Rašytojai – gydytojams. Lina Buividavičiūtė

Pirmoji

Susitikom, kai man buvo kelios dienos, Rūtele. Aišku, šito neprisimenu. Likęs tik pojūtis – guodimo, lengvumo. Man pasakoja, kad nuo mažens turėjau „baltų chalatų“ fobiją. Netikiu, kad bijojau Tavęs. O jei – sugebėjai prisijaukinti – ir „ledų“ pagaliukais, kuriais, prispaudusi liežuvio šaknį, tikrindavai mano plačią gerklę. Kiek paaugusi, laukdavau vizito pas Tave. Buvai puiki ne tik kūno ligų, bet ir sielos graužačių diagnostikė. Pusės metų – plaučių uždegimas. 13 metų – plaučių tuberkuliozė. 15 metų – neurastenija. Per savo jautrią paauglystę išgirdau iš Tavęs komplimentą, kuris bet kurio kito lūpose skambėtų banaliai. Kaip man tada šito reikėjo, to „tavo labai gražios akys“. Prisiliesdavai ne tik prie odos – prie pačios esmingiausios struktūros, kuri rangosi kaulų ir raumenų karalystėje, įsikūrusi už penktojo šonkaulių lanko.

 Antroji

Tu sakei, galiu Tau skambint bet kuriuo metu. Man prasitarus, kad šiąnakt neišsimiegojau, teiravaisi –  kodėl. Barei, kad liaučiausi juokauti su savo skydliauke ir tvarkingai gerčiau vaistus, nes „vieną dieną išsitiesiu kur nors paslika“. Užėjus ūmiam migrenos priepuoliui, sugebėjai mane įpaišyti į itin įtemptą darbotvarkę.

Žinojai, kad ne viskas gerai. Klausei, ar pakankamai valgau, o aš, kaip įrodymą, pasakojau, kad pusryčiams šildausi vakarykštį kepsnį. Juokeisi, ir sakei, „tikrai taip, o ką daugiau pusryčiams valgyt“. Ir dar kalei į galvą, kad turiu rūpintis savimi, pakankamai miegoti, judėti ir vartoti vitaminus. Pati buvai nuliūdusios širdies papildas. Kiekvieną kartą per vizitą sugebėdavai mane stabilizuoti. Gal tik trumpam, gal iki kitos nakties, gal iki kito karto. Skvarbi, atvira, čiuopli – tokia likai mano atminties klinikos koridoriuose.

Išsiregistravau iš įstaigos, kurioje dirbai, nes išvykau gyventi į kitą miestą. Niekada nesu Tau nešusi gėlių ar kitų „dovanėlių“. Nenunešiau ir tąkart. Dar įžūliau – prisimenu mūsų pokalbius taip neįtikėtinai gerai, bet pamiršau Tavo vardą…

Vis tik esi ir liksi. Džiaugiuosi dėl kitų Tavo pacientų, kuriems neabejotinai pasisekė.

Trečioji

Egle, Tu buvai pirmoji, kuri patvirtino – mano dubenyje išaugs dvidešimt pirštų: keturi nykščiai, keturi mažieji, keturios baimės dėl prarasto gyvenimo, keturios vienos nakties sėklos, kurių viena sudygo. Man buvo 23-eji. Labiausiai nerimavau ne dėl nuolatinio pykinimo, migrenos paūmėjimo ir gimdymo skausmo. Labiausiai bijojau – nemylėti. Nemylėti ir viskas – nes jausmo tiesiog neįpusi su žiburiu, neišgalvosi ir neapsimesi, kad yra, jei nėra. Buvau jauna ir sužeista, dar nesusiūtom žaizdom, dar nesurandėjus. Niekada manęs nesmerkei. Net tada, kai pasakiau nėštumo pradžioje planuojanti jodinėti kupranugariais. Pasakojai apie tų Visatos obuolio sėklelių stebuklą su tokiu jautrumu, nupiešdama nepamatuojamą grožį. Kas kad lygia dalimi sumišusį su skausmu, rūpesčiu ir labai dažnai – kalte. Nežadėjai man ilgo ir laimingo santykio, nesiūlei rožinių akinių, bet ir nepropagavai juodregystės. Švelniai, atsakydama į kiekvieną  abejonę ir klausimus, lydėjai mane savivokos link.

Egle, paskui aš persikrausčiau į Vilnių ir mudvi nutarėm atsisveikinti. Dabar, tik dabar prisipažįstu, kad nesutikau geresnės ir rūpestingesnės palydėtojos.

Šiandien jam 9 metai. Ir aš jį myliu taip, kaip daugelis mamų myli savo vaikus. Neapsakomai.

Ketvirtoji

Jelena, manau, atsimeni, kokia drebanti aš pas Tave atėjau. Buvau visiškai pasimetusi ir pasidavusi, nualinta nerimo, panikos atakų, sunkios depresijos ir obsesinio sutrikimo. Iškart, net tokia panirusi į save, pastebėjau Tavo šviesą. Buvai tas žmogus, kuriam nedvejodama galėjau išpažinti tamsiausias savo mintis. Tu supratai, kad ir sulaukus 27-erių, galima veik mirtinai pavargti gyventi, pavargti grumtis. Tačiau taip pat žinojai, kad šio nuovargio viltis – tai patirtis ir laikinumas. Nebuvo temos, kurią atsisakytum gvildenti, nebuvo gero žodžio, kurio negalėtum ištarti. Vis tik niekada nepataikavai skausmui ir menamam trapumui – priėmei ir atspindėjai, tačiau nebijojai manęs supurtyti savo klausimais ar įžvalgomis. Pasakojai apie gedėjimo būtinybę ir etapus, kalbėjai mano ir kultūros kalba – mes analizavome ne tik realias patirtis, bet ir su jomis susijusius sapnus, pasakas, knygas, spektaklius bei filmus. Esu dėkinga, kad skatinai vartoti kuo mažiau psichotropinių vaistų, bet vis tik, prireikus psichiatro pagalbos, palaikei ir rekomendavai puikią kolegę.

Išsiskyrėm kiek netikėtai ir tikrai per greitai. Per tuos trejus metus gimė mano knyga. Pasirašydama „Helsinkio sindromą“ Tau, parašiau savo tiesą: „Šviesai. Be tavęs šios knygos nebūtų“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *