VAKARIJOS

 

Yra čia ko,

suloja išdykęs šuva.

Tu riste į pavėnę,

mediste,

į priebėgą, į vasarinę.

Kas ten lėktų –

kaip ten, taip ten.

Dar gyvas,

sakai Vakarijoms,

knygai,

kurią parašysi –

jau parašei.

Dar trupinį gyvas.              

Kitaip neberastum

nepilno mėnulio

ir mėnesienos, –

jie stiebias virš medžių.

Ir grįžta išvaikščiotais smėliais

visi paprasti,

paprasčiausi stebuklai.

 

Ant vėjo palikusi

krautuvė – duonos namai.

Ten niekada neįšvisdavo saulė.

Vienintelis

duoninės langas –

prie žemės.

Vėsi, pritemus,

varstoma, šykšti,

pilnutėlė žmonių, eilės

toliausiai už kampo.

Nors saulėlydžiai smalsūs,

bet viskas perniek –

vakarop uždaryta.

Tik kvapas, pasiutęs kvapas!

Kmynų, aguonų, rugio grūdo.

Jis sklinda per laiką,

per laiko erdvę, permuš visus

dvelkėsius lig paskutinės

tavo dienos.