Rašytojai – gydytojams. Irena Aleksaitė

Pranešimas, skaitytas 2016 m. spalio 3d. per vertėjų dienos iškilmes ir Šv. Jeronimo premijų įteikimo ceremoniją.

LIETUVIŲ ASKETAS JERONIMAS – VERTĖJAS, TURĖJĘS PROBLEMŲ DĖL RAGŲ

 Pirmiausia apie lietuvišką Jeronimo kilmę. Ją nepaneigiamai liudija jo vardas ir pavardė. Tikrasis vardas – Jarys, arba Jerys (kaip Gabrys, gūbrys, žėrįs – būtent nuo šio žodžio kilo Jerio vardas: lietuvišką jery prancūziškai skaitome žeri, angliškai džeri, mat Jeronimo tėvai norėjo vaikui negirdėto, nepaprasto vardo). Ūgtelėjusiam Džeriui tas vardas pasirodė nepakankamai skambus ir ne gana tarptautiškas, tad vėliau, pramokęs graikų kalbos, paėmė vieną žodį, kuris skambėjo panašiai kaip jo vardas ir turėjo gilią prasmę: hieros – šventas, dar pridėjo kitą: onoma – vardas. Dabar jo vardas skambėjo iškilniai, prasmingai ir nebuvo nutolęs nuo lietuviškų šaknų. Pavardė Asketas – tai sulotynėjusi lietuviškos frazės „aš kietas“ forma. Išversti Bibliją – nemenka užduotis, tad Jeronimas kelerius metus, ruošdamasis tam darbui, visiems ir sau pačiam kartojo: aš kietas, aš galiu, aš kietas.

Anot „Šventųjų gyvenimo“, šventasis Jeronimas (347–420) gimė Stridone, turtingų miestiečių šeimoje. Šiaip tokio miestelio nėra, todėl istorikai ginčijasi dėl jo buvimo vietos. Vieni teigia, kad jis buvęs prie Akvilėjos, kiti – Dalmatijoje. Jie gali ginčytis kiek tinkami, bet iš tikrųjų tas miestelis buvęs Lietuvoje, ant Stridinio upelės kranto (ji teka per dab. Raudėnus, Šiaulių raj.). Jerys (Džeris) troško mokslo ir meno, tad 12 metų buvo pasiųstas į Romą, kur mokėsi pas garsų filosofą Donatą. Beje, Donatas irgi buvo lietuvis, kilęs iš Dotnuvos. Jis buvo ne tik filosofas, bet ir pedagogas, sukūrė lotynų kalbos gramatiką (matyt, jis buvo ir pirmasis redaktorius, nes dažnokai išeidavo į baltas lankas), dar muzikavo, kitus mokė muzikos, o savo vardą gavo todėl, kad mokydamas kitus skambinti gamas vis kartodavo: pirmoji – do nata… do nata…

Romoje Džeris susipažino su lotynų klasikais (vienas jų buvo Tomas) ir gavo puikų literatūrinį išsilavinimą. Kai kurie biografai tvirtina, kad jis tuo metu gyvenęs nerūpestingai kaip ir visa Romos jaunuomenė. Nors tėvų auklėtas krikščioniškai (tai liudija, kad krikščionybė Lietuvoje paplito gerokai anksčiau, nei tvirtina istorikai), tačiau to meto papročiu buvo nekrikštytas. Matyt, anais laikais pagonybė ir krikščionybė buvo taip persipynusios, kad neatskirsi, ir žmonės prie krikščionių ar pagonių prisiskirdavę formaliai – kam kuris žodis buvęs gražesnis.

Jau turėdamas 20 metų jis susižavėjo Romos krikščionių gyvenimu ir sekmadieniais ėmė uoliai lankyti Romos katakombas. Popiežiaus Silverijaus buvo pakrikštytas. Nėra tikslių duomenų, kad Silverijus irgi buvęs lietuvis, nors Lietuvoje pilna šios šaknies hidronimų – Sylys, Silvinas ir t. t. Lietuviškų hidronimų šaknis sil- yra labai archaiška, turinti atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose: vokiečių Silentijos, italų Silio, ispanų Silo upės ir t. t. Šių vandenvardžių šaknis sil- siejama ir su senųjų islandų sil – ramus, tykus upės plotas, viduriniosios vokiečių žemaičių kalba sil – užtvanka, anglosaksų siolop – ežeras, viduriečių airių silid – varva, teka. Geografija apima pusę pasaulio, todėl negalime vienareikšmiškai tvirtinti, kad Silverijus buvęs lietuvis, bet, galimas daiktas, kad šaknis sil- taip plačiai išplito todėl, jog senovėje lietuviai gyvenę visame pasaulyje, todėl jie ne pabėgo iš Romos, vedini Palemono, o tiesiog niekur nebėgo, liko gyventi kur gyvenę.

Jeronimas, norėdamas išvengti palaido Romos gyvenimo, išvyko į Galiją ir apsistojo Triere. 373 m. jis grįžo į Italiją ir Akvilėjoje subūrė religinę bendruomenę, kuri tuoj iširo. Tada Jeronimas išvyko į Rytus ir 374 m. apsistojo Antiochijoje pas savo studijų draugą Evagrijų. Tasai irgi buvo lietuvių kilmės – juk lietuvis lietuvį visada supras ir padės. Jo kilmę liudija daugybė lietuviškų hidronimų – Jievinės upė (Vilkija), Jievaraistis (prie Zapyškio), Jievelės pieva (Giedraičiai, Degučiai), Jievyno pieva (Raudondvaris), Jievytės pieva (Subačius, Ramygala, Pandėlys) ir t. t. Legendos teigia, kad pas tą Evagrijų Jeronimas susapnavęs Kristų, kuris priekaištavo, kad tasai esąs daugiau Cicerono negu Jo sekėjas. Lietuvišką Kristaus kilmę įrodyti nelengva, bet, mano galva, jo vardas kilęs iš grynai lietuviško žodžio „krištolas“ – čia ir prasmė atitinka, juk sakoma – krištolinio tyrumo žmogus. Na, šiandien tokį žmogų Lietuvoje rasti nelengva, bet juk kalbame apie senovę, kai dar nebuvo Seimo.

Tad Jeronimas pasitraukė į tyrus ir atsidėjo asketiškam (t. y. kietam) gyvenimui. Kad geriau suprastų šventąjį raštą, išmoko hebrajų kalbą. 379 m. atvyko į Nikėją ir tapo Šv. Grigaliaus Nazianziečio mokiniu. Dėl Nazianzo – tas miestas išties buvo Nikėjoje, bet Grigalius – gryniausias lietuvis. Grygališkė (Šilutės raj.), Grigaliūnai (Švenčionių raj.), Grigiškė (Ignalinos raj.), Vilniaus  Grigiškės – tai vis kaimai ir miesteliai, kuriuose gyveno Grigaliai. Pas Grigalių Jeronimas išmoko graikų kalbą – štai tada jis ir tapo tikru Jeronimu. Būtent Nikėjoje jam kilo mintis parašyti savo laiko Bažnyčios istoriją. 382 m. Salamino vyskupas šventasis Epifanijus vyko į Romą. Epifanijus irgi buvo lietuvis, mat jo gimtasis kaimas – Erkšva Skuodo raj. Labai ilgai reikėtų aiškinti, kaip Erkšva virto Epifanijumi, bet visa tai randame dokumentuose, tad dėl to nekyla jokių abejonių. Kartu Epifanijus pasiėmė ir Jeronimą. Sostinėje Jeronimas propagavo vienuolišką gyvenimą, subūrė asketų bendruomenę, kuriai priklausė daug kilmingų moterų, irgi norėjusių būti kietomis. Jis net buvo apkaltintas dėl vienos moters, nepakėlusios asketinių apribojimų, mirties. Nelengva, oi nelengva apaštalauti tarp Romos aristokračių! Tada jo gyvenime atsirado ragai. Viena vertus, patirtis skaudi, kita vertus, pagonybėje ragai – vyriškos galios, stiprumo simbolis. Lietuviai tokie!

Popiežius Damasas pavedė Jeronimui peržiūrėti ir pataisyti lotyniškąjį Evangelijų tekstą. Popiežiaus senelis lietuvis be galo mėgo groti dambreliu – iš čia jų pavardė. Tuo metu kilo nepasitenkinimas dėl Jeronimo apaštalavimo Romos moterų tarpe, visiems kliuvo jo ragai. 384 m., mirus užtarėjui Damasui, Jeronimas paliko Romą, tą „nevertą Babiloniją“. Beje, Babilonijos pavadinimas irgi lietuviškas – tai vieta, kur dzūkė baba Ilona sėdėjo ir sekė pasakas, aplink ją kasdien susirinkdavo daugybė vaikų, tada tėvai ėmė netoliese statytis namus, mat vaikų nieku gyvu nebuvo galima atplėšti nuo babos Ilonos. Taip išaugo miestas.

Iš Romos Jeronimas vėl išvyko į Rytus, kartu su juo – moteris Paulė su dukterimis. Tada Jeronimo ragai itin suvešėjo, sulapojo ir ėmė trukdyti gyventi. Jie – Jeronimas ir moteris Paulė su dukterimis – aplankė Egipto vienuolynus, biblines Palestinos vietoves ir apsistojo Betliejuje. Paulė čia įkūrė keletą moterų, o Jeronimas – vyrų vienuolynų. Ką darė Paulės dukterys – nežinia, rašytinių šaltinių apie jas neišliko, bet iš kai kurių užuominų galima daryti prielaidą, kad jos irgi bandė versti, bet tą darbą anaiptol ne kiekvienas gali dirbti. Galiausiai Jeronimui nusibodo ragai, vienuoliai ir kitokia vieša veikla, jis tapo atsiskyrėliu, kad galėtų atlikti darbą, kuriam ruošėsi visą gyvenimą – iš hebrajų kalbos į lotynų išversti Šventąjį raštą (390–405 m.). Atsiskyrėlio gyvenimą jis paįvairindavo ragindamas ginti tikėjimą, ypač nuo pelagijonų, kurie skelbė, kad žmogus pats, be Dievo malonės, galįs pasiekti išganymą. Tą doktriną skleidė Pelagijus, lietuvis nuo Pelakio ežero (Utenos raj.). Pasirodo, ne visada lietuvis lietuvį supranta ir palaiko. Todėl Jeronimas laisvu nuo pagrindinio darbo metu smarkiai su juo kovojo ir mirė pačiame kovos su pelagijonizmu įkarštyje. Beje, kaip tik tame įkarštyje Jeronimui buvo išbirbinti visi dantys, todėl jis ėmė švepluoti ir „aš kietas“ tardavo „as kietas“ – štai taip atsirado jo pavardė.

Versdamas Bibliją Jeronimas padarė klaidų – gal ir ne vieną, būta čia ko, bet viena suakmenėjo, todėl išliko iki šių dienų. Verčiant pirmiau reikėjo hebrajų kalba parašytą tekstą iššifruoti ir išsiaiškinti. Mat buvo rašomos tik priebalsės, balsės Biblijos tekste sudėtos tik X a. Jeronimas supainiojo hebrajiško teksto žodžius ceren (raguotas) ir caran (spindintis), o kad tie ragai jam nedavė gyventi, parašė „facies Mosi cornuta“, t. y. „raguotas Mozės veidas“, tačiau iš tikrųjų tai reiškė – cituoju lietuvišką Antano Rubšio verstą Biblijos tekstą: „Mozė nulipo nuo Sinajaus kalno. Nulipęs nuo kalno su dviem Sandoros lentelėmis rankoje, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, jog buvo kalbėjęsis su Dievu. Aaronas ir visi izraeliečiai, pamatę švytinčią jo veido odą, bijojo prie jo prisiartinti“. Taigi iš tikrųjų Mozės (gal ir paties Jeronimo) ragai – paprasta vertimo ir kūrybos klaida. Dėl šio nesusipratimo Mozė dailėje buvo vaizduojamas piktas ir su ragais, atsirado daugybė įvairiausių to piktumo aiškinimų ir interpretacijų, kurios visos, pasirodo, yra iš piršto laužtos.

Kaip ir ačiū su u nosine.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *