Meilės niša

 

Ištrauka iš Mari Poisson ir Saros Poisson romano „Šabaš“ (Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, 558 p.)

 

Žiogaičiai, 2008 lapkričio 16.

Mieliausia mano sesute!

(…) Kažkada esu Tau minėjusi seną ginekologą, kurį myliu tokia meile, kurią kažkada pavadinau „meilės niša“. Jeigu Tau pasakyčiau, kad tas ginekologas rudaplaukis ir kad turi murzinai rudą pražilusią, nelyginant išblukusią barzdą, kad  jo veidas raudonas nelyginant išvirtas ir kad rudi plaukai jo nosyje, jam iškvepiant, sukruta lyg gyvi, turbūt geriau mane suprastum, ką turiu galvoje, sakydama apie „meilės nišą“. Ne taip paprasta pamilti ginekologą ir tokį vyro grožį, kokį Tau ką tik aprašiau. Tačiau man pasisekė. Manau, kad man pavyko sukurti labai tinkamą grožio formulę ir įvykdyti savo meilės užduotį. Be to, elgiausi šiuo atveju laisvai – tai tikrai būtų patikę mūsų tėčiui.

Mano grožio formulė, kurią pritaikiau senam mielam ginekologui, yra: visa gražu, ir dažniausiai tik dėl neišspręstos konkretaus grožio paslapties kai kurie žmonės kalba apie negražumą. Bet Tu žinai, kad nuo pat vaikystės buvau didžiai užsispyrusi, kad tyčia nusiaudavau eidama į tvartą ir į kaimyninę fermą, ir pati sau viena didžiuodavausi savo mėšlinais padais bei karvių mėšlu tarpupirščiuose. Ir kad karvių fermoje buvau išsirinkusi mylėti pačią neišvaizdžiausią, kitų akimis žiūrint, karvę, kurią fermos moterys galiausiai praminė „Saros karve“. Tai, kad karvei buvo sutektas naujas vardas, prilygo savotiškai meilės iniciacijai. Per ją karvė tapo nelyginant palaimintąja – su visu savo ilgu snukiu, įkypomis akimis ir milžiniškomis kanopomis, kurias fermos moterys vadino „penkiasdešimto dydžio čeverykomis“.

Ar manai, kad šią mano meilę karvei būtų supratusi mano mama? Kai ji bjaurėdavosi mano mėšlinomis pėdomis, atsakydavau jai, kad įlipau į mėšlą netyčia, per skubėjimą. Šiek tiek kentėjau meluodama. Tačiau tai nebuvo tikra meilės kančia. Tikroji kančia ta, kad Saros karvė nebuvo iš esmės beveik niekuo kitokia nei kitos fermos karvės, kurios galėjo tapti Saros mylimosiomis. Todėl  kentėjau labiausiai dėl to, kad negaliu parodyti meilės visoms neišvaizdžioms karvėms be ribų.

Tuo metu, kai glostydavau savo ilganagę draugę – ilgainiui  ji įgudo iš karto ištiesti savo kaklą, ragindama mane kasyti pakaklę – matydavau daugybę kitų karvių, kurių pakaklės irgi buvo vertos pakasymo. Kai kurios karvės ilgesingai mūkdavo, ir aš įsivaizduodavau, kad jos skundžiasi, jog neprieinu prie jų. Pamenu, kaip vieną kartą tiek įsijaučiau į savo negalią mylėti visų karvių vienodai, kad paplūdau ašaromis ir karštligiškai puoliau glostyti visas karves iš eilės. Plaukų sūkuriai jų tarpuragiuose vėliau man akyse mirguliavo tarsi kokie nepaliaujamo visatos variklio atspindžiai. Kai dabar bandau juos prisiminti, kažkodėl man atrodo, kad visi jie sukosi pagal laikrodžio rodyklę, ir galbūt tai reiškia kažką labai svarbaus – tai, kas galbūt bus atskleista daug vėliau. Arba kas jau atskleista kur nors, kur laikas neskaičiuojamas.

Kai dabar vėl tai prisimenu, manau, kad jau tada manyje buvo prabudusi „Sara, kuri myli visus“. Bet tik vėliau man teko susikurti savo „meilės nišos“ modelį, pagal kurį mano gebėjimo mylėti išskirtinumas buvo vertas meilės objekto išskirtinumo. Galbūt tai buvo savotiška puikybė: užsimoti pamilti pirmiausia tuos, kuriuos mažai kas myli ir dar mažiau kas ryžtasi pamilti sąmoningai, valingai, tarsi meilė būtų beveik jėga išplėšta iš paslapties. Būtent tokiu būdu ryžausi pamilti savo ginekologą. Priešingai nei Tu, sese, siekdama, kaip Tu kad sakai, „įmylėdinti“, o paskui sprukdama į krūmus, nes suvokdavai, kad pati tų įsimylėjėlių neįsimylėsi ir su jais apskritai nėra kas veikti.

Noriu Tau pasakyti, kad ir man yra ne sykį nutikę, kai mane įsimylėdavo, ir aš nežinodavau, ką su tuo veikti. Galima sakyti, kad tai mane varžydavo. Vieną dieną pavadinau tai „atsako nelaisve“: kai tave kas nors įsimyli, tai įpareigoja kokiam nors atsakui. Tuo tarpu kai myli tu pats, nelaukdamas jokio atsako – tada jautiesi laisviausias. Būtent taip pasiryžau pamilti savo ginekologą. Ir, kaip sakyta, man tai pavyko, sese.

Pas ginekologą susiruošiau beveik tuojau pat, kai pamačiau, kad mano mylimojo, trigubo sužadėtinio, rankos pilnos karpų: tai reiškia, kad žmogus yra vadinamojo papilomos viruso nešiotojas. Tas virusas, sese, sukelia gimdos kaklelio vėžį. Pastebėjau tas karpas kažkodėl tik praėjus pusmečiui po to, kai mano trigubas sužadėtinis paliko mane – nutiko tai maždaug  po trijų mėnesių, kai pasipiršo man trečiąjį kartą ir kai aš, lygiai kaip ir kitus du kartus, sutikau.

Kai mes susitikome kavinėje praėjus pusmečiui, staiga pastebėjau ant jo rankų karpas. Prisipažinsiu Tau: kelias akimirkas mane buvo pagavusi labai svaigi metafizinė nuotaika, kurios ašis buvo suvokimas, jog per šitą virusą, per tas karpas mudu įgijome kažką bendrą, tokiu būdu vis tiek išsaugodami „vieno kūno“ aspektą, tapdami „vienu kūnu“ giliausia evangeline prasme, ir tokiu būdu mūsų santuoka įvyko, nepaisant mūsų savavališkų scenarijų. Sekundę man atrodė netgi gražu, kad štai – galbūt mirsiu nuo vėžio, kurio pradininkas buvo ir amžiams liks tasai abiems bendras virusas. Tai, ką dabar rašau, suskambo mano galvoje kažin kokiu tobulu garsu, pulsavo lyg tobulas sakinys… Be abejonės, meilė privalo turėti beprotystės elementą. (…)

Paskui pasakiau jam apie karpas ir tai, kuo jos gresia jo moterims. Ir jis kuo nuolankiausiai pratarė kažką, tarsi žadėdamas: „Reikės kažką daryti“. Tai, kad įgarsinau jo karpas, laikau dideliu savo, kaip kalbančio žmogaus ar sakytojos, laimėjimu, sese.

Tačiau dabar jau daryti reikėjo man. Todėl netrukus užsiregistravau pas ginekologą.

Jau pirmojo mano vizito metu jis man papasakojo, kaip svajojo būti kunigu ir kaip būdamas vaikas patarnaudavo per Šv. Mišias. Galiausiai jį sulaikė tik pernelyg artimas kunigų gyvenimo pažinimas. Jam būdavo bjauru matyti nuolat į šiukšlyną išmetamą maistą, kurio jo bažnyčios kunigams prinešdavo parapijiečiai. Dailiai aptverto klebono sodo pievelėje pūvantys baltutėliai ir rausvašoniai obuoliai, į kuriuos pro tvorą spoksodavo parapijiečių vaikai, neturintys savo sodų, jam atrodė daugiau nei papiktinimas. Tai buvo, pasak jo, bažnyčios socialinės ideologijos išdavystė.

Sykį būsimajam ginekologui supyko širdis, kai pamatė klebono šunį, ėdantį puikiausią kalėdinį tortą, papuoštą sviestiniais avinėliais. Jis taip pat dievagojosi viešnagės pas kunigą metu aptikęs pornografinį paveikslėlį, užkritusį už sofos, kai atitraukė šią, norėdamas iškrapštyti užkritusį šratinuką.

Kai ginekologas ėmė rodyti man savo anūkų nuotraukas, supratau, kad šis vyras iš tų, kurie jaučiasi mylėtini, ir kurių nereikia ilgai įtikinėti, jog tikra meilė egzistuoja. Man tapo aišku, kad jis nesipriešins pamilstamas. Ir kad jam tai nėra svetima, galbūt net visai nenauja – ne taip, kaip man. Tad man reikėjo pamilti kuo greičiau.

Jau patį pirmąjį vizitą man teko išklausyti keletą istorijų apie gimdos kaklelio vėžio atvejus, kurie buvo diagnozuoti per vėlai ir baigėsi mirtimi. Nemylint tai būtų buvę nepakeliama. Vienos tokios istorijos metu apsiašarojau. Kitos viduryje kelis kartos šūktelėjau „Vargšiukė!“, įsijautusi, ką patyrė anoji jauna moteris, kai jai buvo pranešta jos diagnozė.

Atsisveikinant ginekologas man pasakė, kad esu „labai šiltas žmogus“. Man beliko atsakyti „Jūs taip pat“ ir pasistengti kaip nors nepajausti vadinamosios „atsako nelaisvės“.

Sulaukęs tyrimų rezultatų, mano ginekologas pats man paskambino, sakydamas, kad mes turime ir vėl pasimatyti jo kabinete. Jam įprastu būdu pajuokavo: „Tik pasakykite kaip man pasiruošti“. Pasakiau jam, kad susišukuotų, per daug negalvodama apie jo raudoną plikę – apie ją turėjo pagalvoti jis pats. Tai buvo mano įsivaizduojamai linksmas meilės atsakas į jo linksmą meilę man. Pridursiu, kad mano tyrimo rezultatai paneigė bet kokią vėžio galimybę. „Esate sveika, jauna, ir aš jus myliu. Tačiau kaip tik dėl to, kad myliu, norėčiau, kad butų atliktas dar vienas tyrimas. Nes tą, kuris save saugo, saugo ir Dievas“,- štai taip man pareiškė mano rudabarzdis mylimasis.

Specialioje kėdėje kažkodėl panorau reziumuoti jam, ką būsimasis popiežius, tuo metu kardinolas Jozephas Ratzingeris rašo savo knygose „Krikščionybės įvadas“ ir „Eschatologija“.  Intelektualūs pokalbiai, neturintys nieko bendra su lyties organais, yra senas mudviejų su ginekologu metodas atsiriboti nuo pozos, kurią tenka užimti specialioje kėdėje, specialumo… Prisipažinau jam, kad šį griežtą katalikų teologą myliu jau seniai, ir nesiliauju mylėti net dabar, kai visi puola jį dėl ortodoksiško moterų diskriminavimo bažnyčioje.

Palydėjęs mane į koridoriun, ginekologas kilstelėjo mano ranką ir pabučiavo mano dešinės rankos mažąjį pirštelį…

Jau lipdama laiptais žemyn, supratau, kad pakliuvau į tą pačią „atsako nelaisvę“, ir kad turiu naują užduotį perkurti šią nelaisvę į laisvę.

Apie tai mąsčiau vairuodama namo, ir todėl viršijau leistiną greitį. Kai policininkas įvardijo, kokią eismo taisyklę pažeidžiau ir pareikalavo manęs dokumentų, atsargiai paliečiau jo ranką ir nuolankiai, bet kartu tvirtai ištariau: „Atleiskite man. Labai jaudinausi. Supraskite, esu ką tik iš ginekologo kabineto“… Ir policininkas, tarsi jį būtų kas nudilginęs, paskubėjo palinkėti man sėkmės kelyje, nebetikrindamas  nė mano popierių… Ar jis pamanė, kad man ką tik buvo nustatytas nėštumas? O gal – liga, kuri, tarkime, neseniai buvo nustatyta ir jo žmonai?  (…)

Kai buvome susitikusios praėjusį kartą,  šiek tiek užsiminiau Tau: esą mokslo ištirta, kad meilė keičia mylimųjų DNR struktūras. Tęsdama šią mintį, Sara galėtų kelti idėją: kadangi tapsmas šiek tiek kitu, prarandant dalį savęs, taip primena mirtį, tai didelė ir ilgalaikė meilė iš tiesų kartais ima atrodyti baisi, ir dalis žmonių, nė patys to nesuprasdami, bėga nuo jos tarytum nuo mirties… (…)

Ar ne ši baimė Tave išvijo į Perudžą? Klausiu Tavęs taip tarytum klausčiau savęs, miela sesute…

Bučiuoju.

Tavo Sara