Rudeniop pradedu ieškoti vilnonių kojinių. Jos atgręžia mane į senas dienas.

Kadaise per moksleiviškas žiemos atostogas mamos pusseserė Ona Milienė pamokė mane ant penkių virbalų užmesti vilnones akis. Žiedu ir vis žiedu nėriau avimi kvepiantį (kai kas dabar, žinoma, pasakytų, kad smirdintį) vilnonį siūlą. Sukau ratus laikrodžio rodyklės kryptimi (kairiarankiai, mačiau, įsigudrina tai daryti atvirkščiai – vadovėlių paveiksliukuose panašiai vaizduojama Žemės kryptis aplink Saulę) apie nematomą ašį. Kaip koks Kristijono Donelaičio būras apie nematomą Dievą. Arba kaip ir patsai K. Donelaitis sukantis savąjį „Metų“ ratą.

Poemos ir gyvenimo cikliškumas gelbėjo autorių, kūrusį ir tobulinusį poemą daugiau kaip dešimtmetį.

Apie ką gi sukosi, tiksliau – tebesisuka iki šiol – ši daugeliui lietuvių, lietuvių literatūros tyrinėtojams žinoma, į UNESCO komisijos sudarytą Europos literatūros šedevrų sąrašą įtraukta poema? Apie Dievą, o gal dar labiau – apie juodą fizinį darbą, kuriuo būrui pridera išreikšti savo tikrąją, paties Dievo nustatytą prigimtį?

Skaitant „Metus“ 2014-aisiais, užplūsta įvairūs jausmai ir mintys. Kita vertus, norint skaityti ir turėti šiokių tokių jausmų ir minčių, reikia turėti šiek tiek laisvo laiko. Reikia mesti visus įsukančius darbus, atsiplėšti nuo to, kas susiję su tiesioginiu atlygiu, kokia nors gamyba. Tas pats pasakytina ir apie tekstus už atlygį gaminančius literatūros tyrinėtojus. Nustoti šlovinti Dievą vien darbu. Leisti sau tam tikras mišias, žvilgsnį aukštyn ir aplinkui, užmesti akį didesniu ratu nei kiekvieną mielą (nemielą?) dieną…

Pastaruosius metus, rašydama turgaus prekiautojų, vairuotojų, ūkininkų, smulkiųjų ir vidutinių verslininkų ir emigrantų gyvenimo istorijas, aptikau būro prigimtį. Patyriau kad daugelis minėtų žmonių, net ir nevaromi prie darbo, neraginami šaltyšiaus Pričkaus, dirba tarsi patys tikriausi būrai. Ne tik kad poemas skaityti, bet ir atostogauti jiems nebėra kada. Ir nors kažkokio migloto standarto pėdsakas juos dar verčia gerbti knygą ir skaitymo procesą, tačiau vidinė inercija jiems diktuoja, kad yra šiandien kur kas rimtesnių, naudingesnių darbų.

Kiekvienas šių žmonių tiek sau, tiek šalia esančiam pasakytų: darbai nelaukia, meskim pasakas į šalį. Panašiai, kaip „Metų“ šaltyšius Pričkus sako apie būrų moteris („būrkas“) žiemą:

„Juk radau gana tokių, kurios nesigėdi,

Kad joms kartais merdėdams vos sukasi vindas.

Nės, kad verpt reik, jos taip daugel pasakų vapa,

Kad jau ir ranka kuodelį pešt užsimiršta

Ir besijuokiant koja vindą sukt pasiliauja.

Taip šūtkas betaisant štai žiema pasibaigia;

Ogi pavasaris, atžengdamas su vasara miela,

Atliktų žiemos darbų visur pasigenda“( p. 52).*

Pasakos ir juokai rimtuoliui Pričkui, panašu, neatrodė būrų kasdienybės gėris, kaip ir pačiam K. Donelaičiui. Smerktinoms muštynėms ir išgertuvėms „Metuose“ skiriama kur kas mažiau dėmesio nei kūrybiniam paprasto žmogaus proveržiui. O ir epizodiškas šio proveržio šmėstelėjimas nėra pavyzdinis „Metų“ veiksmas.

Galima K. Donelaitį suprasti. Būrui, arba baudžiauninkui, kur kas svarbiau buvo išgyventi nei kurti dainas ir pasakas. Kita vertus, aišku ir tai, kad nekurti dainų ir pasakų būrai tiesiog negalėjo. Turbūt panašiai, kaip ir patsai Tolminkiemio parapijos klebonas K. Donelaitis, kuriam rašyti poemas nebuvo kokia nors tiesioginės bažnytinės tarnystės pareiga.

Panašus dvejopas jausmas apie tai, kas būtina ir kas nebūtina, mane lydi nuo vaikystės. Galbūt nuo tos pirmosios vilnonės kojinės.

Prisimenu ir žinau, kaip veikia „Metuose“ ne sykį minimas vindas, arba verpimo ratelis. Teta Ona pamokė mane verpti – patenkino manąjį smalsumą. Užtai siūlus kojinėms rateliu susivijau be didesnės bėdos. Išmokau minti pedalą nei per greitai, nei per lėtai.

Pirmasis rateliu susuktų siūlų kamuolys, kaip ir pirmoji numegzta kojinė, man atrodė tikri stebuklai. Negana to, tai buvo tikro darbo vaisiai, kuriuos galėjo pamatyti ir pačiupinėti kažkas kitas. Argi galėtume panašiai užčiuopti mano galvoje nuotrupomis ar vaizdiniais sugulusius perskaitytų knygų tekstus, išgirstas pasakas ir dainas?

Nebuvo tikra materija ar darbo ženklai netgi į mokyklos laikų pažymių knygelę sugulę penketai (anuomet buvome vertinami pagal penkiabalę sistemą). Gal dėl to, kad penketus gaudavau be didesnių pastangų? Pamenu, kaip pedantiškai tvarkingas mano tėvas sykį tarė: „Jau geriau tu susitvarkytum, mokėtum dirbti, nei tuos penketus namo neštum“.

Gal dėl to taip didžiavausi nusinėrusi kojines? Ar tai paskatino megzti vis daugiau ir vis didesnius daiktus? Didžiausias mano darbas buvo iš nertų skrituliukų (apnerdavome su mama guminės žarnos griežinėlius) susiūtas kilimas. Vąšeliu nerti batai man iki šiol yra mano kūrybinio prado, drąsos ir tikro mėgėjiškumo ženklas. Juk niekas manęs nemokė ant senų sportinių batelių padų užnerti viršutinę dalį. Įvertinimas buvo, kad apie tuos batus mažai kas klausdavo. Manydavau sau: turbūt nesiskiria nuo fabrikinių. Tikslas buvo ne originalumas, o įsivaizduojama norma – būti tokiai pat, kaip visi.

Šiandien, kai daugelis džiaugiasi suradę savo giminėję bajoriškas šaknis ar mėlyno kraujo pėdsakų, tegaliu pasigirti tik laisvųjų valstiečių žymėmis ir kaimo mokytojais dirbusiais seneliais. Iš tėvo pusės vargiai atsekčiau ką nors didingiau. Gal todėl tų šaknų ir nekapstau? Būrui vargiai įdomu, iš kokių būrų jis kilęs. Jam kur kas labiau rūpi, ar pavasarį jis turės kuo pilvą užkimšti ir savo gyvulėlius pašerti. Už tai jis turėtų garbinti Dievą.

Vaikystės vasaras praleisdavau kaime. Ravėti daržus, vartyti šieną ar skinti uogas sode man buvo prievolė. Nusišalinti nuo jos neleido valstietiška savigarba ir aplinkui tvyrantis suvokimas, kad tai yra tikrieji žmogaus darbai.

Lietingos dienos, kada teta Ona gonkose, pašonėje pūškuliuojant uogų vynui, prisimindavo savąją tremtinės praeitį, buvo saldus pasakų laikas. Mūsų, moterų, rankos, tiesa, nenustojo krutėjusios: pjaustėme obuolius, perrinkinėjome ar kedenome vilnas. Šie darbeliai nebuvo labai didelė našta ar nemalonumas, bet, jei atvirai, būčiau nedariusi netgi to. Man visiškai užteko pasakų. Ir tik būriška prigimtis neleido šito sau prisipažinti. Juk prisipažinimas būtų reiškęs gėdingos prigimtinės tinginystės išpažinimą.

Pa
našia tinginyste, beje, daugelis šiuolaikinių būrų įtarinėja savo darbdavius ir, be abejonės, valdžios atstovus. Jie dažniausiai vertinami panašiai, kaip „Metų“ būrai kalba apie storapilvius ponus. Skirtumas tik tas, kad K. Donelaičio ponai būrą muša fiziškai, o dabartiniai – per visokias mokesčių prievoles, veiklos apribojimus, biurokratinę nejautrą. Ir, panašu, kad nei „Metų“ laikmečio ponai, nei dabartinė valdžia savo ponystės nesiejo su Dievo malonėmis, apie kurias kalbėjo viežlybasai būras Selmas:

„Juk be Dievo sviete nieks negal nusiduoti.

Ponai žemės šios negal be jo ponavoti,

O mes, būrai, vėl be jo negalime vargti.

Kožnas tur, kaip Dievs jam skyręs yr, pasikakyt,

Tas, kuris užgimdams aukštai kaip pons atsisėdo,

Mislyt tur, kad jį tenai miels Dievs pasodino (…) (p. 127)

Dabar ponus į jų postus išrenka ar netiesiogiai, per išrinktuosius pasodina būrai, kitaip sakant – eiliniai rinkėjai, argi ne taip? Dievas čia, regis, niekuo dėtas… Juk apie Dievo vaidmenį per rinkimus nutyli net ir patys religingiausi rinkėjai – pavyzdžiui, tie, kurie kažkada, Sąjūdžio dienomis, nuoširdžiausiai, be jokio apsimetimo, su ašaromis akyse giedojo: „Marija, Marija…“

Anomis Sąjūdžio dienomis Dievas man, būrei, beje, atrodė patikimiausia ideologija. Netikėjau, kad vieni kitus iki tol apgaudinėję, konkuravę ir apkalbinėję, svetimavę ar savo žmonas kūlę lietuviai (dalis tarp jų buvo tremtiniai ar net Sąjūdžio tarybos nariai) staiga ims ir sukurs nuostabią svajonių šalį. Dievas, kaip tada atrodė, vienintelis gali sukurti tikrą įtampą, vidinę atskaitos sistemą, jis vienintelis atrodė galįs būti sąžinės balsas. Dievas, o ne kažkokia nuostabi tautinė kultūrinė-genetinė prigimtis, kuri neva išlikusi, tik kurį laiką – tarsi kokia elektrinė mašina – neįjungta. Dievas anuomet atrodė tai, ko nereikia įjungti. Juk Dievo niekas netgi nebuvo išjungęs. Betgi kas išjungė anuomet įjungtą tautinio pasididžiavimo mašiną?

Skirtingai nei K. Donelaičio Pričkus ir, reikia manyti, patsai „Metų“ autorius, netikėjau ir netikiu, kad lietuviškų būrų prigimtis kuo nors geresnė, o štai kitų tautų žmonių – prastesnė. Šiek tiek tikiu nebent tuo, kad glaudesnėje bendruomenėje meluoti ir vogti yra gerokai sunkiau. Sunkiau ne todėl, kad tave demaskuos, bet kad niekam tai nenaudinga ir nemalonu. Skirtingai nei dabar, kai pusę gyvenimo pratūnome virtualybėje – internete arba spoksodami į televizorių ekranus, kuriuose piliečius linksminanti išmonė persipynusi su melais, pagal rašytojų scenarijus sukurti filmai apie karą – su tikrais karų vaizdais ir grėsmėmis.

Ir ką gi aš, būrų palikuonė, galėčiau šiuo atveju nuveikti? Gal kokią pasaką pasekti? Bet ir pasakų sekti dorai neišmokau – vis visokie darbai spaudė, vis tos laisvės buvo mažoka. Aukščiau bambos neiššoksi. Juk ir šalies Prezidentės metinis pranešimas, kuriame nutylėta apie šalies kultūros strategiją, atrodo tikras būrų šalies ženklas: kur kas svarbiau mums dirbti „tikrus“ darbus nei sekti pasakas. Lygiai taip ir rajono, kuriame gyvenu, politinių partijų rinkiminėje kampanijoje buvo kalbama apie viską, bet tik ne apie kultūrą, kitaip tariant – ne apie pasakas.

Vasaros pabaigoje teko viešėti pas stambų ūkininką. Vardas – visų lietuviškiausias. Galvijų bandą skaičiuoja ne dešimtimis, o šimtais. Vaišino ne K. Donelaičio minima kasdiene lapiene, o folijoje kepta lašiša su kokybiškų ryžių garnyru. Paskui dar ir karštu štrudeliu su ledais. Vilkėjo karvės uodega žymėtą džemperį su „Adidas“ ženklu.

Ūkininkas kalbėjo apie baisią vergo sąmonę. Apie tai, kad jaučia ją savy, atpažįsta pagal patiriamą malonumą regint fizinį darbą dirbantį žmogų. Sakė suvokiąs, kad tokia savijauta nėra sveika. Ir kad laisvė šių dienų Lietuvoje prieinama tik tiems, kurie vagia iš kaimyno daržo ir gyvena iš pašalpų.

K. Donelaičio „Metuose“ tokie personažai yra būrai Slunkius, Dočys ir į jį panašūs. Vieni Vyžlaukio būrai jais piktinasi, o kiti ir užjaučia. Lygiai kaip mes dabar vertiname tuos, kurie bėga iš Lietuvos, o pabėgę dirba juodžiausius darbus – velka savąjį baudžiavos jungą svetimose žemėse.

Kokius „Metus“ sukurtų šių dienų Donelaitis?

Nelabai linksmai šią savo pasaką baigiu – gal dėl to, kad ruduo. O gal kad prasimuša būriškas kraujas ir kad „Metų“ poemos paskutinė eilutė tokia štai: „Ir mes vėlei ant laukų triūsinėdami vargsim“.

Betgi tiesa ta, kad skaitydama „Metus“ dažnai atpažinau brolį būrą linksmai kvatodama. Gana?

 

Sara Poisson,

rašytoja

 

„Tauragės žinios“, 2014 m. lapkričio 7 d.

 

* Ši ir kitos citatos yra iš 2013 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistos, Gyčio Vaškelio sudarytos knygos „Kristijonas Donelaitis. Metai“.