Poezijos pavasaris 2011

Poezijos pavasario almanachas 2011

Sudarytoja – Erika Drungytė

Dailininkas – Ramūnas Čeponis

Vilnius: Vaga, 2011

 

2011 m. Poezijos pavasario laureatas

Jonas Kalinauskas

už eilėraščių rinkinį “Plunksnų plėšytojos”

Zenono Baltrušio nuotrauka
Zenono Baltrušio nuotrauka

 

Almanache pristatomi autoriai

Skaityti

Vacys Reimeris, Aldona Elena Pušytė, Gintautas Iešmantas, Marija Macijauskienė, Meilė Kudarauskaitė, Vytautas Čepliauskas, Robertas Keturakis, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Marcelijus Martinaitis, Tomas Venclova, Leonardas Gutauskas, Jonas Mačiukevičius, Mykolas Karčiauskas, Lidija Šimkutė, Algimantas Mikuta, Algis Rudamina, Stanislovas Abromavičus, Ima Labokė, Vidmantė Jasukaitytė, Rimantas Vanagas, Stasys Jonauskas, Aldona Ruseckaitė, Eglė Juodvalkė, Viktoras Gulbinas, Daina Pranckietytė, Gražina Cieškaitė, Kornelijus Platelis, Romas Daugirdas Vytautas Stulpinas, Steponas Algirdas Dačkevičius, Zita Mažeikaitė, Vladas Braziūnas, Alfas Pakėnas, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Donaldas Kajokas, Alis Balbierius, Arvydas Genys, Edmundas Janušaitis, Rolandas Rastauskas, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Vytautas Kaziela, Viktoras Rudžianskas, Mindaugas Švėgžda, Ona Jautakė, Dovilė Zelčiūtė, Stasys Stacevičius, Stanislovas Žebrauskas, Eugenijus Ališanka, Julius Keleras, Diana Šarakauskaitė, Valdas Gedgaudas, Danielius Milašauskas, Rita Makselytė, Elena Karnauskaitė, Sara Poisson, Aleksandras Vismantas, Vaclovas Navickas, Enrika Striogaitė, Daiva Molytė-Lukauskienė, Sonata Paliulytė, Tadas Žvirinskis, Dainius Dirgėla, Antanas Guzelis, Laima Kreivytė, Gvidas Latakas, Artūras Valionis, Benediktas Januševičius, Gintaras Bleizgys, Neringa Dangvydė, Marius Burokas, Viktoras Žilinskij, Rūta Suchodolskytė, Eglė Perednytė, Domantas Razauskas, Aurelija Stankutė, Rugilė Gaidukaitė, Aivaras Veiknys, Vytautas Stankus, Mindaugas Nastaravičius, Vidmantas Gudas, Paulius Norvila, Domas Linkevičius, Aušra Kaziliūnaitė, Nerijus Cibulskas, Mindaugas Kirka, Rasa Milerytė, Dovilė Zavedskaitė, Deimantė Bandzevičiūtė, Greta Lisauskaitė, Ernestas Noreika, Vainius Bakas, Ieva Gudmonaitė, Deimantė Daugintytė, Ieva Astromskaitė, Laura Valaitytė, Kerry Shawn Keys, Valentin Bobrecov, Marian Milčak, Marta Świderska-Pelinko, Rūta Mežavilka, Marijana Kijanovska, Roman Honet, Radovan Brenkus, Georgi Lobžanidze, Arno Camenisch, Violeta Šoblinskaitė Aleksa, Regimantas Tamošaitis, Ramūnas Čičelis

 

Almanacho recenzija

Neringa Mikalauskienė. „Poezijos pavasario“ kartų ritmu

 

Almanacho publikacijos

Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Lopšinė Justinui Marcinkevičiui ir poezijos laukui

Skaityti

***
Netyčia taip susiklostė: sunkesnius į(si)pareigojimus, kurie kompiuteryje pažymėti gal ir nekukliu žodžiu – „visuomeniniai“, atidedu šventėms. Kaip kitaip įvardyti šią direktoriją, kuri mano atminties dėželėje seka po „darbo_l“ ir „darbo_2“, nežinau.
Tegul taip lieka: ankstyvais rytais, kol galva aiškiausia ir akių neskauda, lai stabteli kompiuterio pelė ties folderiu „darbas_l“, lai atidaro – pradėtas, bet vis dėlto nebaigtis; „darbas_2“ tegul pasiima popietes – iki giliausių pavakarių, iki akių obuolių perštėjimo, nes reikia juk kuo nors – kol Dievas dar gailisi, kol sunkesnių bėdų nesiunčia! – susimokėti už kasdienį duonos kąsnį, o ta trečioji direktorija lai bus kažkam, kas ne mano sumanyta, iš ko, kaip sakoma, nei duonos, nei garbės, vieni keblumai ir laiko gaišatis…
Šventiškas Vasario 16-osios rytas nebuvo išimtis: po kavos puodelio, po Iminutal ir Influcid kapsulių susikūriau naują puslapį trečiojoje direktorijoje, susivedžiau citatas, kurių jau buvau prisilasiojusi. Maniau, prireiks rašant, ko buvau šių metų Poezijos pavasario almanacho sudarytojos Erikos Drungytės paprašyta. Nelengvą rašinį sudarytoja uždavė: Lietuvių poezija – daugiabalsis kartų polilogas, tankėjantis audinys, gyvybingumas, „negaliu nerašyti“ sindromas, literatūros svetainės…
Bandysiu tankinti audinius, sindromus tikrintis, jau ir polilogo „geometrija“ pradėjo kaltis galvoje įmanomais kampais – bukais ir smailiais.
PIRAMIDĖ?
SMĖLIO LAIKRODIS?
SPIRALĖ?
Piramidę netrukus atmečiau, nes tai – baigtinė forma. O baigtinės formos nebeturi gyvybės, jos konstatuoja nekintančią esatį, be raidos ir judesio.
Smėlio laikrodžio, kitaip tariant, susisiekiančiųjų indų galimybė rodė gana įdomias, tačiau kur kas platesnes nei poezija, kartų slinktis: Martyno Mažvydo Katekizmas – Aušros Kaziliūnaitės Pirmoji lietuviška knyga, Mikalojaus Daukšos Postilė – Juliaus Sasnausko bei Giedrės Kazlauskaitės Postilės, priešmirtinis Gintaro Gutausko rinkinys Žaidimai Dievo laukuose – ir to paties pavadinimo krikščioniškosios pakraipos žurnalo Ateitis rubrika…
Apsistojau ties spirale.
Tik prieš keletą dienų važiavome į Vilnių laidoti bičiulio, dailininko Vytauto Žiliaus. Olandų gatvėje, kur Vytas buvo pašarvotas, tvyrojo kone metafizinis sovietmečio katakombų šaltis. Realiai, nors ir su saule, šalo Antakalnio kapinėse. Matyt, Vilniaus šalčių pramonės su ledais pakako peržiem pavargusiam mano imunitetui pribaigti – susigavau, kaip pasakytų Juozas Aputis, kažikokį virusą… Juozą atsiminiau dėl to, kad Vytautas atgulė amžinojo poilsio Menininkų kalnelyje vos per vieną kapų eilę žemiau nuo jo, greta Skirmanto Valiulio. O pastorius Kristijonas, vienas mėgstamiausių Vyto poetų – visai ne iš Žiemos rūpesčių ar Pavasario linksmybių. Jau keleri metai Donelaitis man asocijuojasi su vasara, su bebaigiančiais prinokti alyviniais obuoliais, su stalu po tankų pavėsį suaudusiomis obels šakomis ir sodriu Vyto Žiliaus balsu, iš atminties pasakojančiu, kaip Krizas dukterį už vyro leido:

Tušė, staltieses tuojaus atnešusi plonas,
Svotbiškai, kaip reik, išrėdė didelį stalą.
O po tam kviesliai greiti daug sunešė valgių,
Jautienos riebios, kiaulienos irgi žąsienos,
Plaučių bei kepenų, bei daugel šutintų blėkų.
Svotams jau po tam Tėvemūs šventai pasiskaičius
Ir krikščioniškai pas stalą jau susisėdus,
Krizas savo svečius meilingai ragino valgyt…

Ir taip toliau, ir taip toliau… Iki pat Barbės su Pime ir Laurienės su Pakuliene girtų dainavimų po to, kai pakavotą brangvynio didelę plėčką su keliais maukais ištuštino visą…
Tobulą atmintį turėjo Veliuonoje gimęs bičiulis, leidęs čia visas vasaras. Net jau sirgdamas keldavo kas rytą prieš saulės tekėjimą, lėkė prie Nemuno – aštriadančių lydžių iš upės srovės lupti. O paskui, kai žemę užguldavo vidurdienių karštis, užsidarydavo erdviuose tėvų namuose ir spaudė ant popieriaus netikėtus „ekspromtus“ – grakščios linijos monotipijas.
Amžiną atilsį Vytą geru žodžiu prisiminusi ir Donelaičio Rudens gėrybių ištraukėlę kompiuterio ekrane surinkusi, nuprendžiau glustelėti priešais televizorių – juk šventė. Pažiūrėsiu, kaip trijų respublikų vėliavos ima plazdėti žiemos vėjyje, pasiklausysiu, kieno žodžiais sveikins tautą Prezidentė, gal kas ką protinga ir iš Signatarų namų balkono Lietuvos liaudžiai pasakys.
Bet vos tik nušvito TV ekranas – nelemtoji bėganti eilutė!
O Dieve!
To galima buvo laukti. To netgi r
eikėjo laukti, žinant, kokią traumą Poetas savo namų laiptinėje patyrė. Tačiau vis tiek NENORĖJAU TIKĖTI…

***

Širdį sugėlė lygiai stipriai, kaip prieš dvidešimt vienerius metus, kai pasiskambinusi į Antakalnio klinikas sužinojau: prieš pat ryto šešias, nesulaukęs nė penkiasdešimt aštuonerių, užmigo Viešpatyje mano tėvelis, stoiškai atkentęs pirmąjį insultą ir kaukolės trepanaciją, bet neištvėręs antrojo galvos smegenų infarkto.
Supratau: nieko, ko prašė Erika, šiandien, o ir artimiausiomis dienomis, neparašysiu, nes iš mano galvos staiga bėgte pabėgo viskas, kam jau buvau susikaupusi. Paspruko mintys ir citatos, nunėrė į tamsą, pasislėpė…
O paskui – ir vėl netikėtai! – atėjo ramybė, nes galva prisipildė kadaise atmintinai mokėtų, vėliau primirštų ar net visai iš atminties iškritusių eilučių. Susirinko į būrį eilėraščiai, pilni Justino Marcinkevičiaus intonacijų. Keisčiausia, kad pirmutinė toje keistoje poezijos sueigoje atsirado citata iš Donelaičio poemos:

Jau buvo liovęsis
ir žodis augti,
Ir žemė priešindamasi
Vos laikėsi.
Ir kasdieninis „Tėve mūsų“
Bažnyčioje ir gryčioj
Duso.
Galvojame jį didelį
Ir stiprų buvus.
Palinkusį prie žodžių
Lyg prie barometrų.Galvojam apie jį,
o matom būrus
Iš mūsų „Tėve mūsų“ –
iš jo „Metų“…
Pakelėm Donelaitį
Tartum kumštį.
283
Jei neklystu, profesorė Viktorija Daujotytė per Poeto aštuoniasdešimtmečio minėjimą užsiminė, kad Donelaitis – aukščiausia Justino Marcinkevičiaus kūrybinė rezistencija: Ne tik poema, bet ir bendresnė tema. Geležies glūdėjimo žemėje, geležies prabudimo. Išlaukti, sulaukti tinkamo laiko – ir iškilti iš žemės. Vėl ir vėl.
Poetas, įsakęs prabusti geležiai, nes tiktai ji išreikšti visą mūsų esmę gali, išėjo ten, kur glūdi geležies rūda?
Ne! Jis išėjo kitur. Aukštyn. Jis – ne arklas, kad smegtų į dirvonyną. Ir ne kardas, kad kirstų. Jis – varpas, ilgai skambėsiantis mums, giedanti geležis.

***

Kai pasirodė kukli Poeto knygelė Prašau žodžio, dar nemokėjau kalbėti, neturėjau nė vienerių.
O prieš trejetą metų, kuomet rašiau Nemuno savaitraščiui apie vieną paskiausių jo rinkinių Naktį užkluptas žaibo, kalbos dovaną ką tik buvo atradusi mažiausioji mūsų anūkėlė, dabar jau drąsiai pasisakanti, kas ji tokia: Urtė Barbora Mišeikytė…
Gal šventvagiška taip asmeniškai liestis prie Poeto? Gal neleistinai gretinuosi prie jo?
Ne per seniausiai portale bernardinai.lt skaičiau, kad Poetai (…) yra šiek tiek daugiau negu poetai. Tiesa, tame straipsnyje Kęstas Kirtiklis turėjo galvoje ne Justiną Marcinkevičių, o Jevgenijų Jevtušenką. Ir ne Lietuvos ten situacija minima, o Rusijos. Ir minties genezė kardinaliai kitokia: jaunas žmogus didžiosioms raidėms nepritaria. Kaip dauguma jaunų žmonių, paniškai bijančių pasirodyti naiviais, tyraširdžiais, truputį pakylėtais, juoba egzaltuotais.
O aš nei droviuosi savo širdies, nei bijau, kad kas nors kvaila višta pavadins.
Ne, Justino Marcinkevičiaus nesisavinu. Ir kam to reikėtų, jei jis pats „pasisavino“ mane. Mane, tave, ją ir jį – mus visus, bent penkias Lietuvos kartas. Sūnus mūsų seneliams, Brolis – tėvams, Tėvas – mums, Senelis ir Prosenelis – vaikams ir vaikaičiams.
Justinas Marcinkevičius, nors 1981 metais atidavė mums skaityti dienoraštį be datų, savo knygų datomis tikrai ne vieno mūsų gyvenimą savaip įrėmina, įprasmina, prišaukdamas, tiesiog traukte pritraukdamas, asmeninius ir visuomenės įvykius, atgaivindamas pojūčius, patirtis, nelyginant koks teleskopas, leidžiantis įžiūrėti tolimą žvaigždę. Ar visados drįsome atvirai pripažinti, kad buvome laimingi – Poeto prisitraukti ir prišaukti, ir netgi liudijami, tartum iš tiesų būtume ne vien gentainiai, bet ir kraujo giminės? Bijau, kad ne. Juk radosi nūnai tyrėjų, kurie narsūs tikėti, jog Justino Marcinkevičiaus kūryba – tik fenomenali sąsaja su masine, vadinasi, su plebėjų kultūra. Dar daugiau: kažkur skaičiau, kad XX amžiaus pabaigoje – XXI amžiaus pradžioje pasikeitus masinės sąmonės stereotipams, kai pasikeitimą sąlygojo ir politinės permainos Lietuvoje, ir nauji poslinkiai pasaulio kultūros vėjams atviroje lietuvių literatūroje, ir urbanistinės visuomenės poreikiai, Justino Marcinkevičiaus poezijos populiarumas sumažėjo…

***

Esu dėkinga tėveliui, kad nuo mažumės mygė prie knygų. Ši priedermė vėliau virto aistra, nes knygose verpetavo gundanti, įtraukianti, svaiginanti erdvė. Skaitymas tapo svarbus ir neišvengiamas – kaip kvėpavimas, nes literatūra, ypač poezija, leido susikurti kiek kitokį pasaulį, VIDINĮ, – ir jau nebe taip skaudino tas kitas – plakatinis, propagandinis, išorinis.
Kai dabar pagalvoju, kiek daug poezijos, – mokantis atmintinai ir deklamuojant, o kai ką ir padainuojant, – mes visi, jauni ir žali būdami, nuoširdžiai „savinomės“, Sąjūdis ir Dainuojančios revoliucijos laikai atrodo atėję neišvengiamai ir dėsningai.
Daug skaityti atrodė būtina, kad susivyčiau aplinkui save kokoną, kuriame, dainų ir poezijos siūlais standžiai privyniotas, neišvengiamai ir neatšaukiamai brendo Laisvės siekio drugys. Trys svarbios gijos formavo kokoną…
Vienas kokono siūlų, žinoma, buvo Maironis:

Tas ne lietuvis, kurs dar bijo
Atsižadėt sapnų nakties,
Kurs bėgs nuo žygių, kalavijo,
Kursai didžiais darbais nešvies…

Juokitės, jaunieji! Jei tik yra iš ko juoktis…
Kitas kokono siūlas – Salomėja. Anaiptol ne carpe diem variantas, kurį išpopuliarino Vytautas Kernagis: ar nebus tai vienintelis lyrinės linksmybės atvejis dainuojamojoje mūsų poezijoje? Tačiau nenukrypkime. Turiu galvoje Salomėjos Nėries Eglę žalčių karalienę. Svarstau: gal itin nejautri esu, kad skaitydama poetinių metaforų prisodrintą pasaką niekados negailėjau dalgiais užkapoto ir kraujo puta prie Eglės kojų atplaukusio Žilvino?
Ar iš tiesų Salomėja pasakojo man tai, ką norėjau išgirsti, ką girdėjau poemoje?

Landūs neregėti
Renkasi svečiai:
Vartuos, palei klėtį
Rangosi žalčiai.
(Okupacija?)

Kruvinais liežuviais
Švaistos it kardais:
–Kas ant kelio – žuvęs!
Rangosi žiedais.
(Rezistencijos sutriuškinimas?)

Eglė laimingiausia
Iš visų marčių;
Ji nelieja gausiai
Ašarų karčių.
(Kolaboravimas?)

Žilvine, žalteli,
Leiski, leiski mus
Į tėvelių šalį,
Aplankyt namus!
(Tremtis be teisės grįžti?)

Kas iš jūs keturių
Laužėt žodį?
Skaudu!
Ką vadinti turiu
Išdaviko vardu?
(KGB rūsiai?)

Galiausiai Salomėjos Nėries pasakoje nebelieka nieko – vien medžiai ir amžinai banguojanti jūra. Sovietmečiu ši poemos pabaiga man skambėjo lyg šiurpus perspėjimas, kas laukia Lietuvos, kai SSRS bus „įgyvendintas Komunizmo statytojo moralinis kodeksas“. Šiandien toje pat pabaigoje matau globalizacijos grimasas, masine emigracija nukraujavusią Lietuvą ir visas moderniųjų laikų perversijas:
O pačiam vidury,
Užsiskleidus skara,
Aš – eglelė niūri –
Seno žvejo dukra.

***

Trečiąją mano kokono giją verpė Vincas Mykolaitis-Putinas, Vytautas Mačernis, Balys Sruoga… Ketvirtąją – aibė vyresnėlių amžininkų, bet pirmiausia – Jonas Strielkūnas, Janina Degutytė, Aldona Elena Puišytė, Stasys Jonauskas, Jonas Juškaitis, Vytautas Bložė, Marcelijus Martinaitis… Ir, žinoma, Justinas Marcinkevičius.
Gerai pamenu 1969-uosius: Akademinis dramos teatras, Henriko Vancevičiaus režisuotas Mindaugas. Regis, buvau devintokė…
Po pirmojo dramos veiksmo negalėjau nieko daugiau, tik verkti. Po pertraukos nebesėdau balkone į v
ietą, kurią buvau gavus dovanų iš tėtės – už atmintinai išmoktus aštuonis Bernardo Brazdžionio elėraščius, publikuotus dvitomyje Lietuvių poezija (Vaga, 1967). Stovėjau parteryje prie sienos prigludusi, kad mano paaugliškos ašaros netrikdytų kitų žiūrovų, o šliurpianti nosis neužgožtų karaliaus Mindaugo:
O gal Tėvynę reikia visą laiką Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt? Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta. Taip, kurti visą laiką. Visą laiką!Pamenu ir 1978-uosius. Pirmieji mano savarankiško darbo metai po studijų… Į Akademinį važiavau iš Jurbarko, į kurį su aukštojo mokslo diplomu nukreipė sovietinis „paskyrimas“, palikusi nė ketverių dar neturėjusią savo viengimę dukrą Ingridą bendraamžei kaimynei Renatai globoti.
Viešumoje sulaikyti ašaras ir tekančią nosį buvau lig to laiko išmokusi. Ir kokoną turėjau jau tvirtą, nepriekaštingai suvytą. Jame slėpiausi visą ilgą kelią namo, nenorėdama dalyvauti „spektaklio aptarime“, kuris užsakytame autobuse prasidėjo spontaniškai, mat į Vilnių buvo vežama ne kažikokių melžėjų, o rajono kultūrininkų ir meno saviveiklininkų delegacija.
Veikiausiai atviru savo kokono demonstravimu autobuse užgavau tuos, kurių rūpesčiu buvau j teatrą nuvežta. Bet ir pati jaučiausi įskaudinta: kažkas – gal visai ne iš blogos valios?! – dėl atsisakymo „viešai pasisakyti“ sukritikavo mano jaunystę; neva maišais apvilktų špitolininkų godos – ne jauno žmogaus akims ir širdžiai. Ašaras nulaikyti mokėjau, o atsikirsti, „parodyti charakterį“ – dar ne. Ir gerai, kad ne: kuriam čia būtų svarbu pasirodę, kad visai dar žalia rajoninio laikraštėlio korespondentukė, žiūrėdama Mažvydą, ne ką prasčiau nei gerokai amžesni jos tėvynainiai pajuto burnoje medaus ir kraujo skonį, išgirdo volunge prieš lietų šaukiant, užuodė šieno ir liepynų kvapą, regėjo baugų debesio šešėlį per lauką bėgantį…
Dievaži, kai dabar prisimenu ir Mažvydą, ir Mindaugą, ir Katedrą, spektaklius, anuomet ne sykį matytus Valstybiniame dramos teatre, keistai ambicinga man regisi 2003 metais Naujojo Židinio-Aidų pradėta diskusija „Marcinkevičiaus fenomenas“, nusidriekusi per kultūros spaudą ir inspiravusi situaciją, apie kurią profesorė Viktorija Daujotytė, jau nepamenu kur, sakė: Turime prisiimti atsakomybės dalį už tai, kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo elgiamasi su J. Marcinkevičium; jau net geras jaunosios kritikos tonas reikalavo Marcinkevičių bent apeiti arba nors pavadinti prisitaikėliu, konformistu. O, kaip skaudžiai pasitvirtina: kalti būna tik talentingieji, tik reikšmingieji. Taip, talentas yra kaltė.
Toje diskusijoje man ypač įstrigo Dalios Zabielaitės straipsnis „Apie (ne) viliojantį (už)kalbėjimą“. Dar ypačiau – autorės abejonė, ar lengva Justino Marcinkevičiaus draminę trilogiją priimti ir suprasti šiuolaikiniam žmogui, jau gerokai nutolusiam nuo sovietinio mąstymo stereotipų.
Literatūrologė dr. Dalia Zabielaitė šiemet, per Vilniaus knygų mugę, buvo apdovanota Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos Bičiulių premija. Be krislo ironijos sakau: džiugu, kad gražiai įvertintos jauno žmogaus pastangos profesionaliomis recenzijomis populiarinti verstines knygas. Bet taip pat sakau ir štai ką: kol Bičiulių premija buvo teikiama, ėjo nenutrūkstantis srautas Justino Marcinkevičiaus poezijos bičiulių – ir nenutolusių nuo stereotipų, ir jau nutolusių nuo to kitokio, nuo ezopinio mąstymo, šiuolaikinių žmonių, – netgi portalas delfi.lt, vadinamosios „žinių visuomenės“ šiandienio neraštingumo, ciniškumo beigi bukumo liudytojas, įrodinėjo, kad Poeto žodis mums ir suprantamas, ir priimtinas, ir labai reikalingas.
Reikėjo mirti, kad neskaitančios visuomenės simboliu išvadintas kūrėjas pagaliau taptų Tautos Poetu? O gal Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba, dėkojusi daugybei institucijų bei kone penkiasdešimčiai personalijų – visiems, kurie sunkią valandą buvo kartu, – nejučiomis patvirtino, jog Marcinkevičiaus fenomenas – visuomenės deformacijų apraiška ir visuomenei šiandien labai lengva su tuo žmogumi ir jo kūryba identifikuotis?

***

Justino Marcinkevičiaus karta – mano tėvų karta! – nepaisant visų baisybių, jiems tekusių, turėjo dvi galingas atspirtis – Tikėjimą ir Tėvynę.
Tikėjimas nuo kai kurių jau buvo bebaigiąs trauktis. O Tėvynė – ne. Gal todėl, kad jie visi gimė Tėvynėje?!Bet štai tokiems kaip aš, kuriems kliuvo laikas Lietuvos senos nebėr, Lietuva – LTSR, kurie namų „pogrindyje“ buvo mokomi vienų vertybių, tuotarp viešumoje – masiškai ugdomi „internacionalia“ dvasia, ir Tėvynės, ir Tikėjimo jau reikėjo mokytis…Laimė, kuomet žmogus viso, kas svarbiausia, mokomas šviesuolių, kurie tiki ne lūpomis, o širdimi, kaip sakė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Viktorijos Daujotytės (ar ne trečiąsyk mano jau cituojamos?) tvirtinimu, laikęs Justiną Marcinkevičių savo jaunesniuoju broliu.
Laimė, kad Lietuva, likus vos dvejiems metams iki užmigo Viešpatyje vienas didžiausių jos žadintojų – Maironis, suskubo pagimdyti kitą savo pačios budintoją ir mokytoją – Justiną Marcinkevičių.
Budinti iš snūdo ir mokyti tėvynainius Tėvynės reikia ne vien užsidegimo, ne vien talento, bet ir Pašaukimo.
Ne visados, deja, paprasta Pašaukimą išgirsti. Nes jis – kaip ir Dievas – yra Meilė. O meilė būna visokia. Netgi nuobodi. Kartais įkyri ir grasi. Bet ar aš apie ją? Juk ne… Tik apie parafrazę, suskambusią atmintyje iš Bernardo Brazdžionio, kuris dar gerokai prieš atsidurdamas Kalifornijoje klausė:

Kas Gedimino seną pilį saugos,
kalne kas vėliavą pakels ir kas nuleis,
jei jūs paliksit žemę, kur užaugot,
po vargo atdūsiais, kaip Nemunas giliais…
Citata iš knygos Per pasaulį keliauja žmogus (Kaunas, Sakalas, 1945).

Ir kita citata – iš Šiapus ir anapus mūsų laiko (Vilnius, Rašytojų sąjungos leidykla, 1997):

Po nuoskaudų, po baudžiavų ir po tremčių košmaro
Aš vieną balsą, vieną maldą, vieną priesaiką girdžiu: Kaip suplikacijoj – išgelbėti nuo bado, karo, maro, Supilkim pylimą iš protų, iš gyvų širdžių.

Ir dar kita citata – bet jau Sigito Gedos. Ne paties autoriaus, o aktorės Virginijos Kochanskytės balsu skaityta ar ne 1987 metais, per kažkurį tų metų Poezijos pavasario susitikimą:
Dvigalę kaimišką pirkią dainuoju, ir nieko nėra man gražesnio,Tautą išsaugojo ji per didžiuosius karus ir marus,
Jūs gi apleidote ją, beieškodami kampo ir kąsnio, –
Žiūri akim išbadytom jinai į laikus negerus. (…)
Arklį kas moka kinkyt? Obelaitės paskiepyt nenorit!
Ko gi jūs geidžiat dabar? Kas robotams vietoj širdies?
Buvot valdovai, karaliai, prie jūrų lietuviai, bajorai.
Būsite tuo, kuo nebuvot – mašinų vergai prakeikti.

Jeigu įterptume – kaip šių citatų refreną – dar Vincą Kudirką, jei bandytume prikišti ir trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą visiems, kas jau pavargo mokytis Tėvynės, ar daug laimėtume?
Kas guodžia? Kad šiandien Tėvynėje dar ESAME? Tačiau ar BETURIME ją? Romualdas Granauskas, nors ne poetas, literatūros žurnale „Metai“ (2010, Nr. 12) skaudžiai ir vienareikšmiškai sako NE: Paprastas žmogus nebeturi Lietuvos. Tų, kurie dabar ją turi, žemaitis net žmonėmis nevadina. Jie jam „ponai“. Ir kad bent tikri ponai būtų… O juk tiktai – pusponiai, skersponiai, gaidponiai… Bet dabar –jų viršus, jų valdžia. Ir nematyti tai valdžiai galo!
Granausku kažikodėl tikiu. Ir labai pasitikiu. Kaip savo tėvu. Nuo to tik dar liūdniau.

***

Justinas Marcinkevičius yra sakęs, kad nepamena anksti netektos mamos Ievos dainuojančios, tik begal prašviesėjančią, gražiai nuskaistėjančią, kai klausydavo kitų, dainą traukiančių.
Mūsų šeimoje, kol teb
ebuvome čia tartum lizde, balsingiausia buvo mama. Antrindavau jai už du, nes brolio klausą dar įsčiose sugadino vaistai – streptomicin, – kurių reikėjo nėščios motinos plaučiuose tūnančiai tuberkuliozei slopinti.
Mama dainuodavo daug. Dabar man kartais susivaidena, kad net ir miegodama…Užvedusi dainą niekuomet nesakė, jog štai čia – Stazdelis, o va šita giesmė – jau Maironis… Iš kur būčiau anuomet žinojusi, kad kaipgi gražus gražus rūtelių darželis, pilnas jau prisėtas žalių žolynų – Antano Vienažindžio, o Svetima padangė nemaloni, ne! Tėviške aš brangią vis regiu sapne – Margalio? Visos tais laikais namuose skambėjusios dainos buvo „mūsų“, „naminės“. Didžioji dalis autorysčių atsiskleidė tik tada, kai įkniubau į jau minėtos Lietuvių poezijos pirmąjį tomą, sudarytą V. Vanago. Tačiau ar būtų ta knyga galėjusi – su anoniminėm religinėm giesmėm, su visais jos Valiūnais ir kudirkomis, su žlabiais-žengėmis ir kossu-aleksandravičiais – knygynuose pasirodyti, kad ne Vytautas Kubilius, Vanda Zaborskaitė, Antanas Venclova ir jauniausias anuomet redakcinėje komisijoje, Justinas Marcinkevičius?
Kas yra redakcinė komisija, naujosios lietuvių poezijos karta, išsilukštenusi iš vaikystės kiaukutų per dvidešimtį Nepriklausomybės metų, vargu ar besupras. Kaip veikiausiai ir nuvalkiotos, o vis dėlto – tiesos, kad laimingiausi ir labiausiai girdimi – tie poetai, kurių žodis tampa liaudies daina…
Aš, beje, labai ilgai nežinojau, jog didžiai graudinantis ilgesys – oi, užkilokit vartelius, oi, irpaleiskit kurtelius… – ankstyvojo Justino Marcinkevičiaus.
Dar ilgiau nežinojau, kad gėriau, gėriau, pamečiau galvelę, kaip kelelį vienas parkeliausiu, kurią po Zigulinio stiklinės užvesdavo tėtė, kone abstinentas, – irgi Justinas Marcinkevičius.
O juk laikais, kuriuos dabar prisiminiau, radijas ir televizija autorių teises „gerbė“ kur kas labiau nei šiandien…

***

Paskutinio atsisveikinimo su Poetu rytas aušo negražus, nors baltas. Procesija, kažkuo – gal gyvąja emocija? – panaši į Baltijos kelio atsikartojimą… Marių marios žmonių apsnigtom galvom, sekančios paskui karstą į Antakalnį…
Panašiai kažkada Kaunas turėjo lydėti Vaižgantą…
Šita kelionė paskui Justiną Marcinkevičių vėl buvo VISŲ mūsų – armani kostiumuotųjų ir second hand „sermėgių“.
Žiluomenės ir varguomenės pėstieji niekados nebūna labai rafinuoti. Jie nesigėdija persižegnoti. Ir vis dar moka verkti. Kaip vaikai. Todėl ne vienas tą rytą verkė. Gal – ne vien savo Dainiaus, bet ir Lietuvos?
Jei būčiau ne peršalimo pargriauta, ne kosinti ir šnarpščianti, ne kurčiai užkimusi namie… Jei būčiau galėjusi eiti KARTU su visais – pūgoje, procesijoje, tuose keliuose orios tylos kilometruose… Laiminga verkčiau sykiu su nerafinuotais masinės kultūros plebėjais? Tikriausiai. Nes tūkstantį kartų geriau – į ledukus sustingstančios ašaros, negu pačios karštosios, tegul ir nuoširdžios.Per laidotuvių ceremoniją, viduje niurnėdama ant „kanarėlių“, be menko atokvėpio „čirškaujančių“ kairiajame televizoriaus ekrano kampe, net bardama į studiją surinktus dalyvius – sykiu su jais ir malonų kolegą Vladą Braziūną, – klausiau savęs, nors gal labiau – Dievo: ar Lietuva jau pasirūpino pagimdyti KAŽKĄ, kas būsimiems jos vaikams, – nebe okupanto, o savų „ponų“ nustekentiems ir didžiosios tautų rajūnės, pasaulinės globalizacijos, uždusintiems, – pasakys kurią dieną sukrečiantį, kad net prižadinantį žodį?
Jeigu Dievas išlaikys tokį pat intervalą, kokį išlaikė tarp Maironio ir Justino Marcinkevičiaus, mano karta to jau nebesužinos. Bet vaikai, vaikaičiai… Duok Dieve, kad jie išgirstų šviesesnę laisvę nei ta, kurią Justino Marcinkevičiaus lūpomis ištarė Katedros architektas, Laurynas Stuoka-Gucevičius: Gal pagaliau bent kilpoj būsiu laisvas nuo melo, nuo klastos, nuo išdavystės, nuo turto ir valdžios, nuo viso šlamšto, kurį jūs tartum susitarę nešat į mano Katedrą?
O dar klausiau savęs, ar tas KAŽKAS, kurį pagimdyti Lietuva galbūt jau pasirūpino, beras, kai prakalbės Tėvynėje, kurią Justinas Marcinkevičius spėjo sudėti į knygą Pažadėtoji žemė, ausylus ir atvirus, gebančius girdėti?
Viskas priklausys nuo mūsų. Jei neleisime savo vaikams galutinai ištirpti pasaulio unifikacijos katile, jei mokysime juos bent retsykiais įsilipti į rugį, iš kurio matyti ne vien toli, bet ir giliai, galbūt ir jie ataks, kaip mes kažkada atakome. Bet turime būti atsakingi.
Ar esame?
Mūsų tėvų karta – paskutinė karta, gebėjusi dainuoti ne vien tiktai scenoje?
Mūsų karta – paskutinė skaičiusi knygas? Viešai ir slapčiomis… Paskutinė, dar mokėjusi susikaupti, tiesiog maudytis tyloje, nes ir tyla – poezija?

***

Žmogus, turintis Justino Marcinkevičiaus padorumo „prabą“, nors yra tiktai ašara Dievo aky, kitokiam labai dažnai tampa… ašaka gerklėje.
Tokių žmonių visuomet reikia, kai „mažumos nebenori, o viršūnės nebegali“. Tačiau vos tikslą pasiekus, jie tampa nebepatogūs. Jie spaudžia sąžinę, tartum nepranešioti batai pėdas. Jų asmenybės siunčiamas spindulys apšviečia tingios ramybės dulkes ir voratinklius, kuriuos – nurimusiems ir abejingiems – taip grasu nuo savęs krapštyti.
Jonas Juškaitis, 1999-ųjų Poezijos pavasario laureatas, šiltuoju metų laiku pasirinkdavęs Veliuoną, ir kaip išsigelbėjimą nuo politizuotų kritikų, dar 1993-aisiais („Naujojo Dienovidžio“ anketa) bandė mus perspėti, kad pavergtos tautos valdovai augina ir brandina pasekėjus – šaltakraujus moralinius išsigimėlius ir plėšrius melagius, visažinius nepakeičiamuosius.
Kas panoro išgirsti Joną Juškaitį?
Veliuonoje, tarkime, Vienas panoro: …su žmona Danute Žilaityte, mergautine pavarde išleidusia kelias knygas, jos tėviškėje vasaras leidome kone du dešimtmečius.(…) Nueidavome į vietos biblioteką. Juokaudamas kartą po kelerių metų nuo pasirodymo paėmiau knygą „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ – ar nors kas perskaitė? Vienas žmogus! (Lyra ant gluosnio, Vilnius, Aidai, 1998, p. 141–142).
Rinkinyje Naktį užkluptas žaibo skaudžia metafora bandė mus dar kartą perspėti ir Justinas Marcinkevičius:

susapnuoji ledyną,
vėl per Lietuvą slenkantį,
įsiremi abiem rankom,
bet negali sulaikyti;
prabundi nuo neišrėkiamo riksmo:
jau smaugia Nemuną,
jau Medvėgalį drasko,
Aisetą vagia…

Esu iš mažuomenės, kuri netiki zodiakais, reinkarnacijomis, numerologija, visokiais dabar madingais geltonųjų laikraščių ir žurnalų, dar geltonesnės televizijos brukamais „ženklais“. Bet šį kartą būčiau gretose tų, kuriems įstrigo DATA. Faktas, kad Apvaizda per mažiau nei šimtą metų perspėjo Lietuvą jau antrąjį kartą, man pasirodė svarbus.
Pirmasis perspėjimas – Jono Basanavičiaus mirtis Nepriklausomybės atkūrimo dieną – apie ką kalbėjo? Apie tai, kad netrukus valstybė išnyks kaip dūmas, išgaruos kaip lašelis vandens ant įkaitusių akmenų, o lietuviai atsidurs kone ties visiška išnykimo praraja?
Ką kalba antrasis – Justino Marcinkevičiaus išėjimas, sulaukus vos išaušusios Vasario 16-osios? Nemanau, jog tai didelio optimizmo mums visiems ženklas: sudie, nes Lietuvoje, praėjus dviem dešimtmečiams po kankinančiai laukto Nepriklausomybės susigrąžinimo, jau viskas gerai… Nemanau, kad dabar, kai ir vėl esame sutrikę, išsivaikščioję, nuskurdę, demokratijos grimasų ir netgi teisėsaugos neteisingumo gąsdinami, karčiai nusivylę – tiek savimi, tiek savo visažiniais it plėšriais melagiais, Poetas, eilėraštyje žadėjęs mus visus kažikaip labai mylėti, kai jo jau nebebus, Vasario 16-osios rytą paskutinį sykį atsiduso laimingas.
Svarstau: kas kaltas, kad me
s, Rašytojų sąjungos vienijami (?) žmonės, laiku nesusiginčijome su neigėjais, kuriems Justinas Marcinkevičius „pritrynė pūsles ant padų“? Nejau buvome pristigę argumentų, kuriuos įvardija profesorė Viktorija Daujotytė, tikrai neklydusi, kad jo kūryboje išlaikytas amžinųjų žmogaus vertybių – meilės, vilties, tikėjimo – matmuo, susietas su paaštrėjusia tėvynės, kalbos, atsidūrusių grėsmės zonoje, jausena. Juk laiku neatsiriboję nuo kempinskių ir deramai jų nesugėdinę, mes štai prisiėmėme į savo broliją ir užsiauginome užurkas, kurie šiandien purvais drabsto ir pačią profesorę…
Jaunimui gal kitaip atrodo, bet man netgi ilgus metus tvėrusi TRIJŲ bičiulystė regisi sektinu pavyzdžiu. Ar girdėjote kada, kad TRYS – Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis ir Justinas Marcinkevičius – būtų rengę kokias nors varžytuves, kuris iš jų talentingesnis, „liaudžiai mylimesnis“, premijų vertesnis, labiau poetas? Aš negirdėjau. Ir ačiūdie.
Tas įnirtingas šių dienų veržlumas visur įteisinti nemeilės lauką – ko jis vertas? Juk menkindamas kitą, pats pranašesniu netapsi. Ar būtina, kad visi, kurie bent kiek labiau matomi ir girdimi, užsidarytų, užsisklęstų, kaip užsisklendė Justinas Marcinkevičius?
Bet gal ir čia – laikmetis? Laikmečiai? o tempora, o moreš? Mūsų tėvų karta – paskutinioji, įrodinėjusi draugystę? Mūsiškė – paskutinioji, dar gebanti gerbti žmogaus amžių, jo metų išmintį ir žilą plauką?

***

Šiemet, kai į Lietuvą ir vėl ateis Šventė be šventųjų, pasak Petro Palilionio, veikiausiai gerbsime pirmojo Poezijos pavasario laureato atminimą tylos minute. Bet ar tikrai Poeto nebebus su mumis? Argi jo jau nėra? Juk YRA! Kaip yra Maironis ir Kudirka, Donelaitis ir Baranauskas. Kaip yra Mindaugas ir Mažvydas. Kaip yra Lietuva ir Katedra, kurią – ilgą laiką pasmerktą vadintis Paveikslų galerija – tikintiesiems „sugrąžino“ tikrai ne politikai, ne vienas kuris nors politikas, o Justinas Marcinkevičius. Ir visa tai įvyko, Dievui leidus, viens tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt pirmaisiais. Tikrai ne 1988-aisiais, kaip kad norėtų Juodasis metraštininkas… Skaitysiantieji supras, ką norėjau pasakyti.
Atsiverčiu dar kartą Dienoraštį be datų ir cituoju: tragiškiausia liaudies misterija niekada neužbaigia žmogaus gyvenimo, nepadeda taško jo kelyje… Tikiu, kai Justinas Marcinkevičius savo eilėraščiu sako, jog žmogaus mirtis – nepaprastas sugrįžimas ten, kur dar nebūta.
Na ir kas, kad juodu kaspinu perrišta vėliava dvi vasario dienas skaudžiai plakė į Nemuno slėnį atsigręžusių mūsų namų langus… Nieko tai nereiškia.

***

Po keistų dailininko Vytauto Žiliaus laidotuvių – be kunigo, be pasiliekančiųjų paguodos, nors ir nebūta mūsų bičiulio ateisto – pasimeldę namie sykiu su į svečius atvykusiu, dabar Kėdainių Sv. Jurgio, o ankstėliau – Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonu Artūru Stanevičiumi, mes visi trys – klebonas, Gasparas Aleksa ir aš – kalbėjomės ir apie tai, kas galbūt pasitiks Vytą Žilių anapusybėje. Kas galėtų būti Vyto Vergilijumi didžiajame slėpinyje? Jo atmintinai mokėtas ir šešėliuotame vasaros sode įkvėptai deklamuotas Donelaitis?
O kas pasitiko Justiną? Taip gražiai jo į lietuvių kalbą išverstas Adomas Mickevičius? Martynas Mažvydas? O gal Konstantinas Sirvydas, kurio paskutinį pamokslą, nors ne iš sakyklos, o Pažinimo medyje Poetas mums pasakė?
Kai parašiau šį, regis, jau paskutinįjį savosios Lopšinės, nors ne gimtinei ir motinai, sakinį, skaudžiai suklykė viršum Nemuno gervių pulkas. Pakėliau akis nuo kompiuterio ekrano ir pamačiau, kaip aštriai per plonytę, bet vis dar kietą sniego plutą kalasi žiedų varpeliais pirmosios pavasario gėlės, snieguolės.
Staiga užėjo toks pasiutęs, ne žiemiškai kartus, o tiesiog pavasariškai karčiauskiškas noras išrėkti:

Ir aš praregėjau,
ir dangų sutvėriau,
o jūs jį iškėlėt aukštai virš manęs (…)
Jūs šaipėtės tyliai
iš mano nuogumo,
iš mano naivumo,
kai galvą į sieną
daužiau
ir laužiau granitą…

Citata Iš lelijų baltų, Vilnius, Vaga, 1989.

O paskui netikėtai toptelėjo: galgi tas Erikos Drungytės man užduotasis daugiabalsis kartų polilogas – visai ne spiralė. Gal tai – LAUKAS? Pavasario sėjos, vasaros brandos, rudens pjūties, žiemos atilsio laukas – ir viskas jame yra taip, kaip privalo būti?
2011 m. vasario 16 d. – kovo 21 d.

 

Regimantas Tamošaitis. Kas suka poezijos kartų ratą?

Skaityti

Galvodamas apie poetų kartas, visų pirmiausia vaizduojuosi didįjį gyvybės ir gyvenimo ratą, – žmonės ateina ir praeina, savo ypatingu buvimu teigdami ir stiprindami šviesius dvasios namus, kuriuose yra erdvės visiems – ir jauniems, ir seniems, kuriuose pilna balsų, aidinčių ir kartojančių vienas kitą. Matau ir girdžiu „žmones einant iš kartos į kartą – / Tuos žmones jaunus, pranašius.“ (Vytautas Mačernis). Tie balsai yra ir unikalūs, nepakartojami, kaip kiekvieno žmogaus gyvenimas, o kartu jie susijungia į vieną kalbėjimą, ir poezija man yra žmogaus kalbos tęstinumas. Poetinė kalba – stipriausias gyvybės balsas, o gyvybės jėga kyla iš žemės, iš saulės. Tai jėga, įveikianti mirtį, tai gamtos energija ir kosminė misterija, apie kurią galima mąstyti visą gyvenimą ir niekuomet nepaliauti stebėtis. Poezija yra kalboje prasiveržusi gamtos energija, ir ji kyla iš nuostabos – dėl savo pačios buvimo. Poezijos traukianti paslaptis – kaip tas esminis filosofijos klausimas, suformuluotas Wilhelmo Leibnizo: kodėl yra kažkas, o ne niekas? Taigi, kodėl visa tai yra? Kodėl esu aš? Ir viskas, be abejo, prasideda nuo dieviško dangiško šviesulio – nuo saulės.
Kaip ir visa lietuvių poezija, nuo pat pradžios skelbianti kosminį gyvybės galių triumfą: Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…
Yra moteriška ir motiniška saulelė, yra amžinoji gyvybės kartote (vėl), ir yra aistringas gyvybės atsigręžimas į savo šaltinį. Gyvenimas, kiek jo patiriame, tai save suvokiantis džiaugsmas, o mes esame todėl, kad norime būti. Pirmiausia – geismas, paskui – naujagimio riksmas. O kalba ir proto balsas atsiranda vėliau – kaip pasekmė, kaip erdvę ir laiką organizuojantis priežastingumas. Pirmapradė kosmologinė poezija labai aiškiai įvardija šį fundamentalų ontologinį pradą, sudarantį ir mūsų giliausią esmę, tarsi mūsų šaknį: pasaulis prasidėjo, kai į gyvenimą „surado kelią geismas, / Pirma minties tokia tai buvo sėkla.“ Arba – kaip šį Rigvedos „Sukūrimo“ himną (Nasadiya sukta, 10.129) dar 1923 m. gražia valstietiška lietuvių kalba iš sanskrito verčia gyvybės aistros poetas Maironis:

Tamsa pradžioj akla tegludė ūkanota,
O visuma lyg neaprėpti marių plotai!
Apgaubtas tyruma gyvavimo šaltinis,
Kaitros įdiegtas mezgės vienas pirmutinis.

Iš to viršum pražydo visupirm geidimas; (kama)
Paskui jam artimas grynos sielos kvėpimas!..
Ir štai dabar galvodami išminčiai rado
Pačioj net nebūtybėje būtybės pradą.

Taigi gyvybė kyla iš kaitros, aistros, iš karnos, iš eroso. Ji kyla iš kūno aukuro žiežirbų, kai moters įsčiose kosminę auką per vyriškojo ir moteriškojo prado jungtį atnašauja dievai (tai jau upanišadų metafizika). Mūsų gyvenimo esmė yra erosas, jo kokybė – to eroso stiprumas. Visos šventumo patirtys tėra eroso pajauta – dvasioje, kūne ar per kalbą. Juk sakoma, kad Dievas yra meilė. Eroso energija kuria kalbą, joje išlieka ir per ją kartojasi, atgimsta. Gyvybės kartote kalboje – jos struktūrinimas, chaoso vertimas kosmosu, nes gyvybė kosmose ir kalboje yra ritmas, muzikinė organizacija, gyvybė egzistuoja kaip ritmas, kaip širdies pulsas, kūno ir žodžio judėjimas. Po
ezija yra gyvybės ritmas. Dainuojančios sielos atsigręžimas į motinišką ir moterišką šaltinį, į kosminius gyvybės vartus. Gyvybė atsiranda kaip didysis sprogimas, kaip aitros išsiliejimas iš geismo pertekliaus: „Ištiško geltona šviesa danguje / ir plaukia giedodamos žuvys į ją“ (Sigitas Geda) – štai pati aiškiausia ir stipriausia gyvenimo formulė, kurioje metafizinis principas, sakralinis pradas tobulai sutampa su kalba, arba – erosas tampa tobula kalba.
Gyvybė visada yra geisminga, visada nori būti, o kai ji įsikimba kalbos –jai ir yra nemirtinga, atgimstanti: „Įkimba dvasia į saulėlydžio stygą“ (Aidas Marčėnas), kad vėl suskambėtų kaip kalba. Juk mūsų buvimo žmogiškasis matmuo ir yra „padarytas iš kalbos“ – mes esame kalba, kalbantis erosas, „giedančios žuvys“. Įsiklausykite į žmogaus balsą iš esmės ir ką jūs išgirsite pirmiausia, jei ne lytiškai išreikštą geismą? O tyloje yra tik Dievas, tai, kas jungia visas gyvybės apraiškas ir laiko jas savyje kaip bet kokio gyvenimo sėklas (panspermija).
Žmogaus ir poezijos esmė – gyvenimo geismas, valia gyventi, kuri kalboje jau kuria save kaip vaizdinį, kaip poeziją. Kuria tam, kad poezijoje tarsi veidrodyje pamatytų save, kad susivoktų.
Svarstant apie tokias ontologines kūrybinio įkvėpimo ištakas natūraliai kyla klausimas: jei vyriškoji vaizduotė orientuota į moteriškąjį pradą, kokia tada yra pačių moterų lyrikos esmė? Juk moteris poezijos srityje vyrams niekuo nenusileidžia, o dažnai juos ir pranoksta, nes turi kažkokį imunitetą sąvokiniam abstrakčiam mąstymui, kuris lyg pavojingas virusas naikina gyvąjį poetinio jausmo medį. Protaujantis poetas – kaip sergantis medis, gavęs užkratą nuo civilizacijos vieškelio dulkių. Manyčiau, moters rašoma poezija yra lyg kokia gyvybės savivoka, ne tiek intencionalus, iš savęs išeinantis, kiek imanentiškas dvasios judesys. Tiesiog jautrus įsiklausymas į save, iš kur ateina pati gyvybė. Visa tai keistai atsispindi lyčių kūno fiziologijoje. Bet tai jau atskira tema.
Tikra poezija kyla iš eroso ir yra erotika. Eilėraštis be eroso, be meilės žmogui ir pasauliui, – tai kalbos išniekinimas, šėtoniškas veiksmas.
Man erotinės gyvenimo patirtys prasideda nuo gamtos jausmo. Pirmiausia šiame pasaulyje pajutau galingą žemės kūno balsą: atverstos vagos su priemoliu raudoną spalvą, stiprų kvapą, slėpiningą mažyčio upelio čiurlenimą ūksmingoje griovoje – nuo šitų juslinių patirčių imdavo virpėti visas kūnas, svaigdavo galva ir, dar vaikas, nesuvokdavau, kas man darosi. Sustingdavau ir negalėdavau pajudėti. Apie jokius archetipus ir simbolines reikšmes suvokimo nebuvo, dar tik mokiausi skaityti. Paskui tie sąmonę temdantys pojūčiai kartodavosi mėginant įspėti moters kūno slėpinį. Kokios tos mergaitės būdavo atsargios, nenorėdavo atskleisti savo slėpinių… Vėliau prasidėjo mokykla, tuos jaudinančius jutimus užgožė proto balsas, juslinis gyvybės ištakų klausimas įgijo filosofinio mąstymo formą, buvo pakylėtas iki abstrakčių sąvokų lygmens, nors bet kokios protinės veiklos stimulas buvo tas pats, prasidedantis toli gražu ne galvoje. Ilgainiui viskas atsinaujino per poeziją. Pasirodo, visa gimdančioji, auginančioji žemės galybė, visa ta vegetatyvinė magija labiausiai įsikūnija moters kūno geografijoje.
Erotika – anaiptol ne grubi kūno fiziologija, o galinga psichologija. Ir erosas slypi ne moteryje, bet visada kažkur toliau: joje ir dar už jos. Jis tik ateina per moterį. Kaip dieviškumas per hierofaniškuosius objektus. Erotiškumas nėra privati asmens nuosavybė ar individualus charakterio bruožas. Todėl jis toks šmėkliškas, nepasiekiamas ir nepasotinamas.
Juk erotikos esmė – ne pats kūnas, o jo vaizdinys, tame kūne paslėpta džiaugsminga gyvybės jėga. Erotika – tai vaizduotės galia, poezijos šaknis. Impotencija iš esmės ir yra kuriančiosios vaizduotės nusilpimas, kai šią jėgą žmoguje pakeičia pyktis, nusivylimas, o kūrybinį troškimą – destruktyvūs veiksmai. Jausmas jungia, protas skaido. Suprantama, kad abu kraštutinumai pavojingi, kūrybinė žmogaus veikla savotiškai šias įtampas derina.
Taigi be erotikos nėra poezijos, nėra gyvenimo. Galbūt ši esė turėtų vadintis: Nieko nebijau, arba Visa, kas žmogiška… Nesvarbu.
Kaip reikalai atrodo iš vyriškosios pusės, svarstant poetinio jausmo ontogenezę? Mano paauglystės laikais nuožmi kaip islamo fundamentalizmas sovietinė moralinė priežiūra buvo kruopščiai uždangsčiusi moterį nuo galvos iki kojų, paslėpusi visą jos vidinį grožį – nieko nepamatysi. Jei kur nors netyčia, kaip rečiausias šventenybės apsireiškimas ir švystelėdavo moters – kad ir apnuogintos krūties – vaizdas, dėl tokio nepaprasto reginio galėjai susprogti iš aistros, tiesiog vietoje ištikšti, ir sapnuoti tą krūtį naktų naktimis. Stiprus būdavo pojūtis, supurtydavo visą dvasią kaip aukštos įtampos iškrova. Iš čia ir visas jautrumas poezijai, gyvenimo grožiui – kito kūrybos ir net filosofavimo šaltinio savyje iki šiol neaptikau. Kai tai baigsis, mirs ir poezija, ir muzika. Bent man kelią į gyvenimo gėrį, grožį ir tiesą nušvietė slėpiningas moters kūnas, kito įkvėpimo šaltinio gal ir nebuvo.
Iki šiol esu laimingas, kad gimiau pačiu laiku. Kai viduramžiška sovietinė moralė (o gal ranka rankon ir tradicinė patriarchalinė etika) sukūrė aukštą gyvenimo įtampą. Šiandien jokios įtampos nėra, švenčiausiasis moters kūnas begėdiškai eksploatuojamas, demonstruojamas, pardavinėjamas už kiekvieno kampo, jis šviečia iš kiekvieno komercinio žurnalo, jis taikosi į mūsų instinktus iš televizijos, iš interneto. Moters kūnas šiandien yra labai svarbus komercinės sistemos elementas, svarbiausias vylius vartotojams pačiupti (patinka man tas žodis vylius, jį radau ant pakuotės žiurkėms ir kitiems graužikams nuodyti, kai dar gyvenau poetiškoje Užupio lindynėje ir ieškojau priemonių namams – savo vaikui ir moteriai apsaugoti). Na, man vartotojas nerūpi, nėra gyvenimo be aukų, ir kiekvienas gauna, ko nusipelnęs, kaip ir tos Užupio pogrindinės žiurkės (joms buvau net pneumatinį šautuvą pasiskolinęs, kad įžūliai nespoksotų iš kampo ir kad negraužtų kūdikio žaislų).
Man tik rūpi nekaltos aukos – jauni žmonės. Žiūriu ir stebiuosi, – tie jauni žmonės į nuogybes niekaip nereaguoja. Jų visiškai nejaudina moteriškieji žavesiai nei televizoriaus ekrane, nei kur kitur. Tik užmeta akį ir praeina pro šalį. Atrodo, kad jie net pasibodėję nuo tokių vaizdų, abejingi gyvybės ezoterikai… Tai kam tada jie gyvena? Ar tokie gali turėti svajonių, jeigu jau nuo paauglystės – tarsi impotentai? Juk tada nelieka jokios gyvenimo motyvacijos, tik kažkokia buvimo inercija, apatija. Tokie nieko nenori siekti, nenori išreikšti savęs. Iš sužlugdytos dvasios vangumo atsiranda visa kita: sunku prisiversti dirbti, o pradėti darbai niekada nepabaigiami (prisimenate sveiką šūkį vaikams: „Dirbk ir baiki!“?). Užtat jie moka mąstyti. Jie labai protingi. Kaip tas silpnavalis Eugene lonesco herojus, nesugebantis net lavonui akių užspausti: „Ką padarysi, kad aš neturiu valios… Bet užtat aš moku mąstyti!“ (citata iš atminties).
Tačiau juk iš proto poezija niekada neatsiranda – protas gali išvirsti tik į savo paties priešybę – į beprotystę. Protas gali sukurti tik informacinę visuomenę, kurią Oskaro Milašiaus žodžiais norėčiau apibrėžti kaip pažinimo medžio vaisių: „tai šlykštus nusikalstamas triukšmas, vienio dauginimas iki begalybės“ (citata irgi iš atminties, Poezijos pavasariui tiks, nes čia rašau ne akademinės leidybos lavoninėms).
Taigi žiūrėdamas į tuos vaikus aš šiurpstu – lyg jie būtų iškastruoti, begėdiškai apiplėšti. Šventas moters kūnas, pati gyvybės paslaptis jiems – lyg koks buities daiktas, blizgantis reklaminių akcij
ų elementas. Ir pačiai moteriai, regis, didžiausio džiaugsmo teikia net ne jos kūnas, bet jo pateikimo forma – visokios depiliacijos, makiažai, Max Factor blakstienos ir visa kita prabangos velniava, kuri natūralų, šiltą, kvepiantį moters kūną (sense of a woman) paverčia kažkokiu sintetiniu virtualiu vaizdiniu, skaisčiausia reklamos madona. Puikiai žinau, kaip paprasta Adobe Photoshopo filtrais moters kūną – jos veidą, odą – paversti niveliuota sintetine moteriškumo kauke, kurios spindintis grožis nebeturi jokio individualaus turinio. Reklamos spindesys – tai nuo daikto atsimušanti šviesa, kuri tik aktualizuoja objekto materialumą ir jo vartotojišką funkciją, o gyvasis žmogaus grožis yra iš vidaus sklindantis švytėjimas, galbūt stipriausia jo apraiška – žmogaus akių šviesa (laikausi kaip tik tokios šv. Augustino substancinės estetikos koncepcijos). O akimis šviesti, ačiū Dievui, gali ir jaunas, ir senas. Jeigu, žinoma, jis apskritai šviečia, jei nuo gyvenimo pradžios nėra vien paviršiaus blizgėjimas be jokio vidinio autonomiško šaltinio.
Žinoma, tos akys turi būti nesudarkytos blakstienų tušu, kuris kartais moters veidą paverčia ekspresionistiniu grotesku. Nors ką gali žinoti, ar tai blogai? Kai pasižiūri senovės Egipto meno pavyzdžių, Kretos „paryžiečių“ freskų, nuostabių bizantiškosios tradicijos ikonų, pradedi galvoti, kad visur ten jau pabuvojo mitrūs Max Factor firmos agentai. Gal jie ir gerą darbą daro, gal tos paslaptingos blakstienos ką nors įkvepia poezijai? Juk jeigu žmogus turi Dievo dovanotą regėjimą (kaip tame A. Marčėno eilėraštyje), jis visur pamatys nuostabiausių dalykų, net ir reklamos blizgesyje. Grožio paslapties iki galo negaliu suprasti, gal to ir nereikia. Juk žinojimas numarina visas dvasios vertybes.
Apie poeziją net nekalbu – kokia gali būti poezija be aistros? Kur nebėra aukštųjų įtampų, ten nebus jokių dvasios pasiekimų. Gyvenimo geismas – štai kokia yra gyvybės formulė, kosminė matrica žmogaus prigimtyje, bet ta prigimtis šiandien smarkokai pažeista, lyg apsigimusi. Jaunas žmogus auga gerokai apšvitintas komercinių jėgainių radiacijos, silpsta jo gyvybės galia, jis nebeturi ne tik aistros, bet ir šventumo jausmo, jo gyvenimas yra be transcendencijos perspektyvos, o jo rašoma poezija – plokščia ir soti kaip tie sintetiniai sumuštiniai iš netikrų vištų ir netikros duonos. Visos šiuolaikinio kūrėjo poetinio akto pastangos primena desperatiškas masturbacijas norint pajusti kažkokius džiaugsmelius, kuriais jau nieko neįtikinsi. (Ką tik perskaičiau apie 20 kg Respublikinio jaunųjų filologų konkurso kandidatų poezijos, todėl minčių šia tema turiu apsčiai. Rašančiųjų – daug, poezijos – mažai.)
O juk tikras senosios kartos poetas antai beprotiškai susijaudindavo net nuo Vilendorfo Veneros vaizdo – čia tai bent laukinė prigimtis! Šito, beje, irgi niekaip nesuprantu, nes visgi esu estetas, ne gyvulys koks. Juk poezija ir gyvenimo meilė nėra tiesiog kergimasis… Kaip sakė filosofas, po kergimosi gyvuliai būna liūdni – animalpost coitum triste est, juos ištinka frustracija, ir tada jokios kūrybos negali būti. Tikra kūryba, kaip ir neblėstanti aistra, –tiesiog sąmonės intencionalumas, dvasios nukreipimas į tai, kas visuomet yra anapus tos kažko išsiilgusios sąmonės, kas yra transcendentiška, kas niekuomet nepasiekiama ir nesuvartojama. Tokiam meilės ilgesiui ir kūrybiniam pamišimui gali prilygti tik mirtis – dar viena fundamentali poezijos tema ir filosofinio mąstymo stimulas.
Erosas turi tapti subtiliausiais sielos virpesiais, poezija, visa kita – vulgaru, nemirtingas aistros sublimacijos pavyzdys – Maironis, vienas aistringiausių mūsų poetų.Kartais galvoju, kad poezija kyla iš gyvenimo geismo, filosofija – iš mirties troškimo. Dar manau, kad filosofavimas slepia asmens neapykantą gyvenimui, norą suvesti sąskaitas su pasauliu, o už viso to slypi potencijos ir aistros stoka. Aišku, išskyrus gyvenimo ir geismo filosofiją – kaip tiesiog iki išprotėjimo filosofavo Friedrichas Nietzsche (gyvenimą reikia gyventi, o ne mąstyti) ir kaip dabar aistringai kūno temą filosofuoja Algis Mickūnas (naujausia jo knyga skamba tiesiog įsakmiai „akvinietiškai“: „Summa erotika“!), daikto šventumą – Arvydas Šliogeris (jis jau ne tik filosofuoja, bet ir fotografuoja, t. y. gyvenimo kūną griebia tiesiogiai, be žodžio tarpininkavimo!). Tokia filosofija kyla iš meilės, ir ji per kalbą grįžta prie tos pačios pirmapradės poezijos, o už viso to matosi didingas moters kosminio kūno švytėjimas, tas mistikų apdainuotas rožės pražydėjimas tamsoje – pati aistringiausią gyvybės plėtimosi metafora.
Dabartinis vartotojiškas žmogus neturi nei vieno, nei kito – jis yra išlygintas ir visiškai pritaikytas komercinio pasaulio interesams, jo funkcija – prekės ir pinigo gaminimas, jo dirbtinai stimuliuojama aistra – blizgančios prekės godulys. Ir nieko aukštesnio, nieko švento, jokio sekso. Parašyti eilėraščiai dedami į knygas, tos knygos reklamuojamos žiniasklaidoje – siekiant sukurti iliuziją, kad jos bus dar ir skaitomos (vienas juokas!), o gyvenimui, moteriai ir sielai – jokio džiaugsmo.
Svarstydamas visa tai, be abejo, sutirštinu spalvas (juk tekstas be skonio stipriklių bus neefektyvus). Bet visgi šios mintys manęs nepaleidžia… Jos kas kartą atsinaujina, kai tik bandau pačiam sau atsakyti į klausimą – kodėl šiandien nėra stiprios, mane ir visą skaitančiąja visuomenę sukrečiančios poezijos? Juk jauni žmonės šiandien yra daug laisvesni nei anksčiau, jie šviesesni, išsilavinę, apsiskaitę, informuoti. Jie ir jautresni, beveik mimozų karta. Tačiau kažkokios jėgos lyg ir nebėra…
Kodėl išblėso aistros, kodėl išmirė poetai?..
Kodėl buvusieji visada atrodo didesni nei ateinantys? Ir visgi – kodėl jaunystė visuomet, anot V. Mačernio, pranaši?
Iš kosminių bei mitologinių eroso aukštumų nusileidus ant žemės, sugrįžus į realią mūsų literatūros istoriją, pasimatytų konkretūs veidai, rastume ką apie juos pasakyti gražaus, galbūt atrastume ir tikrų aistrų, pamatytume naujus „gyvybės diegus“ (taip Maironis verčia sanskrito hiranyagarbha – aukso kiaušinio mitologemą), bet juk žemažiūriškai dairydamiesi pažemiui nebematytume to pasakėčios dramblio – visumos vaizdo ir nesuvoktume poezijos esmės.
O pavasarį taip norisi žiūrėti į dangų ir plaukti į šviesą kartu su visomis giedančiomis žuvimis, kad gyvenimą skaidantis proto peilis tarsi savaime išslysta iš rankos…
Iš kokios dar rankos? Ką tos rankos turėtų laikyti, ko siekti?…

 

Laima Kreivytė. Potekstės: poetės portretas

Skaityti

Rašyti apie moterų poeziją – tai apgaudinėti moteris ir poeziją. Tarsi egzistuotų atskira poezijos lytis – moterų raudos ir užkeikimai. O vis dėlto poečių ir poetų balsai skiriasi – intonacijomis, intymumo laipsniu, stygų įtempimu. Czesławas Miloszas ir Wisława Szymborska. Maironis ir Salomėja Nėris. Marius Burokas ir Ilzė Butkutė. Poetų balsai ir privalo (išsi)skirti(s) – Marčėnas nesuauga su Parulskiu net suguldyti į vieną knygą, Abrutytė netampa Drungyte ir atvirkščiai. Kalbu apie balsą kaip kūno instrumentą, kaip tam tikros įkūnytos patirties įgarsintoją. O tos patirtys, kalbėjimo būdas, žodynas, biografija savaip paženklinami buvimo moterimi ir vyru – net jei toji tapatybė kintanti, dekonstruojama ar išvis nereflektuojama. Poečių tekstuose randu daugiau „nuodėmių“ ir „naujagimių“, tačiau tai nereiškia, kad dingsta „siela“. Andai Alfonsas Andriuškevičius rašė, kad „moterys savo svajones audžia, o vyrai drožia.“ Tai dailėje. O kaip poezijoje? Moterys eilėraščius gimdo, o vyrams – įkvėpimas kyla? „Literatūrinis nėštumas / įvardijau priežastį / akademinėms atostogoms pasiimti“ (Giedrė Kazlauskaitė, „Heterų dainos“).Apie moteris ir vyrus lietuvių kultūroje geriau už Vytautą Kavolį nieko nepasakysiu. Bet galiu semtis įkvėpimo ir kalbėti toliau – pratęsdama poezijos analizės trajektorijas į šiandieną. Ir neišvengiamai kalbėti kitaip, nes čia pat esanti poezija atrodo labiau išsišakojusi, sunkiau aprėpiama, dar nenumetusi laikinų apdarų. Kontūrinis aptariamos poezijos žemėlapis apsiribos keliomis pastarųjų metų eilių knygomis ir šio „Poezijos pavasario“ poečių tekstais – bandysiu mėgėjišku siųstuvu pagauti jų „dvasią“, o ne moksliškai preparuoti. Vyrus su laurų ir ąžuolų vainikais pagarbiai palieku nuošalėj – nes „vyrai negali nevyrauti“. Man įdomu, ką kalba ir kaip save mato skaitančios ir rašančios moterys – sukurti įsivaizduojamą XXI a. pradžios poetės portretą.
Toji poetė (pamanykit!) rašo poeziją. Tai nereiškia, kad XX a. ir anksčiau poetės rašė ne-poeziją. Bet joms buvo svarbiau, kas ir kaip rašoma, o ne rašymo proceso dekonstrukcija, savo kalbinių ir jausminių būsenų rašant analizė. Dabartinės poetės palieka savo darbo pėdsakus – nuorodas, „gatvės“ tekstus, savęs poezijoje ir poezijos savyje skrodimą. Jos gyvena bibliotekose ir minta knygomis. Kalba knygomis. Dauginasi knygomis. Bendrauja su knygų personažais ir pačios yra personažai – kaip Alisa Meler (Agnės Žagrakalytės alter ego).
Poetės misijos (per)mąstymai geriausiai atsiskleidžia eilėraščiuose apie poeziją.Daivai Čepauskaitei poezija yra karvė, duodanti šiek tiek pieno, serganti visomis ligomis, bijanti sparvų ir zootechniko, tačiau galinti būti kitaip naudinga:

užėjus šalnoms, kai nusilengvinsiu,
įlipk į mano krūvą basas,
pamatysi – tokia šiluma,
nuo padų pakils iki pat pakaušio.
(„Poezija“)

Eilėraščiai, pasirodo, ne tik gimsta, bet ir „išmelžiami“. Beveik išmeldžiami, tik ne skrajojant padebesiais, o mindžiojant šiltą karvės krūvą.
(Auto)ironija – dar vienas svarbus šiuolaikinių poečių bruožas. Jos kandžiojasi ir tyčiojasi, bet pirmiausia – iš savęs. Ir iš romantinio „Poeto“ mito, kuriame su dievais – didžiais poetais – bendraujantis dainius kuria naujus pasaulius (pagal pirmtakų nuorodas). Nepaisant subanalėjusios (ar tyčia subanalintos) aplinkos, poetės kreipiasi į Poeziją– ne šiaip kokią poeziją – kartu ir išaukštindamos, ir pažemindamos mūzą. Vis dėlto didžioji raidė veikiau reiškia prarasto šventumo ilgesį, nei tikėjimą, reiškiamą tikriniais daiktavardžiais. Poezija iš didžiosios P tėra vardas ar pavardė, išplėšta iš (pop)kultūros:

miss Poezija

(siela) be galo egzaltuota liūdnojo
veido kekšiutė, moteris apsimesti
norėtų mergaite, iš pirmo žvilgesio
graži, o gaikčioja! Prabilt jai te-
reikia, ir junti malonumą sakytumei
lūpų, ir tai net ne lūpdažiai net ne
lūpos, bet siela siela…..Siela!..rūpi.

(Neringa Abrutytė)

Poečių pasakojimai dažnai priartėja prie pasakų (poetų – prie Istorijos). Tokia Alisos kaukėmis besimainanti Šecherezada Žagrakalytė, šalia eilėraščių pasakojanti apie Alisos Meler ir lapės nutikimus. Arba Ilzė Butkutė, šįmet išleistose „Karavanų lopšinėse“ kurianti cirko pasaulį su dresuotojais, magais, fakyrais, akrobatais:

Mane augino dešimt liliputų
Padėdavau jiems rengtis bei grimuotis
ir pasilenkusi klausiau lopšinių –
praaugau juos ir savo laiką būti.
Kartojo man: keliauti tai vėluoti
į tas vietas, kurios tavęs nežino.
(„Ilgėtis – tai vaikščioti tankomis“)

Ilzės pasakojimai (jei galima taip paprastai apibūdinti siužeto nesibaidančią poeziją) labiau primena Diane Arbus fotografijas. Butkutei svarbiau išlaikyti spengiančią akimirką ir ištęsti ją „nuo sutemų iki tavęs“. Priartinti svetimus žvėrių ir žmonių pasaulius, keistenybes paverčiant kasdienybe: „jaukinti užtrunka ilgiau nei dresuoti“.
Jaukinantis, klausiantis, kalbinantis santykis su kalba ir skaitytoju turbūt būdingesnis poetėms nei poetams. Kavolis rašė, kad Liūnės Sutemos santykis su tekstu – dialoginis, o Mackaus – religinio, sakralinio pobūdžio („Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“, Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 1992, p. 124). Dialogiškumas būdingas ir šiandienos poetėms. Ir kalbasi jos ne tik su mylimaisiais, Dievu ar mitologiniais herojais, bet ir pačios su savimi. Be to, jos kalbasi viena su kita – ir tai įkvepia. Šiuos du kalbėjimus norėtųsi atidžiau
panagrinėti. Jie abu savaip narcisistiniai – su kita dažnai kalbamasi kaip su savo atspindžiu, antrininke, bendrininke (arba paaiškėja, kad Giedrės Kazlauskaitės grafomane ir mažulė iš vaikų darželio yra tas pats asmuo). Aušra Kaziliūnaitė dedikuoja eilėraštį Aušrai Kaziliūnaitei. Rašytojos ir skaitytojos pozicijos susipina, ir kuri nors ima reikalauti bendraautorystės. Neretai abi. Toks literatūrinis susidvejinimas ypač būdingas Giedrės Kazlauskaitės „Heterų dainoms“ (2008). Čia, ant paskutinio viršelio su autorės nuotrauka, randu ir menamos skaitytojos portretą:
„Norėčiau parašyti romaną paruoštukų forma (…), kad po šimto metų jį rastų provincijos glūdumoje bręstanti hipochondriška paauglė, gal net mano reinkarnacija. Ji gyventų hermetiškame svajonių pasaulyje ir neskirtų fantazijos nuo realybės; perrašytų ir paskelbtų kaip savo (…). Mergaitė iš žemuomenės, kiekvieną emocinį svyravimą linkusi išbalansuoti maisto vartojimu ir netyčia patekusi į knygas – štai mano įsivaizduojama skaitytoja, kuriai norėčiau giedoti kone dovydiškas giesmes, malšindama su metais augantį jos skausmą“.
Tai įvyko. Rašoma ne istorijai, literatūrai, amžinybei, – o hipochondriškai paauglei. Savo reinkarnacijai. Noras rašyti ir yra kūrybos legitimacija – tam nereikia patvirtinimų „iš aukščiau“ ar vyresniųjų palaiminimo. Virginia Woolf „Savame kambaryje“ svarstė, kas atsitiktų, jei „Chlojė sutiktų Oliviją“ – kaip kūrybiškas ir aistringas judviejų santykis pakeistų vyrų suformuotą literatūrinę tradiciją. Pati Woolf tai ir parodė, parašydama „Orlando“. Iš didžių poetų aido išsivadavusios poetės pajunta galinčios kalbėti keliais skirtingais balsais, keisti gimines ir lytis, būti savo poezijoje tokios, kokios nori, o ne kokias jas norėtų matyti. Ir girdėti.
Laisvas, autoironiškas savo poetinio pasaulio konstravimas siejasi ir su atvirumu kitoms – nepoetiškoms – kalbos atmainoms. Laikraščių, skelbimų nuotrupos, kanceliarinės ar akademinės kalbos žargonas, rašteliai ant durų ir pastabos pažymių knygelėse susilieja į vieną šnekamosios kalbos srautą. Poetiškumą, kaip buities apnašų nepaliestą sielos kalbą, keičia trumpiniais, skaičiais, feisbuko frazėmis ir vitrinų iškabomis prisodrintas rašymas, kai žodžio reikšmė redukuojama iki ženklo:

čia visų valgyklų pavadinimas vienas
VALGYKLA
ir jei būčiau parduotuvė
aštuntą trisdešimt mieliau apsivogčiau pati

(Aušra Kaziliūnaitė, „dr. Mehmet Aziz Medical Service“)

Paveiktas vaizdų kultūros, rašymas darosi vizualesnis – ne tik grafine išraiška, fiksuojant paties rašto drabužį – diakritinius ženklus, bet ir kuriant įvaizdžius. Taip pat ir šiuolaikinės poetės įvaizdį. Jis smarkiai pasikeitė nuo išdidaus ir nepasiekiamo Achmatovos profilio, liudijančio poetės ir poezijos autonomiją, braižo unikalumą.
Dabartinės poetės – paskutinių viršelių merginos. Skirtingai nuo blizgių žurnalų modelių, poetės keliauja į knygos „užnugurį“ ir todėl turi didesnę veikimo laisvę. Jos pačios režisuoja situaciją ir kuria poetės portretą: Agnė Zagrakalytė įremia pistoletą į smilkinį žaisliniam zuikučiui; Ilzė Butkutė užsimerkia – ir išbalęs veidas tampa it tuščias popieriaus lapas; Aušra Kaziliūnaitė dėbso iš filmo kadro. A
utorės, kaip ir jų kuriama poezija, yra aplinkos dokumentai. Dar 1997 m. Neringa Abrutytė antrąją poezijos knygelę „iš pažintis“ pradėjo nuo savo tarptautinio studento pažymėjimo kopijos. Poetė? Parodyk pasą! 2003 m. „Neringos m.“ bohemiška autorės nuotrauka su autografu iš priešlapio išsiliejo į viršelį – bet tik rankų ir nugaros fragmentas. Nors ir narcizės, ištatuiravusios savo vardus ir parašus ant knygų, bet nemėgsta šiuolaikinės poetės „padoriai“ rodytis. Nori ne atrodyti, bet suaugti su knygos materija, visais ten esančiais žodžiais. Giedrės Kazlauskaitės „Heterų dainų“ viršelis išauga iš jos veido, kurio beveik nematyti – tik ryški margaspalvė skara, kaklas ir iš viršaus pro knygos kraštą žvelgianti akis. Toks poezijos knygų apipavidalinimas (nesvarbu, kieno sugalvotas) demonstruoja pakitusį autorės ir kūrybos santykį: poezija išauga iš poetės kūno ir biografijos – nors nėra jiems tapati. O gal atvirkščiai – kūnas ir biografija yra poezijos rezultatas. Taip atrodo žiūrint į Daivą Čepauskaitę su ąžuolo lapų vainiku – 2005 metų Poezijos pavasario laureatės titulas yra kūrybos rezultatas, ne priežastis.
Tai turbūt svarbiausias poetės portreto bruožas – poezija pirmiau! Ne tik kasdienybė veržiasi į eilėraščius, bet ir literatūra perrašo gyvenimą. Kai Giedra Radvilavičiūtė be jokių kabučių parašo, kad Alfonsas Andriuškevičius eina per lūžtantį ledą, ji Salomėjos Nėries rinkinio pavadinimą vėl paverčia tiesiog fraze. Bet grįžusi iš poezijos frazė „per lūžtantį ledą“ dar aidi atminty ir skaitytojas paliekamas ant plonyčio ledo tarp literatūros ir realybės (poezija, žinoma, pirmiau!). Nes ji – tai

Baltas dervišo apsiaustas,
besisukąs amžinai.
(Erika Drungytė)

Poetės portretas negali būt išbaigtas – jį nuolat perkuria nauji veidai ir balsai. Bet keli greiti štrichai iš „natūros“ (kuri iš tiesų yra kultūra!), t. y. šiemetinio almanacho, punktyriškai nužymės poetinės (savi)vaizduotės kaitą.
„Poezijos pavasario“ moterys – nuo vyriausios iki jauniausios – daugiabalsės, daugiabriaunės. Vyresnės išlaiko pagarbų atstumą, joms svarbu, kad „dvasios kaitrioji liepsna liepsnotų trapiuos kūno induos“ (Aldona Elena Puišytė). Kitaip atsiveria egzistencinė tuštuma, kai jautiesi „kaip ankštis, išlukštenta visų“ (Meilė Kudrauskaitė). Jos žino užkeikimus ir užkalbėjimus, kad suktųsi šis pasaulis. Poezija gimsta iš „palaiminto švytėjimo paprastos kasdienybės“ (Puišytė).
Viduriniokės nebando pagauti rilkiškų būties atspindžių daiktuose – galbūt dar per didelis atstumas. Tačiau jos atidžiai įsižiūri į „lietaus strazdanėles ant grindinio“ ir jaučiasi mažesnės už „mirštančias žoles“ (Ona Jautakė).
Skvarbus žvilgsnis lydimas aštriai pagaląstų žodžių: „jokios maldos – tik kraujo skudurėlis / ir lūpų pjūvis: nepalik manęs“ (Dovilė Zelčiūtė). Tai karta, kuri dar išlaiko tradicinius vyrų ir moterų vaidmenis, bet abejoja jų talpumu ir stabilumu. Kartais atrodo, kad poetės gyvena suspaustoje erdvėje ir jaučiasi kasdienybės eilinės: „kai rytais su savim nesisveikini / ir tik vardas iš patalo keliasi“ (Rita Makselytė); „bandau šypsotis tau / kreivu veidu / bandau būti gera / ir kepu / bulvinius blynus / pagal senovišką / močiutės receptą“ (Daiva Molytė-Lukauskienė).
Kuo toliau, tuo mažiau poetėms rūpi sprausti save į kokius nors rėmus – literatūrinius, socialinius, psichologinius. Nors jie dar yra, tačiau suasmeninti ir pritaikyti pagal autorės poreikius. Štai Sonata Paliulytė rašo sonetų ciklą „Sonatos sonetai“. Klasikinė forma, asmeninis turinys. Neringa Dangvydė atsigręžia į Rytus ir kuria eiles beveik neliesdama paviršių – todėl toks dažnas vyšnios žiedlapio motyvas.
Visų kartų poetės vengia politikos ir net pilietinės pozicijos deklaravimo – tai tikriausiai siejasi su privalomo sovietmečiu visuomeniškumo ir perdėm pakylėtos Sąjūdžio laikų retorikos atmetimu. Kol kas tarp mūsų poečių nepopuliari Adrienne Rich tipo laikysena, kai poetė kalba ir apie giliai asmeniškas, ir apie skaudžias politines realijas, neprarasdama gelmės ir savitumo. Gal tik pačios jauniausios nedalija poetinių patirčių į asmenines ir politines. Jų poetinė vaizduotė skleidžiasi ir viešoje, ir privačioje, ir virtualioje erdvėje:

Apsirengiu „matrioška“
Imu šokti ančiukų šokį
Laukiu, kol man iškvies greitąją
Arba neapsikentę
Suspardys nacionalistai
(Deimantė Bandzevičiūtė)

Dievas vis dar yra, bet jis uždarytas stiklainy su mėlynių uogienės likučiais – jo galiojimo laikas pasibaigęs (Laura Valaitytė). Todėl nuo žaibų apsaugos bučiniai, o ne „Marijos radijas“ (Rugilė Gaidukaitė).
Neapibendrinsiu gyvai tebekuriamo poetės portreto. Nes poetė išeina iš rėmų, paveikslo, teksto. Iš namų – į biblioteką, iš mokyklos – į gatvę, iš kūno – į knygą. Ir atvirkščiai. Kalbasi su savim ir kitom poetėm – kaip su savim:
buvai mano klausykla, lentyna
mano nušiurusiai knygaibuvai puslapiai mano raidėms
rašalas parkeriui

poezija yra tai
(Giedrė Kazlauskaitė)

 

Ramūnas Čičelis. Šiandienės lietuvių poezijos dėlionė

Skaityti

Paties šiuolaikiškiausio mokslo, kvantinės fizikos, specialistai žino taisyklę: bet kurio reiškinio stebėjimas priklauso nuo stebėtojo, todėl objektyvumas yra neįmanomas. Nešališkumo siekia tik „pagyvenusių” mokslų specialistai, tačiau taip ir lieka „it musę kandę”. Suprasdamas, kad almanacho, kurį laikote savo rankose, apžvalginiai tekstai reikalauja reprezentatyvumo (prašyta šia trumpa esė atstovauti skaitančiam ir rašančiam jaunimui), renkuosi netradicinį kelią, kuris, viliuosi, leis išvengti savo pozicijos primetimo, susireikšminimo ir visažinio pozos. Prieš kelis mėnesius Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, vyko poezijos vakaras, kuriame dalyvavo Kęstutis Navakas, Aidas Marčėnas ir Donaldas Kajokas. Diskusijų metu nuskambėjo tokia mintis: „prastą poetą pažinsi iš jo eilėraščių puikių pirmųjų eilučių“. Vis daugiau kritikų ir pačių kūrėjų šiuolaikinę lietuvių poeziją vadina „aukštos kokybės literatūra“, todėl skaitytojo teismui siūlau penkių autorių naujausių rinkinių eilėraščių pirmųjų eilučių dėlionę – gal tai padės suprasti, ar šių dienų ryškiausių lietuvių poetų kūryba palaiko „geros kokybės“ kartelę. O gal tik pirmosios eilutės vertos dėmesio, nes poetai prasti (jauniems juk reikia suabejoti)? Sąmoningai parinkau įvairių poetinių kartų atstovus, kad susidarytume ir tam tikrą įspūdį apie mūsų poezijos raidą, neprarasdami ryšio su dabartimi. Taigi:

Justino Marcinkevičiaus „Eilėraščiai“: Iš tolo atplaukia // Dar gyvi. Dar mato tie langai // Kai vieną rytą pro gryčios langą // Ten sniego dabar sulig vartais // Kai, motule mano, // dabar su Nemunu gilyn // Burna neiškalbėta. // Sunkus ruduo, sunkus ruduo – // Pasigailėjimo rudens laukams, // Už medžių parke slapstėsi ruduo. // nežinodamas tartum žinodamas // Atūžia žolė žeme // Žaluma nedrąsi dar – // Dabar nepasiremsi kaip lazda. // Vieno kelio keleivis. // Kaip raudotojos eina laukais // Žmogus ir žemė vakaro žiede. // Tos kalvos švietė kaip bažnyčios // Medum ir bitėm apsunkus liepa, // Po vasaros atvėstančia kakta. // ta žemė // Kai mes atsibudom, // Laukai gražiai sugulę, // Tai ir yra mes. // giliai // Jis dar turėjo žodžių, // Teisinga yra tavo sena šviesa. // Virš girių nušvinta // Šventumas iš žemės. // kurie čia esate visi gyvi // Su ta gėle per žemę bėgti. // tada kaip niekada buvau // Pašauk ramybę man: pavargo rankos, // Dabar aš protingesnis jau esu // Čia būta mano lūpų ir akių. // lašai tamsoj šnibždėjosi su lapais // – apgraibomis, prie šuli
nio seno pasilenkiau // rudens gailumu // Lakstė po kaimus // Kai džiaugsmo diena su liūdesio vakaru šoka: // Diena atrištom akim. // iš po tamsybių keltis ir kilti // gyvenimas vejas mane // Baltą gėlę išauginsim, baltą gėlę. // Pieva, motinos pilnoji! Pasimelsk // Tolyn į žemės vakarą, gilyn į žodžio duobę. // Ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta. // Svaiginančiai kvepia ruduo, // Žinoma, jis tiktai čia, kur yra. Jis neturi fantazijos, // aš taip nemoku // kai tik atšilo ir išginiau // nežinau net jo vardo.

Donaldo Kajoko „Sąskambiai: 1 + 2“: jau niekur nebeinu iš sodo sėdžiu // ar mane sapnuosi? Būtinai // jie slenka gedėdami gieda ir ieško // šituos namuos dar mano negyventa // ir iš mūs nesulaukęs stebuklo // ak, ir aš jau galvojau jog viską mačiau // kažkas manau turėtų šiuo šlaitu // kanarėlės mes tik kanarėlės // kažkas pasimeldė matyt ir už mane // tarytum rožės // koks mėlynas vakaro sniegas // vasaris trumpas mėnuo nesuspėsiu // kurgi tos naktys o vienišoji // manęs jau sningant neįleido į namus // tokią gilią tokią šaltą žiemą // ramiai taip ramiai // sargyba sumušė mane ir išmetė už vartų // – kaip sninga kaip pusto // praeik pro šalį – tai apleistas sodas // – ką kužda dabar tau dvasia // – tu pamirši mane tu pamirši mane tu pamirši // ir vis tiek niekuomet jau nebuvo gražiau // Iš gležnų žiedų šaltinio // dėkok už dieną tarsi tau sutvertą // tik strazdanota piemenaitė pievoj // ko mes čia ieškome ko mes // lengva nesustyguota gaudžia // sakai ten buvo lubinai numėlę // ei liadum runo ilgės ride lygo // sunkus pasirinkimas // lyg pavartę papirusą dievišką // kaip lengva čia nugrimzt į gilų // sugrįšim į bendrąją menę // tai buvo didis miestas sostinė į ją // vien gėlės yra išmintingos: // vidury lauko – žiedas aguonos // visi daiktai yra tavo atspindys // ak, tai vien tik jutimai apgaulūs // šiek tiek buvau // O, kaip toli nuėjau per dieną – // visai kitaip visai kitaip // pamiškė, uodai virš kelio // pasėdėjo pakilo nuėjo // štai vakaras ateina, jus aplanko // plaukuose jos raudonas raudonas // vienatvė graži // gelsvi ir sodrūs tie mirties žiedai – // dabar paklausyk: ten priklydęs paskendęs // …klegėdami išniro jie iš vėjo // ir kai pro kapo kauburėlį nešė laivė // aš ne į ten tikriausiai nuėjau // mirksnis prieš patekant saulei tikriausiai jis Dievo // – alksni dangau, akmenie, // Sutema nuo miško kyla… // neištversiu meile mano neištversiu // mano sapno sode tyliai lyja // stiprybe mano vos tik tu mirei // rugpjūtis artinas ruduo // – o po to? // ir jei tu gyvenai ne taip kaip leista // parveski vedly mane šiuo keliu // kažkas praėjo prieblandoj prie lango // aš numirsiu tarp mirtų // patylėki mintie už visus, leisk.

Aido Marčėno „Dievų taupyklės“ skyrius „Kvėpuok mano paukščiais“:
tau, kuri vis neturi laiko, // ir netgi dabar, kai jau dvelkia // kol dar menu labiau nei užmiršau, // kur baigias gatvė, kur stotelė, // gulom tarp mirštančių gėlių // dzeržinskio stotelėje kirtį // parvertęs tris ar keturis stabus, // pro Sabadą, Barborą ar kasas // ne duona, // kaip ieškančio teisybės anonimo // labas, brangioji, toli tu, gegužis // Nebebus po galais štai nusidaužiau mažąjį kojos pirštą // siela sunkioji! // ir vis tiek pasisėmei, // iš ryto pliaupė, vakarop nušvito, II pasaulis baigės vėl, // poete didis, sveiks! ir kas ten žino, // diena praėjo, dar viena // negarsiai negarsiai negarsiai // Trakli, Georgai, mano jaunystės poete, // iš džiaugsmo ir skausmo // jums, tik mano raidėse galintiems būti // ne pirmą, ne paskutinį // nesuprantu jos; ir ji // sakyčiau Atėnės //
poete, vertas išmanančių pagarbos, // „visai tokia pati, // slapta // daryk ką privalai // kur žiūri žiūrėki dairos // jei ne menami ragai tie, // šešėliais virto grotų dryžiai, // gyvybė; kiek užsimiegojus, // šįkart Medžiuškėse Palūšės // nežinia, kaip ten pragaras rojus, // ir tu, kuriuo didžiuojuosi ne mažiau // nei saulės, anei mėnulio – // kol skleidžias medžiai ūkanoti.

Rimvydo Stankevičiaus „Patys paprasčiausi burtažodžiai“: Kaip atvėsint tuos pirštus, // Vienas poetas mane pamokino // Ar tamsos bijaisi, ar laikrodžio dygsnių? // Ar labai pavargai? // Iš atminties tarpeklių // Degei už tris, mušei kraujin už tris, // Įgijus šiek tiek muzikalumo, perpratus // Jauno vėjo lavonas turgaus aikštėj gulėjo // Ar ne juokinga suvokti, kas tvyro // Ačiū už mažos mergaitės maldą (kurios tam laike dar nepažįstu) // Eikš ant rankų – // Sakėt, jų // Iki saldaus maudulio strėnose, iki širdies // Minkštapilvės, gleivėtos žvakės // Vien atšiaurios juodažiedės žolės… // Kitados dar gebėdavau save tapatinti // Plaukai – Samsono, // Lyg per didžiausią sniegkritį // Man patinka. // Per žvilgsnį įtraukiu – // 1. Mano senelis mokėjo // Nuo to laiko, kai supratau, kad visa // Kada nors ir tave išdraskys ledonešis – // Kas metai // Jaučiuos pašalinis. Buria visi palinkę, // Tau bepigu – viskas tau sudiktuota. // Laikas – šarka vagilė – // Net ir šis medis lyg Nojaus laivas // Kartą po tavimi teko mirti. // Mano motinos tėvo tėvas // Tiek daug jau esu parašęs, kad retsykiais // Aš laukiu traukinio iš Pirčiupių į Pirčiupius – // Iš tavęs kuokštas – // Velnio ruduo. Velnio bulviakasis. // Manai, primynei mane kulnu, // Mergaite, neik iš namų šiąnakt // Sakoma, gamtoje nulio nėra. // Čia – ne ta vieta, // Viens, ir rausta šermukšnio ragana. // 1. Jei ne tie keli puslapiai, // Jis šiandien nesikalba——-// Mano pirštuos jau gęsta šviesos.

Donato Petrošiaus „Aoristas“: Niekas čia nebeprisimena pergalių mano // Jau buvau patikėjęs kad nėra jokio Buddhos prado // dabar kai jau sužinojau kas naktimis išslapsto // Tai kaip čia dabar yra – tiek stoviu eilėse bet nebepailsiu // Naktį, kurią išsimiegi giliai ir vėl rytas aiškyn akyse // Braukiu nuo sienų visus ženklus, žyminčius, // Kai supratau, kad mane išrašo lauk iš Rojaus, // prapuolė selekcininkai slapta daiginę vienos // žemės paviršius apipintas // samdytu arkliu pririšę prie vežimo vedam bulių // jei būčiau bajorų kilmės ar bent // vaikštai galvą užvertęs o // iš pradžių nieko // vėl pjaunu kalną vėl pernakt nemiegojęs // vėl skaldau malkas ir vėl delnus atmušu // o dovanų karalius tąsyk buvo miręs // Man pasirodė, kad labai tolima praeitis ir labai // baltame stačiakampyje tuštuma yra // Viena diena vienas reikalas vienas // Sienose saulės šakų // kai prisieina kažką gyvenime // greit jau nebebus į ką atsispindėti daiktams – II reportažas iš įvykio vietos – taip ir nebuvo – // virtuvėje gūsis iškalė langą // kuplūs medžiai traukia // visa ką užčiuopiau // įsisapnuodavau kad kasdien // poezija yra tokia veikla // vieni // atsikandau senosios architektūros // gerai būtų pūga // kalbant apie beribius // kai taip įtikinamai žaibuoja // sėdžiu ant vandens // vaikšto laukais kažką // kas vakarą grįžta būriais iš savo žygių ir // ir tikrai – kai pakyli lėktuvu // nesuk galvos tai tik // nėra blogo oro yra // dar viena raudona saulės moneta // rytas keičia naktį prekijai // bet ir dienos išpuolė tarsi oro // Buitis // Kas būtų miestas // Jei paleisi į sieną sniego gniūžtę – ji neatšoks // Jei vynas nesvaigina – ženklas –jūs abu subrendę lygiai // Negauni nieko – reiškia gauni tiek, kiek nusipelnęs // Tokia gera pradžia, o nematyti galo // Tuoj ir vasara baigsis tuoj baigsis tuoj vasara va——// Vėl kaip pernai jis baigsis vėl laikas šis baigsis jau tuoj // Be laikrodžių spėliosim aikščių amžius mus užklups // Labas vakaras širdys jūs beldžiat kažką savo morzės kalba // Vėl nesipildo eilės // Slėpei // Man // Iš sapno nelaisvės // Kažkas // Ir debesis // Tau ko // nebus jau nieko tu sakai ir aš šventai tikiu nebus // siluetai ant tilto ja
u temo // kas buvo // Neišprotėsiu – tai paveldima. Taip, kiekvieną žiemą // Tėvų kalba tau suteikė kartojimo kreditą // aš esu prieš tuos kurie į sniegą gesina į pačiūžas įsipjautą pirštą // iš A2 auditorijos per pūgą // klausausi šventinės paguodos radijo programos // Tarę – Netikintiems nėra į ką žiūrėti – leidome // gera forma // nepasislėpsi jokioje atsarginėje // kai Vakaris nuo žuvėdrų ims // kaip čia viskas atrodo nauja kopiant kopos šlaitu // bėk kiek kojos neša // lietaus gatvėse į rudenį susitinki daugiau // dangus yra aukščiau negu atrodė // kam man tie žodžiai // pasaulis yra // juodosios žvaigždės yra juodos – niūnuodavai – // vos tik atleidi vadžias nuo savo // pasakoju sau be // vėjus rodo tavo biologinis // pramokau // kokie dideli // apsivelki seną raštuotą megztinį // laidos laikas jau eina // Galų gale esu laisvas // nežinau kiek jau metų prabėgo nes nežinau // kai pradėjau kalbėti tiksliau // Kol nežinojai nė vieno savo // tranzuojant per lietų ir // Iš kur tu toks tikras, kad Dievas yra // gali iki išnaktų pjaustyti tapetus // niekam nerūpi tavo tiesa tiesiog // ar tikrai kiekviena banga yra nauja // Dievas nutvėrė // Nesu aklas todėl // paklausk manęs // žinau kas pavogė mūsų dviratį // Pirmasis mano šuo buvo rudas ir // …tada mes nusprendėme, kad jau laikas // Į zoną tada patekau tik todėl, kad buvau // Kaip čia taip yra: XX amžiaus pabaigoje // Jei tik pasitaiko susėsti pietauti // niekada pats negyvenai bohemiško gyvenimo // pirmiausia jis suplėšė į smulkius // vaikščiodavai į nacionalinę biblioteką // pasirink per aukštą // Įpusėja 2006, baigiasi dar vienas ketverių metų ciklas. // Kada tavo kaltė mažesnė ar kai sapnuoji ar kai miegodamas.

 

Poezijos pavasario programa

Poezijos pavasario apdovanojimai

 

Poezijos pavasario svečiai

Marián Milčák (Slovakija)

Mariánas Milčákas – slovakų poetas, literatūros kritikas. Gimė 1960 m. Išleido poezijos rinkinius „Keliamieji metai“ (Priestupný rok, 1989), „Tikros žvaigždės“ (Pevné hvezdy, 1992), „Marmuro menė“ (Mramorová sieň, 1992), „Sodrumas“ (Plnost’, 1993), „Paslėpta daina“ (Skrytá pieseň, 1995), „Moterys, pietaujančios su mirusiuoju“ (Ženy obedujúce s mŕtvym, 2000), „Septintoji miego knyga“ (Siedma kniha spánku, 2006), literatūrologinę studiją „Apie poetinio teksto nesuprantamumą“ (2004). Verčia lenkų poeziją (Cz. Miłoszą, Z. Herbertą), dėsto Košicės universitete. Gyvena Levočos mieste, rytų Slovakijoje.

Eilėraščius vertė Vytas Dekšnys

Marta Świderska-Pelinko (Lenkija)

Gimė Katovicuose. Gyvena ir kuria Žešuve. Lenkijos literatų sąjungos (ZLP) Zešuvo skyriaus pirmininkė. Rašo literatūros kritikos straipsnius, verčia slovakų literatūrą. Išleido poezijos rinkinius „Sustabdytas laikas“ (Zatrzymany czas, 1996), „Refleksijos“ (Refleksje, 2006), keturių romanų autorė: „Skausmo labirinte“ (W labiryncie bólu, 2003), „Edeno klajonių skonis“ (Tulaczy smok Edenu, 2007), ,,Už lietaus durų“ (Za drzwiami deszczu, 2010). Daugelio regioninių literatūros premijų laureatė.

Eilėraščius vertė Vytas Dekšnys

Rūta Mežavilka (Latvija)

Rūta Mežavilka gimė 1971 m. Rygoje. Baigė J. Rozentalio meno mokyklą, Latvijos meno akademiją (mokėsi grafikos), studijavo scenografiją bei kino ir vaizdo režisūrą. Dirbo piešimo mokytoja, animatore, kompiuterių grafike, maketuotoja. Latvijos spaudoje publikuojami Rūtos Mežavilkos eilėraščiai, proza, pjesės. 2005 m. išėjo eilėraščių rinkinys „Kasdieniai gyvenimai“. Teatre pastatyti spektakliai pagal jos pjeses: „Geltonas angelas suglaustais sparnais“, „Stiprus šiaurvakarių vėjas“ („Ein starker Nordwestwind“ 2003 m. Berlyne). Poetė sako, kad visi jos eilėraščiai yra atėję iš realybės, jie – momentinės realybės nuotraukos, eskizų galerija: „Daugiau tikrovės, mažiau mezginukų.“

Eilėraščius vertė Erika Drungytė

Marijana Kijanovska (Ukraina)

Marijana Kijanovska (Маріанна Кіяновська, g. 1973) – ukrainiečių poetė, vertėja, literatūrologė ir kritikė. Išleido poezijos rinkinius „Inkarnacija“ (1997), „Sonetų vainikai“ (1999), „Mitoraščiai“ (2000), „Meilė ir karas“ (kartu su Marjana Savka, 2002), „Adomo knyga“ (2004), „įprasta kalba“ (2005), „Siek tiek kasdieniška“ (2008), apsakymų knygą „Takelis palei upę“ (2008) ir daugiau kaip 30 publikacijų literatūros leidiniuose. M. Kijanovskos eilėraščiai versti į anglų, lenkų, slovėnų, baltarusių, rusų, serbų kalbas. Verčia lenkų ir slovėnų poeziją.

Eilėraščius vertė Vytas Dekšnys

Roman Honet (Lenkija)

Romanas Honetas – lenkų poetas. Gimė 1974 m. 1995-2008 m. redagavo literatūros ir meno žurnalą „Studium“. Penkių poezijos rinkinių autorius: „Alicija“ (1996), „Keliausi, sūnau, j pragarą“ (Pójdziesz synu do piekła, 1998), „Širdis“ (Serce, 2002), „Žaisk“ (Baw się, 2008), nominuotas prestižinėms „Nikės“, žurnalo Polityka Paso ir Silezijaus literatūros premijoms, „Manoji“ (Moja, 2008). Krokuvos Jogailaicių universitete dėsto kūrybinį rašymą. Gyvena Krokuvoje.

Eilėraščius vertė Vytas Dekšnys

Radovan Brenkus (Slovakija)

Radovanas Brenkus gimė 1974 m. Bardejovo mieste šiaurės rytų Slovakijoje. Baigė matematikos ir fizikos studijas Košicės Jozefo Šafariko universitete. Dirbo mokytoju, vėliau – Slovakijos MA Eksperimentinės fizikos instituto specialistas. Įkūrė leidyklą „Pectus“, redaguoja literatūros žurnalą „Dotyky“, rašo literatūros kritikos straipsnius, dalyvauja Slovakijos radijo laidose. Jo eilėraščių išversta į anglų, lenkų, rusų, ukrainiečių, bulgarų kalbas. Išleido keturis eilėraščių rinkinius: „Mirusiųjų eisena“ (Pochod mŕtvych, 1997), „Rekviem dulkėse“ (Rekviem v prachu, 2002), „Romansas su žaltvyksle“ (Romanca s bludičkou, 2005), „Dūmai iš šešėlių karalystės“ (Dym z ríše tieňov, 2009) bei apsakymų rinkinį „Pragaro sugrįžimai“ (Návraty pekla, 2005).

Eilėraščius vertė Vytas Dekšnys

Georgi Lobžanidze (Gruzija)

Georgi Lobžanidze – gruzinų poetas, vertėjas. Gimė 1974 m. Chašuryje. Po orientlistikos studijų Tbilisio universitete – Teherano universiteto (Iranas) teologijos fakulteto religijos ir mistikos istorijos aspirantūra. Apsigynė disertaciją „Jėzus ir Marija Korane“. Išleido tris eilėraščių knygas, į gruzinų kalbą išvertė Koraną, daugelio arabų ir persų klasikų bei šiuolaikinių poetų eilėraščius. Dirba Tbilisio universitete arabų kalbos ir literatūros dėstytoju, vadova
uja „Kaukazo namuose“ įsikūrusiam islamo kultūros mokymosi centrui. 2007 m. pelnė Irano premiją „Metų knyga“ už geriausią Korano vertimą, 2008 m. – Sabos premiją už geriausią vertimų knygą.

Eilėraščius vertė Jonas Liniauskas ir Irina Jermakova

Arno Kamenisch (Šveicarija)

Arno Camenischas gimė 1978 m. Tavanasoje, Graubiundeno kantone, Šveicarijoje. Jis rašo poeziją, prozą ir dramas vokiečių bei retoromanų (Surselvos tarme) kalbomis. Rašytojas studijavo Šveicarijos literatūros institute Bylyje. 2005 m. retoromanų kalba išleistas pirmasis romanas „Ernestas ir kiti melai“ (Ernesto ed autras manzegnas).
2009 m. vokiečių ir retoromanų kalbomis pasirodė jo prozos knyga „Sez Ner“, 2010 m. – naujausia knyga „Už geležinkelio stoties“ (Hinter dem Bahnhof). Už „Sez Ner“ autorius apdovanotas Ciuricho kantono banko Schillerio premija ir Berno kantono literatūros premija; ši knyga taip pat buvo įtraukta į Rauriso literatūros premijos trumpąjį sąrašą. Camenischas yra pelnęs Graubiundeno kantono skatinamąją premiją (2010) ir Retoromanų literatūros dienų publikos premiją (2003).

Eilėraščius vertė Laurynas Katkus

 

Poezijos pavasario konferencija

Eugenijus Ališanka. Armija be atpažinimo ženklų

Ramutė Dragenytė. Didelis, mažas, mažesnis

Regimantas Tamošaitis. Poezijos pseudomorfozė

 

Poezijos pavasario kronika

Literatūra ir menas

Astrida Petraitytė. Tradicinio Poezijos pavasario netradicinės akimirkos

Kornelijus Platelis. Pavasaris Tolminkiemyje

Ričardas Šileika. Alyvos žydėjo be panikos ir be pašalinių neigiamų poveikių

Ieva Gudmonaitė. Dar kartą apie poeziją ir jos pavasarį

Poezijos pavasaris – 2011. Atidarymas (LRT)

Poezijos pavasaris – 2011. Pabaigos vakaras (LRT)

 

Svečių vakaras Europos parke

 

Skaitymai “Ant laktos” Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto kieme

 

Aidas Marčėnas Užupio kavinėje

 

Sara Poisson Ignalinos bibliotekoje

 

Ernestas Noreika Salovartėje<

 

Parengė B. G.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *