Rašytojai – gydytojams. Vainius Bakas

Tik ėjimas

 

Peleninės dugne dvi prigesusios raganos akys

meldžia sniego, kuris pagaliau užgesintų erškėtį,

trečią naktį karščiuojantį (nors aš pats nemačiau – man taip sakė),

kai apaksim visai, nieko kito neliks –  tik tikėti,

 

kad pasveiksim ir mes, kad iš ten atkeliauja laiškai,

ir tokiais vakarais tu išliejus arbatą juos sendini,

kad skaitai šį eilėraštį naktį, kai liūdna ir kai

mėnuo nutiesia taką dar bijantiems eiti

per vandenį.

Laikantis skliautą

 

Jau baigėsi duona, žaidimai, bet liko vilties –

po sunkmečio šito ramybė ateis ir per amžius

pavargusius glaus, ir žolė paminta atsities,

ir pieva plazdės kaip tavoji suknia susiglamžius.

 

Ir ims vėl švytėti balčiausi mėnulio takai,

kurių dar nepalietė mus paklaidinančios kojos.

Ir žodis, kurį taip nedrąsiai dar šiandien sakai,

taps kūnu brangiausiu, kurį man esi paaukojus.

 

Jau baigės eilėraščiai, vynas, bet vis dar yra,

kas sprūsta pro klausą, pro uoslę, lytėjimą, regą,

nuo ko negali atsitvert akmenim, kapinaičių tvora,

naktų barikadom – viduj kažkas raitos ir dega.

 

Ir rūksta žvaigždynai, nušvitę pasaulio skliautai

užgriūva praeivio pečius per siūles subraškėję,

prieš šimtmečius baigės, ką šiandien, atrodo, matai –

eini pavėjui ir maldauji jėgų eit prieš vėją.

 

Ir linksta prie žemės – kaip tavo šešėlis sunkus –

šis prieblandų metas ir tu neprašai nieko kito,

tik žodžiui gyvybės, kad žemėj tuštėjančioj bus

bent vienas galėsiantis griūvantį dangų laikyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *