Rašytojai – gydytojams. Rūta Mataitytė

Norvegijoje gyvenanti rašytoja ir vertėja Rūta Mataitytė vertėjauja lietuviams teisme, policijoje ar ligoninėse. Ji išgyvena daug išskirtinių patirčių, viena jų – vertėjavimas per smegenų operaciją, kuri atliekama atviros chirurgijos būdu, o pacientas dalį operacijos būna ne narkozėje. Pirmiausia žmogus užmigdomas, atidaroma jo kaukolė, chirurgai viską paruošia, o tada pacientą prikelia iš narkozės ir, skyrę vietinę nejautrą, operuoja. Visa tai daroma todėl, kad operuojant reikia užsitikrinti, kad nebus pažeisti svarbūs taškai smegenyse, kaip kalbos, motorikos, koordinacijos centrai, todėl žmogus operacijos metu turi atlikti paprastas užduotis, pavyzdžiui, skaičiuoti, atsakinėti į tam tikrus klausimus, judinti kūno dalis.

Vertėjos mintys po darbo su gydytojais

Diena, kuri kažką pakeičia. Diena, kai einu namo iš darbo nejusdama kojų. Šypsausi ir verkiu vienu metu. Tik niekas to nemato.

Jau buvo vėloka, koridoriai tamsūs ir tušti, ėjau ir nebesuvokiau, ar viduje džiaugsmas, ar skausmas, galų gale, gal net nesvarbu, koks tas jausmas, svarbiausia, kad jis toks nežmoniškai didelis, netelpantis manyje. Ir net nesu tikra, ko labiausiai reikėjo – vienatvės ar žmogaus šalia. Buvau siaubingai pavargusi, bet supratau – jei dabar paprašytų, net nesusimąsčiusi vėl eičiau į operacinę ir vėl tai daryčiau, nes man tai teikia prasmės, įkvepia tikėjimo, kad tai, ką mes, žmonės, darome, yra svarbu.

Išeinant iš ligoninės buvo tylu tylu. Tokia tyla ir nužudyti gali, pagalvojau. Laimė, jaučiausi rami. Viskas pavyko. Man, pacientui, gydytojams. Kažkur, pralėkdama koridoriumi, pamačiau plakatą: didvyriai gelbsti gyvybę. Būtent taip ir yra, pagalvojau. Nors jie tokie tikriausiai nesijaučia.

Tylūs. Susikaupę. Tik akys. Kai nematau lūpų, net nežinau, ką sakyti, ar išvis sakyti. O jie pajuokauja: vertėja nebemoka nė vienos kalbos, nieko net neklausia. Aš tik pažiūrėsiu, sakau jiems. Ne, šiandien ne vien tylėjau. Kalbėjau, kiek reikia, ir viską, ką reikia, atlikau. Tiesa, kaip įėjau ir ką dariau pirmąsias minutes, kai po beprotiškai ilgo laukimo buvau pakviesta į operacinę, nepamenu. Už nugaros gal pusvalandį kaip sargas stovėjo slaugytojas ir vis klausinėjo: ar gerai, ar viskas gerai? Taip, gerai! Galiausiai paliko ramybėje. Taip, buvo akimirkų, kai reikėjo sau priminti, kad kvėpuočiau, kartais liepiau sau nebežiūrėti į ekraną ir į instrumentus, tik į sieną. Bet vis tiek žiūrėjau – ir į ekraną su vaizdu per mikroskopą tiesiai į operuojamą vietą, ir į baltą kaip popierius paciento veidą, ir į instrumentus, ir į kruvinus tvarsčius. Mažai ką supratau, bet, žinokit, matyti žmogaus smegenis tuo pat metu, kai su tuo žmogumi kalbi, yra tai, ką sunku suvokti ir neįmanoma pamiršti. Kai baigėsi mano misija, likau operacinėje dar porą valandų, kol viskas pasibaigė.

Išbuvau beveik visą dieną nevalgiusi. Ir buvo keista, kad kažkas manęs gailėjo, nes, žinote, chirurgas 6 valandas nesitraukė nuo operacinės stalo, ir niekas jo net nepaklausė, ar pavargo. Sesutė dirbdama paprašė, kad jai per šiaudelį sugirdytų energetinio gėrimo. O gydytojas nieko neprašė. Kai tai matai, kažkaip kitaip viską įvertini. Prieš išeidamas chirurgas paėmė servetėlę ir nuvalė nuo paciento kaktos paskutinį kraujo lašelį, sakydamas: juk nesmagu prabusti ir pamatyti save kruviną. Tik pacientai viso to nežino, ir niekas jiems neperpasakos, kas iš tiesų vyksta, kol jie miega. Tegul jie toliau ilsisi, džiaugiasi, verkia. Tegul pasveiksta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *