Rašytojai – gydytojams. Antanas Šimkus

Saulėtai

Koridoriaus gale langas. Saulė pro jį grindyse iškerta nelygų stačiakampį. Jis slenka gerą pusdienį nuo vienos sienos prie kitos. Visi, kurie eina tuo blizgiu linoleumu, kažkodėl stengiasi tos švytinčios geometrinės formos išvengti. Aš irgi. Ne todėl, kad nemėgčiau šviesos.

Tiesiog ligoninėje tokia akinanti šviesa pernelyg primena operacinę. Sakyčiau, ta blizgi saulė kontrastuoja su daugelio čia esančiųjų savijauta. Jos spinduliai pernelyg aitrūs.

Moteris iš trys šimtai penkiasdešimt šeštosios prisidengia akis. Iš koridoriaus gelmės atskrieja metalinis seselės: „O kur jūs einate? Ar gydytojas leido?“ Moteris atsidūsta. Jos akis prikausčiusi ta švytinti dėmė ant koridoriaus grindų.

„Jums dar negalima! Ar girdite? Negalima!“ – klausia seselės balsas dar kartą.

Moteris linkteli, apsisuka, ir lėtai, vilkdama koją grįžta į palatą. Pro praviras duris girdėti dejonė. Ją užgožia dundesys ir žvangėjimas. Seselė įstumia vežimėlį su tvarsliava ir vaistais į trys šimtai penkiasdešimt šeštąją. Durys trinkteli. Stipriai. Taip, kaip šiandien šviečia saulė.

„Sūneli, ar gali atsukti vandens butelį?“ – rusiškai klausia senutė. Žinoma, galiu. Atsuku, įpilu į stiklinę, paduodu.

Atsigeria. „Ačiū tau, sūneli. O maniškio nebėra. Prieš dvidešimt metų gatvėje kažkas… Naktį paskambino iš policijos. Pranešė. Liepė atvažiuoti atpažinimui. Iki šiol nežinome – kas. Ir liudininko telefono numerio nedavė. O mes tik atsidėkoti norėjome.“ Senutė šią istoriją pasakoja jau trečią kartą per mūsų pažinties laiką. Ir kiekvienąsyk tas „sūneli…“ Kažkas viduje virpteli. Lyg atvertų duris į dar nežinomą kelionę… Išeidamas linkteliu. Nebyliai žvilgsniu atsisveikina ir su manimi. Ir su manimi.

Koridoriuje netaisyklingas stačiakampis gerokai pasislinkęs nuo sienos į vidurį. Ryškus ryškus. Iki skausmo. Būčiau mažesnis – atsisėsčiau ir verkčiau. Kol kas nors neprieitų ir neišsivestų. Ne… Pasuku galvą – tamsiajame koridoriaus gale juda siluetai. Man atrodo, kad kažkas iš toli sveikinasi modamas ranka… Einu.

„O kas jūs toks?.. Ai, sūnus?.. Na tada – užeikite“. Gydytojo kabinete – nučiurę baldai, balkšva pilkuma, net ir paties daktaro chalatas – nenusakomos šviesios spalvos. Veidas nuvargęs, nuvargintas. Klausinėju, nelabai rišliai. Jis man atsakinėja. Aiškiai. Konkrečiai. Tiksliai. Chirurgas. „Taip, teks pjauti. Tokia liga. Nieko pažadėti negaliu.“ Atsistoja, pokalbis baigtas. „O ką darysi?..“ – sako. Su užuojauta. Ir tie žodžiai nesvarbūs, galėtų sakyti ir „šįryt šviečia saulė“, bet pasako taip, tarsi uždėtų ranką ant peties. Tarsi sakytų. Laikykis.

Vėl koridoriuje. Švyti viskas taip saulėtai. Sau. Lėtai.

Šįryt saulė šviečia. Šįryt šviečia. Kažkas jau taip sakė. Tiksliai.

Prisimenu, kad norėjau duoti kupiūrą. Pamiršau. Taip ir liko. Trumpam kovoju su noru pasiversti vabalu ir gulėti ant to blizgaus linoleumo, kol ištrėkš kieno nors nepastabus batas ar šlepetė. Ir kada aš išmoksiu gyventi kaip žmogus?.. Neišmoksi, sūneli, jei iki šiol neišmokai… Kupiūra pavirsta didele žarija… Atnešiu tokio raudonumo gėlių, jei tik rasiu. Daug daug žiedų, ir mėtysiu ant to blizgaus linoleumo, mėtysiu, kad neberėžtų akių, kad galėčiau žiūrėti kiekvienam į veidą nesigėdydamas…

Sakė, kad operacija rytoj. Taip parašyta mobiliojo ekranėlyje. Visą pavakarę griaudėjo. Ką tik prapliupo lyti. Teškenimas. Sutemos. Ir žibantis telefono skydelis. Jonvabalis. Telefonvabalis. Parašiau. Viskas bus gerai. Nes aš žinau, kad kitaip nebūna. Nes be tavęs nebūtų manęs.

Lietaus drėgmė po truputį garuoja nuo palangių. Alsavimas normalus. Lašelinė kapsi. Eilėje – jau kita pastatyta. Polietileninis maišelis traukiant vandens butelį šiugžda pernelyg garsiai. Nuo to čežėjimo, rodos, sueižės sienos ir visas tas dienų dienas slėgęs netikrumas. Liks tiktai netaisyklingas stačiakampis, saulės išbraižytas pro koridoriaus langą.

„Šiandien karštis gali ir neatslūgti.“ – girdžiu sakant kažką balkšvu chalatu. – „Bet jūs nesijaudinkite. Viskas pavyko.“ Pavyko. Man skambina. Išeinu iš palatos.

„Na? Kaip ten?“ – girdžiu klausiant. „Gerai, dabar miega. Dar miegos porą valandų.“ – girdžiu save sakant. Ir pasižiūriu į šviesos lopinį ant grindų. Jo plotas po truputį auga.

„Kieno, kieno plotas?“ – perklausia manęs. Nuraminu pašnekovą ir baigiu pokalbį. Einu arčiau, saulė plieskia. Vis stipriau ir stipriau. Žengiu į plotą. Jaučiu, kaip mane įtraukia. Ir aš jau nieko nebegaliu padaryti. Jau nieko.

„Ei, atsimerk!“

Ką?

„Atsimerk, sakau!“

Atsimerkiu. Prie manęs palinkęs gydytojas – žvelgia tiriamai. Paskui padrąsinamai šypteli. Nieko nesakęs išeina.

Aiškiai regiu, kaip vos uždaręs duris, jis koridoriumi pasuka ten, kur ant grindų nubrėžta ryški netaisyklinga geometrinė figūra. Eina link jos.

Saulėtai.

Sau. Lėtai.

Tai – vienintelis žodis, kurį, perskėlęs į dvi dalis, norėjau tau ištarti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *