kvailelis), „Xuexi zhi tian” (2000, Išmoktas dangus) – žymiausi jo poezijos rinkiniai. 2002 m. pasirodė antologija „Xiao Kaiyu eilėraščiai”. Jo poezija jau yra išversta į vokiečių, anglų, italų, danų kalbas.

Eilėraščius vertė Agnė Biliūnaitė

Sergio Briceňo González (Meksika)

Sergio Briceňo González gimė 1970 metų lapkričio mėnesį Kolimoje, Meksikoje.
Poezijos rinkinių Juodo vandens širdis, Keturiolika galių, Strėlės, Ji yra Dievas, Perlamutras ir kt. autorius. Knyga Transas išleista ispanų ir prancūzų kalbomis (leidykla Ecrits des Forges).
Išvertė Oskaro Milašiaus poezijos (kn. Ūkanos ir kiti elementai).
2001 m. apdovanotas Tarptautine Salvador Díaz Mirón poezijos premija.
2005 m. dalyvavo Tarptautiniame Trois-Rivières poezijos festivalyje.
Laikraščio Diario de Colima redaktoriaus pavaduotojas.

Eilėraščius vertė Andrius Musteikis

Verónica Zamora Barnios (Meksika)

Verónica Zamora Barnios gimė Kolimoje. Yra išleidusi poezijos rinkinius Hablar con la Serpiente (Kalbėtis su Gyvate, 1993), La Miel Celeste (Dangiškasis medus, 1998) ir Libro de Conjuros (Išpažinčių knyga, 2000), už pastarąją poezijos knygą buvo suteikta Estatal de Poesía premija.
Sąsiuvinio Conjuros (Išpažintys, Praxis, 2001) bei antologijos Toda la Mar (Visa jūra), kurioje spausdinami Kolimos XIX ir XX amžių poetai, autorė. Poetės kūryba įtraukta į INBA (Nacionalinis Meno ir Literatūros Institutas) antologiją Anuario de Poesía, o taipogi ir į antologiją Ávidas Mareas, leidžiamą Zakateko Universidad Autónoma. Jos kūriniai buvo spausdinami Colima en el Camino de su Literatura (1994) ir Colima en Letras (1999).
Autorės eilės buvo perkeltos į teatro sceną, tokiuose kūriniuose kaip Adán y Eva (Adomas ir Ieva), Tan Lejos del Mar (Taip toli nuo jūros) ir Una Mujer Velando a la Luna (Moteris, slauganti mėnulį). Jai du kartus buvo paskirta Fondo Estatal para la Cultura y las Artes stipendija.
Šiuo metu poetė yra Casa de Poeta direktorė savo gimtajame mieste, tuo pat metu yra laikraščio Diario de Colima kultūrinio priedo Ágora koordinatorė. Pripažinta literatūros propaguotoja, kūrė radio programas apie literaūrą bei organizavo literatūros meistriškumo klases. Be to yra Balbino Dávalos kolekcijos koordinatorė, kurią leidžia Kultūros Sekretoriatas ir šioje serijoje pasirodys pilnas poetės kūrybos tomas. Poetė yra Red Estatal de Bibliotecas Kolimoje direktorė.

Eilėraščius vertė Laura Liubinavičiūtė

 

Poezijos pavasario konferencija

Karolis Baublys. Laisvas pokalbis apie knygas

Vitas Areška.  Dabartinės poezijos laisvamanybė

 

Poezijos pavasario kronika

Nemunas

Aldona Ruseckaitė. Sutiktuvės

Skaityti

Nemunas

2006 m. gegužės 18-24 d. , nr. 19

 Poezijos pavasario 2006 almanacho krikštynos įvyko gegužės 15 d. 14 val. ant gimdyvės „Vagos” leidyklos stogo – t. y. šeštajame aukšte. Janina Riškutė, leidinio redaktorė, šypsodamasi rodė baltą, gražiai suvystytą poetų kūdikėlį. Manau, kad jį pirmąkart matydamos labiausiai jaudinosi sudarytojos – Dovilė Zelčiūtė ir Agnė Biliūnaitė bei fotografas Algimantas Aleksandravičius, kuris knygoje „apgyvendino” trylika poetų veidų.
Taigi ant stogo… Poetų susirinko daug, nuotaika šventiška, beveik ranka pasiekiami debesys, todėl A. Baltakis ir M. Kontrimaitė skaito eiles apie debesis, kiti, kviečiami J. Riškutės, taip pat skaito, skaito, bet jų balsus nuneša vėjas aukštyn, poezija kyla, skrenda, periodiškai ją palaisto lietus. Man rodos, jog kartais poetų žodžius girdi tik Dovilė, kuri visą knygą moka beveik atmintinai ir užmiršusiajam gali pasufleruoti. Būreliai poetų buriasi apie J. Liniauską, K. Platelį, S. Gedą. Diskusijos, žodžių nuotrupos, lengvas bendravimas… Pliūpteli lietus, visi paleidžia žemyn žalius balionus su „Vagos” logotipu. Jie skrenda kažkur Gedimino pilies link, o linksmas būrys šurmuliuoja žemyn. Dar valandėlę stabteli patalpoje po stogu, Viktoras Rudžianskas susikaupęs skaito V. Baltuškevičiaus poemą „Joninių naktis”, visi užsimerkia ir iš tikrųjų girdi Vlado balsą: spėlioja, ar tai koks persikūnijimas, ar užslėptas Viktoro artistinis talentas?.. Tad tokia almanacho kelionės pradžių pradžia, pirmasis žingsnis…
Ta pačią dieną žengti ir kiti žingsniai, arba galėtume sakyti – kūdikėlis jau išmoko vaikščioti. 17 val. Rašytojų klube įvyko vakaras „Šviesos imperatyvas / šviesos įtampa: skaitant almanachą Poezijos pavasaris 2006″. (Tokią temą šių metų almanachui sumanė s
udarytoja D. Zelčiūtė). Pirmiausia buvo pristatyta dailininko Kosto Poškaus tapybos paroda, kuri puošia Rašytojų klubo sienas.
Paslaptingos dailininko nutapytų moterų figūros tarsi papildė knygos sutiktuvių „prezidiumo” trijulę. Čia sėdėjo vakaro vedėja, poetė, aktorė Birutė Mar, leidinio sudarytoja, poetė D. Zelčiūtė, redaktorė J. Riškutė. Ketvirtoji kėdė buvo skirta fotografui A. Aleksandravičiui, bet jį prie stabilios vietos nepritvirtinsi, nes fotoaparatas nesiliovė „klaksėti” visą vakarą.
Prieš šio sambūrio pradžią poetas A. Baltakis pasiguodė: „Man nepatinka būti senam, mano bendraamžiai sako, ko tu visur eini, bet negi aš gulėsiu ir žiūrėsiu į lubas…” Teisingai – kas būtų Rašytojų klube be A.Baltakio! Ir šį kartą jis pirmasis kalbėjo apie tradicijas, destrukcijos kultą, savęs įvarymą į kampą, susipriešinimą. Tad tokia šviesoieškos tema šių metų almanache jam atrodo labai „simpatiška”. Toliau savo eilėraščius skaitė almanacho debiutantai: Aušra Kaziliūnaitė, Tomas Petrulis, tarmiškai rašanti aukštaitė Regina Katinaitė-Lumpickienė (prisimindama, jog mokykloje tarmiškai kalbėti buvę lyg negražu, lyg neprestižas – taip manę net mokytojai), Skaidrius Kandratavičius, kuris gegužės 20 d. visus pakvietė skaityti eilių į Paberžę, arba kaip eilėraštyje įvardija – faberge… Skaidrius klebonauja Paberžės bažnytėlėje ir jam labai rūpi ten kurti tradicijas, puoselėti kultūrą. (Skaidriau, atvažiuosime, nors girdėjote, kad po Jūsų skaitęs Viktoras Rudžianskas pasakė: „į faberge nevažiuosiu, važiuosiu į Varėną”. Tai jo ir nelaukite. Bet kada nors pats prašysis…) Visada stebina tie poetai, kurie savo eiles skaito atmintinai. (O įdomu, ar Maironis mokėjo atmintinai savo eilėraščius?..) Tad jeigu neklystu, šįkart taip darė Aidas Marčėnas, prisipažinęs, jog vieną seną eilėraštį supainiojo, ir Marytė Kontrimaitė. Įtaigos, kažkokio charizmatinio plevenimo buvo apgobti poečių Saros Poisson, Vidmantės Jasukaitytės, Enrikos Striogaitės, Inezos Juzefos Janonės, Birutės Mar, Dovilės Zelčiūtės skaitymas ir eilės. Joms antrino skaitantys vyrai – Vladas Braziūnas, Valdas Daškevičius.
Tokį vakarą būta ir kalbų, ir pamąstymų, padėkų, komplimentų, nes pats laikas juos sakyti, kol dar
negirdėti, kaip grikši kritikų kohortos dantukai…
Leidinio redaktorė J. Riškutė prisiminė, jog iki 1993 m. almanachus rengė redkolegija, o nuo minėtų metų šis darbas paskiriamas vienam žmogui. Pirmas toks „drąsuolis” buvo Eugenijus Ališanka. Janina teigė, jog nuo sudarytojo labai daug priklauso: tema, atranka, netgi knygos storumas. Štai Vlado Braziūno sudarytas almanachas buvo storiausias, o Liudviko Jakimavičiaus – ploniausias. D. Zelčiūtė pasirinko aiškią, pozityvią temą – šviesa, harmonija… Jai puikiai pavyko tą temą įkūnyti. Šalia eilėraščių yra daug esė, interviu, jie atveria skirtingų poetų požiūrį į pačią kūrybą. Dera almanache ir kitataučių poetų – festivalio svečių vertimai, kuriuos atrinko šios dalies sudarytoja Agnė Biliūnaitė. Yra poetų iš Kinijos, Japonijos, Mongolijos, Europos – žodžiu, galima rasti šviesos ir iš Rytų, ir iš Vakarų… Įdomu, kad almanachas iliustruotas fotografo A. Aleksandravičiaus nuotraukomis. J. Riškutė stebėjosi ir žavėjosi tuo, kad Algimantas nepateikė savo archyvinių nuotraukų, bet kiekvieną poetą fotografavo specialiai almanachui. Fotografijos žaižaruoja šviesos atspindžiais, žaidžia spindulėliais. O A. Aleksandravičius, nesiliaudamas ir vakaro metu dirbti savo darbo, tik kukliai pasiaiškino, jog visų idėjų generatorė buvo Dovilė, o jis tevykdęs jos pasiūlymus, jam buvę įdomu pabendrauti su žodžio meistrais…
D. Zelčiūtė prisiminė pačią pradžią. Rašytojų sąjungos valdyba jai paskyrė sudaryti 2006 m. Poezijos pavasario almanachą. Apėmė siaubas, užplūdo kitų sudarytojų prisiminimai, kai išėjus knygai reikia pereiti gatvę, kad nesutiktum to, kurio tekstai liko sudėti į žieminių batų dėžę… (Bet apie šią dėžę jau pasakoja Dovilė). „Žinoma, galima eiti tamsiu, rėksmingu, šokiruojančiu, drastišku keliu, bet norėjau kitos temos – keliančios aukštyn. Tikiuosi, kad šio leidinio šviesa – ne grafomaniškas žvilgsnis į debesis. Dabar jau atrodo, kad visus almanacho eilėraščius tarsi pati parašiau…” Kadangi sudarymas – autorinis, yra teisė kažką atmesti, kad kitus eilėraščius prasmingai suvertum ant pasirinktos ašies/šerdies. Almanachui būdingas vientisumas, jį reikia skaityti puslapis po puslapio, nes tekstai tarsi kalbasi tarp savęs, lyg dialogas su prieš ir po einančio autoriaus eilėraščiais. Dovilė dar ant „Vagos” stogo prisipažino, jog ir pati su savo tamsa grūmėsi, sudarinėdama šį leidinį… (Gal joje ne taip jau daug tos tamsos?..)
Kalbų apie šviesą ir tamsą, apie poeziją ir laiką buvo dar daugiau, bet žodžiai ištirpo lyg rūke, lyg migloje, lyg šviesos ir tamsos kovoje. (Dovilė paminėjo, jog dažniausi poezijos motyvai – rūkas, migla, šviesos ir tamsos dialogas).
Kaip visada, buvo lengvų pasišaudymų, bravūros, juokų. Sudarytoja atsiprašė A. Marčėno ir E. Striogaitės, kad į almanachą lyg ir netilpo jų nuotraukos. A. Aleksandravičius prisipažino labai mylįs A. Marčėną, ir jie čia pat apsikabinę pasibučiavo. Dar A. Marčėnas prisiminė, jog sumanė ištaisyti vieną jau atiduoto eilėraščio žodį ir paskambino Dovilei tada, kai ši gulėjo ant operacinės stalo… O A. Baltakis pacitavo Jurgį Gimberį, kad šviesa, pasak Lenino, yra komunizmas plius elektrifikacija… (O gal ir ne visai tiksliai prisimenu… Patikslins J. Gimberis).
Klausytojai buvo ramūs, drovūs, almanacho dar neskaitę. Viskas baigėsi taikiai, draugiškai, linksmai. Belieka Poezijos pavasario 2006 almanachui palinkėti, kad ir po dešimties metų išliktų toks pat šviesus…

 

Robertas Keturakis. Jeremijas

Skaityti

Nemunas

2006 m. gegužės 18-24 d. , nr. 19

Ta diena mano užrašuose apsupta trim sakiniais.
Nemuno delta: Šyša, Krokų Įlanka, Aukštumala, Minija, Kintai.
Neužmatomi švendrių sąžalynai, vieniši gluosniai, paukščiai jų viršūnėse, neužmatomas žalzganas dangus, į vandenis virstančios žemės kvapas.
Jis buvo panašus į Jeremiją.
Prisiminiau prieš dešimtmetį vykusią kelionę Nemuno delton, eilėraščių skaitymus sodybų kiemuose po gandralizdžiais, ant ilgų suolų susėdusius žmones – mažus ir didelius.
„Marios telkšojo perdėm ir mariom nebuvo pakrančių (Ovidijus, „Metamorfozės”).
Prisiminiau jūra dvelkiantį vėją, saulėje gražiai įdegusius vaikus, tyliai sau dainuojamas dainas.
Prisiminiau alsų vakarą pusiasalyje, pleškantį laužą, su stamantriu žvejukėliu temperamentingai Šokančių Juditą Vaičiūnaitę – grakšti, ori ji sklendė virš šiurkščios marių pakrantės žolės.
Prisiminiau visokiom gėrybėm nukrautus stalus ir vieno plačiaveidžio boso atsivėrimą: dar neatėjo čėsas žaisti, – kapojo žodžius, sukiodamas brangsmigio taurę (bevardis ir mažiulis, priklausantys taurę laikančiai plaštakai, atlaužti šonan, lyg duodant kažkam sutartą ženklą), dar neatėjo čėsas, brangučiai, kaip sakant, darbų pasidalijimui – vieni kirkina mūzas, kiti savo veido prakaite dirba ir už tuos, taip sakant, kirkintojus. Kviečiu surimtėk mūsų palankumą priimti kaip išmintingą įspėjimą. Prosit!
Kažkas krenkštelėjo, kažkas nubraukė nuo stalo šakutę ir ji skambtelėjo į tuščią ąsotį pastalėje, kažkas garsiai nusižiovavo.
Tada užstalėj išaugo Aidas M. ir neatitraukdamas akių nuo pakrantėje šokančios liepsnos – ėmė byloti.
Ne jūs dabar dedate žodžius įmano burną, ne šitie stalai,
puodai su kaulais, sausgyslėm ir mėsa. Ir ne šitie skystalai buteliuose, kaušuose ir gerklėse. Ir ne šitas vanduo, nes iš kur galite semti vandenį, jei jūsų šuliniai kiauri?
Žodžius į mano burną deda gailestis. Mes čia atkelti ne tam, kad pralinksmintume jus. Trauktume iš rankovių dolerių irgi markes, stovėtume ant galvų, kad virš stalo pakylėtos jūsų galvos galėtų gėrėtis savo pranašumu.
Mums buvo pasakyta: eikite ir įsižiūrėkite – gal rasite bent vieną, darantį teisybę ir ieškantį ištikimybės sąžinei, ir tada bus pasigailėta.
Įsižiūrėjome – jūsų sielos ir gyvenimai sutepti pasipūtėliško godumo.
Jūs matote mus kaip nusipiginusius juokdarius, kurie tauzys niekus, rodys savo nuogumą, pliaukštelėjus „šok!” – šoks, skaitys, jūsų manymu, tauškalus, kad sau ir kitiems patvirtintumėte: jie netinka net mugės durneliams, nereikalingi kapitalo varžytuvių rinkoje.
Ir kikensite išgirdę eilėraštį, kuris prašys: padėkite muitininkams irgi pirkliams susigrąžinti tikrą kaip teisybė žmogaus grožį!
Sakau jums: laiką suvokti, kas esate ir kuo galėjote būti, praradote,
Pax vobiscum!
Mirtina tyla užgulė pusiasalį, švendrių sąžalynus, žmones, žarijuotus pažarus, ūkana užklojamas marias.
Jeremijas stabtelėjo pakrantėje, pasistiebė, tarytum bandydamas siekti dangų, ir nuėjo pirmąsias žvaigždes atspindinčiais vandenimis.
Ilgą laiką kauniečiai pasitikdavo atvykstančiais Vilniaus į Poezijos pavasario renginius margą svečių vorą prie miesto ribos, kur ir šiandien stūkso monumentalus ženklas, kad čia vieniems
prasideda, kitiems baigiasi 54° 54’šiaurės platumos ir 23° 56′ rytų ilgumos ženklinamos Kauno valdos.
Ta gegužės pabaigos priešpietė švietė lyg ką tik pasibaigus pasaulio tvėrimui, traški žaluma tvino iš visų pusių, ir du vyrai, plačiai mosuodami dalgiais, pjovė dar rasotą žolę toje vietoje, kur turėjo susitikti jau šiek tiek nuo įspūdžių ir jų papildų apduję svečiai ir gūžius išrietę šeimininkai.
Nelauktai stebėtojas riktelėjo, kad horizonte pasirodė autobusų vora, gabenanti sostinės poetus ir poetes, dainius iš kai kurių broliškų respublikų, aukštus valdininkus, stebinčius renginių kūrybinį ir ideologinį lygį.
Išsirikiavome.
Liaudies kapela net kibirkščiavo, grodama trankią melodiją. Tautiniais drabužiais pasipuošę merginos ir vaikinai kėlė gėlių puokštes, skirtas atvykusiesiems.
Svečiai artėjo klegėdami, skersuodami į aikštės pakraštyje įlinkusius stalus nuo sūrių, pyragų ir ąsočių, užvožtų baltom putų kepurėm.
Tiesiamos pasisveikinimui rankos, gėlės, skamba aukšti, ganėtinai valdiški žodžiai. Prie manęs artėja du įdegę uzbekai, papuošti tiubeteikomis ir PP ženkleliais. Pasisveikinome. Vienas klausia:
– Irgi poetai?
Dirsteliu kairėn – greta manęs, užsklęsdami visą rikiuotę, pasirėmę ant dalgių, stovi ką tik šienavę vyrai.
– Poetai, – sakau.
Uzbekai paspaudžia vyrams rankas, jų veiduose švyti pasigėrėjimas.
Vėliau rajono bibliotekoje vienas svečias iš Rytų, padėkojęs už lietuvišką vaišingumą, pastebėjo:
– Nuostabiausias dalykas, kurį užtikau jūsų respublikoje, – gilus tradicijų suvokimas: kur dar pasaulyje būtų galima sutikti liaudies poetus, iškilmingą valandą pasirėmusius ant dalgių?!

 

Poezijos pavasario langas. Valdemaras Kukulas, Gintautas Dabrišius, Alfonsas Andriuškevičius

Skaityti

Nemunas

2006 m. gegužės 25-31 d. , nr. 20

Sveikiname tris poetus, pretenduojančius į 42-ojo Poezijos pavasario ąžuolo vainiką: Valdemarą Kukulą (už eilėraščių rinkinį „Judas taipogi danguj”; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005), Gintautą Dabrišių (už eilėraščių rinkinį „Sviest akmenuką”; žurnalo „Nemunas” leidybinė grupė, 2005) ir Alfonsą Andriuškevičių (už eilėraščių rinkinį „(prieš)paskutiniai eilėraščiai”; Apostrofa, 2005).

Visų trijų pretendentų į laureato titulą „Nemunas” klausia:

Kokios praėjusių metų poezįjos knygos Jums labiausiai įsiminė?
Kokiam poetui skirtumėte 2006-ųjų Poezijos pavasario laurus?

Valdemaras KUKULAS
Nepavydžiu nė vienam balsuojančiajam dėl kokių nors laurų: kokį bendrą vardiklį galima surasti tarp Tomo Venclovos ir Alfonso Andriuškevičiaus, Vlado Braziūno ir Gintauto Dabrišiaus knygų? Autentiški poetai rungtyniauja pirmiausia su mirusiais, su klasikais, su savo poetinės krypties, tonacijos pirmeiviais ar viršūnėmis, o gyvųjų tarpusavio rungtynes Cz. Miloszas vadino „kuprelių turnyrais”. Beje, šį pasakymą mėgsta kartoti tas pats T. Venclova. Bepigu naujesniųjų poezijos premijų skirstytojams – šių premijų amžius neviršija garsiųjų penkiolikos metų, čia nesusiduria, nepersilieja kelios konjunktūros. Sovietinė konjunktūra poetus vainikavo pagal savo kriterijus, šiandien iš ano sąrašo norėtųsi daug ką išbraukti (ko norėti, jei net ir tarp Nobelio laureatų susikaupė kritinis mirusių sielų balansas), tačiau į tą sąrašą nepateko daugybė pavardžių, kurias literatūros sąžinė verčia vainikuoti šiandien.
Kūrėjai buvo nepalankūs konjunktūrai, o konjunktūra – kūrėjams. Į minėtą skolos laureatų sąrašą patektų V. Braziūnas, T. Venclova. Dar viena bėda, tarkim, Jotvingių ar A. Miškinio premijų steigėjai turi labiau apibrėžtus kriterijus; pirmieji apdovanoja moderno ar postmoderno, antrieji – aukštaitiškojo lyrizmo atstovus, o Poezijos pavasario prizas turėtų atitekti poezijos apskritai pastarųjų metų lyderiui. Tačiau poezijoje lyderių nėra.
Tad ir Poezijos pavasario laurų vainikas, kaip ir visos kitos premijos, yra gryna loterija. Laureatu gali būti kiekvienas iš pasiūlytųjų (o ir nepasiūlytųjų). Kaip ir nė vienas.

Gintautas DABRIŠIUS

Kokios knygos patiko? Ką aš ten susigaudaų apie tas knygas… (Ilga pauzė) Mano knyga labiausiai patiko, prizą skirčiau sau.
Iš pradžių ir man „Sviest akmenuką” nepatiko, nesusigaudžiau, galvojau – nesąmonė, nieko negalėjau suprasti. Paskui patiko, nes tai vieta, į kurią niekas neįeis. O aš iš jos išėjau. Liko langai užkalti.
O dėl kitų nominantų, kitų poetų… Visi jie geri, kurie pasiūlyti, visi verti tos premijos. Bet ją tegu man duoda – už bausmę, o jie tegu atgailauja… Nors kas tie „jie” – nežinau…
Aš rašiau sąžiningai ir buvau nematomas, o ar nominantas, ar laureatas – tas pat.
Geriau jau apie bites paklaustum. Nors… Vienas mano draugas sakė: bites gali prižiūrėti bet kas, o tu turi rašyti. Nežinau.

…Deja, Alfonso Andriuškevičiaus telefonu visą savaitę niekas neatsiliepė. Tad tegu už poetą šneka jo eilėraštis.

Aidui Marčėnui

Peizažas nebuvo jaukus: trys nuskurę kalvelės
suglaudusios galvas žiūrėjo, kaip slenka seklus upeliukas
tokion lyg pelkutėn, lyg vietinio masto lagūnon (tai ją mes įveikti turėsim),
apžėlusion kuokštais pernykštės žolės. Bet už jos blausoje vis
įspįsdavo kas, vis įspįsdavo kas. Ir atrodė, kad Dievas.

 

Valdemaras Kukulas. Norint grįžti, reikia išvažiuoti

Skaityti

Nemunas

2006 m. gegužės 11-17 d. , nr. 18

Norisi sakyti: poezijos pavasario šventės paliko begales įspūdžių, bet žmogaus atmintis turi vieną bjaurią savybę: smegenys privalo dar labiau iškorėti, išakyti, idant visa, kas buvo, taptų svarbu. Paradoksalu: iki šiol tebesu vienas didžiausių Poezijos pavasario – kaip šventės – gynėjų, adoratorių (vis prisimenu a. a. E. Matuzevičiaus perspėjimą, kai kilo pirmoji abejonių dėl PP prasmės banga: uždaryti, nutraukti labai lengva, o kaip reikės vėl i
š naujo pradėti?), o asmeninių paliudijimų lyg ir neturiu. Viskas reikšminga ir viskas vienodai nereikšminga. Pasiteisinimas galėtų būti paprastas: pernelyg anksti pradėjau dalyvauti patrauklesnėse, nei Poezijos pavasario renginiai, akcijose: Latvija, Gruzija, Ukraina, Tuva, Maskva… Su įuo susijusi dar viena mūsų atminties savybė: ilgiausiai įstringa kelionės, kur daugiausiai patiriame nepatogumų – kelių parų laukimai įvairiuose Maskvos oro uostuose, dulkėti Sajanų kalnai, perdien cementu paverčiantys du kostiumus, pirktus specialiai tai kelionei… O Lietuvos miestai ir miesteliai… Ar galima vadinti apsilankymu, jeigu, tarkim,;Rašėiniuose išlipi iš mašinos prie kultūros namų, pereini po tautinių juostų girlianda; o paskui – po sočios vakarienės – vėl sėdi į tą pačią mašiną ir važiuoji namo?.. Iš esmės – visas gyvenimas vykdavo viešbučiuose, juose po visų renginių „atsiverdavo” ne tik tuomečiai partijos sekretoriai, bet ir mūsiškiai, .nepasiekiamieji” A. Drilinga, E.Selelionis. Gal dėl to per daug ir nesigraužiu,kad nesant būtino reikalo dabar iš Vilniaus per Poezijos pavasarius ir nesiveržiu. Tiesa, kartais išvažiuoju, bet išvažiuodamas labiau kitus erzinu, nei džiuginu (tai jau apmąstymui visiems: esame pati save išsigarsinusi lyrikų tauta, o imkime ir suskaičiuokime, kiek Lietuvoje liko žinomų, bet dar nemirusių poetų; atmeskime tuos, kurie serga ir važinėti nebegali — ir liks vien jaunieji, jų ne tik klausytojai, bet net ir profesionalai nebeskiria vieno nuo kito). Tad bendrakeleivius erzinu ne tik todėl, kad jaučiuosi atitrauktas nuo savo namisėdiško, vienatviško gyvenimo būdo (o juk kadaise buvau linksmuolis, vos ne kompanijų siela), bet ir dėl to, kad kasdien vis labiau droviuosi skaityti savo eilėraščius. Ypač dėl kontekstų, kuriuose juos reikia skaityti (apskritai ant kiekvienos poezijos knygos užrašyčiau: skaityti tyloje ir vienatvėje). Kadaise, kai mane kviesdavo į susitikimus, sakydavau: skaidykit auditoriją į kelias dalis, kad žinočiau, ko kam reikia. Man nesvarbu, kad kalbėsiuosi su trimis, penkiais, devyniais žmonėmis, bet užtat kalbėsiuosi… Per Poezijos pavasarius vienu balsu ir vienu tonu tenka kalbėtis ir su pirmokėliu, ir su garbia pensininke, buvusia jo motinos mokytoja… Būdamas studentas, įsivaizdavau – baigiamasis Poezijos pavasario renginys atrodo taip – viename universiteto kiemelyje valandą skaito Just. Marcinkevičius, kitame – J. Vaičiūnaitė, trečiame – A. Bernotas, o aš vaikštau iš kiemelio į kiemelį, kol sulaukiu pusvalandinio finalo. Bet viskas vyksta taip, kaip vyksta, nes renginys organizuojamas, šiaip ar taip, ne man, o visuomenei.
Negaliu sakyti, kad nieko iš anų Poezijos pavasarių neišliko. Išliko kai kurie visuomeninės pasąmonės stebuklai: joks šiadienos jaunas žmogus nebepaliudys, kas anuomet vykdavo Lakštingalų slėnyje Kaune. Užsidėjęs juodus akinius (nes akys nuo nemigos ir pagirių raudonos), perskaičiau dvi eilutes: „Jau nežinau, / Kas yra tie žemčiūgai”. Priėjo keli pagyvenę žmonės: būtume davę jums Poezijos pavasario vainiką. Dievas mato, ne man jie būtų davę tą vainiką, o dešimčių poetų skaitomų eilėraščių monotonijos atsvarai (įsivaizduokime, ką turi jausti žmogus, kai svečias perskaito grafomanijos „šedevrą”, o paskui tą patį pakartoja dar ir vertėjas). Priešingas patyrimas – viešnagė Baisogaloje, V. Bložės tėviškėje. Grupę, regis, sudarė vien tikrai neblogi, net geri poetai. Bet įspūdingo šlaito atkrantėse susėdę klausytojai savuoju, alternatyviu laureatu išsirinko R. Graibų. Peno apmąstymams – daugybei metų į priekį…
Stebino, kad savuose rajonuose populiarumu neišsiskiria žemiečiai (gal todėl, kad dažniau lankosi?). Nereikia savęs gražinti (tuo labiau kad ką tik perskaičiau A. Savicko memuarus „Žalia tyla”): ir mano patyrimų būta visokių. Tarkim, Alytuje. Esu įsitikinęs neįtikėtina savo uoslės galia: girtas, mane paguldo kolegos mašinoje ir, kol vyksta renginys, aš ramiai sau miegu. Bet vos baigiasi renginys ir prasideda priešpiečiai, pietūs, vakarienė ar dar kas nors, kas susiję su alkoholiu, iškart prisistatau. Nors svetimas miestas, svetimas pastatų išplanavimas… Įdomi detalė: kol Poezijos pavasarių išvykos buvo „daugiadienės”, su kasvakariniais pasibuvimais ir pasibuvojimais, lyg ir poetų, norinčių jose dalyvauti, susirinkdavo daugiau. Dabar, kai liko vien darbas….
Jei kas dar nebuvote pakviestas į Poezijos pavasarį Punske bei Seinuose, paslapčiomis melskitės S. Birgeliui, kad pakviestų: tai patyrimai, kurių šiaip jau nepakartosi… Ir kokių nors komentarų čia jau tikrai nereikia.
Iš Poezijos pavasarių kai kas liko ne tik asmeninei, bet ir metraštininko patirčiai, apskritai istorijai, nors tai ir buvo ne pačių renginių, o vėlgi nakvynių viešbučiuose, kelionių atgal patirtis. Pavyzdžiui, niekada taip autentiškai nebūčiau susipažinęs, pajutęs, ką reiškia pokario metais traumuotų poetų baimė, jei ne bendros kelionės iš „keliadienių” Poezijos pavasario švenčių. Pavyzdžiai: žinojau, kad E. Matuzevičius jaunystėje draugavo su A. Nykos-Niliūno karta (tuo metu tai buvo uždrausti poetai, ir jei ne
B. Raguotis, ir aš apie juos būčiau nieko nežinojęs), bet norėjau sužinoti apie jų gyvenseną, charakterį, kultūrinę laikyseną. Sulaukiau tik tokio atsakymo: tas priklausė K. Binkio bohemai, o tas nepriklausė… Tarsi aš pats to nežinočiau. O važiavome iš Klaipėdos – vadinasi, anuomečiais greičiais mažiausiai penkias valandas. Kitas pavyzdys – pokalbiai su J. Vaičiūnaite. Nors vėliau dirbome vos ne viename kabinete ir labai nuoširdžiai pasikalbėdavome, niekada nebuvo tokių jos estetinio skonio, estetinių simpatijų atverčių, kaip kelionėse per Poezijos pavasarius. Ką tai reiškia? Ypač turint galvoje, kad keliauta ne su dviem, o su dešimtimis kolegų…
Būta smagių, vos ne anekdotinių nuotykių: tarkim, grįžtame iš Klaipėdos. Baigiasi „degalai”. Kryžkalnyje – pasipildymas. O kas jauniausias? Žinoma, aš. Nueinu į kavinę. Ten sako: vestuvės ir eikit velniop. Bet iš paskos, tarsi kažką bloga nujausdamas, ateina skaitovas, diktorius V. Kybartas; ir staiga visos moterys, kurios ką tik mane vijo pro duris, pradeda šaukti: diktoriau, kokia garbė, kokia garbė… Mes turime degtinės be antkainio, imkit, kiek norit… Paskui laimingas diktorius pasakoja: pasitaiko šitaip – nuvažiuoju į provinciją, o žmonės ir sako: va kai jūs sakot oro prognozę, tai būna tikslu, o kai kiti – net neklausom… Arba dar vienas atvejis: iš kažkurio miesto važiuojame įRokiškį (geografiją atseku pagal išlikusias nuotraukas) ir visą kelią negaliu atsikratyti D. Pranckietytės skundų: ji visą naktį nemigusi, nes buvusi priversta klausytis V. Šulcaitės ūbavimų, koks nuostabus,
koks gražus, koks inteligentiškas V. Daunys. Esu grupės vadovas, tad turiu surasti kokią nors išeitį, todėl sakau (neišgėręs to neišdrįsčiau): Vilija, su savo eilėraščiais į literatūros istoriją vis vien neįeisit, bet va – jeigu suviliotumėt, pasiguldytumėt Vaidą… Maniau, kad gausiu į nosį, o sulaukiau tik viltingo galvos linktelėjimo.
Dabar baisu to, ką čia parašiau. Juk ties daugeliu pavardžių reikia rašyti a. a. Ir prisiminti juokingus dalykus apie juos lyg ir nejauku…. Bet jie juk taip pat buvo gyvi, su jais taip pat juokavome, šėlome, net gėrėme, ir gal „nuo debesėlio” (A. Liobytės apibūdinimas) jiems šypsena taip pat gali išprovokuoti šypseną. Šiaip tai dabartiniams jauniesiems siūlyčiau kuo dažniau grįžti – iš švenčių, iš festivalių, iš puotų, kai tie, kurie turi įdomių atsiminimų, yra atsipalaidavę. Kita vertus, norint grįžti, reikia pirmiausia nuvažiuoti.

 

Aldona Ruseckaitė. Šventės užkulisiai. Prisiminimai

Skaityti

Nemunas

2006 m. g
egužės 25-31 d. , nr. 20

Esu ištikima Poezijos pavasarių (toliau vadinsiu PP) lankytoja nuo 1973 m. Ąžuolo vainiką tąsyk uždėjo Pauliui Širviui. Šventė vyko Dainų slėnyje. Lijo, lijo, lijo. Nedidelis prisiekusiųjų būrys po lietsargiais išsibarstęs kiūtojo ant šlaito suolų. Neturėjau lietsargio, bet pirmąkart vilkėjau naują madingą nailoninį lietpaltį. Vanduo varvėjo kiaurai. Iki šiol kažkaip keistai ausyse skamba liūdnas sulyto P. Širvio balsas. Ką skaitė–nepamenu. Bet šito pavasario įspūdis neišdildomas – kaip pirmosios meilės… Tada, sulyta vištelė, net nesapnavau, jog ateis laikas, ir daug metų dalyvausiu PP organizavimo komisijoje.
Vėliau jau pamenu Lakštingalų slėnį Palemone. Poetai rinkdavosi prie Salomėjos Nėries namelio. Būta ir visokių juokų – kažkuriais metais laukta aukštų svečių. Muziejaus vedėja sunerimusi prieš pat poetų atvykimą klausia kitos darbuotojos: ar nematei Šepečio? Taigi viskas iššluota – atsako toji. Dievulėliau – klausiu kultūros ministro Šepečio… Palemone jausdavosi kažkokia ypatinga laisvė. Gal tą pojūtį suteikdavo Kauno marios? Specialiai plaukiodavo burlaiviai, tautiškai aprėdytas jaunimas lydėdavo PP laureatą su degančiu deglu prie aukuro. Aplink zuidavo vaikai, atvažiuodavo parduotuvės ant ratų, alų ragaudavo ir poetai, ir praeiviai, Žmonių suplaukdavo būriai, vietą ant suolelio reikėdavo užsiimti iš anksto. Atrodė, taip bus per amžius.
Bet atėjo PP sunkmetis. Lakštingalų slėnyje suolelius, kaip visada, per žiemą „lankytojai” nuplėšdavo, sukūrendavo, toks pat likimas ištikdavo ir S. Nėries muziejaus tvoras, suolus. Benzinas brangus, transporto nėra. PP paukštė, lemiančiųjų sprendimu, 1995 m. turėjo sukti lizdą aikštelėje prie Kauno pilies. Viskas išsklido į šonus. Čia buvo sunku pagauti žodį, aplink migravo daug transporto, kaustė grindinys… Vienintelis PP Kauno pilies laureatas buvo Donaldas Kajokas. (Galbūt todėl ir vieną savo knygų jis vėliau pavadino „Karvedys pavargo nugalėti”…) 1996 m. vėl planuota prie pilies. Tradiciškai tą dieną nuo ryto pliaupė lietus, visi nerimo, tačiau prieš pat renginio pradžią apgaulingai švystelėjo saulė, klausytojai ir dalyviai įsitaisė šventei, o tada – prapliupo: galingas, veržlus, pavasariškas dangaus vanduo… Žmonių voros tekinomis bėgo į Maironio namus, susigrūdo į salę, visi šlapi, ore tvyrojo garas, iš šventės liko netvarkinga sumaištis – taip buvo vainikuotas Kornelijus Platelis. Dėl to jam nuotaika nesugedo…
Nuo 1997 m. nuspręsta nesiblaškyti, ramiai nutūpti Maironio sode, uždaresnėje, bet jaukioje erdvėje. Čia masinių sangrūdųkaip Palemone nėra – ateina tie, kam iš tikrųjų įdomu. Bet kasmet žmonių nemažėja. Pavėlavusiam klausytojui gauti iš muziejininkų neužimtą kėdę reikia geros pažinties…
Vainikas
Kol PP vykdavo Palemone, laureatui vainiką pindavo S. Nėries memorialinio muziejaus kolegės. Veiksmui persikėlus į Maironio sodą, ąžuolo lapelius suraišioti tenka Maironio namų darbuotojams. Šis atsakingas darbas turi šiokių tokių atrakcijų. Pirmiausia kyla du svarbiausi klausimai: 1) ar spės susprogti ąžuolai, jei pasitaiko vėlyvas pavasaris; 2) kokio ūgio bus laureatas? Ąžuolai priklauso nuo Dievulio valios, einame į sodą, dairomės į Poeto sodintus galiūnus, dūsaujame, nervinamės. Nieko nepaskubinsi – nesprogsta lapai ir tiek. Keisčiausia, jog PP dieną muziejaus vyrai kažkur paslaptingai išvažiuoja ir ąžuolo šakelių kasmet parveža. Į vainiką stengiamės įkišti ir vieną kitą Maironio ąžuolo lapelį… Kaip pašventintą simbolį. Prasideda pynimas. Susiruošia moterys ir vyrai – su virvelėmis, su metalo lankeliu. Štai tada pasidaro labai aktualus antrasis klausimas: kokio dydžio turi būti vainikas? Likus iki PP kelioms dienoms, aš bandau kvosti žmogų, kuris yra PP, t. y. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininką Petrą Palilionį, kad tik man vienai išduotų paslaptį, kas bus laureatas. Juk yra ūgio skirtumas, pavyzdžiui, tarp R. Keturakio ir D. Čepauskaitės. Bet jis sakosi nežinąs, kažkokius balsavimo lapelius pažiūrįs tik likus penkioms minutėms iki vainikavimo. Todėl vainikas pinamas maždaug vidutinio dydžio. Kol pynėjai šį darbą dirba, vieno jų kaklas tampa matavimo modeliu. Gležni ąžuolo lapeliai gali neatlaikyti iki iškilmingojo akto, tad vainikas apšlakstomas vandeniu ir šaldomas dar keletą valandų Maironio vyno rūsyje… Svarstau, kaipgi keturiasdešimt vienas PP laureatas pasielgė su vainiku, kur jį padėjo, kokie tų vainikų likimai? Štai Maironiui 1932 m. Jelgavoje ant galvos buvo uždėtas laurų vainikas, jį saugome ekspozicijoje, visi lankytojai gali pamatyti. O ar ąžuolo vainiką kas nors atiduos į muziejų kaip eksponatą?..
Netikėtumai
Netikėtumų būna visokių. Dažniausias krinta iš dangaus – tai lietus, bet prie jo visi įpratę. Kartais pasitaiko labai šaltas PP šventės vakaras, toks buvo, pvz., 1999 m. Dalyvavo Bernardas Brazdžionis: iš Kalifornijos, apsirengęs tik švarku, kaip visada, elegantiškas. Eilėraščių skaitymai su įvairiais meninės programos intarpais užsitęsė. Iš poetų prezidiumo muziejininkai pradėjo gauti aliarmuojančias žinias – B. Brazdžionis baigia sušalti, greičiau atneškite kavos! Skubiai verdama kava, tačiau karštimas nepadeda, vis tiek šalta, reikia drabužių. Vyriškų neturime, Vaižganto sutana neapvilksi, V. Mykolaičio-Putino švarkas pilnas naftalino. Kažkuris atsimena, jog viena muziejininkė darbe turi šiltą moherio megztinį. Juo ir apgobiamas pirmoje eilėje sėdintis poetas.
Kitą kartą komisijos posėdyje nutariame, jog poetai iš Vilniaus atvažiuos pavalgę ir atsigėrę, jokių vaišių prieš šventę jau nebereikia, tegul aplanko muziejų, apžiūri ekspozicijas, pasišnekučiuoja, dalija autografus. Tačiau dar nespėjus prie Maironio paminklo padėti gėlių, kažkas atlekia pranešdamas, jog užsieniečiai labai sušalę, jiems būtinai reikia po stiklelį degtinės – kitaip baigsis blogai. Degtinės neturime! Bet P. Palilionis muziejaus vyrams už gražų laureato vainiką jau dieną buvo spėjęs įteikti butelaitį. Tas butelaitis tučtuojau iš jų atimamas, veidai lieka liūdni ir iš nuostabos nutįsę, tačiau užsienio sušalėliai poetai išgelbėti. Nuo to laiko muziejaus podėliuose visada ką nors stipresnio turime užslėpę, kad sunkią valandą ištiestume netuščią ranką…
Būta problemų ir dėl transporto. Štai vienais metais reikėjo grupę poetų nuvežti iš Kauno senamiesčio į Lakštingalų slėnį. Muziejus tada turėjo autobusą „Kubanj”. Jis baisiai klerkė, burzgė, smirdėjo ir nelabai išvaizdžiai atrodė. Visi poetai sulipo, o vienas vokietis nelipa, ir viskas. Bijo, sako, į kurią pusę, aš nueisiu pėsčias, bet į šią pabaisą nelipsiu – apskritai nebuvo matęs tokio antikvarinio važiuojančio padaro… Teko skubiai ieškoti kito automobilio ir pristatyti išsigandusį poetą į reikiamą vietą.
Pavasaris
PP yra didelis spektaklis, klausytojai vertina visumą – orą, erdvę, scenografiją vedėjus, valdžios vyrus, aktorius, pasirodančius kitų sričių menininkus. Bet, žinoma, svarbiausia – poetus. Žiūri, kaip jie atrodo, šalia ko atsisėda, su kuo kalbasi, ar dažnai bėga parūkyti, kaip skaito ir ką skaito. Tokio tribūno kaip B. Brazdžionis, kurio balsas nuvilnydavo virš medžių viršūnių, atsiprašau, bet kaip ir nėra. Be to, jis galėdavo čia pat sukurti kalambūrus, parodijas ir visų linksmumui perskaityti. Pavyzdžiui: „Kiek čia priskaitė poetų, poečių / Savo eilėraščių tartum varškėčių, / Kai sužinojau, kad einam prie galo, / Man net širdis apsalo…” (B. Brazdžionis, 1999 m.). Tvarkingai išklausyti visą PP programą man ne visada pavyksta, nes atsiranda, kaip jau minėjau, nenumatytų reikalų. Bet užtat po kiekvieno PP sulaukiu klausytojų skambučių, atsiliepimų. Jie
komentuoja, kartais džiaugiasi, o kartais labai piktinasi, kodėl vienas ar kitas poetas paskaitė tekstą, kuriame vartojami nepadorūs žodžiai, kodėl nebeįmanoma suprasti eilėraščio minties, kodėl skaito per tyliai, per greitai, per lėtai… Jeigu yra žmonių atsiliepimų, šventė gyva. Ir tegyvuoja!
Žinau, kad galima svarstyti Poezijos pavasario rimtesnes problemas, nes jos kiekvienais metais, ruošiantis šiam festivaliui, tvyro ore. Bet kiek iš tų svarstybų naudos? Baisu, kad gali besisukdamas ratu pagauti tik savo uodegą…
(Einu pasižvalgyti, ar sprogsta ąžuolai, jeigu kuris poetas ar poetė jau žino, kad bus laureatas, tepaskambina į Maironio sodą ir pasako savo ūgį. Ačiū!)

 

Visi – į Naktinių skaitymų autostradą!

Skaityti

Nemunas

2006 m. gegužės 25-31 d. , nr. 20

Būkit pasveikinti, visos keleivės ir visi keleiviai. Jūsų laukia dar vienas išbandymas. Jums nemokamai siūloma Didžioji poezijos autostrada visai nakčiai. Jums suteikiami neriboti kilometrai į svaigulį ir nežinią.
Gegužės 24 d. 21 val. visus visų markių automobilininkus, dviratininkus ir triratininkus, kartingo ir slalomo asus, taip pat riedlentininkus, raitelius, bėgikus ir ėjikus kviečiame į starto kreivąją Rašytojų klube.
Tai puiki proga patikrinti savo ištvermę, talentą, vairavimo įgūdžius, įpročius ir pasimokyti iš kitų klaidų.
Jūsų laukia apdovanojimai tiesiog kelyje, o ypač pasiekusiesiems finišą!
Didžiosios poezijos autostrados griežti, bet mandagūs pareigūnai – Dainius Gintalas ir Ričardas Šileika.

 

Dovilė Zelčiūtė. Pralėkė keturiasdešimt antrasis

Skaityti

Nemunas

2006 m. birželio 1-7 d. , nr. 21

42-asis poetų pavasaris į Kauną atidundėjo salstelėjusiu oru, dargana, su dar tebežydinčiomis alyvomis ir vos spėjusiais susprogti ąžuolų lapais (jų vainikas jau papuošė laureatą), su prancūzu, bulgare, graiku, japonu, mongolais ir būriu lietuvių. Ir visi jie – poetai. 42-asis poezijos greitukas pro kai kuriuos iš poetų ar poezijai atsidavusiųjų negailestingai pralėkė be stabtelėjimo, o kai kuriems žodžių kerėtojams tapo vieninteliu ir įsimintiniausiu kūrybinės kelionės maršrutu.
Nedidelėje šalyje nesinorėtų skirstyti kultūros, literatūros ir meno nuopelnų pagal regionus: tai „padarė” Vilnius, Šitai – Panevėžys, o va tai – Kaunas. Taigi…
2006-ųjų metų Poezijos pavasario laureatu tapo ir Maironio prizą gavo poetas Gintautas DABRIŠIUS už eilėraščių rinkinį „Sviest akmenuką” („Nemuno” leidybinė grupė, 2005).

Vainiką jam uždės gegužės 26-osios vakaro, vykstančio Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje, pačioje pabaigoje. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis, kaip visada, pateikia staigmenų ir netikėtumų, šiais metais apversdamas šventės nusistovėjusią tvarką aukštyn kojomis. Kelionės iš vaišingojo Vytauto Motiejūno golfo klubo metu tariamasi telefonais ir tarpusavyje, ką gi daryti, jeigu oras visai subjurtų.
Nors vilniečių autobuse po golfo žaidynių ir pirmosios pažinties su svečiais poetams jau nešalta, perspektyva pusantros valandos praleisti žvarbiame lauke neatrodo patraukli. (Dabar, kai galima palyginti Kauno vainikavimo vakarą su sekmadienio liūtimi Sarbievijaus kiemelyje baigiamojo vakaro metu, Maironio sode tvyrojusi vėsa atrodo nepikta.) Apie 17-vai. mūzos globotiniai pabyra iš autobuso. Prie Maironio paminklo pasitinka orkestras ir šokančios mergaitės. Prancūzų poetas Guy Gofette, sužavėtas reginio, nusiima plačiabrylę skrybėlę ir mėgina šokti drauge. Geltonrūbes mergaites žavusis prancūzas juokina, jos kikena ir stengiasi į šį nežiūrėti. Į sodelį jau renkasi poezijos mylėtojai, jų vis daugėja.
18 vai. vakaras prasideda. Prie vedėjų stalelio – P. Palilionis ir aktorė Virginija Kochanskytė. Gal bijodami lietaus poetai pirmąsias eiles palieka tuščias ir susėda įpavėsinės gilumą. Aktorius Algimantas Masiulis deklamuoja Maironį. Vienas po kito eilėraščių skaityti kyla poetai, pirmoji vakaro dalis –jauniesiems. Skaito Paulius Norvila, Lukas Miknevičius ir ką tik išleistą pirmąją knygą – „Žuvim ir lelijom”– į rankas paėmusi Indrė Valantinaitė.
Už įsimintiniausią debiutą 2006 m. poezijos pavasario” almanache savaitraštis „Nemunas” Donaldo Kajoko asmenyje išsikviečia biržietę Aušrą KAZILIŪNAITĘ. „Nemuno katino” prizas, t. y. keramikinis (vienetinis!) katinas ir diplomas, keliauja iš „literatūros eksperto” (kaip parašyta diplome) rankų į savu balsu poezijoje prabilusios gimnazijos moksleivės Aušros rankas. Po kelių dienų, jau važiuojant į Vilniaus baigiamąjį, „Nemuno” katinas tupės už debiutantės nugaros savaitraščio automobilyje, visiškai įsikomponavęs, kaip ir jo jaunoji šeimininkė, į poetinę aplinką.
Į klausimą, ką jai reiškia „Nemuno katino” prizas, A. Kaziliūnaitė atsako: „Aš tikiu įvairiais simboliais. Už poetinį debiutą gavau „katiną”!.. Man visą gyvenimą labai patiko katinai. Prieš didžiuosius gyvenimo įvykius kokį katiną pamatydavau ar susitikdavau. Be to, „Poezijos pavasario” almanache mano eilėraščiai publikuoti puslapyje 111, juos sudėjus gaunasi skaičius 3, jis man taip pat reikšmingas”. Dalydamasi įspūdžiais apie pirmąjį savo Poezijos pavasarį, Aušra sako esanti jau šiek tiek pavargusi, nes norėjusi pamatyti kuo daugiau Šios šventės renginių. Kadangi gyvenanti Biržuose ir atstumas iki Vilniaus ir Kauno nemažas, mokyklos direktorius dviem savaitėms jai suteikęs laisvą pamokų lankymo grafiką. Aušra mokosi labai gerai, yra vienuoliktokė, rengiasi studijuoti matematiką ir papildomai – kai kurias filologines disciplinas. Aušra teigia, kad matematika – tai mokslas, kuriame nėra dviprasmybių, ir toks mokslas suteikia aiškesnius kontūrus, o kartu ir išlaisvina. Kaip ten bus iš tikrųjų – paaiškės jau kitais metais. Mėgindama suformuluoti, kokie jai pasirodė kiti almanache esantys debiutantai, Aušra sako, kad didžiausią skirtybę pajutusi, kai perskaitė Reginos Katinaitės-Lumpickienės eiles – jose linkstama į žaidimą kalba. Skaidrius Kandratavičius, pasak A. Kaziliūnaitės, vėlgi žaidžiąs kalba, tik jau kitaip. Ji pati mėginanti derinti žaidimą kalba su paradoksu, o „žaisdama” sergsti, kad nenukentėtų eilėraščio mintis.
O kol kas… „Nemuno katinas”, apkaišytas gėlėmis, akylai stebi kiekvieną Aušros žingsnį.
Po A. Kaziliūnaitės prie mikrofono stoja ir paradoksalias eiles pavėjui perskaito Kauno jaunoji poetė Vaiva Kuodytė.
Netrukus aktorė Virginija paskelbia pretendentų Poezijos pavasario laureato vardui gauti pavardes. Kauno radijas ir televizija, kurioms šventėje atstovauja Petras Garnys, savo piniginį prizą už poezijos rinkinį „Priešpaskutiniai eilėraščiai” skiria Alfonsui ANDRIUŠKEVIČIUI. Pastarajam į Kauną neatvykus, prizą perduoti į rankas įgaliojamas Kornelijus Platelis.
Sode vis šalčiau. Nešildo ir atsklindantys iš už nugaros cigarečių dūmai. Stebime skaitovų moksleivių kompoziciją ir stebimės: vilkį plonyčiais medvilniniais marškinėliais, jie grakščiai juda, yra gyvi ir sklidini entuziazmo.
Viešnia iš Los Andželo advokatė Žibutė Drinkienė prisimena Bernardą Brazdžionį, Joną Aistį, Kazį Bradūną, Henriką Nagį, kitus kultūrinės rezistencijos poetus.
Maironio lietuvių literatūros muziejus už eilėraštį muziejine tematika prizą skiria Jonui LINIAUSKUI. Gaila, gražus ryšulėlis knygų ir didokas prie to ryšulėlio pritaisytas akmuo laikinai pasilieka muziejuje, kol bus perduotas šeimininkui. (Apie muziejaus triūsą, rengiantis Poezijos pavasariui – atskira kalba, poetai čia visuomet jaučia
si kaip namuose.)
O vis šalčiau… Priešais sėdintis aktorius A. Masiulis pusiau juokais šnibžda: „Maniau dar pagyventi, dabar matau, kad viskas…”
Mongolų poetas Ayurzana Gun-Aajav skaito puikų eilėraštį apie lietų. Prisimenu jo pasakojimą, kad Mongolijoje šiomis dienomis vyksta neįtikėtini dalykai – sninga.
Skaito Sigitas Birgelis, Punske dabojantis lietuvybę.
Netrukus prie mikrofono kviečiamas Valdemaras KUKULAS, jam už eilėraščių rinkinį „Judas taipogi danguj” įteikiamas dienraščio „Kauno diena” piniginis prizas. Pasveikintas su apdovanojimu, jau vėliau, po iškilmingos šventės, kavinėje „Žemyn upe” mėgindamas atšilti, Valdemaras pasidalijo savo šiųmečiais įspūdžiais, susijusiais su poetų švente: „Kai pirmą kartą sužinojau (išgirdau iš Danieliaus Mušinsko), kad esu pristatytas Poezijos pavasario laureato vardui, nekrustelėjo nė vienas veido raumuo. Ir Mušinskui, ir žmonai pasakiau – bus Dabrišius. Tai labai logiška. Pinigus duoda Kaunas, o apie Kauną esu prišnekėjęs periodikoje tiek ir tiek. Logiškai taip turėjo būti… Kad neatrodytų, jog maivausi, tai pasakysiu, jog atvažiuodamas prisiklausiau įvairiausių prognozių, tarp jų ir tokią, kad per klaidą galiu tapti laureatu vien dėl to, kad pernai ja tapo kaunietė Daiva Čepauskaitė, o kitąmet vėl gali pretenduoti Kauno poetas. Tai tiktai tiek. Visur dominuoja asmeniniai skoniai. Pati prestižiškiausia Nobelio premija: jei pažiūrėtume dabartinį sąrašą, pamatytume, kad 24-25 proc. tų Nobelio laureatų „nefunkcionuoja”. Dažnai laureatas renkamas „tam kartui”. Nobelio skyrimas turi pirmiausia politinius motyvus: suteikiama Afrikos, vėliau – Pietų Afrikos ir t.t. atstovams. Tad nemėginkime sureikšminti tos Poezijos pavasario ar Rašytojų sąjungos premijos. Gyvename šitoje žemėje, esame integruoti į bendrus kontekstus”. Prisimenant V. Kukulo įspūdingą, jaudinančią knygą ir komentarus, palydėjusius eilėraščių rinkinį „Judas taipogi danguj”, į akis krenta kritikos paviršutiniškas „perbėgimas” tekstų temų paviršiumi ir lėkštoki apibendrinimai. Pats V Kukulas savo knygos vertinimus komentuoja su šypsena: „Rašydamas ir sudarinėdamas knygą, negalvojau, kad joje, kaip vėliau komentavo recenzentai, per daug mirties… Man apskritai nelabai patinka tie, kurie mėgsta kalbėti apie savo kūrybą. Knyga parašytą jį kalba pati. Tik nustebino komentarai, kad knygoje kalbu apie savo paties mirtį. Aiškinau ir Virgiui Gasiliūnui radijo laidoje: nėra nė vieno eilėraščio, kur aš pats „mirštu”. Vienas eilėraštis buvo sugalvotas grįžtant iš Juliaus Būtėno laidotuvių. Kitas – apie mirusį mano vieną geriausių kaimynų. Girdėjau, kad ši mano knyga per daug slegianti. Vadinasi, pagal šiandienę konjunktūrą poezija turi linksminti. Tada apskritai „neapsimoka” su ta poezija žaisti, jos paskirtis niekada nebuvo linksminamoji”.
Aidas Marčėnas, dar iki laureato apdovanojimo ceremonijos paklaustas apie šiųmetes ryškiausias knygas, išsakė kai kurias savo abejones: „Man nesinori dalyvauti tame sporte ir premijų dalybose. Tarkim, kad ir šįmet – iškelti penki, vėliau liko trys, tiesą sakant, visai skirtingų „svorių” pretendentai. Imkime kad ir man labai patikusią G. Dabrišiaus knygą ar T. Venclovos. Tai skirtingi dydžiai, kitos kategorijos. Jie neturėtų dalyvauti viename „turnyre”. 1989 m. laureato vardas buvo suteiktas Gintarui Patackui. Nemanau, kad būtent tuo metu jis rašė geriausiai, tačiau G. Patackas yra poetas, padaręs didelę įtaką visai lietuvių poezijai, mano generacijai, apskritai pasitarnavęs lietuviškojo žodžio išlaisvinimui. Taigi neįžvelgiu netiesos, kad jis gavo premiją galbūt tuo metu ir ne už stipriausią savo knygą. Tokios skolos turi būti grąžinamos. Kaip ir Jonas Juškaitis gavo premiją pavėluotai, tačiau, ačiū
Dievui, gavo. T. Venclovos „Sankirta” man atrodo nelyginama, nors ji jau pelniusi įvairių apdovanojimų. Kaip Biblijoje sakoma? Kas turi, tam bus pridėta… Man gaila, kad išskirtas ne T. Venclovos poezijos rinkinys, nors ir suprantu, kad jis turėjo „iškristi” iš žaidimo. Stipri ir patinka A. Andriuškevičiaus knyga, kalbanti apie anapusinius peizažus. Tai antikinis kalbėjimas. Iš tų trijų knygų pretendenčių ji mane žavi labiausiai. Kalbant apie G. Dabrišių ir V. Kukulą… G. Dabrišius yra vaikystės, jaunystės poetas. Jo nuostaba kaip vaiko. Visi trys – ir A. Andriuškevičius, ir V. Kukulas, ir G. Dabrišius laurų yra verti”.
Tačiau grįžkime į Maironio sodą, kuriame šaltis baigia surakinti šypsenas poetų veiduose. Nebeiškentęs A. Masiulis stojasi ir eina muziejaus link. V. Kochanskytė dėkoja kolegai, aidi publikos plojimai.
Ir staiga nutvilko karštis: J. Gruodžio konservatorijos trio – smuikas, gitara ir akordeonas – griežia Tango Piazzola. Dvi merginos, neištvėrusios aistringo muzikos šaukimo, nusimeta švarkelius ir greta žiūrovų pradeda šokti.
Prasideda skaitymų duetai – taip ir greičiau, ir įdomiau. Erika Drungytė stoja greta Kornelijaus Platelio – skaitymai apie lietų. D. Čepauskaitė pakviečiama drauge su Vladu Baltuškevičiumi, Aldonai Elenai Puišytei antrina Antanas Paulavičius.
Bendrovė „Kauno spauda” už originalios kūrybos publikacijas savaitraštyje „XXI amžius” prizu apdovanoja Vladą VAITKEVIČIŲ, sykiu sveikindama poetą su jubiliejumi.
Pagaliau stojasi ir prie mikrofono žengia laukimo „iškankintas” G. Dabrišius, prie jo artėja miesto meras Arvydas Garbaravičius, bėga tautiniais drabužiais apsitaisiusios mergytės su gėlėmis. Įteikiamas didysis Maironio prizas (šiais metais tai yra 7000 Lt). Juosiama juosta, uždedamas vainikas, kuriame Gintas kaipmat paskęsta, todėl skuba nusiimti. Lakoniška, kiek juokinga ir paradoksali laureato kalba, eilėraštis – su dedikacija Lietuvai.
Ką gi laureatas apie užgriuvusią šlovę ir savo kūrybą kalba vėliau, ceremonijai pasibaigus ir didžiajai įtampai atslūgus? „Prizai už poeziją yra žaidimas, skirtas publikai… Laukimas, nežinia truputį įneša nešvarumo. Dar tą kostiumą reikia pirkt! Kalbant apie kitus, tai žinau, kas ką dirba, visi mes žinom, kaip vienas ar kitas rašom. Man labai padėjo „Nemunas” ir Rašytojų sąjungos Kauno skyrius, davė knygai trūkstamų pinigų, greitai ją išleido, be senoviško tęsimo”. Paklaustas, kur gyvenime jaučiasi geriausiai – rašydamas ar būdamas su bitėmis, G. Dabrišius sako: „Geriausiai jaučiuosi ir rašydamas, ir su bitėmis, ir su upėmis”.
Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas ir pagrindinis poezijos šventės Kaune organizatorius P. Palilionis, paklaustas apie netikėtumus, lydėjusius Poezijos pavasario šventę mieste, sako, kad susidūrė su daugeliu problemų. Viena jų – organizaciniai nesklandumai, kurių galima išvengti, pasitelkus patirties turinčius profesionalus. Tačiau tai – jau vidiniai Rašytojų sąjungos reikalai, dėkoti verta savivaldybės žmonėms, nuoširdžiai atsigręžusiems į kultūrą. R Palilionio žodžiais, nors ir būta įvairių insinuacijų, laureato išrinkimas skaidrus. Nors laurai poezijoje, anot V. Kukulo, vis dėlto yra loterija.

 

Dovilė Zelčiūtė. Prie Merkio – su “Naująja Romuva”

Skaityti

Nemunas

2006 m. birželio 1-7 d. , nr. 21

Susitikimo vieta: Salovartė, Varėnos rajonas.
Sodybos šeimininkai – Vitalija ir Tomas Žibai, ištikimi ir kantrūs Naujosios Romuvos bičiuliai, globėjai, rėmėjai, dvasiniai palaikytojai.
Oficialus susitikimo, vykusio Andriaus Konickio, „Naujosios Romuvos”‘vyriausiojo redaktoriaus iniciatyva, pavadinimas: „Poetinė „Naujosios Romuvos” ir „Nemuno” sueiga”.
Šiltą gegužės 20-osios vidurdienį „Nemuno” redakcijos ekipažas – Viktoras, Gražina, Donaldas ir šių. eilučių autorė redakcijos mašina pajudame į Dzūkiją. Bagažin
ėje – laikraščiai ir „Nemuno” leistos knygos, portfeliukuose ir krepšeliuose – eilėraščiai, mineralinis vanduo (tik!) ir mobilieji, kurie vis nervina, nors pakeliui tai vienam, tai kitam, klausyk, ir zvimbteli. Nuo pirmųjų šios šeštadieninės kelionės kilometrų, ir minučių suprantu: ši išvyka daugiakartiniuose mūsų išvažiavimų maršrutuose bus ypatinga. Tą liudija neįtikėtinai šilta, nors ir vėjuota, o retsykiais netgi nusidažiusi grėsmingais debesimis diena, mistinis, neįmanomas, pamišęs medžių žydėjimas, visas kelias – obelys-alyvos-obelys-alyvos ir kaštonai, ir kiti ištrūkę į šilumos, taipogi šviesos laisvą medžiai bei augalai. „Gal maudysimės?” imame svarstyti, ne pirmąsyk ten vykstantis redaktorius žino, jog per pačią sodybą teka Merkys. Prienų „Maksimoje” sustojame apsipirkti, nevažiuosi juk tuščiomis į svečius. Įriedėjus Dzūkijon, ima dainuoti V. Rudžiansko telefonas: A. Konickis nervinasi „ant kryžkelės”, kur mes?! Tuoj tuoj, dar dvidešimt kilometrų, ir būsim. Susitikimo vieta – konspiracinė kaip detektyve, sustojame kažkokioje kryžkelėje, pamatę kelkraštyje prisišliejusį mikroautobusą. Ten jau vaikštinėja lūkuriuodami romuviečiai. Sveikinamės. Pažindinamės. Iš pažiūros labai matytas žmogus tiesia ranką. Neišgirdusi vardo, dar sykį perklausiu. „Romualdas”, – pakartoja vyriškis, ir netrukus susivokiu, kad labinuosi su R. Ozolu. Ant plento – poetai Jurgita Jasponytė, Benediktas Januševičius, jau vėliau su gitara mus pasitiks Alvydas Jegelevičius. Taip taip, tas pats kompozitorius, Dzūkijos sodyboje savo dainomis susukęs man protą. Sveikinamės ir su garbiais aktoriais – Laimonu Noreika, ištikimu „Naujosios Romuvos” bičiuliu, Nijole Kazlauskaite, kuri nudžiunga pamačiusi D. Kajoką, – kaip tik yra pasiruošusi skaityti jo eiles. Pajudame sodybos link.
Jei yra rojus, tai ten, Salovartėje. Kregždės skraido tiesiog pro mūsų galvas, tupia prašmatnios pavėsinės pastogėje, Šeimininkė Vitalija su savo mama jas vaiko, o man gaila, niekada nesu mačiusi taip jukiai ir artimai prie žmogaus skraidančių paukščių, net papilvės matosi.
Kai jau susirenkam ir įsitaisom: kas pavėsinėje, o kas tiesiog pievoje, kai prie „Naujosios Romuvos” brigados – Audronės Daugnorienės, Viktorijos Šilgalienės, Roko Gelažiaus bei kelių draugų iš Vilniaus prisėda Varėnos bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius ir keturi jo kolegos, o netrukus prisijungia ir aplinkinių sodybų gyventojai, pasigirsta daina. A. Jegetevičius skambina gitara, danguje ima tvenktis debesys, nugriaudėja, pradeda lyti.
Be jokių papildomų komentarų ar tuščių šnekų skaitome eiles mes, nemuniečiai, vėliau – aktorė Nijolė, jaunoji poetė Jurgita. Savo knygą pristato kompozitorius Alvydas. Benas, kaip visada, savo kūrimais visus prajuokina. Kai stojasi skaityti gerbiamas Laimonas, prapliumpa liūtis. L. Noreika deklamuoja Julių Janonį, „pamilau dangaus žydrumą…”, skaito, veidą atsukęs žaibams ir. vėjui, taršančiam jo plaukus ir drabužį. Pagarbos verta aktoriaus ištikimybė poezijos žodžiui ir jos kūrėjams. Skaitymus baigia signataras R. Ozolas. Manau, ilgam atminsiu jo dvieilį: „Ačiū, Dieve, kad leidai paklausti / Ačiū, Viešpatie, kad neatsakei”.
Kol liūčiai rimstant su Romualdu kalbėsimės apie mirtį ir gyvenimą, o kregždės vėl nardys mums virš galvų, dosnieji sodybos šeimininkai nepamirš paraginti prie stalo, o drąsiausi susitikimo vyrai murktels į ledinį Merkį (tiesa, tą anksčiau slapta padarys sveikuolė Gražina).
Diena pralėkė kaip Šviesos viesulas pro akis: važiavome į susitikimą ir iš tiesų – susitikome. Vakarop debesys išsisklaidė A. Konickio palaiminti, su visais atsibučiavę ir dėkodami už svetingumą bei tylią švarą sodybos šeimininkams, pajudėjome namų link. Ratu – iki kito pavasario.

 

Ričardas Šileika. Nakties autostrados pažeidėjų nebūta

Skaityti

Nemunas

2006 m. birželio 1-7 d. , nr. 21

Į 21 vai. 17 min. prasidėjusią (pradėtą) vakaronę „Eilėraščiai per naktį” atvyko tam tikras nereglamentuotas kiekis skaitytojų, skaitovų ir klausovų. Visiems buvo suteiktas demokratiškas mikrofonas, kiekvienam skirtas smėlio laikrodžio griežtas laikmatis. Tradicinį širdabalsį varpelį nakties poezijos autostrados griežti inspektoriai Dainius Gintalas ir Ričardas Šileika iškeitė į švilpukus. O švilpti juk patogiausia (drąsiausia) naktimis. Švilpti dera tik ypatingomis progomis.
Apdovanotųjų išplėstinis sąrašas
Viktoro Rudžiansko asmeninis prizas – jo paties naujausia poezijos knyga, autoriaus pageidavimu (reikalavimu), turėjo atitekti tam, kurio tekstuose bus paminėti žodžiai miestelis arba karvė. Deja, nė vienutėlis liežuvis tų žodžių nepaleido laisvėn. Tik pabaigop balsiai išdavus būtiną sąlygą, it katapultuotas kojom ir rankom sumosikavo Kęstutis Navakas ir čia pat tobulu fonetiniu ekspromtu sudainavo geidautus žodžius. Teko Viktorui autografuoti savo pažadėtą produktą.
Valentinas Sventickas už poetinį faktinį koliažą „Sankirta” pelnė autoinspektorių atsarginį tamsiai mėlynos spalvos (dar supakuotą) švilpuką made in China, maximoje kainavusį 1,49 Lt. Su sąlyga, kad, reikalui esant, švilptų tiesiai Dievui į kairę ausį.
Vytautui Viskantui (telefonas 2398322) už eilėraštį, skirtą išvykusiesiems dirbti į užsienį, kitaip sakant, už patriotinių jausmų žadinimą, teko 33 vitaminų magvit tabletės.
Pirmoje eilėje sėdėjęs Darius Jurevičius už eilėraštį apie kamazą (valstybinis numeris VAH 552) su durpių pilna priekaba (valstybinis numeris KL 433) pelnė kompaktinės plokštelės Polly Jean Harvey & John Parish „Dance hall at louse point” kontrabandinę kopiją. Tomas Arūnas Rudokas labai atsargiai, bet pasiėmė Marytės Kontrimaitės prizą (muilas ir rankšluostis) už nepraustaburniškiausią tekstą.
Ramutė Dragenytė už skausmingą tekstą apie skyles pelnė skylėtą akmenaitį nuo Atlanto vandenyno. Iš didžiojo mago stalčiaus išlupta (išvogta) lupa, didinanti regima tiek kartų, kiek nori, įsliuogė erotiškiausio eilėraščio autorės Indrės Valantinaitės slapton kišenaitėn. Keramikinė baltasparnė žuvėdra už salomėjinį klyksmą virš negyvosios jūros tūptelėjo ant Gražinos (ar Emilijos?) peties. Agnės Biliūnaitės knyga turkų kalba įteikta vieninteliam angliškai skaičiusiam poetui Arūnui Žižiui iš Melbourno. Obelių netradicinių poezijos skaitymų „Anys kalbęs žodžiais” vienetiniai atvirlaiškiai įteikti Romualdui Laurinovičiui už eilutes baltųjų žmonių muzika nepastebima kaip makijažas ant juodaodės veido. Internetinės literatūrinės svetainės www.tekstai.lt prizas – dar nežinomo menininko liaudies klasicistinio meno kūrinys (juodaodė nuogalė, pasidabruota „markeriais”) atiteko tekstiniam muzikiniam duetui – Mariui Macevičiui ir Raului van Gaurui. Šis prizas skirtas už patį kreiviausią, iš tiesaus ir tiesmuko poezijos kelio išklydusį tekstą apie mūzą, graužiančią kukurūzą. O dar su Dariaus Pocevičiaus raudono rašalo (kraujo) parašu. Kitą Marytės Kontrimaitės tradicinį prizą saldžiausios lyrikos kūrėjui (tai druskos, pipirų ir kitų karčių prieskonių rinkinys) išsinešė Sakalas Klajūnas (Kęstutis Sakalauskas) ir birbynininkas Vytautas Maulius. Šių metų „Poezijos pavasario” almanacho debiutantui Tomui Petruliui iš Panevėžio, pamiršau, kieno vardo gimnazijos, neduota nė menkiausia dovanėlė. Kad neišpuiktų ir neriestų nosies. Edmondo Kelmicko antikvariato pagrindinį prizą – Alfredo Bumblausko aštuoniasdešimt penkis litus ir penkiasdešimt centų kainuojančią celofanuotą „Senosios Lietuvos istoriją, 1009-1795″ pelnė knygos „Žuvim ir lelijom” autorė Indrė Valantinaitė, gimusi 1984 metų balandžio 15 dieną.
Ne ką menkesnį to paties E. Kelmicko prizą – Vilniaus dailės akademijos leidyklos išleistą albumą „Napoleonas Orda” (kaina 68,25 Lt) savo rankosna visam laikui perėmė Ramutė Dragenytė. Ši dovana jai – už šviesiausią galvą ir šviesiausią mintį toj galvoj „Eilėraščių per naktį” sumaistingu periodu.
Lietuvos rašytojų intemeto svetainės www. rašytojai.lt kuratoriai ir moderatoriai paskelbė ypatingosios premijos aukcioną. Tai yra pasiūlė visiems poezijos vakaronės dalyviams (nepaisant politinių ir religinių įsitikinimų bei lytinės orientacijos) už grynuosius lietuviškus pinigus įsigyti dvidešimties metų antikvarinę socrealistinio meno vertybę – Juliaus Janonio vardo medalį. Pradinė kaina dešimt litų tešoktelėjo iki dvidešimties. Medalį su visa dėžute įsigijo Gintaras Vilnius Jadkevičius (pravardė Cvekas). O aukciono sumanytojų papildomai pasiūlytos trys rašytojų plunksnos liko be naujų savininkų.
Apdairiai pro inspektorių akis prasprūdo Tomas Taškauskas. Ištaisant moralinę žalą, nors ir pavėluotai, jam skiriamas prizas už eilėraštį „Vaikiškas. Tas, kuris yra”. Tomai, banderolė iki pareikalavimo darbo dienomis laukia tavęs Rašytojų klubo direktorės Janinos Rutkauskienės antrame nuo apačios stalčiuje.
Didžiausia paslaptis buvo ir liko Česlovas Kunevičius, skaitysiančiųjų sąraše pažymėtas trečiuoju numeriu. Nakties autostrados inspektoriai kelissyk ištarė šią pavardę, bet žmogaus nesulaukė. Tiesą sakant, netgi klaidingai įtarė, kad šis žmogus iš tikrųjų yra Rašytojų klubo budintis administratorius Aleksandras Lukinskis.
Neilgai poezijos įtampą tetvėrė ir iš auditorijos garbingai evakavosi Aidas Marčėnas, Alvydas Šlepikas, Valdas Gedgaudas, Laima Masytė. Gražios pabaigos ir Švilpukų beprotiško dueto sulaukė Kęstutis Navakas, Viktoras Rudžianskas, Tomas Arūnas Rudokas, Olga Dedova, Remis Audiejaitis ir dar keli iš drabužėlių pažįstami būvėjai.
Poezijos nakties autostrados vyresnysis inspektorius Dainius Gintalas pravėrė automobilio mazda premacy langą, nusivožė snapelinę ir rankove nubraukęs salsvą prakaitą tarė į tamsą: už lango krintant didelėms snaigėms baigiasi šis košmaras. Iš ištuštėjusios salės ataidėjo Danguolės Katinaitės-Kapočienės nežinia dėl kokių priežasčių įliūdęs balsas: „Šitam vakarui trūksta žvaigždės”.

*Pabaigos nuorodos, į kur gauti švilpukų
Paprastai švilpukus dažniausiai naudoja įvairių sporto šakų teisėjai rungtynių metu, Lietuvos skaučių seserijos ir skautų brolijos (jų taisyklėse nurodyta, kad švilpukas būtinai turi būti dedamas į kairę kišenę) nariai. Specialus ultragarsinis švilpukas naudojamas dresuojant šunis. Švilpukas taip pat priskiriamas prie lietuvių liaudies pučiamųjų (švilpiamųjų) muzikos instrumentų.
O gaminamas iš žievės ar medienos, nendrės.
Mini futbolo kamuolio formos plastmasinį švilpuką siūlo UAB „Rodiklis”. Kaip nurodyta kataloge, jis gali būti baltos, geltonos, oranžinės ir žalios spalvų. Kaina –
1 Lt. O geltonos, raudonos arba žalios spalvų sireninis švilpukas kainuoja jau 1,50 Lt. UAB „Vakarų verslo vizija” sekso parduotuvėse Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje už 15 Lt. parduodamas, anot jų pačių, žaismingas erotinis suvenyras švilpukas. O UAB „Eroto” septynių parduotuvių tinkle siūlomi penio formos ir moters krūtinės formos švilpukai (kaina – 21 ir 22 Lt). UAB „Baltijos arsenalas” parduoda bocmano švilpuką (14 Lt) ir švilpuką su kompasu bei termometru (4 Lt.).

 

Aušra Kaziliūnaitė. Panevėžys: Jaunųjų balsas

Skaityti

Nemunas

2006 m. birželio 1-7 d. , nr. 21

Įsibėgėjus antrajai Poezijos pavasario savaitei, kada eilėraščiai vis mažiau primena ambroziją ar nektarą ir vis sparčiau artėjama prie ribos, už kurios visos metaforos pykina, o rimai skatina užsikimšti ausis, sėsti į laivą, kuris suduš prie negyvenamos salos krantų, arba emigruoti į Čečėniją, kur žmonėms ne lyrika galvoje, o smegenys, Panevėžio jaunųjų rašytojų bendrija galerijoje „Antras aukštas” surengė poezijos skaitymus.
Gegužės 25 d. vykęs renginys sulaukė ne tik panevėžiečių klausytojų bei poetų dėmesio. Būta ir svečių iš Kauno, Biržų, Paberžės. Panevėžio jaunųjų rašytojų bendrijos kuratorė Dovilė Zelčiūtė kartu su savimi atsivežė Kauno „Poezijos pavasarėlio” laureatų laureate vainikuotą vienuoliktokę Žiedę Mesonytę. Savo eiles skaitė ir trys 2006 m. „Poezijos pavasario” almanacho debiutantai: Tomas Petrulis, Aušra Kaziliūnaitė bei poetas kunigas Skaidrius Kandratavičius.
Renginio vedėja Aušra Kaziliūnaitė ryžtingai vieną po kito kvietė skaityti jaunuosius poetus. O šie ėjo, ėjo, ėjo. Skaitė, bandė skaityti ar bent stengėsi išspausti nors menkiausią garselį. Visos pastangos, priešingai negu daugelyje panašių renginių, buvo natūralios ir stebėtinai įdomios. Renginio pliusas tas, jog nė vienas iš skaičiusiųjų neužsidėjo dirbtinumo ir perdėto maivymosi kaukės, kuri pražudo bet kokią poezijos skleidimosi galimybę bei didina tikimybę išgirsti visus tekste esančius žodžius.
Aiškiu sodriu balsu, kartkartėmis stabteldamas, skaitė Tomas Petrulis: „(…) O dabar pakartokim iš naujo / Žybsniuose dirbančios raganos / Grando anglis nuo vaikų / Besiilsinčių tarp rotušės laikrodžio / Suodžių upės ir kranto”. Išbalusi nedrąsiai savo eiles deklamavo panevėžietė Ineta Platonaitė. Marijos Dočkutės tekstai skambėjo žaviai kaip: „atomas per pusę ir spektras į baltą/ ir miestas į akmenį tu į mane / surinki į Vėlines augančią kaltę / – ten baigiasi šviesos išaušta tamsa (…)” Savo kūrybos dainas švelniu balsu dainavo Elena Freder.
Iškilmingu tonu skaitė Skaidrius Kandratavičius: „(…) tas pokalbis lyg prokalbės / natūrali lyra / tik kopgaly kojūgaly / tyla tyra yra”. Norom nenorom prisiminiau posakį apie kalną ir Mahometą, po to pasistengiau pamiršti ir pamiršau.
Taip pat teko girdėti Radvilės Liolytės, Eglės Ščiukaitės, D. Zelčiūtės, Aistės Motiejūnaitės eilėraščių. Pastaroji, padedama poros draugų dar dainavo skaitymo pertraukėlių metu.
Renginio pabaigoje jaunųjų rašytojų bendrijos globėja Elvyra Pažemeckaitė galerijoje neatsitiktinai įjungė šviesas: 2006 m. „Poezijos pavasario” almanacho, tema – šviesa.

 

Rumšiškiečiai poezijos buvo išsiilgę

Skaityti

Nemunas

2006 m. birželio 1-7 d. , nr. 21

Ketvirtąjį kartą Rumšiškių (Kaišiadorių r.) poezijos mėgėjai pasitiko „Poezijos pavasario” dalyvius. Padėję gėles prie paminklų Jonui Aisčiui, Antanui Baranauskui, išgirdę apie juos daug naujo, pravėrė bažnytėlės duris, kur 1851-1853 m. A. Baranauskas patarnavo Šv. Mišioms, o 1904 m. liepos 18 d. buvo krikštytas Jonas Aistis, tada dar Aleksandravičius, kur paveikslus piešė dailininkas –Vladas Didžiokas. Rumšiškietis poetas Stanislovas Abromavičius apie šiuos įžymius lietuvius yra parašęs esė knygas, tad jo pasakojimas visus sudomino. Paskui svečiai – septyni poetai aplankė J. Aisčio, Vaidoto Daunio, Stasio Tijūnaičio, prieš trejus metus mirusio prozininko Jono Laucės, LTV režisieriaus ir meninių filmų scenarijų autoriaus Broniaus Morkevičiaus amžinąsias poilsio vietas miestelio kapinėse, padėjo gėlių, vėliau, lydimi J. Aisčio muziejaus direktorės Gražinos Meilutienės bei pirmojo Liaudies buities muziejaus vadovo Vytauto Stanikūno, leidosi į Lietuvos senovę. Australijos lietuvė Aldona Veščiūnaitė labiausiai domėjosi Liaudies buities muziejaus Dzūkijos sodybomis, nes dar 1944 m. ji į priverstinę emigraciją išvyko iš Alytaus. Pamačiusi atsiminė sviestamušę, duonkepę, šiaudų smulkinimo
mašiną, bet labiausiai nustebo pamačiusi dūminę gryčią. Mongolų poetą Ayurzaną Gun-Aajavą domino lietuvių tremtinių jurta, sunki jų buitis ir nežmoniška okupantų neteisybė lietuviams. Poetas Sigitas Birgelis žinojo Seinų vyskupo A. Baranausko biografiją, tačiau išgirdo ir apie S. Tijūnaitį – kraštotyrininką, mįslių, patarlių, pasakų, dainų rinkėją, kuris norėjo tapti kunigu, išlaikė egzaminus, bet Suvalkų gubernatorius neleido priimti į seminariją dėl mažo mokslo. 1908-1915 m. dirbo Seinų redakcijose, paskui baigė Veiverių mokytojų seminariją, o 1917-1919 m. vėl grįžo į Seinus ir mokytojavo „Žiburio” gimnazijoje.
Vilnietį poetą Valdą Daškevičių likimas buvo suvedęs su jaunuoju V. Dauniu, tad jo pasakojimą apie gabų, nuoširdų, tyros sielos ir tvirto charakterio žmogų visi išklausė labai susidomėję.
Poezijos skaitymai vyko tyloje. Visi išvardytieji poetai bei Vidmantė Jasukaitytė, Algimantas Lyva, Petras Panavas, S. Abromavičius buvo išklausyti, susilaukė nuoširdžių aplodismentų. Poetams gražiai talkino vietos A. Baranausko vidurinės mokyklos dainavimo studijos dainininkai ir muzikantai, vadovaujami Renatos Gvildienės, fleita grojęs Tadas Liagas, respublikinio dainuojamosios poezijos konkurso diplomantės Dovilė ir Eglė Gelažiūtės.
Vakaro vedėjai Petras Panavas ir S. Abromavičius džiaugėsi, kad Rumšiškių poezijos mėgėjai ir po dviejų valandų renginio nesiveržė išeiti iš salės, o norėjo artimiau pabendrauti su poetais, kvietė neaplenkti jų ir kitais metais. Kaišiadorių vicemeras Ignas Prokapas prasitarė, jog tokie renginiai skatina mąstyti, svajoti, jausti pavasario grožį. „Nemuno ” informacija

 

Metai

Birutė Jonuškaitė. Nesilpstantis dialogo ilgesys

 

Literatūra ir menas

Balys Bukelis. Poezijos pavasario metraštis

Sigitas Birgelis. 20 Poezijos pavasarių Punsko ir Seinų krašte

Stasys Stacevičius. Kaip sapnas Jotvoj

Kęstutis Navakas. “Poezijos pavasaris” ir pan.

Moksleivių Poezijos pavasaris. Agnė Vasiliauskaitė, Tomas Petrulis, Rosita Garškaitė, Vainius Bakas,  Aušra Kaziliūnaitė

 

 Parengė B. G.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *